2017-12-20 Nr. AB-24157-3-61-3-01827-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2746-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01827-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Kamerose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kamerose buvo tarakonų, tualetas atskirtas nuo kameros tik 1,35 m sienele, kuri neužtikrina privatumo. Itin didelius nepatogumus sukeldavo dažnas perkėlimas iš vienos kameros į kitą. Pažymėjo, kad turėjo teisę tik į 1 val. per parą pasivaikščiojimą kiemelyje, nors turėtų praleisti lauke ne mažiau kaip 8 val. Taip pat pažymėjo, kad praustis po šiltu dušu buvo vedamas tik kas antrą savaitę ir tik 15 min. Dėl prastos ventiliacijos kamerose buvo nuolatinė drėgmė, viskas pelijo, puvo. Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo užtikrintas ir tinkamas apšvietimas, oro temperatūra neatitiko normų. Nurodė, jog tiekiamas maistas nėra tinkamas vartoti, neskanus, jo energetinė vertė tik 1 300–1 500 kcal. Dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų jis jautėsi kankinamas, buvo pažeista jo garbė ir orumas, minėti pažeidimai padarė įtaką jo psichikai ir sveikatai, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 7,62 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K arba ploto norma kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, bet stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos, bet administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 500 Eur neturtinės žalos.

6. Teismas iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. liepos 18 d. ir iki 2016 m. balandžio 21 d. Lukiškių TI-K realiai praleido 606 paras. Nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus iš viso 324 paras, o kitomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas sprendė, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 282 paras. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

7. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tačiau atkreiptas dėmesys, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų nenustato. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, sanitarinio mazgo sienelių aukštis siekia 1,5 m, taigi daryta išvada, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatyta.

8. HN 76:2010 24 punkte ir HN 134:2015 17 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas sprendė, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes pareiškėjo kamerose buvo langai, taigi pareiškėjas turėjo galimybę išsivėdinti kamerą.

9. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir bendrovių, užsiimančių buitinių kenkėjų naikinimu, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, pagal kurias bendrovės vykdė buitinių kenkėjų naikinimą Lukiškių TI-K. Be to, kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo tarakonų buvimo kamerose nenustatyta.

10. Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo. Pažymėta, kad Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pažyma patvirtina, jog valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas.

11. Pagal HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju periodu turėtų būti 18–28 °C, o šaltuoju periodu – temperatūra 18–22 °C. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Tiek HN 76:2010 22 punkte, teik ir HN 134:2015 14 punkte įtvirtina, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Daugelyje Lukiškių TI-K pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų pateikti duomenis yra neaktualūs ginčo situacijai – visiškai neatitinka laikotarpiai, kameros, tiriami pažeidimai arba patvirtina pareiškėjo nurodomus pažeidimus, taigi daryta išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko minėtų higienos reikalavimų.

13. Pareiškėjas mano, kad jis ne mažiau kaip 8 val. turi praleisti lauke, tačiau pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Atkreiptas dėmesys, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas pripažino, kad jam tokia teisė buvo suteikta, taigi pažeidimas nenustatytas.

14. HN 76:2010 68 punktas bei HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Prausimosi trukmė teisės aktuose nereglamentuota. Pareiškėjas teigė, kad jam tokia teisė nebuvo užtikrinta, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo, nenurodė, kada tiksliai buvo pažeista jo teisė nusiprasti po dušu, todėl šie jo teiginiai laikyti neįrodytais.

15. Pareiškėjas skundėsi dažnu perkėlimu iš vienos kameros į kitą, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nedraudžia Lukiškių TI-K administracijai perkėlinėti suimtuosius iš vienos kameros į kitą, tuo labiau, kad tokiu perkėlimu siekiama užtikrinti tinkamą ploto normą, taigi tai, kad pareiškėjui galėjo dėl perkėlimo kilti tam tikrų nepatogumų, negali būti pagrindu žalai atlyginti.

16. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose, neatitinkančiose kai kurių higienos reikalavimų, pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo tokiose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnį bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 2 500 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nebuvo pagrindo priteisti šias išlaidas.

III. 18. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

20. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

21. Pareiškėjas V. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį.

22. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė adekvatų pareiškėjo patirtiems išgyvenimams sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. A. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

24. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą pareiškėjo nurodytų aplinkybių, konstatavo, kad pareiškėjas 282 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, be to, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų dėl patalpų temperatūros ir apšvietimo, o kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, ir nusprendė, kad 2 500 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

25. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

26. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

27. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 18 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 606 paras, iš jų 282 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, liko nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neatitikimo higienos normų reikalavimams dėl temperatūros ir apšvietimo.

29. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl higienos normų ir minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

30. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

32. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

33. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 2 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

36. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė