2020-12-09 Nr. AB-23809-3-62-3-02162-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1800-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02162-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundais (administracinės bylos pagal pareiškėjo skundus sujungtos Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 14 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. Pravieniškių PN 3–jame sektoriuje, o nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. Pravieniškių PN 1–jame sektoriuje, jam teko mažesnis, nei numatyta teisės aktuose, plotas. Gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus – tualetų ir prausyklų, dušinėje – dušo galvučių, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus teko laukti eilėse. Virtuvėlėje buvo blakių ir tarakonų, valgyklose nebuvo kur pasikabinti viršutinių rūbų, galimybės nusiplauti rankas ir popierinių rankšluosčių rankoms nusivalyti. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, gyvenimo kokybės pablogėjimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepimuose į skundus prašė juos atmesti.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimali ploto norma bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeista, be to, nebuvo ribojama pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių. Gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, perdegusios lemputės ar sugadinti šviestuvai nedelsiant keičiami naujais. Pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai. Pravieniškių PN 1–jo ir 3–jo sektoriaus valgyklose įrengtos drabužių pakabos. Gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi aprūpintos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo T. M. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė.

6. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie Pravieniškių PN patalpas, kuriose nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas pareiškėjas (plotą ir jose įrengtų lovų skaičių), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į teisės aktuose įtvirtintą minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą nebuvo pažeista.

7. Pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams ir jo užtikrinimo priemones, pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų apšvietimo sąlygų nesikreipė į įstaigos administraciją ar kitas tarnybas, todėl pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo vertino kaip deklaratyvius ir juos atmetė.

8. Atsižvelgęs į Atliktų darbų aktų ir Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN patalpose buvo nuolat užfiksuojama graužikų ir nariuotakojų, todėl atsakovo atstovo veiksmus vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepakankamus bei konstatavo, jog Pravieniškių PN šiuo aspektu netinkamai įgyvendino higienos normos reikalavimus.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad Pravieniškių PN sektorių valgyklose yra įrengtos pakabos viršutiniams drabužiams pasikabinti, taip pat popieriniai rankšluosčiai. Pareiškėjas savo teiginių dėl valgyklose nesančių pakabų ir negalėjimo nusisausinti rankų nepagrindė jokiais įrodymais, todėl teismas atmetė šiuos jo argumentus.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Pravieniškių PN pateikti duomenys nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl trūkstamo sanitarinių mazgų ir dušinės inventoriaus, todėl teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą materialinį aprūpinimą sanitariniame mazge ir duše.

11. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, konstatuotų pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 12. Pareiškėjas T. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 14 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė daugelio aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas biurokratiniuose pataisos namuose, kuriuose vis dar vyrauja sovietinis pareigūnų mąstymas, jie nelinkę padėti nuteistiesiems. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN administracija klaidina teismus, teikia melagingą informaciją, todėl pareiškėjas prašo remtis 2018 metų vasaros skandalu, vadinamu „Jūros švente“, taip pat tikrais faktais paremta knyga „Pravieniškių mafija“ ir daugeliu kitų faktų. Pareiškėjas pažymi, jog buvo įspėjęs Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėją, kad pataisos namų administracija bandys slėpti duomenis, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad atliekant įkalinimo bausmę sunku surinkti įrodymus, kadangi pataisos namų administracija sudaro tam kliūtis. Pareiškėjo teigimu, subjektyvus teisėjo įsitikinimas priimto sprendimo teisingumu nereiškia, kad ir kiti mano tokį sprendimą esant teisingą. Teisėjas privalo nurodyti argumentus, faktinius ir teisinius motyvus, turi įsitikinti faktų egzistavimu. Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN pateikė neteisingus duomenis, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą ir Psichologinę tarnybą, tai esą paneigia Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. spalio 31 d. raštas Nr. 2S-3522 bei medicininio dokumento išrašas (juos pareiškėjas prideda prie apeliacinio skundo).

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl 14 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui T. M. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Pravieniškių PN netinkamai įgyvendino higienos normų reikalavimus, susijusius su buitinių kenkėjų naikinimu, taip pat kad neužtikrino tinkamo įrenginių skaičiaus sanitariniuose mazguose bei dušuose, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

17. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, mano, kad jam turėjo būti priteistas 14 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

20. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

21. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad tai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

22. Pirmosios instancijos teismo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai, susiję su netinkamu higienos normų reikalavimų, susijusių su buitinių kenkėjų naikinimu, įgyvendinimu ir su tinkamo įrenginių skaičiaus sanitariniuose mazguose bei dušuose įrengimu. Pareiškėjas, kalėdamas Pravieniškių PN, ne kartą buvo sukandžiotas blakių, kreipėsi į medikus, jam buvo skirtas gydymas (išrašytas tepalas), tuo požiūriu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Pravieniškių PN administraciją ir (ar) kitas kompetentingas institucijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis (Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbų paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį, atliktų darbų aktus bei darbų registracijos žurnalą), atkreipė dėmesį į tai, kad Pravieniškių PN yra vis tik skiriamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Apibendrinant pabrėžtina, kad pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015; kt.).

23. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė