2026-01-14 Nr. AB-1207-3-61-3-04845-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-158-442/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04845-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Norbu“) dėl neturtinės žalos ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 8 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos A. R. (toliau – ir pareiškėja) skundą, kuriame pareiškėja prašė: 1) priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) neturtinę žalą dėl valstybinėje žemėje nelegaliai eksploatuotos aikštelės, pastatytos pažeidžiant higienos normas bei priteisti iš Administracijos 18 001,80 Eur kompensaciją dėl žalos, kylančios iš jos valdomo valstybinės žemės sklypo; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjos turto vertės sumažėjimo nuostolius – 117 150 Eur; nuostoliai yra kiekybiškai įvertinama finansinė žala, teisiškai ir ekonomiškai priskirtina neteisėtam statybos leidimui (panaikintam 2021 m. balandžio 2 d.); 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde, be kita ko, paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-820/2021 panaikino automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), statybos leidimą. Automobilių stovėjimo aikštelė pastatyta arčiau nei 3 metrai iki pareiškėjai priklausančio sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir eksploatuojama nuolat pažeidžiant minimalius atstumus iki gyvenamųjų pastatų. Automobilių stovėjimo aikštelė valstybinėje žemėje nelegaliai eksploatuojama toliau ir joje sukuriamas triukšmo lygis viršija leistinas higienos normas, kurios pažeidžia pareiškėjos teises į saugias sąlygas. Pareiškėja nurodė, kad šios aikštelės eksploatavimas ženkliai blogina jos gyvenimo kokybę, sumažėjo pareiškėjos turto vertė, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, kaip valstybinės žemės patikėtinis, yra atsakinga už valstybinėje žemėje esančius nelegaliai eksploatuojamus statinius ir daromus pažeidimus.

Pareiškėja 2025 m. spalio 29 d. pateikė Regionų administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) uždrausti Administracijai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl nelegaliai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl nelegaliai pastatytos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini); 2) sustabdyti Administracijos direktoriaus 2025 m rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 30-2469/25 dėl detaliojo planavimo teritorijos schemos (t. y. Administracijos direktoriaus 2025 m rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 30-2469/25 „Dėl Administracijos direktoriaus 2025 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 30-79/25 „Dėl leidimo keisti sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendinius apie 0,28 ha teritorijoje teritorijų planavimo proceso iniciavimo pagrindu“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas)) galiojimą.

Pareiškėja nurodė, kad Administracijos direktorius 2025 m. rugsėjo 24 d. Įsakymu keitė teritorijų planavimo schemą neinformavęs teismo apie galbūt pašalintą iš detaliojo planavimo proceso teritoriją, kurioje yra valstybinėje žemėje nelegaliai pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė (nagrinėjamos bylos ginčo objektas). Atsižvelgusi į tai, pareiškėja prašė užtikrinti ginčo nagrinėjimo ribas ir galimą teismo sprendimą pritaikant reikalavimo užtikrinimo priemones.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 3 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu ir pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde prašo iš Administracijos priteisti neturtinę žalą dėl valstybinėje žemėje nelegaliai eksploatuotos aikštelės (18 001,80 Eur) ir jos turto vertės sumažėjimo nuostolius (117 150 Eur). Teismas nenustatė akivaizdžių pareiškėjos skunde suformuluotų reikalavimų nepagrįstumo požymių.

Tačiau buvo pažymėta, kad Administracijos direktoriaus 2025 m. rugsėjo 24 d. Įsakymas ir su juo susiję teritorijų planavimo proceso metu priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami šioje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pateikiami motyvai iš esmė yra susiję su Administracijos direktoriaus Įsakymu, kuris byloje nėra ginčijamas, todėl teismas juos vertino kaip nesusijusius su bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos, jeigu jos susijusios su pareiškėjo teisių prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos teismui pateikti duomenys nepakankami siekiant įvertinti (nustatyti) jos nurodomas galinčias kilti pasekmes ir (ar) kad tokių pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas, o prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, taip pat savaime nebuvo pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Įvertinęs pareiškėjos argumentus ir jos pateiktus rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad pateikti įrodymai nepatvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, galinčios kilti pareiškėjai nepritaikius jos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių; pateikti duomenys nepakankami įvertinti (nustatyti) jos nurodomas galinčias kilti finansines bei materialines pasekmes.

Pažymėjęs, kad spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą teismas nenagrinėja skundo pagrįstumo iš esmės, teismas konstatavo, kad pareiškėja, kuriai tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas. Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat nepagrindė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkrečių skundo reikalavimų užtikrinimu.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – skundo nagrinėjimo laikotarpiu uždrausti Administracijai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl valstybinėje žemėje esančios nelegaliai pastatytos automobilių stovėjimo aikštelės bei jos eksploatacijos valstybinėje žemėje pratęsimo.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą nutartį, neteisingai interpretavo skundo dalyką, kadangi automobilių aikštelės eksploatavimas nėra nutrauktas, t. y. teisės pažeidimas tęsiamas. Pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, nepagrįstai nenutraukė pažeidimo, nesiėmė priemonių sustabdyti pažeidimą, neišreikalavo įrodymų.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai toleravo tai, kad Administracija pateiktame atsiliepime į skundą pateikia klaidinančius faktus. Būtinybę užtikrinti reikalavimą lėmė atsakovo veiksmai, kadangi Administracija Įsakymu keitė detaliojo plano schemą pašalinant iš jos nelegaliai pastatytą automobilių stovėjimo aikštelę valstybinėje žemėje. Siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo dalyką ir nagrinėjamo teisinio santykio stabilumą, kol vyksta administracinis ginčas, būtina užtikrinti, kad Administracija nekeistų savo įsakymų, kadangi teismo sprendimas byloje bus sunkiai pasiekiamas.

Pareiškėja nurodo, kad teismas taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones nepažeistų trečiųjų asmenų interesų. Vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsniu, teismas turėtų laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais ir užkirsti kelią dar didesnei žalai atsirasti (pakankamai didelis žalos dydis – 117 125 Eur ir 18 001,80 Eur – yra nurodytas ir pagristas bylos medžiagoje). Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas dėl šių motyvų nepasisakė, o kiti teismo argumentai yra deklaratyvūs ir nesusiję su bylos medžiaga.

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. lapkričio 5 d. pateikė Regionų administraciniam teismui adresuotą prašymą išreikalauti Nekilnojamojo turto registro duomenis apie uždarosios akcinės bendrovės „Norbu“ nekilnojamąjį turtą – automobilių stovėjimo aikštelę valstybinėje žemėje, adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. gruodžio 3 d. pateikė prašymą dėl įrodymų (Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos) pridėjimo prie bylos. Taip pat pareiškėja 2025 m. gruodžio 4 d. pateikė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2025 m. gruodžio 3 d. raštą Nr. 2D-31038 „Dėl atmestų planavimo pasiūlymų ir 2025 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1758“.

Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartyje padarytomis išvadomis ir nurodo, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo abstraktus, deklaratyvus ir tik formaliai nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu, anot pareiškėjos, teismas turėjo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėja nenurodo aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Administracija atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Administracijos direktoriaus 2025 m. rugsėjo 24 d. Įsakymą ginčija kitoje administracinėje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama inspekcijos (Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 5 d. nutartimi nutarė byloje atsakovais laikyti Administraciją ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Inspekcijos) atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Inspekcijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atskirajame skunde nurodomais argumentais, kad pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtina neatitaisomai arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, galinčią kilti pareiškėjai nepritaikius jos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, asmuo privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti minėtas priemones, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Asmuo turi nurodyti realų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neturi grįsti poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones prielaidomis apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kartu asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad, teismui neatidėliotinai nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, neišvengiamai jis gali patirti didelę bei neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Vien prielaida, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019; kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja skunde prašė iš Administracijos priteisti neturtinę žalą ir nuostolius, kurie, pareiškėjos teigimu, kilo dėl nelegalaus statinio (automobilių stovėjimo aikštelės) eksploatavimo, pažeidžiant teisės reikalavimus, dėl ko sumažėjo pareiškėjos turto vertė ir pablogėjo gyvenimo kokybė.

Pareiškėja 2025 m. spalio 29 d. prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones prašė uždrausti Administracijai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl nelegaliai pastatytos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), ir sustabdyti Administracijos direktoriaus Įsakymo galiojimą.

Pasisakydama dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, kuriais tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas yra pasyvus, netinkamai nustatė skundo dalyką ir nesiima priemonių rinkti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, tvirtindama, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimas bus nepasiekiamas, remiasi ginčui neaktualiu teisiniu reguliavimu. Aktualioje, 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje ABTĮ redakcijoje (t. y. 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcijoje), reikalavimo užtikrinimo instituto taikymas siejamas su tikėtinu reikalavimo pagrįstumu ir neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo tikimybe (ABTĮ 70 str. 1 d.), o ne su teismo sprendimo įvykdymo negalimumu.

Įvertinusi pareiškėjos prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra susijusios su pareikštais ir priimtais nagrinėti skundo reikalavimais, t. y. pareiškėja byloje kelia ginčą dėl valdžios institucijų deliktinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, o ne dėl Administracijos priimamų administracinių aktų, susijusių su pareiškėjai aktualios teritorijos planavimu ir pan.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja byloje nenurodė jokių individualių ir konkretizuotų aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būtent pareiškėjai kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pastebėtina, kad pareiškėja visiškai nepasisakė dėl galimos žalos pobūdžio ir masto, o vien deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjai jau padaryta didelė žala, nepaneigia teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja šios būtinos sąlygos nepagrindė.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui teikė procesinio pobūdžio prašymus ir naujus įrodymus, tačiau pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies bei 151 straipsnio nuostatas apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos ar atskiro klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.), o pareiškėja apeliacinės instancijos teismui teikdama naujus įrodymus nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad šie duomenys (ir pareiškėjos prašomi išreikalauti) susiję su apeliacine tvarka nagrinėjamu reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl pateiktų įrodymų ir prašymo išreikalauti įrodymus nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys