2013-06-12 Nr. AB-2689-3-61-3-01132-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-958/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01132-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-23), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-2452 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją; 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 4) priteisti pareiškėjui iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas, Lietuvos valstybė) neturtinę žalą – 2 500 Lt; 5) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, palūkanas ir delspinigius.

Paaiškino, kad jis dėl 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo gavo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Minėto įstatymo 15 straipsnio nuostatos, kuriomis įstatymo galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galimai prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams. Nurodė, jog nėra nustatyto jokio teisinio mechanizmo dėl pensijos grąžinimo, o dėl įtvirtinto ribojimo jis negali laisvai rinktis darbo bei jaučiasi diskriminuojamas. Tokie atsakovo veiksmai pažeidė jo konstitucines teises ir interesus. Skundžiamas sprendimas yra neišsamus, tai tik biurokratinis susirašinėjimas. Pareiškėjo vertinimu yra visos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti, 259,17 Lt palūkanoms ir 1 324,38 Lt delspinigiams dėl nevykdomų įsipareigojimų priteisti. Pareiškėjui buvo padaryti ilgalaikiai ir intensyvūs valstybės institucijų neteisėti veiksmai. Nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nemokėjimas sukėlė jam sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažemino jo orumą, garbę, valstybės institucijų padaryti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė atsiliepime (b. l. 54-56) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija 2012 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 1D-2452-(11) išsamiai ir argumentuotai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Teigė, jog neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl atsakovo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu. Pareiškėjas reikalaudamas žalos atlyginimo neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir atsakovų susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Pareiškėjas nepagrindė civilinės atsakomybės buvimo sąlygų, nedetalizavo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 155,84 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, o kitus skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo teisėtumo. Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo mokama 338,48 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 116). Pareiškėjas 2012 m. kovo 15 d. su skundu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, prašydamas išmokėti nepriemoką ir mokėti pareiškėjui paskirtą visą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Atsakovas 2012 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 1D-2542-(11) atsakė pareiškėjui ir paaiškino, kad pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinuoju įstatymu (šio įstatymo 1 ir 2 priede nurodytomis formulėmis). Atsakovas sprendime konstatavo, kad neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui 338,48 Lt dydžio valstybinę pensiją bei išmokėti pareiškėjui prašomą nepriemoką (b. l. 67-68).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas negalimas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Pareiškėjas A. V. skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. balandžio 20 d. (b. l. 1–23), o pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., taigi pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs nustatyto termino dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Tarnybos 2012 m. spalio 10 d. pažyma Nr. 11D(P)-4524 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 rugpjūčio mėnesio buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (b. l. 97). Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl pagal šį straipsnį pareiškėjui sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjui neteisėtai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. A. V. pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, jo pensija buvo perskaičiuota į 9 623,68 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, dar kartą perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 9 467,84 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštarauja Konstitucijai, darytina išvada, kad pareiškėjui turėjo būti išmokėta 9 623,68 Lt suma, o pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui nepagrįstai buvo išmokėta sumažinta pensija, t. y. 9 467,84 Lt. Pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka. Pareiškėjui negalėjo būti priteista nepriemoka iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios ir šis pensijos dydžio ribojimas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui nebetaikomas.

Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą nurodė, kad pareiškėjui A. V. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta nė dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis – 155,84 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (Vyriausybės 2010 m. liepos 7d. nutarimas Nr. 992). Pareiškėjas prašė įpareigoti ateityje jam mokėti visą paskirtą pensiją, tačiau buvo konstatuota, kad nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui visą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kadangi Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, taigi, ir taikytas ribojimas teisėtas. Pareiškėjas skunde prašė panaikinti ir Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-2452(11), kurį manė esant neišsamiu, biurokratiniu susirašinėjimu. Ginčijamas VRM sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Taigi, Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta visų būtinų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų (priežastinio ryšio), todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti 2 500 Lt neturtinės žalos atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo priteisti 259,17 Lt palūkanų ir 1,324,38 Lt delspinigių atmestas, nes viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų, todėl jos negali būti priteisiamos. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė duomenų, kad yra apmokėjęs advokatui už suteiktą teisinę pagalbą, todėl nebuvo aišku, kokias išlaidas patyrė. Šioje dalyje prašymas nebuvo tenkintas. Teismas taip pat nusprendė, jog nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą, nes teismas netinkamai pritaikė atitinkamuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir galiojančias materialinės teisės normas. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovai prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė A. V. skundo reikalavimus dėl Vidaus reikalų ministerijos atsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo, kadangi apeliantas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti (žr. LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012).

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo A. V. skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju atsakovas vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas.

Pareiškėjas prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl VRM Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo Vidaus reikalų ministerijos veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 – 2012 metais sumažėjo apie 12 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio buvo išmokėta 9 467,84 Lt valstybinė pensija, sumažinus ją ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Dėl šios prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos teisės normos taikymo susidarė 155,84 Lt dydžio pensijos nepriemoka, kuri pagrįstai priteista iš atsakovo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė Vidaus reikalų ministerijos neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, negalima šios institucijos civilinė atsakomybė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl netinkamo teisinio reglamentavimo jis neteko tik 4,87 lito pensijos kas mėnesį. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat laikytinas nepagrįstu.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš abiejų atsakovų.

Teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už praėjusį laikotarpį. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-2452-(11) turinį ir sukeltas pasekmes. Šiame sprendime yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti A. V. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-2452-(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Ministerijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, be to, šia teismo nutartimi naikinama ginčijamo Sprendimo dalis, konstatuotina, kad sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjo naudai ir jis turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Pagal sąskaitą už teisines paslaugas ir duomenis apie atliktus mokėjimus (b. l. 27,84) A. V. turėjo 500 litų realių išlaidų už skundo surašymą bei atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Kadangi patenkinta maždaug 2/5 pareiškėjo reikalavimų, tai iš atsakovų lygiomis dalimis pareiškėjui priteistina 200 litų.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo, teismo išlaidų priteisimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-2452-(11) dalį, kuria atsisakyta A. V. netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Priteisti pareiškėjui A. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 155,84 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus ir aštuoniasdešimt keturis centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui A. V. po 100 Lt (po vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan