AS-492-396-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-396/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01094-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas M. P. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-492 „Dėl UAB „Grinda“ įstatyminio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato-kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir ginčo turtas, ginčo statiniai), esančių Svajonių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavimo.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei ginčo turtą perduoti UAB „Grinda“ ir laikinai sustabdyti bei uždrausti vykdyti Sprendimo 2–5 punktų nuostatas, susijusias su ginčo statiniais.

Paaiškino, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, o 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas prašymą vertino kaip nemotyvuotą. Nustatė, kad 100 procentų UAB „Grinda“ akcijų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl padarė išvadą, kad pagal Sprendimą perdavus ginčo pastatus, pastatų valdytojas pasikeis tik formaliai. Teismas vertino, kad toks valdytojo pasikeitimas, panaikinus skundžiamą Sprendimą, nesudarys sunkumų įvykdyti galimai pareiškėjui palankų teismo sprendimą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog yra reali grėsmė, kad perdavus turtą UAB „Grinda“, pastatai bus perleisti tretiesiems asmenims ar dėl kitų priežasčių, panaikinus skundžiamą Sprendimą, iškiltų sunkumų pastatus susigrąžinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Konstatavo, kad nėra realios grėsmės, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.

III. Pareiškėjas M. P. padavė atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį ir pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Paaiškina, kad teismui panaikinus Sprendimo dalį dėl ginčo statinių perdavimo, sprendimo įvykdymas pasunkėtų, nes atsakovas ir UAB „Grinda“ turėtų atlikti veiksmus, kuriais ginčo nekilnojamasis turtas būtų perduotas (grąžintas) atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atitinkamai šio nekilnojamojo turto verte sumažintas UAB „Grinda“ įstatinis kapitalas ir anuliuotos papildomai išleistos akcijos, nekilnojamasis turtas turėtų vėl būti perregistruotas kaip nuosavybės teise priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Todėl mano, kad ginčo statinių teisinės padėties grąžinimas į ankstesnę padėtį, ir atitinkamai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas truktų daug ilgiau, t. y. pasunkėtu, nei tokiu atveju, jei teismas pritaikytų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

2. Teigia, kad ginčo statinius perdavus UAB „Grinda“ ir šiuo turtu padidinus UAB „Grinda“ įstatinį kapitalą, ne tik pasikeis šio turto valdytojas, bet ir savininkas. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai privačios nuosavybės teise gali būti įsigyjami tik iš savivaldybės, todėl mano, kad turto savininko pasikeitimas lemtų tai, kad bus apribota pareiškėjo konstitucinė teisė į būstą.

3. Teigia, kad įvertinus atsakovo nesąžiningumą, yra pagrįsta tikėtis, jog nesąžiningus savo veiksmus Vilniaus miesto savivaldybė gali tęsti, ir veikdama per UAB „Grinda“, ginčo turtą perleisti kitam asmeniui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pateikia tokius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Atkreipia dėmesį, jog ginčo nekilnojamasis turtas 2012 m. kovo 28 d. akcijų pasirašymo sutarties ir priėmimo-perdavimo akto Nr. A403-17(2.2.6.23-FN4) pagrindu nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip UAB „Grinda“ nuosavybė. Atsakovo nuomone, teismas teisingai nurodė, kad pagal Sprendimą perdavus ginčo nekilnojamąjį turtą, pastatų valdytojas pasikeitė tik formaliai, o toks valdytojo pasikeitimas, panaikinus Sprendimą, nesudarys sunkumų įvykdyti galimai palankų pareiškėjui teismo sprendimą.

2. Pažymi, jog iš visų, pareiškėjo nuomone, teisiškai sudėtingų ir pakankamai ilgų juridinę galią turinčių veiksmų, pareiškėjui aktualus tik vienas – nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perregistravimas. Teigia, jog nuosavybės teisės turėtojo pakeitimas nekilnojamojo turto registre nėra nei teisiškai sudėtingas, nei ilgai trunkantis procesas.

3. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas įsigyti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygų, nes Vilniaus miesto savivaldybėje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo pastatai nuomos pagrindais buvo perduoti pareiškėjui.

4. Paaiškina, kad pareiškėjo ginčijamą sprendimą dėl jokių trečiųjų asmenų teisėmis nesuvaržyto nekilnojamojo turto, esančio Smilgų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavimo UAB „Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė veikdama ne kaip valdingus įgaliojimus turintis viešojo administravimo subjektas, bet kaip juridinio asmens UAB „Grinda“ organas, todėl Sprendimas nelaikytinas administraciniu aktu ir remiantis CK 2.82 straipsnio 4 dalimi darytina išvada, jog pareiškėjas šioje administracinėje byloje neturi subjektinės teisės kvestionuoti Vilniaus miesto savivaldybės sąžiningumo, priimant ginčo sprendimą.

5. Informuoja, kad pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo pagrindu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9973-790/2012 nutarė areštuoti UAB „Grinda“ nuosavybės teise priklausančius ginčo statinius, uždraudžiant juos perleisti kitiems asmenims. Todėl atsakovas mano, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl objektyvių aplinkybių yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonių – uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus ir laikino ginčijamo akto sustabdymo – taikymas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.).

Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei ginčo turtą perduoti UAB „Grinda“ ir laikinai sustabdyti bei uždrausti vykdyti Sprendimo 2–5 punktų nuostatas, susijusias su pastatu – t. y. iš esmės prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 bei 3 punktuose numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus (ginčo turtą perduoti UAB „Grinda“) bei laikinai sustabdyti ginčijamo akto (Sprendimo 2–5 punktų) galiojimą.

Laikinai sustabdyti administracinėje byloje ginčijamo administracinio akto galiojimą bei uždrausti atlikti atitinkamus veiksmu galima tik tada, kai byloje ginčijamas aktas nėra įgyvendintas (įvykdytas), o prašomi uždrausti atlikti veiksmai dar nėra atlikti, priešingu atveju, aptariamų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas 2012 m. kovo 28 d. akcijų pasirašymo sutarties bei priėmimo-perdavimo akto Nr. A403-17(2.2.6.23-FN4) pagrindu nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip UAB „Grinda“ nuosavybė. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Tai patvirtina ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-9973-790/2012, kuria buvo nutarta areštuoti UAB „Grinda“ nuosavybės teise priklausančius ginčo statinius, uždraudžiant juos perleisti kitiems asmenims. Vadinasi jau skundo dėl Sprendimo dalies panaikinimo padavimo teismui metu (2012 m. balandžio 18 d. – b. l. 1) buvo iš esmės įvykdyti visi Sprendimo 1–5 punktuose numatyti atlikti veiksmai, todėl nėra galimybės net svarstyti pareiškėjo pageidaujamų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nes neįmanoma uždrausti atlikti veiksmus, kurie jau yra atlikti bei sustabdyti Sprendimo, kuris iš esmės jau yra įvykdytas, galiojimo. Konstatavusi nurodytą aplinkybę, teisėjų kolegija nebevertina pareiškėjo atskirojo skundo argumentų dėl atskiruoju skundu skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo ir pareiškėjo atskirąjį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo M. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė