2022-01-26 Nr. AB-2096-3-61-3-02081-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-57-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02081-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (V. T.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: pastatas pagal paskirtį yra negyvenamas, kameros plotą mažino joje esantys daiktai, praustuvė buvo įrengta atskirai nuo sanitarinio mazgo, pats sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskiras, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas tiek nuo kameroje esančių asmenų, tiek nuo jį stebėjusių pareigūnų, taip pat sanitariniame mazge nebuvo atskiros vėdinimo sistemos Pareiškėjo teigimu, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas, tai visa kameros patalpa laikytina sanitariniu mazgu, taigi jam teko 0,00 kv. m gyvenamojo ploto. Kameros plotą dar labiau mažino joje esantys pertekliniai baldai.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, nebuvo sudarytos sąlygos suimtiesiems kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvinėmis veiklomis – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti vaizdo filmus. Pareiškėjas teigė, kad prieš savo valią buvo verčiamas praustis kameroje, o vieną kartą per savaitę suteiktas dušas prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną. Jis buvo laikomas kamerinio tipo patalpose, todėl susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, nes nei vienoje kameroje nebuvo įrengta aliarmo sistema, todėl susisiekti su pareigūnais užtrūkdavo labai daug laiko, nes beldimas į duris buvo neefektyvus, tačiau vienintelis metodas, kuris iškviečia pareigūną. Pareiškėjas pabrėžė, jog kalinimo įstaigoje daugumoje kamerų, vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį. Radiatoriai buvo maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma šaltuoju metų laiku. Visose minėtose kamerose dėl netinkamos vėdinimo sistemos trūko oro ir laikėsi blogas kvapas, kameros natūralus vėdinimas per langus nelaikytinas tinkamu.

4. Atsakovo atstovas, Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Nėra patikrinimo aktų kamerų, kuriuose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, kadangi pareiškėjas nepateikė skundų įkalinimo įstaigos administracijai. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Minėtoje Higienos normoje HN 134:2015 neįtvirtina sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

6. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros (bendras aukštis – 1,6 m (iš jų 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m).

7. Vilniaus PN paaiškino, kad iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato- kalėjimo, unikalus Nr. 1090-5001-3026, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.

8. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, teikė Lukiškių TI-K administracijai prašymus, o pastaroji jų netenkino. Pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti užsiėmimuose, atskovo teigimu, yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas.

9. Įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantis iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budinti prižiūrėtoją. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, o visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Lukiškių TI-K kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjo skundas grindžiamas ne įrodymais, bet samprotavimas nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti ir nepagrįsti objektyviais įrodymais.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo V. T. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. kamerose Nr. 117 ir Nr. 62. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų plotą ir jose esančių asmenų skaičių, teismas nurodė, kad pareiškėjui teko nuo 3,95 kv. m iki 7,31 kv. m ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad minimali vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma nebuvo pažeista.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Lukiškių TI-K paskirties, nes iš byloje pateikto VĮ Registrų centro 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato-kalėjimo, unikalus Nr. 1090-5001-3026, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Tačiau teismas, vadovaudamasis Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d., įsakymu Nr. D1713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir STR reglamentas) 5.1 bei 7.16. punktais, nurodė, jog aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami apgyventinti suimtuosius (nuteistuosius).

13. Dėl skundo argumentų, susijusių su privatumu naudojantis sanitariniu mazgu, Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Byloje nėra duomenų, kad dėl per mažo kameros ploto, pareiškėjui buvo sukelti reikšmingi nepatogumai, naudojantis sanitariniu mazgu. Šuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas arba su dar vienu asmeniu, jam tenkantis kameros plotas buvo pakankamas ir nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista. Teismas sutiko su atsakovo atstovu, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokiu būdu asmens privatumas nepažeidžiamas daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis.

14. Teismas nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, o pastaroji jo prašymų netenkino. Nustatęs, kad pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti užsiėmimuose yra abstraktūs ir netalizuoti, teismas juos atmetė.

15. Teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, o byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę (jis ir pats patvirtino, kad galėjo naudotis dušu kartą į savaitę). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

16. Vertindamas skundo argumentus dėl privatumo dušuose pažeidimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas nenustė, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą naudojantis sanitariniu mazgu ar dušu, pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

17. Teismas pažymėjo, jog iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais ir nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo.

18. Pareiškėjas skunde teigė, kad sąlygos kamerose neatitinka numatytų standartų, taip pat nėra užtikrintas tinkamas kamerų šildymas, kamerose yra netinkama vėdinimo sistema, tačiau nesukonkretino, kokiose iš jo nurodytų kamerų šios sąlygos egzistavo. Taip pat skunde jokių su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių nepateikė. Teismo įsitikinimu, nepaisant to, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas neturi detalizuoti sąlygų, kurias skundžia.

19. Nenustatęs atsakovo atstovo neteistėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas V. T. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti pareiškėjo reikalavimus visa apimtimi.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normų (10 str., 78 str., 86 str. 1 d., 2 d., 87 str. 4 d.). Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nepasisakė ir neargumentavo, kokiu pagrindu laikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis tinkamais, o pareiškėjo į bylą pateiktus priešingus atsakovo atstovo teiginiams dokumentinius įrodymus atmetė.

21.2. Iš teismo sprendimo neaišku, kaip teismas apskaičiavo vienam asmeniui turinčio tekti ploto normą. Teismas neįvertino baldų ir kitų daiktų užimamo ploto, kai yra apskaičiuojamas ir nenustatomas gyvenamojo ploto pažeidimas.

21.3. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė nustatytas rekomendacijas – kokybinius standartus ir reikalavimus numatytus „Teismų procesinių sprendimų standartuose“ (Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 13P-65(7.1.21)). Pirmosios instancijos teismas nesiėmė efektyvesnių veiksmų įrodymams ištirti, kurie prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nepagrįstai paliko reikšmingas abejones dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų patikimumo, kurie prieštarauja teisės aktų nustatytiems reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė visus atsakovo atstovo duomenis kaip nekeliančius abejonės, tačiau savo išvadoms pagrįsti nepateikė jokių argumentų.

21.4. Teismas neatsižvelgė į svarbiausią pareiškėjo pateiktą dokumentinį įrodymą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.39E)7R-1514.), aukščiausios kontroliuojančios institucijos raštą, kuriuo yra pripažįstama, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN turėjo būti uždaryti, kad būtų nutrauktas asmenų teisių pažeidimas ir jų žalojimas, nes minėtos patalpos neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių žmogaus teisių standartų.

21.5. Pareiškėjas nesutinka su kartu buvusių asmenų skaičiavimo metodika, kurią taikė teismas. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovo atstovo nurodyti duomenys yra netikslūs. Pirmosios instancijos teismas, net nepagrįsdamas savo priimtų išvadų, laikė atsakovo atstovo duomenis patikimais, net ir esant byloje dokumentiniais įrodymais pateiktų prieštaravimų.

21.6. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentuotų paaiškinimų, kodėl galima tikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo plotą ir baldų plotą, kai pateikiama informacija iš esmės neatitinka teisės aktų nustatytos normos. Pirmos instancijos nepagrįstai priėmė ir laikė tinkamais atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nepareikalaudamas iš atsakovo paaiškinimų, kaip gavo minėtus duomenis, kas juos apskaičiavo, ar minėtas asmuo turėjo įgaliojimus atlikti minėtus skaičiavimus, kokios normos nustato minėtus skaičiavimus. Nesant galimybės apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamo ploto teisės aktų nustatyta tvarka, darytina išvada, kad visa kamera yra sanitarinis mazgas ir nėra pritaikyta apgyvendinimui.

21.7. Buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovo atstovas į bylą (ABTĮ 49 str. 1 d.).

21.8. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pažeidimo, kad atsakovas turi pareigą suteikti prieinamumą prie sanitarinių įrenginių kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų suimtųjų minimalų privatumą. Tiek iš dalies atitverta tualeto zona, tiek apgyvendinimas su kitais suimtaisiais, taip pat gyvenamos erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida pripažįstami netinkamais.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, nepripažįstančių pareiškėjo skunde įvardytų, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia veiksmai sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo atstovas mano, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą apeliantas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas pareiškėjo V. T. reikalavimas priteisti 800 Eur neturtinei žalai, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2019 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. gegužės 24 d., atlyginti.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl privatumo sanitarinaime mazge bei minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021).

31. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

35. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

36. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,95 kv. m iki 7,31 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

37. Dėl pareiškėjo argumento, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrina tinkamo privatumo nuo stebinčių pareigūnų ir kameroje kartu esančių asmenų, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

38. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 22 paras buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.).

39. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas, todėl tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose bausmę atliko vienas (3 paros), nėra galima teigti, kad reikiamas privatumas nebuvo užtikrintas.

40. Tačiau Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme: sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, todėl, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 22 paras, iš jų 3 paras kamerose buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 19 parų Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (19 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 60 Eur suma, kuri laikytina proporcinga ir adekvačia kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

43. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes jis galimai nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.). Be to, iš bylos medžiagos (b. l. 57) matyti, kad atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą kartu su priedais buvo išsiųstas pareiškėjui. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteisiama 60 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. T. (V. T.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė