2019-11-27 Nr. AB-22460-3-62-3-00544-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2236-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00544-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (A. D.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 1 d. jis buvo apgyvendintas atitinkamai 4 būryje 8-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje kartu su juo gyveno 24 asmenys, 5 būryje 3-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje kartu su juo gyveno 22 asmenys, 4 būryje, 8-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje kartu su juo gyveno 24 asmenys, 4 būryje, 8-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje kartu su juo gyveno 24 asmenys. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad 2016–2017 metais gyvenant 4 būrio 8-oje gyvenamojoje patalpoje, su juo buvo apgyvendinta 20 asmenų. Nurodytose gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turėjęs tekti 3,6 kv. m laisvas plotas, patalpos buvo užstatytos lovomis, spintelėmis, stalais, beveik nelikdavo vietos judėti. Sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, jie neatitiko higienos normų reikalavimų. Lauko kiemelis taip pat buvo mažas, visiems išėjus į lauką tekdavo mažiau nei 1 kv. m ploto. Dėl per didelio kalinčių asmenų skaičiaus kildavo konfliktinės situacijos, tekdavo laukti eilėje prie stalo, prie sanitarinio mazgo, prausyklose. Buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios patalpų vėdinimą pro langus. Dėl nurodytų nepatogumų pareiškėjas jautė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, išsivystė nervinis dirglumas, tapo nervingas, pasikeitė vidinių vertybių nuostatos, pradėjo neigiamai žvelgti į įstatymus ir valstybę.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą ir vertinti jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. Marijampolės PN atsiliepime nurodė laikotarpius ir gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Nuteistiesiems būriuose esančiose patalpose miegamųjų vietų skaičius numatytas toks, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m, o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 8, kurios plotas yra 53,24 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų. Marijampolės PN tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. Pareiškėjo teiginys, kad jam trūko erdvės pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat nepagrįstas, nes jokie teisės aktai nereglamentuoja, koks kiemelio plotas turi tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu. Nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ir profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, įsidarbinti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, gali lankyti socialinės reabilitacijos programą. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., kitose teritorijose ir erdvėse – pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Pareiškėjo teiginiai, kad būryje sanitarinių mazgų būklė neatitiko higienos normų, deklaratyvūs ir nekonkretūs, kaip ir argumentai, kad tekdavo patirti sunkumus prieinant prie sanitarinių įrenginių. Marijampolės PN tikrinęs 2016 metais visuomenės sveikatos centras pažeidimų nenustatė, pareiškėjas nei įstaigos administracijai, nei kitai kompetetingai institucijai skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų neteikė. Manytina, kad buvusios sąlygos atitiko higienos normas. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo, atstovaujamo Marijampolės PN, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 15 d., o padarytą neturtinę žalą kildino iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d., taip pat nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 1 d. Įvertinęs, tai, kad byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad egzistavo objektyvios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą, taikė trejų metų ieškinio senatį. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. spalio 1 d.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 8, kurios plotas 53,24 kv. m, kartu su juo buvo apgyvendinta iki 17 asmenų, vadinasi, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl ginčui aktualiu laikotarpiu kartu su juo gyvenusių asmenų skaičiaus, teismo vertinimu, buvo nenuoseklios (skunde pareiškėjas nurodė, kad kartu gyveno 24 asmenys, teismo posėdyje patikslino, kad su juo kartu apgyvendinta 20 asmenų), todėl teismas jomis, kaip nepatikimomis, nesivadovavo. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad asmeniui tenkantį plotą mažino baldai ir kitas inventorius, nes teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m) pažeista nebuvo.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad sanitariniai mazgai neatitiko higienos reikalavimų, nebuvo privatumo, teismas pažymėjo, kad duomenų apie 4 būrio sanitarinių mazgų įrengimą (pertvarų aukščius) atsakovas nepateikė, o atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose nėra konstatuotas sanitarinius mazgus skiriančių sienelių aukštis, patikrinimų metu nebuvo vertintas nuteistųjų privatumo užtikrinimas sanitariniuose mazguose. Teismas vertino, kad Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą, t. y. tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas.

9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Iš atsakovo pateiktos Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymos buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 4 būryje buvo 61–62 asmenys. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kiek sanitariniuose mazguose yra įrengta klozetų, unitazų, praustuvių, aplinkybių dėl prie praustuvių ir sanitarinių mazgų susidarančių eilių iš esmės neginčijo. Todėl pareiškėjo nurodytus argumentus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo teismas pripažino pagrįstais ir konstatavo Aprūpinimo normų pažeidimą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo, nors skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus ir patyrė kitas neigiamas pasekmes. Teismas darė išvadą, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (2 mėnesius ir 25 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge ir reikiamas kiekis įrengimų sanitarinėse patalpose). Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, teismas sprendė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 80 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

12. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo teismo praktika, todėl neteisingai nustatė žalos dydį ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad patalpos buvo apstatytos baldais, todėl dar labiau trūko ploto, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo neįskaičiuoti baldais užimto ploto vertindamas, ar nebuvo pažeista pareiškėjui turinti tekti gyvenamosios patalpos ploto norma. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad valstybė asmeniui padarytą žalą atlygina nepaisant konkretaus subjekto kaltės, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas nesikreipė dėl kalinimo sąlygų į Marijampolės PN administraciją, ar kad byloje nėra duomenų dėl kalinimo sąlygų įtakos pareiškėjo sveikatai, nereikšmingos. Pareiškėjas patyrė sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, t. y. buvo daroma moralinė žala, kurios įrodyti tiesioginiais įrodymais neįmanoma. Teismas turėjo vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip nustatyta ABTĮ, vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 dienas buvo priteista 1500 Eur, ir pareiškėjui priteisti 20 000 Eur.

13. Pareiškėjo reikalavimui neturėjo būti taikomas trijų metų senaties terminas, nes pagal CK 1.134 straipsnį senaties terminas netaikomas iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės pataisos namuose nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2017 m. spalio 2 d. (su pertraukomis) teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad dalį ginčo laikotarpio Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge ir reikiamas kiekis įrengimų sanitarinėse patalpose), priteisė pareiškėjui 80 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto atmetė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, pareiškėjo teigimu, teismas skaičiuodamas asmeniui turintį tekti plotą gyvenamojoje patalpoje turėjo išskaičiuoti baldais užimtą plotą, skundo reikalavimui netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, pareiškėjo netenkina teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senatį skundo reikalavimui, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

20. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Atsižvelgusi į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku kreiptis į teismą. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

22. Dėl pareiškėjo argumento, kad ieškinio senatis netaikytina, nes ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Atsižvelgiant į išdėstytą, minėtas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Atmetami kaip abstraktūs ir nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, detaliai išnagrinėtos pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų ir nenurodo įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo kalinimo (suėmimo) sąlygų vertinimą.

24. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o ne kameroje, todėl darytina išvada, jog jis neprivalėjo visą paros laiką būti tik gyvenamojoje patalpoje, o turėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje (sektoriuje) Marijampolės PN administracijos nustatytu laiku.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

27. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

29. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. pareiškėjui 2 mėnesius ir 25 dienas nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge ir reikiamas kiekis įrengimų sanitarinėse patalpose. Pažymėtina, jog atsakovas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo nepadavė, t. y. su šiomis teismo išvadomis sutiko, pareiškėjas konstatuotų pažeidimų taip pat neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl šių pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų plačiau nepasisakys.

30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

31. Dėl pareiškėjo argumentų, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas (80 Eur) yra nepakankamas jo patirtai skriaudai atlyginti ir jam turi būti priteista 20 000 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokią neigiamą įtaką jo savijautai darė pirmosios instancijos teismo konstatuoti pažeidimai, susiję su privatumo neužtikrinimu sanitariniame mazge ir sanitarinių įrenginių trūkumu.

32. Priešingai nei tvirtina pareiškėjas, sprendžiant dėl nusiskundimų pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, kaip reikšmingos vertinamos aplinkybės, susijusios su asmenų skundais pataisos įstaigos administracijai ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotais sveikatos būklės pokyčiais. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos sumą grindžia kitam asmeniui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad minėtoje byloje pareiškėjui galutiniu teismo sprendimu (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016) neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas konstatavus, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpoje. Todėl šiuo atveju minėta nutartis ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo metodika teismo nesaisto.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismo konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų mastą ir trukmę, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į tai, kad nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 80 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

34. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan