2017-11-22 Nr. AB-21767-3-61-3-04935-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2028-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04935-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – vienam asmeniui tenkintis kameros plotas sudarė 1,8 kv. m, nebuvo tualeto ventiliacijos, kameros vidutinis drėgnumas siekė 80 proc., nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti viršutinius drabužius, kamerose buvo tik dvi kėdės ir vienas stalas, todėl pareiškėjui tekdavo valgyti atsistojus, sienos buvo padengtos pelėsiu, nuo sienų byrėdavo tinkas, naktinis apšvietimas nesiekė 5 lx, o dieninis – 100 lx, kamerose žiemos metu būdavo labai šalta, dėl to langai užsandarinti, pareiškėjui trūkdavo gryno oro, laikino sulaikymo kamerose sienos buvo apipelijusios, degė tik viena 20 vatų lemputė, beveik visada laikino sulaikymo kamerose praleisdavo 5-6 valandas, atvykus ir išvykstant iš Lukiškių TI-K niekada negaudavo maitinimo. Dėl to buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jam sukelti dideli dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, sužalota sveikata.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–15) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. spalio 24 d. ir su pertraukomis buvo iki 2014 m. gruodžio 3 d. Prie atsiliepimo pateikti duomenys apie jo buvimą Lukiškių TI-K (nurodytos kameros, buvimo laikotarpis, kamerų dydis, asmenų skaičius).

2.2. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

2.3. Nurodė, kad negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

2.4. Teigė, kad kamerų langų angoje metalinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

2.5. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su bendrove, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

2.6. Pabrėžė, kad tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė nei dvi valandos. Asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, maitinami dienotvarkės nustatytu laiku.

2.7. Taip pat paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

2.8. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

2.9. Teigė, jog pagal patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, Lukiškių TI-K išduodama patalynė. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietoje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius ne rečiau kaip kartą per savaitę galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, užpildžius prašymą. Jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

2.10. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nėra konkretumo. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu (b. l. 87–91) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose su pertraukomis buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. Pažymėjo, kad nėra ginčo dėl atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 7–15) apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,6 kv. m. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 235 paras, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta – 3,6 kv. m.

5. Dėl kitų kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 21–72), tačiau iš šių patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, nepateikta, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms.

6. Dėl sanitarinio mazgo teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Tačiau atsakovas atsiliepime nepaneigė pareiškėjo argumento, kad sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos. Nurodytos aplinkybės leido teismui konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimą.

7. Atsižvelgęs į tai, kad, kaip paaiškino Lukiškių TI-K, vadovaujantis šios įstaigos direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pareiškėjui buvo sudarytos galimybės viršutinius drabužius skalbtis apmokėjus už šią paslaugą, o pagal minėto aprašo 11 punktą, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti nemokamai, drabužiai ir patalynė suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi, teismas neturėjo pagrindo laikyti, kad atsakovas neužtikrino galimybės pareiškėjui išsiskalbti viršutinius drabužius.

8. Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo.

9. Teismas atsižvelgė į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Teismas pažymėjo, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (kameros vidutinis drėgnumas siekė 80 proc., netinkamas kamerų įrengimas, kamerose buvo šalta, nebuvo gryno oro, laikino sulaikymo kamerose praleisdavo 5–6 valandas), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

10. Atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo minėtomis sąlygomis trukmę (235 paras), nustatytus higienos normos pažeidimus, teismas konstatavo, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose kilę nepatogumui užsitęsė pakankamai ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str.), todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 2 200 Eur kompensacija laikytina pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105–106), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Todėl prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis CK teisės normų sistemine analize dėl civilinės atsakomybės, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

12.2. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

12.3. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur (0,22 Lt).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas 235 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, bei pažeidžiančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus (sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos), dėl to priteisė jam 2 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas nelaikė pagrįstais.

15. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog šiuo atveju nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas) ir pareiškėjo neturtinė žala, todėl jai ir nekyla civilinė atsakomybė.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

17. Papildomai pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Spręsdamas dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjas 235 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų (sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos), todėl tai jau yra pagrindas konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, šiuo atveju valstybė (jos pareigūnai) neatliko neteisėtų veiksmų, tik abstrakčiai teikia nesutikimo su šia sąlyga argumentus.

18. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje A143-1966/2008 ir kt.).

Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 235 paras sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui bei pažeidžiančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus (sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos). Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

20. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

21. Pridurtina, jog pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Todėl administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013 ir kt.), o ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1191-575/2015, 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1459/2013 ir kt.).

22. Dėl atsakovo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, pirmiausia, pažymėtina, jog tokio prašymo atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs. Kita vertus, tokį prašymą jis turi teisę paduoti tiek iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tiek ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, jog prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėjami šiame teisme, o dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme – apeliaciniame teisme. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo tenkintas tik iš dalies, atsakovas turėtų teisę gauti savo išlaidų atlyginimą tik tokia dalimi, kokia buvo netenkintas pareiškėjo skundas. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtų išlaidų atlyginimą, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebūtų pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą iš dalies.

23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys