2016-06-30 Nr. AB-13813-3-61-3-01208-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1436-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01208-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė teismui prašymą, kuriame prašė Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) dalį (toliau – ir MGK sprendimas), kuria panaikintas VMI 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 69-142 (toliau – ir VMI sprendimas) dalyje dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101 090 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigius, bei palikti galioti VMI sprendimą.

Atsakovas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 81 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 2 punktu, 3 dalimi bei nurodė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo nėra sprendimas dėl išieškojimo, nes jame tik nustatomi ir nurodomi mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos, t. y. minėto sprendimo tikslas yra apibrėžti mokestinę prievolę. VMI sprendime nustatė mokėtinus mokesčius bei su jais susijusias sumas, tačiau mokesčių administratorius nepradėjo išieškojimo procedūros.

Todėl MGK nepagrįstai šį individualų administracinį aktą traktavo kaip aktą, kurio tikslas padengti valstybės kreditorinį reikalavimą. VMI, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu, 127 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 2 straipsniu, Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalimi, 54 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nesutiko su MGK sprendime nurodyta taisykle, kad žalos priteisimas LAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014 (toliau – ir baudžiamoji byla) ir mokesčių administratoriaus mokesčių suformavimas yra baudimas antrą kartą už to paties pažeidimo padarymą taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę.

Atsakovas paaiškino, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti 2009 metais, o Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-203/2011 tik 2011 m. gruodžio 16 d., t. y. mokesčių administratorius dar iki minėto teismo nuosprendžio nustatė mokesčių teisės normų pažeidimus ir suformavo mokestinę prievolę. Todėl yra pagrindas užbaigti pirmąją procedūrą, nors joje turima atsižvelgti į baudžiamojo proceso rezultatą. Šią savo poziciją atsakovas motyvavo LVAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1221/2014 ir LAT senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr.

55. Nurodė, kad, atsižvelgiant į mokesčių teisės ypatumus, asmenų apmokestinimo klausimai turėtų būti sprendžiami pirma MAĮ nustatytų procedūrų tvarka ir tik išskirtiniais atvejais baudžiamojo proceso tvarka. Dėl to MGK neturėjo teisinio pagrindo nutraukti ginčą dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nurodyti naujai apskaičiuotus mokesčius bei su jais susijusias sumas, t. y. panaikinti dalį VMI sprendimo. Šiuo atveju MGK neužbaigė pirmosios procedūros ir taip nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Pareiškėjas UAB „Todneta“ pateikė atsiliepimą į atsakovo VMI prašymą, kuriame prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi, apskųsti MGK sprendimą dėl mokestinio ginčo turi teisę ir centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir MGK, spręsdami mokestinį ginčą, skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Kadangi MGK sprendime teisingai taikė MAĮ nuostatas, mokesčių administratorius neturi teisės skųsti MGK sprendimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad, priešingai nei prašyme teigia atsakovas, galutinai patvirtinus pirminį mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų, mokesčių administratoriui atsiranda įstatyminis pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą, o, iš esmės patvirtinus pirminį mokesčių administratoriaus sprendimą dėl PVM išieškojimo, nėra teisinės galimybės antrą kartą iš pareiškėjo išieškoti PVM ir su juo susijusius delspinigius. Pažymėjo, kad UAB „Todneta“, vykdydama LAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014, visiškai padengė valstybei kilusią žalą dėl PVM išvengimo. Tai patvirtina teismui posėdžio metu pateikti dokumentai, kurių pagrindu UAB „Todneta“ VMI sumokėjo 349 045,72 Lt PVM sumą. Todėl ginčas dėl nesumokėto PVM ir su juo susijusių delspinigių nesumokėjimo yra išspręstas iš esmės. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad VMI pati padarė procedūrinius pažeidimus, todėl nepagrįstai reiškia priekaištus MGK dėl priimto sprendimo teisėtumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu atsakovo VMI prašymą atmetė.

Išanalizavęs ginčijamo MGK sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog centrinis mokesčių administratorius ir MGK skirtingai interpretavo nuostatų taikymą. Teismas nurodė, kad MGK sprendimas motyvuojamas faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismų praktika. Todėl VMI prašymas panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria panaikintas VMI sprendimas dalyje dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101 090 Eur PVM, atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas VMI pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovo prašymą tenkinti.

Iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-59-602/2015 pateikė teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog non bis in idem principas apima tik mokestines baudas. Todėl mokesčių teisės normų pažeidimo pagrindu suformuotas mokesčių mokėtojo mokėtinas mokestis traktuotinas kaip mokesčių administratoriaus paliepimas mokėtojui tinkamai vykdyti mokesčių įstatymų reikalavimus. Dėl to šioje byloje nebuvo pagrindo spręsti klausimą dėl dvigubo baudimo. VMI pažymi, kad MGK nustatė reikšmingą aplinkybę, jog PVM delspinigių klausimas baudžiamojoje byloje nebuvo išspręstas. MGK nukrypo nuo LVAT suformuotos teismų praktikos, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio aspekto visiškai nepasisakė, nors VMI ir MGK pozicijos išsiskyrė dėl non bis in idem principo ir jo apimties taikymo. Taip pat VMI ir MGK nuomonės išsiskyrė, ar baigiamas jau pradėtas pirmas (mokestinis) procesas, nors vėliau kyla antras (baudžiamasis) procesas dėl mokestinės prievolės suformavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis skirta reglamentuoti administracinio teismo kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004; 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-236/2005; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-419/2007; 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-756-242/2008; 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-63-188/2009; 2014 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-505/2014).

Skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. vasario 2 d. sprendime Nr. S-11(7-237/2014) nurodyta, kad nagrinėjamu atveju dėl tos pačios mokestinės nepriemokos (349 046 Lt PVM), kurios atsiradimas kildinamas iš tų pačių neteisėtų UAB „Todneta“ veiksmų, Viešojo administravimo įstatymo prasme, buvo inicijuotos dvi administracinės procedūros, kurių abiejų rezultate turėjo būti išieškota iš UAB „Todneta“ 349 045,72 Lt padaryta žala biudžetui. O būtent, buvo pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje bei pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas priimtas šioje mokestinio ginčo byloje ginčijamas sprendimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-363/2014 nutarė 349 045,72 Lt sumą (nesumokėtų mokesčių, t. y. 349 045,72 Lt PVM) priteisti valstybei iš fizinių asmenų ir UAB „Todnesa“ solidariai. Mokestinių ginčų komisija minėtame sprendime pažymėjo, kad UAB „Todnesa“ atžvilgiu yra priimti du valstybinės valdžios institucijų sprendimai, kuriais nuspręsta už tą pačią UAB „Todnesa“ atliktą priešingą teisei veiką iš jos išieškoti tuos pačius mokesčius, t. y. du kartus pritaikyti tą pačią materialinės atsakomybės poveikio priemonę – du kartus išieškoti iš jos biudžetui padarytą žalą. Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad mokesčių administratoriaus veiksmai pradėjus dvi aptariamas procedūras, neatitiko Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, o priėmus byloje ginčijamą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimą, buvo pažeisti ir teisės principo non bis in idem reikalavimai.

Nesutikdamas su tokia Mokestinių ginčų komisijos teisės aiškinimo pozicija centrinis mokesčių administratorius apskundė minėtą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą teismui.

Kaip matyti iš skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo ir centrinio mokesčių administratoriaus prašymo turinio, šios institucijos skirtingai aiškina teisės aktų nuostatas, susijusias su mokesčių administratoriaus teise atlikti mokestinį patikrinimą tais atvejais, kai dėl tų pačių mokesčio mokėtojo veiksmų yra sprendžiamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas ir mokesčių administratorius baudžiamojoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl valstybei padarytos žalos, kurią sudaro nesumokėti mokesčiai, atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių yra motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nenurodė, dėl kokių įstatymų ar kitų teisės aktų skirtingos interpretacijos yra kilęs ginčas. Pirmosios instancijos teismas tik labai lakoniškai pakartojo Mokestinių ginčų komisijos nustatytas faktines aplinkybes, tačiau neatskleidė, kokių teisės aktų normomis vadovavosi Mokestinių ginčų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, kaip aiškino teisės normas, kuriomis vadovavosi spręsdama mokestinį ginčą. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo atsakovo prašyme išdėstytų argumentų dėl teisės normų, taikytinų sprendžiant šį mokestinį ginčą, aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvuodamas priėjo išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo teisės aktų nuostatų taikymą. Teismas visiškai nepagrindė, dėl ko atsakovo prašymas yra atmestinas, tik nurodydamas, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendimas grindžiamas faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismų praktika. Taigi iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvadą, suformuluotą teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje

Teisėjų kolegijos nuomone, tokia situacija, kai teismas argumentuotai nevertino ginčo esmę sudarančių teisės normų turinio ir skirtingos jų interpretacijos, netyrė centrinio mokesčių administratoriaus reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmetė nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas yra be motyvų. Toks procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginė vada naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Todėl apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė