2017-01-03 Nr. AB-323-3-61-3-02965-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1045-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02965-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, ir Tarnyba, ir VGTPT) 2016 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-NT-2343-10357 (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. birželio 20 d. prašymą, reg. Nr. (2.2) VTP-1-2343 (toliau – ir 2016 m. birželio 20 d. prašymas), ir priimti atitinkamą (patenkinamą) sprendimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (toliau – VGTPĮ, ir Įstatymas); 3) priteisti 100 eurų turtinei ir 100 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2016 m. birželio 20 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, kuriame prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą skundo į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) parengimui. Tarnyba priėmė skundžiamą Tarnybos sprendimą, kuriuo, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, pagal pareiškėjo 2016 m. birželio 20 d. prašymą. Pareiškėjas su Tarnybos sprendimu nesutiko ir nurodė, kad jis prieštarauja fundamentalioms žmogaus teisėms, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) draudžia bet kokią diskriminaciją dalyje dėl teisminės gynybos.

Pareiškėjas akcentavo, kad yra valstybės išlaikomas asmuo, kuris gyvena iš menkos socialinės pašalpos. Pareiškėjas garantuojamos teisinės pagalbos neteks visam laikui, kadangi dėl susidariusios socialinės padėties jis niekados nesugebės atsakovui atiduoti susidariusios skolos. Senaties terminas išieškoti į valstybės biudžetą priteistą 1 360,64 litų (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą jau suėjęs, todėl atsakovas prarado teisę reikalauti nurodytos skolos. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad jo situacijoje buvo daug priešingų teismų sprendimų nagrinėjant ankstesnius skundus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 29 d. suvienodino praktiką. Remdamasis šia praktika, atsakovas atsisakė suteikti pareiškėjui nemokamą teisinę pagalbą. Pareiškėjas pažymėjo, kad skola buvo suklastota, teismo sprendimas, kuriuo priteista skola, jau įsiteisėjo. Pareiškėjas pažymėjo, kad LVAT 2016 m. vasario 29 d. nutartimi remtis nereikėtų, nes tai yra individualus atvejis, kuris nagrinėtas tik dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimo. Pareiškėjui teisminę gynybą garantuoja tarptautiniai teisės aktai, taip pat teisę į nemokamą teisinę pagalbą.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipsis į EŽTT, Europos Komisiją ir kitas institucijas dėl savo pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad be advokato negalės įrodyti žalos, tačiau padaryta žala yra akivaizdi. Jis patyrė turtinę žalą, nes turėjo sumokėti už kopijavimo ir vertėjo paslaugas, tačiau apmokėjimo kvitų neturėjo, todėl prašė kompensuoti tik minimalią išlaidų sumą. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad daug metų kovojo su biurokratine sistema.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 19–20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010) iš pareiškėjo į valstybės biudžetą yra priteista 1360,64 litų (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas nėra apmokėjęs minėtų išlaidų. Pareiškėjas neginčijo nesumokėjimo fakto. Tarnybos sprendimu buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas akcentavo, kad VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Nurodytas straipsnis nustatė, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalbą kitoje byloje. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Tarnyba prarado teisę reikalauti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu į valstybės biudžetą priteistų antrinės teisinės pagalbos dydžio išlaidų, nes nesiėmė jokių veiksmų šiai skolai išieškoti, o jau suėjęs išieškojimo senaties terminas. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 638 straipsnio 2 dalimi, jeigu pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Atsižvelgiant į tai, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos teismo sprendimu buvo priteistos į valstybės biudžetą, išieškojimą pagal CPK 638 straipsnio 2 dalį vykdanti institucija buvo ne Tarnyba, o VMI.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 51–54) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė 2016 m. birželio 20 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą skundo į EŽTT parengimui. Tarnybos sprendimu atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjas nebuvo sumokėjęs priteistų 1 360,64 litų (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teismas vadovavosi VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalimi ir akcentavo, kad VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje yra numatyti atvejai, kada pareiškėjui antrinė teisinė pagalba neteikiama, o vienas iš neteikimo atvejų – jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies (VGTPĮ 11 str. 7 d. 11 p.).

Teismas nurodė, kad Tarnybos sprendime yra aiškiai nurodyta, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 pareiškėjui priteista 1 360,64 litų (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma. Tarnyba atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nebuvo sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Pareiškėjas įrodymų, kad buvo sumokėjęs priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė.

Teismas konstatavo, jog Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, pagal jo 2016 m. birželio 20 d. prašymą, ir tai neprieštarauja Konvencijai.

Teismas akcentavo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje buvo iškilęs analogiškas ginčas dėl sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, konstatavo, kad šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su VGTPĮ 19 straipsnio nuostatomis, todėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui, kitoje byloje, buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nesivadovauti šiuo bylai aktualaus teisinio reglamentavimo išaiškinimu, pateiktu išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje (ABTĮ 13 str. 1, 2 d.). Analogiška LVAT pozicija pakartota kitose bylose (2016 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2304-822/2016; 2016 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2043-556/2016). Teismas pažymėjo, kad analogiškos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo nurodyto ieškinio senaties termino egzistavo ir minėtose LVAT bylose.

Teismas konstatavo, jog atmetus pirmąjį reikalavimą, kaip išvestinis reikalavimas atmestas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 2016 m. birželio 20 d. prašymą ir jį patenkinti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kadangi nebuvo konstatuotas Tarnybos pareigūnų veiksmų neteisėtumas, nesant vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

Teismas priėjo išvadą, kad skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 57–60) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė:

1. Teismas priėmė skundžiamą sprendimą pagal motyvus, kurie pareiškėjui nesuprantami, dėl to, kad jis lietuviškai neskaito.

2. Tarnybos sprendimas pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises ir interesus, įstatymines teises ir interesus, dėl ko atsirado turtinė ir neturtinė žala.

3. Teismas ignoravo bylos faktus ir paprasčiausiai nurašė faktus, kurie paremti melu ir sufabrikuotais duomenimis.

4. Teismas ignoravo, jog jis yra bedarbis, socialiai remtinas asmuo ir gyvena tik iš pašalpos, dėl ko niekada negalės atsiskaityti su atsakovu jo sufabrikuotoje byloje. Teismas ignoravo, jog atsakovas niekada nereikalavo šių sumų, negavo vykdomųjų dokumentų ir nenukreipė jų išieškojimui, taip pat teismas ignoravo, jog baigėsi terminai šiam įsiskolinimui reikalauti.

5. Teismas nepasisakė, jog atsakovas pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį, draudžiantį diskriminaciją dėl turtinės padėties, o taip pat 6 straipsnį – teisingumo pasiekimas, kas tampa neįmanoma be teisinės pagalbos.

6. Teismas, jeigu susidarė sudėtinga situacija ir nėra precedentų tokiuose ginčuose, turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir fundamentalioms žmogaus teisėms.

7. Pareiškėjo skola atsakovui atsirado dėl pačios Tarnybos kaltės. Tarnyba nepagrįstai pareiškėją apkaltino piktnaudžiavimu teise į teisinę pagalbą tik už tai, jog pareiškėjas parašė skundą dėl blogai dirbančios tarnybos advokatės G. R. Pareiškėjas neturi galimybių skolą padengti, todėl Tarnyba iš pareiškėjo atėmė teisę į teisminę gynybą (teisinę pagalbą pagal valstybės garantiją) visam laikui ir visose bylose. Ši neteisinga praktika buvo įteisinta LVAT 2016 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį, kuria suteikė galimybę administraciniam teismui atisakyti suteikti pareiškėjams teisę į teisinę pagalbą, jeigu jie yra skolingi VGTPT. Nurodyta LVAT nutartimi pareiškėjas neteko savo teisių garantuotų Konvencijos ir nacionalinės teisingumo sistemos, dėl to ir kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti jam teisinę pagalbą, kuri priklauso pagal įstatymą. Lietuvos teismų sistema priėmė teismų praktiką, kuria grubiai pažeidžiama visų asmenų teisė pasiekti teisingumą ir teisminę gynybą, kurie dėl įvairių priežasčių turi įsiskolinimų VGTPT ir dėl savo prastos socialinės padėties negali tų skolų padengti. Atsakovas įvedė netinkamą praktiką, atimdamas iš pareiškėjo ir kitų žmonių teisę į teisminę gynybą, remiantis diskriminaciniais motyvais – prasta socialine padėtimi. Pirmosios instancijos teismas negali priimti objektyvaus sprendimo, o tik kartoja atsakovo motyvus, prisidengdamas nurodytu LVAT sprendimu. Teismas matė, kad atsakovas sistemingai šiurkščiai pažeidžia VGTPĮ ir Konvencijos 6, 13, 14 straipsnius. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-502-803/2010, kuriuo iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteista 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, ne patvirtina, o priešingai, paneigia VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo galimybę, nes minėtas sprendimas priimtas remiantis tuo metu galiojusiomis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. dėl teisinių pasekmių, atsiradusių Tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne VGTPĮ 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus.

8. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjui iš atsakovo priteisti žalos kompensavimą, kuris priklausė, tačiau be teisinės pagalbos pareiškėjas nemoka teismui jos suformuluoti ir įrodyti, todėl reikia remtis LVAT praktika. Atsakovas pareiškėjui sistemiškai daro turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Atsakovui yra visos CK numatytos aplinkybės civilinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.245-6.250, 6.271 straipsnius. Šiuo atveju atsakovui atsakomybė kyla pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį. Tarnyba skundžiamu aktu užblokavo pačią galimybę nustatyti teisingumą šiame ginče.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino bei pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, ir, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėjas, nėra jokio teisinio pagrindo. Tarnyba palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-16-NT-2343-10357, kuriuo buvo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, t. y. nustačius, kad pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų; taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą, tačiau nustačiusi faktą, jog pareiškėjas ja piktnaudžiauja, 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą ir kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydama priteisti iš V. S. antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą, išlaidas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteisė 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Aptariamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovui Tarnybai buvo pagrindas taikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, ir atsižvelgti į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 išplėstinė teisėjų kolegija sudaryta siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl atsisakymo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teisėtumo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, jog „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).“.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje buvo iškilęs analogiškas ginčas dėl sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, priėjo išvadą, kad šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šiuo bylai aktualaus teisinio reglamentavimo išaiškinimu, pateiktu išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba 2016 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-NT-2343-10357 pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, jog jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundžiamo Tarnybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimo neteisėtumą grindžia taip pat Konvencijos 6 ir 14 straipsniais.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje nurodė, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl valstybių pareigos teikti teisinę pagalbą civiliniame (ne baudžiamajame) procese, yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta valstybių pareiga teikti teisinę pagalbą kiekviename ginče, susijusiame su „civilinėmis teisėmis“. Vis dėlto pagal šią Konvencijos nuostatą valstybei gali kilti pareiga suteikti teisininko pagalbą, kai tokia pagalba neatskiriama nuo veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas). Klausimas, ar teisinės pagalbos teikimas yra būtinas teisingam bylos nagrinėjimui, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno atvejo faktus ir aplinkybes, ir priklauso, inter alia, nuo to, kokią reikšmę pareiškėjui turi byla, nuo taikytinos teisės ir procedūrų sudėtingumo, nuo pareiškėjo sugebėjimo pačiam veiksmingai save atstovauti ir nuo to, ar įstatyme nustatytas reikalavimas konkrečioje byloje būti atstovaujamam advokato. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms yra paliktas pasirinkimas, kokiomis priemonėmis bylos šalims bus garantuojamos šios teisės. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmas yra viena iš tokių priemonių, tačiau yra ir kitų, pavyzdžiui, taikomų procedūrų supaprastinimas (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas, 2005 m. gegužės 7 d. sprendimą McVicar prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 46311/99, 48 ir 50 punktai, 2002 m. liepos 16 d. sprendimą byloje P., C. ir S. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 56547/00, 91 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei ribojimais nepažeidžiama pati šios teisės esmė, jais siekiama teisėto tikslo ir jie yra proporcingi (1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78, 57 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors proceso vedimas asmeniškai bylos šaliai kartais gali būti nelengva, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia, kad teisinės pagalbos sistema gali veikti, tik jei yra taikomas atrankos mechanizmas, ir konkrečiais atvejais gali būti parodyta, kad šis mechanizmas neveikia savavališkai ar neproporcingai, ir nepažeidžia pačios teisės kreiptis į teismą esmės (2002 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Del Sol prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 46800/99). Gali būti, kad pagalbos teikimas konkrečiu atveju yra ribojamas kitų faktorių, susijusių su teisingumo vykdymu (tokių kaip spartos būtinumas ar kitų asmenų teisės), tačiau toks ribojimas taip pat turėtų tenkinti anksčiau išvardintus kriterijus (P., C. ir S., cituota anksčiau, 90 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Komisija 1996 m. sausio 18 d. sprendime byloje Sujeeun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 27788/95) yra pažymėjusi, kad tikslas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisine pagalba pats savaime yra suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu, tačiau turi būti pasirinktos proporcingos priemonės jam pasiekti. Dėl proporcingumo, Europos Žmogaus Teisių Komisijos nuomone, absoliutus, griežtai įgyvendinamas draudimas teikti prašymus suteikti teisinę pagalbą konkrečiam asmeniui keltų rimtų problemų teisės kreiptis į teismą atžvilgiu pagal Konvenciją – kad ir kiek asmuo išnaudojo sistemą praeityje, neįmanoma atmesti galimybės, kad ateityje jis gali turėti pagrįstą skundą, kurio atžvilgiu pagal Konvencijos 6 straipsnį teisinė pagalba turi būti prieinama.“.

Atsižvelgusi į pareiškėjo reikalavimo, dėl kurio jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Tarnybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2016 m. birželio 20 d. prašymą, atsižvelgiant į išdėstytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ginčijamu Tarnybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimu jis buvo diskriminuojamas dėl savo turtinės padėties (Konvencijos 14 str.).

Kaip minėta, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia būtinybę tam tikrais atvejais riboti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2016 m. birželio 20 d. prašymą nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog ribojimas gauti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo proporcingas ir siekė teisėto tikslo, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas pagal Konvencijos 14 straipsnį, siejant jį su 6 straipsniu.

Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 100 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Tarnybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimas yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius