2017-01-24 Nr. AB-2074-3-62-3-01085-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-28-602/2017 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01085-2015-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 37.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.

L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m.

rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. L. (toliau

– ir pareiškėjas) skundu (b. l.

5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 170 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 18 d. bausmę atliko Alytaus PN netinkamomis sąlygomis, kadangi patalpos plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, patalpa buvo nešvari, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, kameros langas buvo be stiklo, kameroje nebuvo veidrodžio, kriauklė avarinės būklės, patalpoje jam nebuvo suteiktas inventorius, su kuriuo galėtų patalpą išsivalyti.

Dušinėje kaupėsi vanduo, dėl to patalpa buvo slidi. Pataisos namuose suteikiama patalynė buvo nešvari, pilna parazitų. Nurodė, kad bausmės atlikimas tokioje patalpoje sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, nepatogumus, depresiją, pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir priteisti 1 170 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime (b. l. 8–12) nurodė, jog per mėnesį kaliniams yra išduodama tualetinio muilo 100 g, skalbiamojo muilo 200 g, tualetinio popieriaus 1 rulonas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Alytaus PN nuteistųjų patalynę ir rūbus vieną kartą per savaitę skalbia ir džiovina pataisos namų skalbykloje. Kamerų tipo patalpų priežiūros skyriaus pareigūnas kontroliuoja apatinių drabužių, patalynės surinkimą ir išdalinimą nuteistiesiems. Atsakovas pažymėjo, jog Alytaus PN, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose, yra atliktas kapitalinis remontas. Kameros buvo atnaujintos, jose sumontuotas naujas inventorius, tačiau nuteistieji piktybiškai gadina ir laužo kamerose esantį inventorių, baldus, šviestuvus, langus ir t. t.

Pataisos namų administracija tvarko, remontuoja nuteistųjų piktybiškais veiksmais padarytus gedimus, bet ne visuomet fiziškai ir finansiškai pajėgia sutvarkyti tą pačia dieną. Atsakovas nurodė, jog 2015 m. birželio 2 d. patikrinus kamerą, kurioje gyveno pareiškėjas, joje buvo rastas kibiras, šepetys ir mazgotė. Šios priemonės yra skirtos kameros tvarkymui. 2015 m. birželio 3 d. kameroje Nr. 31 buvo pakabintas veidrodis ir lentynėlė, taip pat įstiklintas išdaužtas kameros lango stiklas. Atsakovas nurodė, jog tokių menkaverčių darbų nefiksuoja registracijos žurnaluose bei atliktų darbų sąmatose, nes pagal nusistovėjusią praktiką tik didesnę vertę ir apimtį turintys remonto darbai yra atliekami sudarant darbų remonto sąmatas.

Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 58 punktas įpareigoja „laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims privalu nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose“, todėl tik nuo kamerose esančių nuteistųjų priklauso patalpų higieninė norma. Nuteistiesiems, atvykusiems į pataisos namus, išduodamas švarus, dezinfekavimo kameroje dezinfekuotas minkštasis inventorius (pagalvė, antklodė ir čiužinys).

Pareiškėjui pageidaujant antklodė buvo pakeista į kitą. Pareiškėjas nurodė, jog kamera Nr. 31 yra tokia pati kaip 26, 27, 28, 41, 42 kameros, pareiškėjas dėl kameros Nr. 31 neatitikimo higienos normoms nesiskundė. Alytaus pataisos namų gydytojas P. R. išraše iš pareiškėjo medicininės kortelės pažymėjo, jog pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini) (b. l. 12). 2015 m. vasario 1 d. ir 2015 m. liepos 7 d. (duomenys neskelbtini), skundėsi (duomenys neskelbtini), todėl 2015 m. liepos 14 d. buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (duomenys neskelbtini).

Atsakovo manymu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, o tik mėginimas pasipelnyti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 3 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl 1 170 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN netinkamomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo sąlygos (kamera buvo nešvari, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, kameros langas be stiklo, kameroje nebuvo veidrodžio, kriauklė avarinės būklės, patalpoje jam nebuvo suteiktas inventorius, su kuriuo galėtų patalpą išsivalyti, dušinėje kaupėsi vanduo ant žemės, suteikta patalynė buvo nešvari, pilna parazitų), aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2015 m. gegužės 26 d. – 2015 m. birželio 18 d. atlikinėjo bausmę Alytaus PN kameros tipo patalpoje Nr.

31. Dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, jog kameroje buvo nešvaru, ant lubų bei sienų buvo pelėsio, teismas pažymėjo, jog Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose yra atliktas kapitalinis remontas, tai patvirtina byloje esanti Statybos-remonto darbų rangos sutartis Nr. 52 (b. l. 15–19) ir pažymos apie atliktus darbus (b. l. 20–21). Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte, kuriame yra apžvelgtos analogiškos Nr. 31 patalpai kameros, pažeidimų Lietuvos higienos normai HN 76:2010 nenustatyta.

Teismo vertinimu, patalpos esančios greta, kurioms tuo pačiu laikotarpiu buvo atliekamas kapitalinis remontas, negali skirtis iš esmės. Todėl, vertinant byloje pateiktus duomenis, galima manyti, jog kameros Nr. 31 būklė yra panaši į patikrinimo akte išvardintų kamerų būklę. Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, taip pat byloje nėra duomenų, jog jis būtų kreipęsis į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl laikymo sąlygų kameros tipo patalpoje Nr. 31 neatitikimo higienos normoms.

Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010

58 punktas įpareigoja laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl nuo pačių nuteistųjų priklauso kamerose palaikoma švara. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, o atsakovas pateikė į bylą duomenis iš kurių matyti, jog Alytaus PN yra atliekami patikrinimai, suteikiamas inventorius kaliniams, kad pastarieji galėtų patys pasirūpinti savo kamerų švara, ką reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas, kuris įpareigoja laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pataisos namuose buvo nešvaru, kaupėsi ant lubų ir sienų pelėsis, yra atmestinos kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, jog kameros langas buvo be stiklo, kameroje nebuvo veidrodžio, kriauklė avarinės būklės, patalpoje jam nebuvo suteiktas inventorius, su kuriuo galėtų patalpą išsivalyti, teismas pažymėjo, jog objektyvių duomenų, kada kameros Nr. 31 langas buvo išdaužtas, byloje nėra, taip pat nuo kada kameroje nebuvo veidrodžio ir spintelės. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, jog kameroje Nr. 31, reaguojant į pareiškėjo pastabas, buvo atlikti šie darbai: 2015 m. birželio 3 d. tualete buvo pakabintas veidrodis ir lentynėlė, įstiklintas išdaužtas kameros lango stiklas, kadangi kameroje esanti praustuvė buvo tvarkinga, nenustatyta, kad jos briaunos būtų atsikišusios, ji nebuvo pakeista.

Teismo vertinimu, kadangi byloje nėra duomenų, nuo kada patalpoje Nr. 31 nebuvo įstiklintas langas, nebuvo veidrodžio bei spintelės, teismo vertinimu, pareiškėjas nuo atvykimo, t. y. 2015 m. gegužės 26 d., iki 2015 m. birželio 3 d. patyrė nepatogumus dėl šio inventoriaus trūkumo. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas operatyviai reagavo šalindamas įvardintus trūkumus, 2015 m. birželio 3 d. kameroje esantys trūkumai buvo pašalinti. Atsakovo atstovas posėdžio metu paaiškino, jog patys nuteistieji piktybiškai gadina ir laužo kamerose esantį inventorių, baldus, šviestuvus, langus, todėl tą pačią dieną išspręsti esančius nesklandumus neturi galimybių, tačiau stengiasi reaguoti operatyviai.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2015 m. gegužės 2 d. patikrinimo metu pareiškėjo patalpoje buvo kibiras, šepetys ir mazgotė. Šios priemonės yra skirtos kameros priežiūrai, todėl pareiškėjo argumentai, jog jam kameros valymo inventorius buvo nesuteiktas, atmestini kaip nepagrįsti. Dėl byloje nurodytų aplinkybių, jog dušinėje kaupėsi vanduo ant žemės, suteikta patalynė buvo nešvari, pilna parazitų, teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistiesiems atvykusiems į pataisos namus išduodamas švarus, dezinfekavimo kameroje dezinfekuotas minkštasis inventorius (pagalvė, antklodė ir čiužinys).

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui pageidaujant antklodė buvo pakeista į kitą. Atsiliepime išdėstė, jog per mėnesį kaliniams išduodama tualetinio muilo 100 g, skalbiamojo muilo 200 g, tualetinio popieriaus 1 rulonas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Alytaus pataisos namai nuteistųjų patalynę ir rūbus vieną kartą per savaitę skalbia ir džiovina pataisos namų skalbykloje. Kamerų tipo patalpų priežiūros skyriaus pareigūnas kontroliuoja apatinių drabužių, patalynės surinkimą ir išdalinimą nuteistiesiems.

Pareiškėjui buvo sudarytos tinkamos sąlygos rūpintis savo patalynės švara. Todėl iš byloje esančių duomenų galima spręsti, jog pareiškėjo argumentai, kad patalynė buvo nešvari ir pilna parazitų, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nurodė, jog dušinėje buvo slidu, kadangi kaupėsi vanduo, dėl to jis yra paslydęs ir susižeidęs. Byloje nėra duomenų, jog Alytaus PN, dušinėje kauptųsi vanduo, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją dėl minėto sužeidimo, todėl pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti jokiais įrodymais.

Dėl pareiškėjo sveikatos būklės teismas pažymėjo, jog pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjas buvo išsiųstas į Laisvės

atėmimo vietų ligoninę konsultacijai su (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo

sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata. Todėl pažymėjo, jog gyvenimo sąlygos pataisos namuose neturėjo sukelti pareiškėjo skunde nurodytų išgyvenimų. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas nustatė, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus, laikinus nepatogumus, kadangi laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 3 d. patalpoje Nr.

31 nebuvo įstiklintas langas, nebuvo veidrodžio bei spintelės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Alytaus PN sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

III.

Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateikta klaidinga informacija. Akcentuoja, jog teismas turėtų įvertinti kamerų tipo patalpų brėžinius, kad įsitikintų, jog siena yra be oro tarpo. Mano, jog Visuomenės sveikatos centro ataskaitoje yra pateikta klaidinga informacija. Taip pat nurodo, jog teismas be pagrindo nesirėmė pateiktais liudytojų rašytiniais parodymais. Dėl padarytų pažeidimų pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, kuri, be kita ko, pasireiškė žala pareiškėjo psichikos sveikatai. Atsakovas Alytaus pataisos namai, atstovaujantys Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodė, todėl prašymas dėl žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas A. L. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 1 170 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 3 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl 1 170 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas rėmėsi tik atsakovo pateikta klaidinga informacija, o pareiškėjo pateiktais įrodymais ir rašytiniais liudytojų parodymais, dėl to mano, jog teismas be pagrindo nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Pareiškėjas skunde iš esmės rėmėsi faktu, jog Alytaus pataisos namuose gyvenamosios sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normose numatytų sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytus neteisėtus Alytaus pataisos namų veiksmus, sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.).

Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio

26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).

Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi tik atsakovo pateikta klaidinga informacija, nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių liudytojų parodymų. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo tik abstrakčius teiginius, kad buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-3358-624/2016 ir kt.).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavo, nenurodė jokių šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis ir būtų konstatuoti tam tikri pažeidimai, nėra.

Pareiškėjas kreipėsi į Alytaus visuomenės sveikatos centrą, tačiau šis 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte, kuriame yra apžvelgtos analogiškos Nr. 31 patalpai kameros, pažeidimų Lietuvos higienos normai HN 76:2010 nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris šiuos pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus. Aptartos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia ir tai, kad būtent atsakovui tenka pareiga pateikti pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų paneigiančius įrodymus.

Be to, natūralu, jog laisvės atėmimo vietos administracija disponuoja tokiais įrodymais. Tai lemia, kad dauguma teismo vertinamų įrodymų šio tipo administracinėje byloje bus pateikti atsakovo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Alytaus PN sąlygomis, ir juos įvertino. Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Pareiškėjo argumentas, jog teismas be pagrindo nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių liudytojų parodymų, nepagrįstas. Pažymėtina, jog ABTĮ nėra

numatyta galimybė remtis liudytojų parodymais, kurie yra pateikiami raštu. Rašytiniai liudytojų paaiškinimai nelaikytini

leistinais įrodymais (ABTĮ 60 str.). Todėl teismas neturėjo pareigos remtis pateiktais rašytiniais liudytojų paaiškinimais. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos

1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Pareiškėjo A.

L. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius