2013-05-02 Nr. AB-1458-3-61-3-01502-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-43/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01502-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. ir atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymą „Dėl Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo G. T. atleidimo iš pareigų“; priteisti iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; negrąžinti pareiškėjo į valstybės tarnybą, laikant, kad tarnybos santykiai nutrūko teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, ir priteisti jam iš Tarnybos keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką; priteisti iš Tarnybos 5 000 Lt dydžio neturtinės žalos bei visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Skunde paaiškino, kad 2012 m. gegužės 2 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. P1-103 „Dėl Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo G. T. atleidimo iš pareigų“ jis buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų nuo 2012 m. gegužės 2 d. Įspėjimas apie būsimą atleidimą iš valstybės tarnybos dėl jo pareigybės panaikinimo jam buvo įteiktas 2012 m. kovo 2 d., t. y. prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo ir faktinio atleidimo iš pareigų. Nurodė, jog tuo metu pareiškėjo vaikui buvo 11 metų, todėl apie pareigybės panaikinimą jam turėjo būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Teigė, jog atsakovas pareiškėjui nepasiūlė jokio kito darbo, nors įspėjimo laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. priiminėjo naujus darbuotojus. Pažymėjo, jog atsakovas, kaip institucija, neatsisakė nė vienos iš pareiškėjo vykdomų ir jo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, todėl jo pareigybės panaikinimas yra fiktyvus. Nurodė, kad atsakovo nuostatų 18.4 punktas reikalauja derinti visus įsakymus, kuriais jis tvirtina pareigybių sąrašą, su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tačiau tai nebuvo padaryta. Paaiškino, jog dėl atleidimo iš darbo pareiškėjas jaučiasi pažemintas prieš buvusius bendradarbius ir šeimos narius, pradėjo abejoti savo ateitimi dėl gebėjimų dirbti valstybės tarnyboje.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo pritaikytas 2 mėnesių pranešimo apie pareigybės panaikinimą ir būsimą atleidimą iš pareigų terminas, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių vaiko auginimo faktą. Atsakovo duomenimis pareiškėjo sūnus kartu su motina gyvena ir mokosi Kaune. Paaiškino, kad pareiškėjas iš Tarnybos Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigų buvo atleistas dėl organizacinių funkcinių pertvarkymų Tarnyboje. Pažymėjo, jog Tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. T1-267 buvo patvirtinti nauji, nuo 2012 m. gegužės 2 d. įsigalioję, Kanceliarijos, Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus, Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio nuostatai, kuriuose nebeliko iki 2012 m. kovo 2 d. galiojusių dalies pareiškėjo kompetencijai priskirtų funkcijų, jos išdalytos kitų Tarnybos skyrių kompetencijai. Teigė, jog sumažinus reikalavimus, keliamus Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybei, ši valstybės tarnautojo pareigybė buvo panaikinta, o naujai Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybei priskirtas darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, statusas. Paaiškino, kad pareiškėjo įspėjimo laikotarpiu (nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2012 m. gegužės 2 d.) laisvų valstybės tarnautojų pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiktų, nebuvo, todėl kitos pareigos jam ir nebuvo pasiūlytos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo G. T. skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikino atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymą „Dėl Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo G. T. atleidimo iš pareigų“, laikant, kad pareiškėjas atleistas teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Kitos skundo dalies reikalavimus atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 43 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi byloje Nr. A438-1743/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-204/2007. Nustatė, jog atsakovas 2012 m. birželio 28 d. bei 2012 m. spalio 12 d. atsiliepimu pripažįsta, kad nebuvo atsisakyta nė vienos Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo vykdytos funkcijos, numatytos jo pareigybėje, patvirtintoje Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. P1-63, dalis funkcijų perėjo į Kanceliarijos kompetenciją – Kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. T1-267, 8.17 punktas, dalis priskirta Informacinių technologijų skyriaus kompetencijai – Informacinių technologijų skyriaus nuostatų, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. T1-266, 7.8 punktas. Pažymėjo, jog atsakovas savo struktūrinius pertvarkymus grindžia tuo, kad po Tarnybos reorganizacijos padidėjo asmens sveikatos priežiūros įstaigų patikrinimų skaičius ir atsirado didesnis vairuotojų poreikis, todėl reikėjo struktūrinių ir funkcinių pertvarkymų ir nuspręsta atsisakyti pareiškėjo pareigybės funkcijų, kad šis poskyris savo žmogiškuosius ištekius galėtų skirti šiai problemai spręsti. Teismas darė išvadą, kad pertvarkant Tarnybos institucijos vidinę struktūrą išliko visos pareiškėjo vykdytos funkcijos, todėl teismas sprendė, kad realaus pareiškėjo Tarnybos Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybės panaikinimo nebuvo.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas turi nepilnametį sūnų A. T., gimusį 2001 m. kovo 7 d. Gyventojų registro tarnybos, Kauno miesto savivaldybės pažyma patvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinė A. T. kartu su jų nepilnamečiu vaiku gyvena ir dirba Kaune, sūnus lanko ten mokyklą. Pažymėjo, jog A. T. pareiškime teismui nurodė, kad pareiškėjas nors ir gyvena kitame mieste, atskirai nuo savo vaiko, tačiau juo rūpinasi ir dalyvauja jo auklėjime, leidžia savaitgalius, kartu atostogauja. Nurodė, jog, kaip matyti iš atsakovo 2012 m. kovo 2 d. rašto Nr. D3-49 (2.7.), pareiškėjas apie atleidimą iš valstybės tarnybos buvo įspėtas prieš du mėnesius. Atsakovo motyvus dėl to, kad pareiškėjas vaiko neaugina, kadangi gyvena atskirai, kitame mieste, Privačių interesų deklaracijoje nenurodė jokių duomenų apie savo sutuoktinę, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. 1P-103, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą 4 mėnesių pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminą.

Darė išvadą, kad pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos Tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. P1-103 „Dėl Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo G. T. atleidimo iš pareigų“ pripažintinas neteisėtu.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 4 dalimi. Pagal Tarnybos 2012 m. birželio 28 d. pažymą apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį ir išeitines išmokas Nr. D12-600-(1.25.) nustatė, kad pareiškėjui yra išmokėta 2 mėnesių išeitinė išmoka už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 3 d. iki 2012 m. liepos 2 d. Pareiškėjui priteisė vidutinį jo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas rėmėsi DK 250 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau sprendė, kad jam priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį yra pakankama jo negautų pajamų ir patirtų išgyvenimų dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos kompensacija.

III. Pareiškėjas G. T. apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimo dalį ir priteisti jam iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, 5 000 Lt dydžio neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas; likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; 2) priteisti jam iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 200 Lt už apeliacinio skundo surašymą. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas privalėjo ne tik pasisakyti dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau ir pasisakyti dėl išeitinės išmokos priteisimo. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008. Teigia, jog jam priteistina 4 mėnesių dydžio išeitinė išmoka (DK 297 straipsnio 4 dalis, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

2) Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir pasisakydamas, kad pareiškėjui išmokėta 2 mėnesių išmoka yra mažinama jam priteisiamu vidutiniu darbo užmokesčiu, nesilaikė teismų suformuotų precedentų, t. y. nevertino vidutinio darbo užmokesčio priteisimo kaip sankcijos darbdaviui taikymo. Teigia, jog dėl sumokėtų išmokų įskaitymo į priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio negalimumą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008. Mano, kad teismas nepagrįstai atliko pareiškėjui išmokėtos išmokos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalį įskaitymą/išskaitą iš pareiškėjui priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 297 straipsnio 4 dalį.

3) Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, nepagrįstai atsisakė priteisti šią žalą iš atsakovo.

4) Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai paaiškino, kad pareiškėjas negalėjo būti perkeltas į laisvą karjeros valstybės tarnautojo specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygis 12 kategorija), nes šiai pareigybei buvo nustatytas specialusis reikalavimas – turėti vadybos ir verslo administravimo krypties išsilavinimą. Pažymi, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovai negalėjo atsakyti, kuriai šios pareigybės funkcijai tinkamai vykdyti yra būtinas išskirtinai tik šioje pareigybėje nustatytas reikalavimas turėti vadybos ir verslo administravimo krypties išsilavinimą. Mano, kad atsakovas inter alia pažeidė ir Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio reikalavimus.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas nesivadovavo teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012; Nr. A520-2348/2012, Nr. A492-1954/2012, Nr. A552-2692/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007). Nurodo, jog teismo sprendimo teiginys, kad tas faktas, jog atlikus struktūrinius pertvarkymus visos pareiškėjo funkcijos Tarnyboje išliko, reiškia, kad realaus pareiškėjo pareigybės panaikinimo nebuvo, tai formalus ir netinkamas vadovavimasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes Tarnyba savo atsiliepime aiškiai, pridėdama tai patvirtinančius dokumentus, nurodė, kodėl ir kaip buvo panaikinta pareiškėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, kurios ir kodėl pareiškėjo iki atleidimo buvusios funkcijos buvo perduotos kitiems Tarnybos darbuotojams, o likusi Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio pareigybė nebelikus funkcijų, susijusių su viešaisiais pirkimais, finansų kontrole, kitaip tariant, nelikus funkcijų, kurios priskirtinos Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytai veiklai, priskirta ne valstybės tarnautojo, o darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, statusui. Teigia, jog teismas šių faktinių aplinkybių iš esmės nevertino.

2) Teismo išvada, kad „įvertinus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad pertvarkant VASPVT institucijos vidinę struktūrą, išliko visos pareiškėjo vykdytos funkcijos“, yra nepagrįsta, nes nėra motyvuota, pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis. Teismas savo sprendime nepaminėjo, kad struktūrinius pertvarkymus lėmė ne tik didesnis vairuotojų poreikis, bet ir siekis „gerinti materialinių išteklių įsigijimą, panaudojimą ir planavimą“, kaip kad tai nurodyta Tarnybos direktoriaus 2012 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. T1-433 preambulėje, todėl vadovaujantis šio įsakymo 2 punktu už organizacinės technikos (kompiuterių, dauginimo, skenavimo, kitos elektroninės technikos, telefonų ir kt.) įsigijimą, apskaitą, saugojimą atsakingu tapo Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistas, o už likusias materialines vertybes, kurių dauguma – kanceliarinės, atsakingu tapo Kanceliarijos vyriausiasis specialistas. Taip pat teismas savo sprendime net neužsiminė ir apie tai, kad iš Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio kompetencijos buvo išbrauktos su viešaisiais pirkimais ir Tarnybos interneto svetainės tvarkymu susijusios funkcijos, kad šios funkcijos perėjo į Informacinių technologijų skyriaus kompetenciją ir kad tokių funkcinių pertvarkymų būtinumą lėmė tai, jog Tarnyba nuo 2012 m. birželio 11 d. pradėjo (o iki tol buvo atliekami paruošiamieji darbai) vykdyti iš Europos Sąjungos lėšų finansuojamą projektą „Sveikatos priežiūros specialistų bei sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo elektroninės paslaugos“, kodas Nr. VP2-3.1-IVPK-10-V-01-008, kurio vertė 1 909 309,33 Lt. Teigia, jog teismas sprendimo dalyje pasisakydamas dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo realumo pateikė tik tam tikras aplinkybes, neanalizavimo ir nevertino visų su tuo susijusių įrodymų, todėl teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

3) Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad Tarnyba jas pažeidė, nes apie pareigybės panaikinimą pareiškėją informavo prieš du, o ne prieš keturis mėnesius. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su savo nepilnamečiu vaiku ir žmona kartu negyvena, nes jie gyvena Kaune, kur vaikas lanko mokyklą. Nurodo, jog teismas šioje bylos dalyje visiškai ignoravo ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. konsultacija Nr. A3-91, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-531/2010).

Pareiškėjas G. T. atsiliepimu į atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš Tarnybos visas jo (pareiškėjo) patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime be aplinkybių, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, nurodo:

1) Pareiškėjas su atsakovo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovo struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs, nukrypo nuo teismų praktikos, nesutinka. Nurodo, jog atsakovas tiek pirmosios instancijos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo nagrinėjimo metu nurodė, kad jis, kaip institucija, neatsisakė nė vienos funkcijos, kurią vykdė pareiškėjas pagal pareigybės aprašymą iki neteisėto jo atleidimo, o jos buvo perduotos kitiems valstybės tarnautojams, o pareiškėjo pareigybė kaip tokia išliko, tik ji buvo perkelta iš valstybės tarnautojų pareigybių sąrašų į asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašus.

2) Šios bylos ir atsakovo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutarties byloje Nr. A143-531/2010 ratio decidenti skiriasi. Pažymi, kad precedentais laikomi tik teismų sprendimai. Konsultacija nėra teismo sprendimas, ji neturi teismo sprendimui būdingų bruožų (privalomumo ir t. t.), todėl atsakovo argumentai dėl 2003 m. rugsėjo 29 d. konsultacijos Nr. A3-91 taikymo šioje byloje atmestini. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 išdėstyta pozicija yra dėl DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų garantijų į prailgintas atostogas bei sąvokai „faktiškai vieni augina vaiką“ atskleisti, todėl šioje byloje šis nutarimas ir jame nurodyta pozicija nėra juridiškai reikšminga.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo:

1) Pareiškėjas argumentą dėl pareiškėjo neperkėlimo į Tarnybos Specialistų licencijavimo skyriaus (A lygio 12 kategorijos) pareigybę iškėlė tik apeliaciniame skunde. Pažymi, jog Tarnybos direktoriaus sprendimo, kokius reikalavimus, atsižvelgiant į jam priskirtas funkcijas, turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybę, pagrįstumą patvirtino ir Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

2) Pareiškėjas prašo pakeisti pirmosios instancijos sprendimą taip, kad jam būtų priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo jo atleidimo dienos – 2012 m. gegužės 2 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Toks pareiškėjo prašymas prieštarauja tiek materialiosios teisės normoms, tiek teismų praktikai, įskaitant tą, kuria pareiškėjas pats remiasi apeliaciniame skunde, tačiau nurodo, tik jam naudingas, iš konteksto paimtas citatas.

3) Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad pareiškėjui išmokėta 2 mėnesių išmoka yra mažinama jam priteisiamu darbo užmokesčiu, nesilaikė teismų suformuotų precedentų, t. y. nevertino vidutinio darbo užmokesčio priteisimo kaip sankcijos darbdaviui taikymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1515/2008, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2004/2012) valstybės tarnautojui priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis mažinamas jam jau išmokėtų išeitinių išmokų dydžiu. Taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

4) Tarnyba teisėtai atleido pareiškėją iš užimtų pareigų, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti, nes turi būti sprendžiama, kokios pažeistų teisių gynimo priemonės laikytinos būtinomis ir pakankamomis kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo G. T. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos esminis ginčo dalykas – atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 1P-103, kuriuo pareiškėjas G. T. atleistas iš atsakovo Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad atsakovo direktorius 2012 m. kovo 2 d. įspėjimu Nr. D3-49 (2.7.) informavo pareiškėją, jog 2012 m. kovo 2 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. P1-69 nuo 2012 m. gegužės 2 d. yra naikinama jo pareigybė (Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybė). Atsakovo direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1P-103 pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 2 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo išvadai, jog išliko ir pareiškėjo pareigybė. Pažymėtina, kad tokią poziciją formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl tam tikros institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus, savo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012) taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir kituose procesiniuose sprendimuose yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju.

Taigi nagrinėjamoje byloje privalėjo būti nustatyta, ar atsakovas realiai atliko kompetentingo organo sprendimu įformintus struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė, ar atlikus šiuos pertvarkymus pareiškėjas nebegalėjo vykdyti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, nes šios funkcijos buvo iš viso nebeatliekamos arba joms vykdyti užteko mažiau darbuotojų, ar pareiškėjo funkcijos iš viso išliko. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti yra aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo įstaigos (institucijos) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito ir ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tik tokie, kuriais siekiama pagrįsti valstybės tarnautojo atleidimą iš valstybės tarnybos. Taip pat byloje svarbu buvo nustatyti, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė pareiškėjui kitų pareigų, o konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjui (valstybės tarnautojui), pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos (Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigų) nuo 2012 m. gegužės 2 d.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus dokumentus, susijusius su atsakovo atliktais struktūriniais pertvarkymais, nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, nustatė, kad buvo panaikintas Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo, kaip valstybės tarnautojo (A lygis 14 kategorija), statusas ir priskirtas darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, statusas. Remiantis atsakovo byloje nurodytomis aplinkybėmis, kad nebuvo atsisakyta nė vienos Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo vykdytos funkcijos, numatytos jo pareigybėje, patvirtintoje atsakovo direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. P1-63, kad dalis funkcijų perėjo į Kanceliarijos kompetenciją, o kita dalis perėjo į Informacinių technologijų skyriaus kompetenciją, buvo padaryta išvada, kad pertvarkant atsakovo institucijos vidinę struktūrą realaus pareiškėjo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybės panaikinimo nebuvo. Su šia išvada nesutiktina, nes pagal bylos duomenis yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta.

Atsakovo direktoriaus 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. P1-70 naujai patvirtintame nuo 2012 m. gegužės 2 d. galiojančiame Tarnybos valstybės tarnautojų pareigybių sąraše nėra nurodyta Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybė, iš viso sąraše nurodytos 58 valstybės tarnautojų pareigybės (t. 1, b. l. 46-48). Atsakovo direktoriaus 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. P1-70 buvo patvirtintas Tarnybos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašas, kuriame nurodyta Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybė (t. 1, b. l. 49-50).

Iš viso šiame sąraše nurodyta 19 pareigybių. Pažymėtina, kad Tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-199 patvirtintame Tarnybos valstybės tarnautojų pareigybių sąraše buvo numatytos 59 valstybės tarnautojų pareigybės (t. 1, b. l. 53-56), o Tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-200 patvirtintame Tarnybos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąraše buvo nurodyta 18 pareigybių (t. 1, b. l. 67-69).

Iš šių sąrašų matyti, kad atsakovas atliko struktūrinius pertvarkymus, nemažindamas iš viso Tarnyboje dirbančių darbuotojų skaičiaus, tačiau sumažindamas valstybės tarnautojų skaičių, t. y. konkrečiai panaikindamas pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, užimtą iki 2012 m. gegužės 2 d. pareigybę (Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo A lygio 14 kategorijos pareigybę). Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, vykdytos funkcijos, nebuvo paskirtos kitam konkrečiam valstybės tarnautojui.

Tokios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjas turėjo būti perkeltas į kitas konkrečias pareigas, kurias užėmė kiti valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas turėjo pareiškėją perkelti į buvusią laisvą specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas atitiko šiai pareigybei keliamus reikalavimus.

Atsakovas byloje nurodė, kad struktūrinius pertvarkymus, kurių pagrindu buvo perskirstytos pareiškėjo ir skyriaus poskyrio, kuriame pareigas ėjo pareiškėjas, vykdytos funkcijos kitiems darbuotojams ir kitiems skyriams, lėmė siekis gerinti materialinių išteklių įsigijimą, panaudojimą. Atsakovas byloje pateikė įrodymus, kad už organizacinės technikos įsigijimą, apskaitą, saugojimą atsakingu tapo Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistas, o už kitas materialines vertybes (kanceliarines vertybes) atsakingu tapo Kanceliarijos vyriausiasis specialistas. Iš Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio kompetencijos buvo išbrauktos su viešaisiais pirkimais ir Tarnybos interneto svetainės tvarkymu susijusios funkcijos ir šios funkcijos perduotos Informacinių technologijų skyriaus kompetencijai. Kaip jau buvo minėta, buvo įsteigta Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo pareigybė, tačiau buvo numatyta, kad ją užims ne valstybės tarnautojas, o darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs, t. y. nerealūs.

Įvertinus byloje atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su atliktais struktūriniais pertvarkymais, darytina išvada, kad pareiškėjo užimta valstybės tarnautojo pareigybė buvo realiai panaikinta, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pareigybė nebuvo panaikinta, pripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovo įsakymai, kuriais buvo pakeisti darbuotojų sąrašai, neatitinka atsakovo nuostatų 18.4 punkto reikalavimų ir dėl to yra neteisėti. Pareiškėjas ir pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasis atsakovo nuostatų 18.4 punktu, ginčijo atsakovo įsakymą dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos tuo pagrindu, kad atsakovo 2012 m. kovo 2 d. įsakymai Nr. P1-69 ir P1-70 yra negaliojantys, nes nesuderinti su Sveikatos apsaugos ministerija. Atsakovas byloje nurodė, kad jis pagal nuostatų 8.4 punktą neturėjo pareigos derinti įsakymų dėl pareigybių sąrašo pakeitimo, nes yra priėmęs 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. T1-1075 „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuris yra suderintas su Sveikatos apsaugos ministerija, o pagal nuostatų 18.4 punktą yra privalu suderinti tik bendrą Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą (t. 1, b. l. 127-128).

Atsižvelgiant į proceso šalių nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje yra kilęs ginčas, ar kompetentingo organo sprendimu buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai, kurių pagrindu buvo panaikinta pareiškėjo užimta pareigybė.

Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo ir valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. Nr. V-839 įsakymu, 18 punktas numato, kad Tarnybos direktorius: organizuoja Tarnybos darbą ir atsako už Tarnybai pavestų veiklos tikslų ir funkcijų, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir sveikatos apsaugos ministro pavedimų vykdymą, priima sprendimus visais Tarnybos veiklos klausimais, atstovauja Tarnybai; pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus, organizuoja ir kontroliuoja jų vykdymą; neviršydamas nustatyto metinio darbo užmokesčio fondo, nustato Tarnybos darbuotojų atlyginimą; suderinęs su Sveikatos apsaugos ministerija, tvirtina Tarnybos darbuotojų pareigybių sąrašą, neviršydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus; tvirtina pareigybių aprašymus. Nagrinėjamu atveju taip pat yra aktualus nuostatų 14 punktas, kuris nustato, jog Tarnybos administracijos struktūrą tvirtina sveikatos apsaugos ministras.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes apie atliktus struktūrinius pertvarkymus, kurių siekis buvo gerinti materialinių išteklių įsigijimą, panaudojimą ir planavimą. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto paaiškinimo matyti, kad pareiškėjas iš Tarnybos buvo atleistas dėl to, jog buvo panaikinta Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo A lygio 14 kategorijos pareigybė ir buvo įsteigta nauja – Bendrųjų reikalų poskyrio vedėjo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybė, kuriai priskirta kita kompetencija ir funkcijos. Atsakovo nurodomos aplinkybės ir byloje pateikti įrodymai suponuoja išvadą, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta dėl to, jog buvo atlikti Tarnybos struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių buvo pakeista Tarnybos struktūra. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad Tarnybos vadovas suderino su sveikatos apsaugos ministru byloje nurodomą struktūros pakeitimą, nors nuostatų 14 punktas nustato, jog Tarnybos administracijos struktūrą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. T1-1075 patvirtintame Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąraše, kuris yra suderintas su Sveikatos apsaugos ministerija, nėra jokių duomenų apie tai, kad naikinama pareiškėjo pareigybė, keičiama struktūra.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė, atliko nekompetentingas organas, pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir prašo: 1) pripažinti Tarnybos 2012 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. P1-70 „Dėl Valstybės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P1-200 „Dėl darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 „Dėl valstybinės medicinos audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 18.4 punktui ir laikyti jį panaikintu nuo jo priėmimo dienos; 2) pripažinti Tarnybos 2012 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. P1-69 „Dėl Valstybės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P1-199 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 „Dėl valstybinės medicinos audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 18.4 punktui ir laikyti jį panaikintu nuo jo priėmimo dienos.

Šis pareiškėjo prašymas netenkintinas, nes pareiškėjo nurodyti atsakovo aktai nėra norminiai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje norminis aktas apibrėžiamas kaip įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodoma, kad norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Iš šių įstatymuose įtvirtintų norminio akto apibrėžimų matyti, kad norminio administracinio akto esminiai požymiai yra: akto turinys apima elgesio taisykles – teisės normas; šios normos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti atsakovo įsakymai neatitinka nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nurodytų kriterijų, kuriuos turi atitikti norminis aktas.

Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą 4 mėnesių pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas su savo nepilnamečiu vaiku ir žmona kartu negyvena, nes jie gyvena Kaune, kur vaikas lanko mokyklą. Atsakovas akcentuoja aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju yra svarbus faktas, ar pareiškėjas vienas augina vaiką. Su šiais atsakovo argumentais nesutiktina, o pirmosios instancijos teismo išvada pripažintina pagrįsta.

Kaip jau buvo minėta, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius, t. y. normoje nėra nurodyta, kad prieš 4 mėnesius yra įspėjamas tik tas asmuo, kuris vienas augina vaiką iki 14 metų ir kuris išlaiko vaiką. DK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius, o darbuotojai, nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodyti darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, neįgalieji, darbuotojai, auginantys vaikų iki keturiolikos metų. DK 129 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga taip pat nesiejama su tuo, ar darbuotojas vienas augina vaiką, ar tą vaiką išlaiko. Pažymėtina, kad DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte (normos, kurias nurodo atsakovas apeliaciniame skunde) nurodoma apie asmenis, kurie vieni augina vaikus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-531/2010, buvo aiškinama samprata „darbuotojas, kuris vienas augina vaiką“, byloje nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymu. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis pareiškėjas yra asmuo, auginantis vaiką iki 14 metų.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos atsakovo Tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. P1-103 yra neteisėtas, panaikino šį įsakymą, pripažino, kad pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo pažeistos teisės turi būti atkurtos DK 297 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytu būdu. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatą, tiksliai neapskaičiavo kompensacijos už priverstinę pravaikštą, nenurodė konkrečių mokėtinų sumų, o tik nurodė, kad pareiškėjui priteistinas vidutinis jo darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, rezoliucinės dalies matyti, kad pareiškėjui iš priklausančio atlyginimo už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos buvo išskaičiuota pareiškėjui išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka pareiškėjas ir apeliaciniu skundu prašo priteisti jam atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. neišskaičiuoti išeitinės išmokos, bei papildomai priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Nagrinėjant šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinas DK 297 straipsnis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011). Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgdamas į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisydamas to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatytą tvarką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; kt.). Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktai numato, kaip tiksliai apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-535 2.1.1 punktas numato, kad 2012 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21 darbo diena, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A1-581 2.1.1 punktas numato, kad 2013 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 20,9 darbo dienos. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis 2012 metais buvo 3 583,86 Lt (t. 1, b. l. 100), vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 170,66 Lt (t. 2, b. l. 149). Taip pat atsakovas pateikė duomenis, kad pareiškėjui išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (7 167,72 Lt) (t. 2, b. l. 149).

Nagrinėjamu atveju pripažinus pareiškėjo atleidimą 2012 m. gegužės 2 d. iš valstybės tarnybos neteisėtu pareiškėjui pagal DK 297 straipsnio 4 dalį priklausytų priteisti DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2012 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjas Tarnyboje dirbo nuo 2006 m. lapkričio 13 d. (t. 2, b. l. 150), atleistas iš Tarnybos 2012 m. gegužės 2 d., pareiškėjui pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punktą turėtų būti priteista 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. 14 335,44 Lt. Pareiškėjas apeliaciniu skundu būtent prašo priteisti išeitinę išmoką, nustatytą DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina.

DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyti išeitinių išmokų dydžiai, kai nutraukiama darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra atleistas iš valstybės tarnybos, o valstybės tarnautojams mokamų išeitinių išmokų ir kompensacijų dydį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis. DK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos išeitinės išmokos pagal savo esmę, prigimtį atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, mokamas iš pareigų atleidžiamam valstybės tarnautojui pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Įvertinus DK 140 straipsnio 1 dalyje, Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, jų mokėjimo sąlygas, darytina išvada, kad šiuose įstatymuose numatytų išeitinių išmokų tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams bei valstybės tarnautojams, netekusiems darbo (tarnybos) dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių. Pripažintini pagrįstais atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui priteistinos išeitinės išmokos dydžio, turi būti vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo normomis, nes darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pagal bylos duomenis pareiškėjui dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą buvo išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (7 167,72 Lt) išeitinė išmoka. Pareiškėjas byloje neginčijo, kad jam neteisingai buvo apskaičiuota ir išmokėta tokio dydžio išeitinė išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui yra išmokėta išeitinė išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir ji atitinka DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytą išeitinę išmoką, kuri turi būti sumokėta tuo atveju, kai valstybės tarnautojas nėra grąžinamas į valstybės tarnybą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo apie tai, kad jam buvo išmokėta išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai nurodo, kad jam turi būti priteista išeitinė išmoka nepaisant to, kad ji buvo išmokėta, nes pareiškėjas be teisėto pagrindo įgytų 7 167,72 Lt išeitinės išmokos. Nepagrįstas praturtėjimas yra negalimas.

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjui priklausančio atlyginimo už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos išskaičiavo pareiškėjui išmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepriteistina papildomai išeitinė išmoka, tačiau išmokėta išmoka negali būti išskaičiuojama iš atlyginimo už priverstinę pravaikštą, nes tai būtų dvigubas išskaičiavimas iš pareiškėjui priklausančių išmokėti išmokų, numatytų DK 297 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, kad išmokėta išeitinė išmoka valstybės tarnautojams (darbuotojams) yra išskaičiuojama tada, kai šių asmenų teisės yra ginamos DK 297 straipsnio 3 dalyje numatytu būdu, t. y. kai šie asmenys yra grąžinami į pirmesnį darbą.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš priteistino atlyginimo už priverstinę pravaikštą išskaičiavo pareiškėjui sumokėtą išeitinę išmoką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas nurodant, kad pareiškėjui priteistas atlyginimas už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja 2013 m. gegužės 2 d., daro išvadą, jog yra tikslinga apskaičiuoti pareiškėjui priteistą atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką ir nurodyti sprendimo rezoliucinėje dalyje priteistino atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką dydį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai). Atsižvelgiant į Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktų reikalavimus bei į minėtus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymus, į tai, kad pareiškėjo vienos dienos darbo užmokestis buvo 170,66 Lt, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis 2012 metais – 3 583,86 Lt (170,66x21), 2013 metais – 3 566,79 Lt (170,66x20,9), iš viso už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai) nustatytinas pareiškėjui priteisto atlyginimo už priverstinę pravaikštą dydis – 43 108,70 Lt.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė dvasinių išgyvenimų, prarado pragyvenimo šaltinį, kas lėmė neužtikrintumą ateitimi, emocinį sutrikimą. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio pareiškėjo reikalavimo, konstatuodamas, kad pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį yra pakankama jo negautų pajamų ir patirtų išgyvenimų dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos kompensacija. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas dėl darbdavio veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, privalėjo taikyti DK 250 straipsnį ir priteisti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą (5 000 Lt). Šie apeliacinio skundo argumentai iš dalies pripažintini pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vertindama minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad DK 250 straipsnis numato, jog darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei nenustatė, jog pareiškėjo patirti išgyvenimai buvo mažareikšmiai ar smulkmeniški, kuriems esant neatlyginama neturtinė žala, todėl nepripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, jog šiuo atveju pareiškėjui yra pakankama vien tik pareiškėjo negautų pajamų dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos kompensacija.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus dėl neteisėto atleidimo iš Tarnybos, pareiškėjo atleidimo iš Tarnybos pagrindą, pareiškėjo tarnybos trukmę, daro išvadą, kad neteisėtas atleidimas pareiškėjui sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, dėl kurių pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Įvertinus tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog patyrė tokius neigiamus išgyvenimus, kurie tiek laiko, tiek masto atžvilgiu buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas nustatyti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 5 000 Lt suma, bei aplinkybę, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos pripažintas neteisėtas, pareiškėjui kompensuotos netektos darbo pajamos (43 108,70 Lt) bei palikta pareiškėjui išmokėta 7 167,72 Lt išeitinė išmoka, darytina išvada, jog pareiškėjui priteistinas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra per didelė, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvų.

Apibendrindama byloje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai) – 43 108,70 Lt, panaikinama sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir šis reikalavimas tenkinamas iš dalies: priteisiama pareiškėjui iš atsakovo 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovo apeliacinis skundas dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių netenkinamas.

Pareiškėjas prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už apeliacinio skundo, atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą). Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad advokato padėjėjui T. J. už apeliacinio skundo surašymą sumokėjo 1 200 Lt, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 800 Lt.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ABTĮ bei CPK ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, ne kartą pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į pareiškėjo apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų apimtį, advokato padėjėjo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas, surašant procesinius dokumentus, į tai, kad advokato padėjėjas pareiškėjui atstovavo pirmosios instancijos teisme, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisia iš viso 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria pareiškėjui G. T. iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui G. T. iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 43 108,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai).“

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo G. T. skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo ir šį reikalavimą tenkinti iš dalies. Priteisti G. T. iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui G. T. iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė