A-662-3106-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A662-3106/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00149-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų S. O. ir uždarosios akcinės bendrovės „Batrima“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Batrima“, J. O., S. O., K. O., D. S., B. E. G., D. Ž., J. S. L., V. B., uždarajai akcinei bendrovei „A22“ ir uždarajai akcinei bendrovei sveikatos centrui „Energetikas“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI, Inspekcija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą (t. I, b. l. 7-12), prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. A1-156 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A1-156).

Paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu Nr. A1-156 leista pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Plano rengimo tikslas – suformuoti naudojamą žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti. Pareiškėjas ginčijo sąlygas plano rengimui. Teigė, jog, vadovaujantis ginčijamo įsakymo pagrindu formuojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, sprendinių brėžiniu ir aiškinamuoju raštu, planuojama teritorija yra urbanizuotoje Šventosios gyvenvietės šiaurinėje dalyje pajūrio juostos ribose.

Be to, ši teritorija patenka į kurortų apsaugos zoną. Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės teritorijoje pirmoji kurortų apsaugos zona sutampa su pajūrio juostos riba, o tai reiškia, kad Įsakymo Nr. A1-156 pagrindu formuojamas sklypas patenka į pirmąją kurortų apsaugos zoną, kurioje draudžiama vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ar rekreacinių išteklių naudojimu, joje draudžiama nuolat ar laikinai gyventi žmonėms (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Specialiosios sąlygos) 76.1-76.2 p.).

Įvertinusi ginčijamą Įsakymą Nr. A1-156, kuriuo buvo leista rengti planą suformuojant žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti, atitinkamai numatant formuojamo žemės sklypo paskirtį – kitos paskirties žemė, naudojimo būdą – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdį – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, darė išvadą, kad Įsakymas Nr. A1-156 prieštarauja Specialiųjų sąlygų 76.2 punkto nuostatoms, draudžiančioms nuolat ar laikinai gyventi žmonėms. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 28 d.

įsakymu Nr. D1-601 patvirtintų Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių (toliau – ir Pagrindiniai teiginiai) 43 punkte numatyta, jog pirmojoje kurortų apsaugos zonoje, kuri Palangos miesto savivaldybės teritorijoje sutampa su pajūrio juostos riba, draudžiama nuolat ar laikinai gyventi žmonėms, vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ar rekreacinių išteklių naudojimu. Akcentavo, jog minėti pažeidimai priimant skundžiamą įsakymą buvo nustatyti 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (16.2)-2D-15347.

Šiame rašte taip pat buvo įvertinti ir rengiamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, plano sprendiniai nurodant, kad jie pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo (toliau – ir Pajūrio juostos įstatymas) 6 straipsnio 4 dalį, Specialiojo plano 27 punktą.

Pabrėžė, kad po pažeidimų nustatymo buvo kreiptasi į atsakovą, reikalaujant panaikinti neteisėtai priimtą Įsakymą Nr. A1-156 ir nutraukti ginčo žemės sklypo plano derinimą, tvirtinimą ir kitas procedūras. Atsakovas 2011 m. gruodžio 6 d. raštu atsakė, jog naikinant skundžiamą Įsakymą Nr. A1-156 gali būti pažeistos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, todėl tik teismas turi teisę spręsti klausimą dėl Įsakymo Nr. A1-156 panaikinimo. 2012 m. vasario 9 d. raštu Nr. (16.17)-2D-2135 pakartotinai buvo pareikalauta atsakovo panaikinti skundžiamą Įsakymą Nr. A1-156, nutraukti rengiamo žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimą, tvirtinimą ir kitas susijusias procedūras. Akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 32 straipsnio 3 dalį atsakovas turi įgalinimus panaikinti skundžiamą įsakymą. Atsakovas 2012 m. kovo 13 d. raštu patikslino, kad šiuo metu neatlieka jokių veiksmų, susijusių su aptariamo žemės sklypo plano derinimu ir tvirtinimu, atsižvelgs į pateiktas pastabas dėl privažiavimo iškirsti medžius ir išreiškė nuomonę dėl įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Teigė, jog nėra ginčijami rengiamo žemės sklypo plano sprendiniai, kurie nėra patvirtinti ir konkrečių teisinių santykių nesukelia, tačiau prašė panaikinti Įsakymą Nr. A1-156.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija nesutiko su pareiškėjo prašymu ir prašė jį atmesti atsiliepime (t. I, b. l. 57) išdėstytų motyvų pagrindu.

Nurodė, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą Įsakymą Nr. A1-156, nes pareiškėjas ginčija tik Įsakymo Nr. A1-156 2.1 punktą. Akcentavo, kad Aprašo 7 punktas numato, jog formuojant naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis numatomi pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių tiesioginę paskirtį. Nekilnojamojo turto registre ginčo žemės sklype įregistruoti poilsio pastatai, todėl skundžiamo Įsakymo Nr. A1-156 2.1 punkte formuojamo žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nurodyta – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos. Ginčo žemės sklype esantys pastatai pastatyti 1971 m., kada negaliojo Pajūrio juostos įstatymas bei Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas. Pabrėžė, jog kiti pareiškėjo argumentai yra susiję ne su skundžiamu Įsakymu Nr. A1-156, bet su parengto detaliojo plano sprendiniais. Parengto, bet nesuderinto, nepatikrinto ir nepatvirtinto plano sprendiniai neturi jokios įtakos skundžiamo Įsakymo A1-156 teisėtumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) sveikatos centras „Energetikas“ atsiliepime (t. II, b. l. 3-9) palaikė pareiškėjo prašymą ir prašė jį tenkinti.

Nurodė, kad sužinojęs apie skundžiamo Įsakymo Nr. A1-156 pagrindu rengiamą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, planą, rengėjui UAB „A22“ ir atsakovui 2010 m. liepos 28 d. ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. pateikė rašytines pretenzijas, kurios atitinkamais sprendimais buvo atmestos. Įvertinęs skundžiamo Įsakymo Nr. A1-156 atsakymų į pretenzijas turinį, atsižvelgdamas į tai, kad parengtas planas pažeidžia jo interesus, 2011 m. rugsėjo 30 d. pateikė skundą pareiškėjui Inspekcijai, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą ir/ar plano rengėją nutraukti bet kokius plano rengimo, derinimo, tvirtinimo ir su tuo susijusius veiksmus bei panaikinti Įsakymą Nr. A1-156. Pažymi, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (16.2)-2D-15347, kuriuo nustatė, kad skundžiamas įsakymas priimtas neteisėtai, plano sprendiniai rengiami pažeidžiant teisės aktus ir pareikalavo atsakovo panaikinti neteisėtai priimtą Įsakymą Nr. A1-156 bei nutraukti rengiamo plano derinimą, tvirtinimą ir kitas susijusias procedūras. Manė, jog toks pareiškėjos nurodymas atsakovui buvo privalomas vykdyti. UAB sveikatos centro „Energetikas“ žemės sklypas ribojasi su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), o įgyvendinus žemės sklypo plano sprendinius, vietoje smėlio ir kopų būtų įrengtas asfaltas, kas pažeistų jo interesus.

Tretieji suinteresuoti asmenys S. O., D. S., B. E. G. atsiliepime (t. I, b. l. 30-33) teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai taiko Specialiųjų sąlygų 76 punkto nuostatas. Pabrėžė, jog pagal Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano 43 punktą, pirmojoje kurortų apsaugos zonoje esančios gyvenamosios teritorijos turi būti konvertuojamos į rekreacines teritorijas, todėl žemės sklypo plano rengimas yra teisėtas ir rengiamas laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Teigė, kad žemės sklypo planu yra patikslinama lauko keliuko, valstybinės reikšmės dviračių tako, inžinerinės infrastruktūros vieta, nes jie Palangos miesto bendrajame plane jau yra numatyti. Manė, jog nepagrįstas pareiškėjo motyvas panaikinti Įsakymą Nr. A1-156 tuo pagrindu, kad plano sprendiniuose numatyta kirsti medžius, nes atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo pastabas, todėl ginčo nebėra.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. O. ir K. O. atsiliepimu (t. I, b. l. 35-39) prašė atmesti pareiškėjo prašymą analogiškais trečiųjų suinteresuotųjų asmenų S. O., D. S., B. E. G. atsiliepime nurodytiems motyvams.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Batrima“ ir UAB „A22“ atsiliepime (t. II, b. l. 68-72) nurodė, jog UAB „Batrima“ nuosavybės teise valdo 19 poilsio, kultūros ir pagalbinio ūkio paskirties statinių ir 1/2 kiemo aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Teigė, jog skundžiamas Įsakymas Nr. A1-156 priimtas tenkinant UAB „Batrima“ prašymą leisti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant suformuoti naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems pastatams eksploatuoti. Akcentavo tai, kad Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas buvo priimtas vėliau (2011 m. liepos 28 d.) nei skundžiamas Įsakymas Nr. A1-156. Nurodė, kad Specialiųjų sąlygų 76 punktas turi būti vertinamas kontekste su Pajūrio juostos įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu (toliau – ir Žemės įstatymas) ir minėtu specialiuoju planu. Pabrėžė, jog Pajūrio juostos žemyninės dalies specialiojo plano pagrindinių teiginių 43 punktas nustato, kad pirmojoje kurortų apsaugos zonoje esančios gyvenamos teritorijos turi būti konvertuojamos į rekreacines teritorijas. Nei Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano grafinėje dalyje, nei pagrindiniuose sprendiniuose nėra nuostatų, kurios draustų eksploatuoti statinius, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre ir esančius teritorijoje, dėl kurios yra rengiamas planas. Manė, jog ginčijamas įsakymas nepažeidžia Pajūrio juostos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Žemės įstatymo bei specialiojo plano nuostatų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą tenkino, panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. A1-156 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje“ (t. II, b. l. 68-76).

Teismas nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-931/3D-868 patvirtinto Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.1, 2.1., 2.2, 2.3, 8.6 punktus, Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 4 punktą. Teismas nustatė, kad skundžiamas Įsakymas Nr. A1-156 priimtas vadovaujantis Aprašo 4.1 punktu, nustatančiu, jog rengiant žemės sklypo planą suformuojami naudojami valstybinės žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti. Būtent minėto punkto pagrindu Palangos miesto savivaldybės administracija priėmė sprendimą leisti rengti žemės sklypo planą, siekiant suformuoti naudojamą žemės sklypą statiniams eksploatuoti. Teismas nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Aprašo 2 ir 3 punktus. Pažymėjo, kad pirmiausia priimamas savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas leisti pradėti rengti žemės sklypo planą pagal Aprašo 14 punktą, kuris sudaro prielaidas žemės sklypo plano rengimui ir sprendimo tvirtinti planą priėmimui (Aprašo 39-40 p.). Aprašo 14 punkte numatyta, kad duodant leidimą pradėti rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentui prilyginamą žemės sklypo planą, savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys nustato žemės sklypo plano rengimo reikalavimus, nurodytus Aprašo 15 ir 16 punktuose. Pažymėjo, kad, nustatant reikalavimus žemės sklypo plano rengimui, būtina nurodyti esamą, o ne būsimą padėtį – esamą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, esamą naudojimo būdą ir pobūdį, esamus pastatų aukščio ir užstatymo tankumo rodiklius. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1836/2012.

Teismo vertinimu, byloje skundžiamas Įsakymas Nr. A1-156 vertintinas kaip savivaldybės administracijos sprendimas leisti pradėti rengti žemės sklypo planą parengiamojoje teritorijų planavimo proceso stadijoje (Aprašo 14 p.). Pagal bylos medžiagą nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A22“ parengė žemės sklypo planą, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, (toliau – ir Planas) prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tačiau minėtas Planas dar nėra patvirtintas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus. Pažymėjo, jog nepatvirtintas žemės sklypo planas nesukelia teisinių pasekmių, todėl ginčo nagrinėjimo dalykas – Įsakymas Nr. A1-156, kuris tapo prielaida žemės sklypo Plano rengimui.

Skundžiamu Įsakymu Nr. A1-156 planuojama teritorija yra pajūrio juostoje, kuri sutampa su pirmąja kurortų apsaugos zona. Nurodė Specialiųjų sąlygų 75 punktą ir pažymėjo, jog Įsakymu Nr. A1-156 suplanuota teritorija patenka į pirmąją kurortų apsaugos zoną, pajūrio juostos ribose, todėl taikytini specialūs teisės aktai, reglamentuojantys šios teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą, veiklos teritorijoje apribojimą. Nurodė Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktus. Pažymėjo, kad pirmojoje juostoje draudžiama: vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ir rekreacinių išteklių naudojimu; nuolat ar laikinai gyventi žmonėms (Specialiųjų sąlygų 76.1 ir 76.2 p.). Patvirtintas Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas yra pagrindinis planavimo dokumentas, reglamentuojantis pajūrio juostos žemyninės dalies teritorijos vystymo, tvarkymo, naudojimo ir apsaugos kryptis, priemones ir reikalavimus (Specialiojo plano 2 p.). Specialiojo plano 43 punkte nustatyta, jog pirmojoje kurortų apsaugos zonoje, kuri Palangos miesto savivaldybės teritorijoje sutampa su pajūrio juostos riba, draudžiama nuolat ar laikinai gyventi žmonėms, vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų rekreacinių išteklių naudojimu. Iš Plano aiškinamojo rašto ir sprendinių brėžinio (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Palangoje, plano projekto kopija, p. 24, 32) matyti, jog planuojama teritorija yra urbanizuotoje Šventosios gyvenvietės šiaurinėje dalyje pajūrio juostos ribose. Planuojama teritorija patenka į kurortų apsaugos zoną. Plano sprendinių konkretizavime nurodomi sprendiniai, projektuojamas privažiavimas: numatoma esamą vietinį lauko keliuką – privažiavimą rekonstruoti į asfalto dangos gatvę. Esamos būklės analizės aiškinamajame rašte nurodyta, jog planuojamame sklype auga pavieniai stambūs medžiai, kurie turėtų būti saugomi. Taip pat auga krūmai, kurie nėra vertingi ir gali būti, pagal poreikį, iškertami, sprendžiama inžinerinė infrastruktūra (planuojamo sklypo buitinių nuotekų tinklus pajungti prie centralizuotų magistralinių tinklų).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Plano medžiagą ankščiau paminėtų teisės aktų kontekste konstatavo, jog sprendinys kirsti medžius, projektuojamam privažiavimui įrengti prieštarauja Pajūrio juostos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatoms, sprendinys projektuoti privažiavimą, numatant esamą laukio keliuką rekonstruoti į asfalto dangos gatvę nėra numatytas Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnyje, taip pat pažeidžia Aprašo 3 punkto nuostatas, nes veiklos plėtojimo sąlygos gali būti nustatomos tik Aprašo 15.2 punkte nurodytu atveju (formuojant žemės sklypus vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems namams eksploatuoti). Skundžiamu Įsakymu Nr. A1-156 savivaldybės administracijos direktoriui leidus rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, planą, kurio tikslas – suformuoti naudojamą žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, numatant formuojamo žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį – kitos paskirties žemė, naudojimo būdą – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdį – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, prieštaraujama Specialiųjų sąlygų 76.2 punkto nuostatoms, draudžiančioms nuolat ar laikinai gyventi žmonėms ir Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai. Teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovas formaliai įvertino Aprašo 4.1 punkto nuostatą, leidžiančią rengiant žemės sklypo planą suformuoti naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti, neatsižvelgdama į ginčo teritorijos buvimo vietą (pajūrio juosta, pirmoji kurortų apsaugos zona), kas suponuoja specialių veiklos teritorijos apribojimų, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymą. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu skundžiamas Įsakymas Nr. A1-156 vertintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas.

Teismas pripažino nereikšmingais trečiųjų suinteresuotojų asmenų argumentus, jog panaikinus skundžiamą įsakymą, bus apribotos jų nuosavybės teisės naudotis pastatais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad skundžiamu Įsakymu Nr. A1-156 nesprendžiami trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių klausimai, jie nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, o panaikinus Įsakymą Nr. A1-156 tretiesiems suinteresuotiems asmenims – pastatų savininkams neuždrausta statinius eksploatuoti. Teismas sprendė, kad byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo Nr. A1-156, kaip visumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Batrima“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (t. II, b. l. 78-87).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pirmiausia neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu dėl baigiamajam teismo aktui keliamų reikalavimų. Nurodo ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 4 dalį. Teigia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje, nors ir išdėstė nustatytas aplinkybes, išvardijo byloje esančius įrodymus, pacitavo jų turinį, tačiau iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato. Pažymi, jog byloje turėtų būti nagrinėjamas ginčas tik dėl Įsakymo Nr. A1-156 teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl jo pagrindu rengiamo Plano projektinių sprendinių, kurie, kol Planas nėra patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, nesukelia absoliučiai jokių teisinių pasekmių. Argumentuoja, jog bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo Įsakymo Nr. A1-156 teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo atsikirtimų į skundą, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-388/2011, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-63/2011), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė Specialiųjų sąlygų 76.2 punkto ir Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis Teismas pagrindė savo išvadas dėl Įsakymo Nr. A1-156 neteisėtumo. Teigia, kad Įsakymas Nr. A1-156 atitinka visus Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus teritorijų planavimo tikslus. Remiasi Aprašo nuostatomis ir pažymi, kad Aprašo 7 punktas nustato, jog formuojant naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių tiesioginę paskirtį.

Nustatomas naudojimo būdas ir pobūdis privalo atitikti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl žemės sklypų) nustatytą žemės sklypų naudojimo būdų ir pobūdžių turinį. Pagal Įsakymą dėl žemės sklypų, kitos paskirties žemės naudojimo būdas „rekreacinės teritorijos“ turinys apima teritorijas, skirtas ilgalaikio (stacionaraus) poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti, trumpalaikio poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti bei kitiems laikiniems pastatams statyti, kurie reikalingi išvardintiems objektams aptarnauti, taip pat paplūdimiams ir jų infrastruktūros objektams statyti, o naudojimo pobūdis „ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos“ turinys apima žemės sklypus, kuriuose yra arba numatoma statyti sanatorijas, poilsio namus, sveikatingumo kompleksus, motelius, kempingus, turizmo bazes, nakvynės paslaugų namus, jaunimo nakvynės namus, gelbėjimo stotis, kt.

Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį ir Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktus, pagal kuriuos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymais bei šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, pajūrio juostoje gali būti, be kita ko, statomi ir rekonstruojami Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatai, statiniai ir inžineriniai statiniai, jeigu yra sudaryta ilgalaikė jų užimamų žemės sklypų žemės nuomos sutartis arba valstybinė žemė yra valdoma patikėjimo teise.

Nurodo Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų sąlygų 75 ir 76 punktus.

Akcentuoja, kad Specialiųjų sąlygų 76.2 punktas turi būti vertinamas kontekste (kartu) su Pajūrio juostos įstatymu, Žemės įstatymu ir su Specialiuoju planu ir Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano aiškinamojo rašto pagrindiniais teiginiais. Specialusis planas ir Pagrindiniai teiginiai buvo patvirtinti 2011 m. liepos 28 d., o Įsakymas Nr. A1-156 buvo priimtas 2011 m. kovo 1 d. Mano, kad būtent Specialusis planas ir Pagrindiniai teiginiai konkretizavo Pajūrio juostos įstatymo, Žemės įstatymo ir Specialiųjų sąlygų (įskaitant ir Specialiųjų sąlygų 76.2 p.) nuostatas, taikomas ir susijusias su teritorija. Nurodo Pagrindinių teiginių 43 punktą. Akcentuoja, kad būtent Įsakymas Nr. A1-156 ir numato, jog Įsakymo Nr. A1-156 pagrindu planuojamoje Teritorijoje naudojimo būdas turi būti rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis - ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, t. y. Įsakymu Nr. A1-156 užtikrinamas Pagrindinių teiginių 43 punkto įgyvendinimas (teritorijos konversija į rekreacinę teritoriją). Pažymi, kad Įsakymu Nr. A1-156 nėra suteikta teisė planuojamoje Teritorijoje esančius Statinius naudoti nuolat ar laikinai gyventi žmonėms (Specialiųjų sąlygų 76.2 p.), be to, pačių teritorijoje esančių ir Nekilnojamojo turto registre registruotų statinių paskirtys yra negyvenamosios (t. y. poilsio, kultūros ir pagalbinio ūkio).

Teigia, jog, pagal Pagrindinių teiginių 43 punktą, pirmojoje kurortų apsaugos zonoje, kuri Palangos miesto savivaldybės teritorijoje sutampa su pajūrio juostos riba, draudžiama nuolat ar lakinai gyventi žmonėms, vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų rekreacinių išteklių naudojimu, o šioje zonoje esančios gyvenamos teritorijos turi būti konvertuojamos į rekreacines teritorijas. Atkreipia dėmesį, kad nei Specialiojo plano grafinėje dalyje, nei Pagrindiniuose teiginiuose nėra nuostatų, kurios draustų eksploatuoti negyvenamosios paskirties (t. y. poilsio paskirties) statinius, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre ir esančius Teritorijoje, dėl kurios yra rengiamas Planas. Priešingai Specialiojo plano grafinėje dalyje ir Pagrindinių teiginių 96.1.4 p. ir X skyriuje „Statybų reglamentavimas“ nustatytos Šventosios tvarkymo kryptys ir priemonės bei statybų reglamentavimas. Pagrindinių teiginių 96.1.4 punktas nustato, kad Šiauriniame Šventosios rekreaciniame ruože (ekstensyvaus naudojimo) formuoti išsaugant gamtinę aplinką, pajūrio kraštovaizdį minimalia viešojo turizmo ir poilsio infrastruktūra. Pagrindinių teiginių X skyrius „Statybų reglamentavimas“ nustato statinių statybos sąlygas pajūrio juostoje.

Teigia, kad Įsakymas Nr. A1-156 nepažeidžia nei vieno teisės akto. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas nustato, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Nurodo Pagrindinių teiginių 43 punktą. Įsakymu Nr. A1-156 buvo numatyta, kad formuojama žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis - kitos paskirties žemė, naudojimo būdas - rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis - ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, kas būtent ir užtikrina Pagrindinių teiginių 43 punkto įgyvendinimą (t. y. teritorijos konversiją į rekreacinę teritoriją).

Papildomai pažymi, kad VTPSI savo skundą teismui pateikė praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą dėl savo kaltės, kadangi VTPSI patį Įsakymą Nr. A1-156 gavo jau 2011 m. rugsėjo 30 d., kai VTPSI gavo UAB sveikatos centro „Energetikas“ skundą dėl Įsakymo Nr. A1-156 ir Plano. Ši aplinkybė yra nurodyta 2011 m. lapkričio 21 d. VTPSI rašte Palangos miesto savivaldybės administracijai Nr. (16.2)-2D-15347. 2011 m. gruodžio 16 d. Administracija pateikė VTPSI raštą Nr. (4.17)-D3-5103, kuriuo Administracija aiškiai atsisakė naikinti Įsakymą. Ant skundo, kuris buvo pateiktas teismui, yra nurodyta, kad jis pasirašytas 2012 m. balandžio 17 d., t. y. praėjus beveik 7 mėnesiams nuo tos dienos, kai VTPSI gavo Įsakymą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. VTPSI kaip svarbią priežastį, dėl kurios praleido skundo padavimo teismui terminą, nurodo tai, kad neva VTPSI buvo suklaidinta Administracijos, kuomet 2011 m. gruodžio 16 d. Administracija pateikė VTPSI raštą Nr. (4.17)-D3-5103. Akivaizdu, kad nebuvo jokių aplinkybių, kurios objektyviai trukdė VTPSI įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. II, b. l. 94).

Apeliaciniame skunde teigia, jog Administracijos direktorius skundžiamo Įsakymo Nr. A1-156 2.1 punktą suformulavo taip, kaip nurodyta Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Analogiškai yra nurodyta Aprašo 7 punkte. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pagrindinių atsakovo argumentų, kad statiniai pastatyti ir įregistruoti seniai, o nauji teisės aktai atgal negalioja, taip pat dėl to, kad registro duomenys yra teisėti ir teisingi, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas taip pat nieko nepasisakė dėl to, kodėl naikina visą Įsakymą Nr. A1-156, jei esą tik 2.1. punktas neatitinka Specialiųjų sąlygų. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepasisakyta nė dėl vieno atsakovo argumento, todėl sprendimą naikinti prašo kaip nemotyvuotą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Be to, teismas nurodo, kad parengto plano neanalizuos, tačiau nepatikrintą, nepatvirtintą planą sprendime analizuoja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo VTPSI skundą kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde dėl Aprašo 4.1 punkto taikymo, aptaręs Aprašo nuostatas (4.1, 5 ir 7 punktus) nurodo, jog poilsio nameliai, esantys (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra registruoti Nekilnojamojo turto registre ir turi ilgalaikių (stacionarių) pastatų statusą, formuojamas žemės sklypas nėra kultūros paveldo teritorijoje, todėl Aprašo 5 punktas šiuo atveju negali būti taikomas, kitų draudimų, dėl kurių nebūtų galima taikyti Aprašo nuostatų, taip pat nėra, todėl atsakovas tinkamai įvertino Aprašo 4.1 punktą ir priimtas Įsakymas Nr. A1-156 atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl Aprašo 15.1 punkto taikymo pažymi, kad tam, jog būtų galima taikyti Aprašo 15.1 punkto antrąją sąlygą - nurodyti esamą pagrindinę žemės sklypo naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį - žemės sklypas jau turi egzistuoti: turi būti registruotas Nekilnojamojo turto registre, turėti nustatytas ribas ir kadastro duomenis. Šiuo atveju yra formuojamas naujas žemės sklypas prie esamų rekreacinės paskirties pastatų, jis nėra didinamas ar pertvarkomas, todėl pagrindinė žemės sklypo paskirtis, jos naudojimo būdas ir pobūdis turi būti nustatomi remiantis Aprašo 7 punktu, t. y. pagal Įsakymo dėl žemės sklypų patvirtintas sąlygas. Nurodo, kad Žemės įstatymas numato, jog žemės sklypas gali būti formuojamas tik pagal tokią paskirtį, kokia yra tiesiogiai nurodyta prie Nekilnojamojo turto registre registruoto statinio, šiuo atveju – rekreacinė paskirtis.

Dėl Pajūrio juostos įstatymo nuostatų taikymo teigia, kad pagal Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pajūrio juostoje gali būti statomi ir rekonstruojami Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatai, statiniai ir inžineriniai statiniai, jeigu yra sudaryta ilgalaikė jų užimamų žemės sklypų žemės nuomos sutartis arba valstybinė žemė yra valdoma patikėjimo teise. Taigi šis straipsnis leidžia ir statyti, ir rekonstruoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius, pastatus ir inžinerinius tinklus.

Dėl Specialiųjų sąlygų taikymo nurodo, kad, atsižvelgiant į Specialiųjų sąlygų 76.1 ir 76.2 punktus, būtina išsiaiškinti sąvoką „nuolat ir laikinai gyventi žmonėms“. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (toliau – ir STR „Statinių klasifikavimas pagal jų paskirtį“), kurio 8 punktas nustato Negyvenamųjų pastatų požymius: 8.13. poilsio paskirties pastatai - skirti žmonių visaverčiam fiziniam bei dvasiniam poilsiui.

Šiam pastatų pogrupiui priskiriami: < ... > 8.13.2. poilsio namai - pastatas ar pastatai, kuriuose kambariai (ar nameliai) yra pritaikyti trumpalaikiam apgyvendinimui ir poilsiui organizuoti šeimoms ar pavieniams asmenims; < ... > 8.13.7. kiti pastatai, atitinkantys poilsio (rekreacinių) pastatų apibrėžimą ir nepriskirti kitoms pastatų grupėms (pogrupiams). Taigi rekreaciniai pastatai nėra skirti laikinai ar nuolat gyventi žmonėms, jie yra žmonių fiziniam ir dvasiniam poilsiui skirti pastatai, kuriuose, organizuojant poilsį, galima trumpalaikiai apgyvendinti žmones;

šių poilsio pastatų naudojimo tikslas yra organizuoti fizinį ir dvasinį žmonių poilsį, o ne laikinai ar nuolat gyventi. Atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos Įsakymas Nr. A1-156 leidžia formuoti žemės sklypą pagal jame esamų pastatų tiesioginę paskirtį - rekreacinę. Formuojamo sklypo sprendiniais nenustatyta jokių laikino ar nuolatinio žmonių gyvenimo galimybių, nėra numatyta statyti gyvenamuosius namus ar kitaip sudaryti sąlygas laikinai ar nuolat gyventi žmonėms. Specialiųjų sąlygų 76.1 punktas nustato sąlygą, kada statyba, kasyba ir kiti teritorijos tvarkymo darbai yra galimi, t. y., kai tai susiję su rekreacinių išteklių naudojimu.

Turizmo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis išaiškina rekreacinių išteklių sąvoką: tai gamtinės, kultūrinės aplinkos savybės, tinkamos žmonių visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija leido pradėti rengti sklypo planą, žemės naudojimo būdą ir pobūdį nustatant pagal Nekilnojamo turto registre įregistruotą tiesioginę pastatų paskirtį, t. y. pastatų paskirtis - rekreacinė, žemės naudojimo būdas - rekreacinės teritorijos. Formuojamame sklype esantys poilsio pastatai - nameliai - nuo savo pastatymo pradžios 1971 m. buvo ir dabar yra tos pačios paskirties ir toliau planuojama juos naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį, todėl ginčo sklypas bus naudojamas žmonių fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti.

Dėl šių aplinkybių Specialiųjų sąlygų 76.1 punkto draudimas nėra pažeidžiamas.

Dėl formuojamo žemės sklypo Plano sprendinių teigia, kad, nors teisėjų kolegija sprendime pažymi, jog nepatvirtintas žemės sklypo Planas nesukelia teisinių pasekmių, todėl ginčo nagrinėjimo dalykas - Įsakymas Nr. A1-156, tačiau vėliau vienu iš sprendimo motyvu laiko rengiamo žemės sklypo Plano sprendinių prieštaravimą teisės aktams: nurodo, jog sprendinys projektuoti privažiavimą, numatant esamą lauko keliuką rekonstruoti į asfalto dangos gatvę nėra numatytas Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnyje, taip pat pažeidžia Aprašo 3 punkto nuostatas, nes veiklos plėtojimo sąlygos gali būti nustatomos tik Aprašo 15.2 punkte nurodytu atveju (formuojant žemės sklypus vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems namams eksploatuoti). Mano, kad pareiškėjas, būdama teritorijų planavimo priežiūros institucija ir nustačiusi, jog sprendiniai prieštarauja teisės aktams, turi teisę reikalauti šiuos pažeidimus pašalinti, tačiau jie negali būti motyvu panaikinti Įsakymą Nr. A1-156. Formuojamo žemės sklypo planas nėra patvirtintas ir nesukelia teisinių pasekmių. Kita vertus, esamą lauko keliuką numatoma rekonstruoti. Tokie darbai vertintini kaip nekilnojamojo turto pagerinimas, infrastruktūros pagerinimas, bet ne veiklos plėtojimas. Nurodo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtino Palangos miesto bendrąjį planą. Šiame bendrajame plane ginčo sklypas įeina į kvartalą pažymėtą Š3 ženklu. Šioje teritorijoje bendrajame plane yra numatytas kelias, dviračių takas ir netgi tramvajaus linija. Trečiasis suinteresuotas asmuo „A22“, projektuodamas privažiavimą, rėmėsi būtent bendrojo plano sprendiniais - privažiavimas ir yra bendrajame plane numatytas kelias. Kvartalo Š3 reglamentas yra nepakeistas, galiojantis, todėl formuojamo žemės sklypo plane projektuojamas privažiavimas iš esmės yra objektas, numatytas Palangos bendrajame plane.

Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo Specialiojo plano sprendinių pažymi, kad atsakovas skundžiamą Įsakymą Nr. A1-156 priėmė 2011 m. kovo 1 d. Specialusis planas buvo patvirtintas 2011 m. liepos 28 d. Įsakymo Nr. A1-156 priėmimo momentu šis teisės aktas negaliojo, todėl nagrinėjant Įsakymo Nr. A1-156 priėmimo teisėtumą Pagrindiniai teiginiai neturėtų būti vertinami. Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, jog panaikinus Įsakymą Nr. A1-156 tretiesiems suinteresuotiems asmenims – pastatų savininkams – neuždrausta statinius eksploatuoti, teigia, jog šiuo metu tinkamai eksploatuoti statinių nėra galimybių. Poilsio nameliai yra be vandentiekio, kanalizacijos ir elektros. Kol nebus sudaryta žemės nuomos sutartis, nebus galimybės šių inžinerinių komunikacijų įsivesti. Teismas Įsakymo Nr. A1-156 panaikinimo motyvu nurodydamas, jog šioje teritorijoje draudžiama nuolat ir laikinai gyventi žmonėms, sukuria prielaidą uždrausti tretiesiems suinteresuotiems asmenims ateityje eksploatuoti pastatus.

Dėl praleisto termino atnaujinimo teigia, jog tai, kad pareiškėjas VTPSI 2012 m. vasario 9 d. raštu pakartotinai kreipėsi į Administraciją išaiškindamas jai Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatą, turėtų būti laikoma kaip pasirinktas savo teisių įgyvendinimo būdas, tačiau neturintis įtakos vieno mėnesio termino skaičiavimui. Pareiškėjas turėjo teisę per vieną mėnesį nuo momento, kai sužinojo Palangos miesto savivaldybės poziciją Įsakymo Nr. A1-156 panaikinimo klausimu, kreiptis į teismą. Šis terminas buvo praleistas, o pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių priežasčių, kurios trukdė laiku kreiptis į teismą. Klaipėdos apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino praleistą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog į teismą laiku nesikreipė dėl svarbių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A22“ atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Batrima“ apeliacinį skundą (t. II, b. l. 108-109) palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas VTPSI Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimais į apeliacinius skundus (t. II, b. l. 110-113, 123-125) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Batrima“, atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens S. O. apeliacinius skundus atmesti.

Atsiliepime dėl UAB „Batrima“ apeliacinio skundo pažymi, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pakankami išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, analizuodamas jas daug platesniame kontekste, negu buvo keliama Inspekcijos prašyme – pateiktos teismo išvados ne tik dėl paties ginčijamo Įsakymo Nr. A1-156, bet ir dėl jo pagrindu rengiamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, sprendinių, kad ir nepatvirtintų kol kas. Pirmosios instancijos teismo sprendime iš esmės atsakyta į visus pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, dėl ko byla išspręsta teisingai.

Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Aprašo 2 punktą. Pažymi, kad visi Įsakyme Nr. A1-156 numatyti statiniai pagal savo paskirtį yra poilsio paskirties pastatai. Vadovaujantis STR „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.13 punkto nuostatomis, poilsio paskirties pastatų pogrupiui, inter alia, priskiriama: poilsio namai, kurie apibrėžiami kaip pastatas ar pastatai, kuriuose kambariai (ar nameliai) yra pritaikyti trumpalaikiam apgyvendinimui ir poilsiui organizuoti šeimoms ar pavieniams asmenims, bei kempingų pastatai - apgyvendinimo paslaugoms teikti skirti mobilūs (laikini) ar stacionarūs pastatai (nameliai), esantys apgyvendinimo paslaugoms teikti suplanuotoje aikštelėmis ir įrengtoje teritorijoje (kempinge), kurioje turistai apgyvendinami palapinėse, mobiliuose (laikinuose) ar stacionariuose nameliuose, ir yra sudarytos sąlygos transporto priemonėms parkuoti. Taigi vienas iš poilsio paskirties statinių pogrupiui priskirtinų statinių būdingų bruožų yra tas, kad jie yra skirti trumpalaikiam apgyvendinimui. Tai reiškia, kad ginčo Įsakymu Nr. A1-156 leidžiant formuoti žemės sklypą poilsio paskirties statinių eksploatacijai, kartu yra sudaromos sąlygos laikinai apgyvendinti žmones nagrinėjamoje teritorijoje, nors tai draudžia Specialiųjų sąlygų 76.2 punktas.

Pažymi, jog svarbu ir tai, kad reikalavimas pirmojoje kurortų apsaugos zonoje esančias gyvenamas teritorijas konvertuoti į rekreacines teritorijas, atsirado tik patvirtinus Specialųjį planą, kuris įsigaliojo tik 2011 m. liepos 31 d., t. y. po Įsakymo Nr. A1-156 priėmimo. Kita vertus, priešingai negu teigia apeliantas, planuojama teritorija nėra gyvenama, kadangi pagal Specialiojo plano brėžinį ir Pagrindinių teiginių 7.1.3. punktą šį teritorija priskirta paveldo (gamtos ir kultūros) objektų teritorijoms ir patenka į reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zoną - KOr, kurioje draudžiama bet kokia veikla, galinti sunaikinti arba suniokoti gamtos ir kultūros paveldo objektus. Tuo tarpu gyvenamosios ir visuomeninės paskirties teritorijos, ir jose išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, numatytos atskirai nuo paveldo (gamtos ir kultūros) objektų teritorijų ir yra reglamentuojamos Pagrindinių teiginių 7.4.1 punkte. Todėl gyvenamos teritorijos konvertuojamos į rekreacines tik tose pirmosios kurortų apsaugos zonos dalyse, kurios apima gyvenamąsias teritorijas (Pagrindinių teiginių 7.4.1 p.).

Argumentuoja, kad Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas nustato valstybinės žemės nuomos tvarką, o ne reglamentuoja teritorijų planavimo dokumentų rengimo sąlygas. Dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pažymi, kad Inspekcija nėra tiesioginis ginčijamo administracinio akto adresatas ir kitokiu būdu nedalyvauja šiuo administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, skirtingai nei privatūs asmenys, kurie gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Inspekcija ne kiekvieną kartą gavusi administracinį aktą turi pagrindą manyti, kad jis yra priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir egzistuoja pagrindas kreiptis į teismą. Be to, Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo, jeigu pirmiausia kreipėsi į neteisėtai priėmusį administracinį sprendimą subjektą dėl administracinio sprendimo panaikinimo administracine tvarka, tačiau šis subjektas raštu atsisakė panaikinti administracinį sprendimą (Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 4 d. 3 p.). Todėl akivaizdu, kad, kol Palangos miesto savivaldybės administracija aiškiai neatsisakė panaikinti Įsakymo Nr. A1-156, tol nebuvo sąlygų kreiptis į teismą. Priešingu atveju būtų pažeista Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta norma.

Dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos ir S. O. apeliacinių skundų nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, papildomai pažymėdamas, kad Specialiųjų sąlygų 76.2 punkte yra nustatytas būtent draudimas laikinai apgyvendinti žmones, šiuo atveju pats apgyvendinimo tikslas (poilsiui organizuoti) nėra esminis požymis, būtinas Specialiųjų sąlygų 76.2 punkte nustatyto draudimo laikinai gyventi žmonėms taikymui. Minėtas draudimas galioja nepriklausomai nuo apgyvendinimo tikslo.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į S. O. apeliacinį skundą (t. II, b. l. 115) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Papildomai nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį A502-1353/2011.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB sveikatos centras „Energetikas“ atsiliepimu į atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens S. O. apeliacinius skundus (t. II, b. l. 116-120) prašo apeliacinius skundu atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo spendimą palikti nepakeistą.

Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 35 ir 32 straipsnius ir teigia, kad atsakovas pats privalėjo panaikinti skundžiamą Įsakymą Nr. A1-156 ir tik dėl nesąžiningo ir neteisėto atsakovo neveikimo tiek UAB sveikatos centras „Energetikas“, tiek pareiškėjas Inspekcija buvo priversti inicijuoti teisminius procesus dėl neteisėto Įsakymo Nr. A1-156 panaikinimo. Akivaizdu, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai, teisėtai ir pagrįstai panaikino skundžiamą Įsakymą Nr. A1-156, neegzistuoja pagrindas panaikinti šį sprendimą. Teigia, jog apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylai svarbias faktines aplinkybes, pagristai pritaikė teisės aktus, įvertino skundžiamo Įsakymo Nr. A1-156 atitikimą teisės aktų reikalavimams, priėmė teisėtą sprendimą, kurio panaikinti nėra pagrindo. Atitinkamai apeliaciniai skundai yra atmestini, o sprendimas paliktinas nepakeistas. Atsakovo teiginys dėl galimo sprendimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams yra visiškai nepagrįstas, deklaratyvus, neparemtas jokiais motyvais, o apeliaciniame skunde nurodytas siekiant suklaidinti bylą nagrinėjantį teismą. Visi tretieji suinteresuoti asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso statiniai ginčo teritorijoje, šiuos statinius gali eksploatuoti ir po skundžiamo Įsakymo Nr. A1-156 panaikinimo. Tai patvirtina ne tik pagrįsti teismo sprendimo argumentai, tiek ir ta aplinkybė, kad tretieji suinteresuoti asmenys savo turtu naudojosi ir iki 2011 m. kovo 1 d., kuomet buvo priimtas neteisėtas ir teismo sprendimu panaikintas atsakovo Įsakymas Nr. A1-156. Atitinkamai akivaizdu, jog Įsakymo Nr. A1-156 panaikinimas neapriboja ir negali apriboti trečiųjų asmenų nuosavybės teisių ir/ar galimybių šiems asmenims naudotis savo turtu, jį eksploatuoti. Mano, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens S. O. apeliaciniai skundai yra atmestini kaip nepagrįsti, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-01 įsakymo Nr. A1–156, kuriuo leista rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nustatyti plano rengimo reikalavimai bei suderinta preliminari minėto žemės sklypo ribų schema, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš bylos medžiagos neįmanoma nustatyti, kurioje Palangos miesto savivaldybės teritorijos dalyje yra ginčo žemės sklypas. Prie įsakymo pridėta preliminari žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, ribų schema, tačiau dėl blogos šios schemos kokybės planuojamo žemės sklypo preliminarių ribų nematyti. Nors byloje pateikta parengto Plano medžiaga, tačiau iš jos taip pat nėra galimybių nustatyti aiškią planuojamo žemės sklypo lokalizaciją. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina surinkti naujus įrodymus, t. y. įpareigoti atsakovą pateikti ištraukas iš Palangos miesto bendrojo ir Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano, juose atitinkamai pažymint planuojamą ginčo teritoriją ((duomenys neskelbtini), Palanga). Be to, byloje taip pat neišreikalauta medžiaga, susijusi su Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-01 įsakymo Nr. A1–156 „Dėl žemės sklypo, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje“ priėmimu (prašymas ir kiti dokumentai).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, taip pat pareiškėjo skundo motyvais. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Specialiųjų sąlygų 76 punktu ir Pagrindinių teiginių 43 punktu, teigia, kad pirmojoje kurorto apsaugos zonoje draudžiama vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ir rekreacinių išteklių naudojimu (76.1 punktas), nuolat ar laikinai gyventi žmonėms (76.2 punktas). Tai reiškia, jog teismas Palangos miesto savivaldybės administracijos Įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą iš esmės grindžia dviem svarbiausiais aspektais: ginčo teritorijoje draudžiama vykdyti statybos, kasybos ir kitus teritorijos tvarkymo darbus, nesusijusius su gydomųjų ir rekreacinių išteklių naudojimu (1) bei nuolat ar laikinai gyventi žmonėms (2). Tuo tarpu ginčijamo atsakovo Įsakymo 2 punkte nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių nustatytų reikalavimų (teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo) atitikties aukštesnės galios teisės aktams visiškai netiria, o savo sprendime, remdamasis parengta Plano medžiaga, konstatuoja, kad ginčo teritorijoje statybos ir nuolatinis ar laikinas žmonių gyvenimas yra negalimas (draudžiamas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti būtent Įsakyme nustatytų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų juridinę analizę.

Taip pat teismas savo sprendime visiškai nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima pareiškėjo procesiniuose dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra neteisėti ir neatitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, taip pat pareiškėjo skundo motyvų perrašymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų reikalavimų, jų atitikties aukštesnės galios teisės aktams bei įrodymų reikiamos analizės ir nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nepagrindė savo sprendimo, nes nenurodė ir nepagrindė Įsakymo prieštaravimo aukštesnės juridinės galios teisės aktams, Palangos miesto bendrojo plano ir Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano sprendiniams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą šių įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste akivaizdu, kad sprendimui trūksta logiškumo, nuoseklumo, galimi tam tikri prieštaravimai ir pan., pavyzdžiui, vienoje sprendimo vietoje nurodoma, kad ginčo nagrinėjimo dalykas – Įsakymas, kuris tapo prielaida žemės sklypo Plano rengimui, tačiau vėliau analizuojama Plano medžiaga ir netgi nurodoma, kad teisėjų kolegija, įvertinusi Plano medžiagą anksčiau paminėtų teisės aktų kontekste konstatuoja ... > . Taigi darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas Plano medžiagą ir neanalizuodamas Įsakymo turinio, išėjo už šios bylos ginčo dalyko ribų.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat minėto įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nevisapusiškai ir pilnutinai nustatė bei ištyrė šiai bylai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Šie procesiniai pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė