2015-10-08 Nr. AB-19434-3-61-3-02605-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1748-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02605-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. jis buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą žiauriomis, kankinančiomis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Teigė, kad konvojavimo metu konvojaus pareigūnai nuolat demonstratyviai rodydami kovinius ginklus, atlikinėdami asmens ir jo asmeninių daiktų apžiūras, žemino, tyčiojosi tiek iš asmens, tiek iš jo daiktų. Be to, nurodė, kad jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes apytiksliai 2 kv. m patalpoje važiuodavo 7 asmenys su savo asmeniniais iki 30 kg sveriančiais daiktais. Šaltuoju metų laiku automobilio viduje būdavo labai šalta, trūkdavo oro, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, pasidarydavo silpna, o šiltuoju metų laiku konvojavimo sąlygos būdavo siaubingos dėl karščio ir oro trūkumo. Taip pat akcentavo, kad automobilių patalpose tvyrodavo baisus kvapas, būdavo purvina. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl minėtų konvojavimo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. nežmoniškas kančias, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, sapnuoja košmarus (pareigūnų žiaurų elgesį).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad visas įstaigos tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu, transporto priemonės atitikmens sertifikatais su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.

Taip pat paaiškino, kad asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra. Šiame kontekste pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitinka Konvojavimo taisyklių 145–148 straipsnių reikalavimus.

Be to, akcentavo, kad siekdama papildomai pasitikrinti specialiosios paskirties transporto atitikimą keliamiems reikalavimams, Viešojo saugumo tarnyba kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, o Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus specialistai teigiamai įvertino esamą specialiosios paskirties transporto būklę. Papildomai atkreipė dėmesį, kad Viešojo saugumo tarnyba, vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras.

Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius). Dėl pareiškėjo teiginių dėl kovinių ginklų rodymo, pabrėžė, jog Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.

Tame pačiame punkte konvojavimas apibrėžiamas kaip ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Tuo tarpu pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Remiantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tačiau nagrinėjamu atveju žiniaraščiuose nėra užfiksuoti pareiškėjo skundai ar prašymai.

Aplinkybės dėl ypatingo visuomenei nepriimtino pareigūnų elgesio pareiškėjo konvojavimo metu taip pat nebuvo užfiksuotos. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Viešojo saugumo tarnyba tvirtino, kad šiuo atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 164–169) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, vadovaudamiesi konvojavimo paraiškomis, pareiškėją ginčo laikotarpiu konvojavo planiniais maršrutais Vilnius–Klaipėda–Vilnius, Kaunas–Marijampolė–Kaunas, Vilnius–Marijampolė–Vilnius ir Kaunas–Kybartai–Kaunas. Nurodė, kad administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais „Volkswagen Crafter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) „MAZ“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) bei „Iveco“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Konvojų sudarė 1–3 automobiliai, vienu automobiliu daugiausia buvo vežamas 31 asmuo, dviem – 40 asmenų, trimis – 51 asmuo.

Teismas pabrėžė, kad Viešojo saugumo tarnybos 2014 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. 47SD-1679 nurodyta, jog įstaigos specialiosios transporto priemonės „Volkswagen Crafter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) yra vienaaukščiai mažieji autobusai, pritaikyti kaliniams vežti. Transporto priemonių registracijos liudijime paskirtis žymima kodu M2-CWK. Šiose transporto priemonėse kiekvienam konvojuojamajam yra įrengtos atskiros sėdimos vietos (kėdės su atlošais). Vadovaujantis Valstybinės kelių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų (toliau – ir Motorinių transporto priemonių kategorijų ir klasių reikalavimai) 8.2 ir 15.6.3 punktais, šios transporto priemonės yra skirtos keleiviams vežti, jos turi daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams, o techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė ne didesnė kaip 5 t; šių transporto priemonių kėbulai yra pritaikyti vežti kalinius. Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad nurodytos transporto priemonės „Volkswagen Crafter“, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.

Iš transporto priemonių registracijos liudijimų taip pat matyti, kad automobiliai „MAZ“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) priskiriami N2-BAM tipui ar kategorijai. Vadovaujantis Motorinių transporto priemonių kategorijų ir klasių reikalavimų 9.2 ir 16.14 punktais, šios transporto priemonės yra žmonėms vežti pritaikyti sunkvežimiai, kurių techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis). Iš automobilių „MAZ“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų matyti, kad šiuose automobiliuose yra suformuotos 3 kameros, kurių ilgiai atitinkamai yra 3,5 m ir 4,6 m, o plotis – 0,8 m, ir vienutė, kurios ilgis bei plotis yra atitinkamai 0,6 m ir 0,7 m. Kiekvienoje kameroje yra įrengti vėdinimo liukai, apšvietimo lemputės. Automobiliuose įrengta šildymo sistema. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad transporto priemonės „MAZ“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.

Atitinkamai iš transporto priemonės registracijos liudijimo teismas nustatė, kad automobilis „Iveco“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priskiriamas M3-CA-SG tipui ar kategorijai. Vadovaujantis Motorinių transporto priemonių kategorijų ir klasių reikalavimų 8.3, 15.1.1 ir 18.7 punktais, ši vienaaukštė specialios paskirties transporto priemonė yra skirta keleiviams vežti, ji turi daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams, o techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė didesnė kaip 5 t. Iš šio automobilio kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemos matyti, kad automobilyje yra suformuotos 7 kameros. Kiekvienoje kameroje yra įrengta vėdinimo sistema, apšvietimo lemputės. Automobilyje yra įrengta šildymo sistema. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad transporto priemonė „Iveco“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.

Be to, teismas pabrėžė, jog iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad automobiliai „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) priskiriami N2-BAMSG tipui ar kategorijai. Vadovaujantis Motorinių transporto priemonių kategorijų ir klasių reikalavimų 9.2, 16.14 ir 18.7 punktais, šios specialiosios paskirties transporto priemonės yra žmonėms vežti pritaikyti sunkvežimiai, kurių techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis). Iš minėtų automobilių „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų matyti, kad šiuose automobiliuose yra suformuotos 3 kameros, kurių ilgis 3,4 m, o plotis – 0,8 m, ir vienutė, kurios ilgis bei plotis po 0,63 m. Kiekvienoje kameroje yra įrengti vėdinimo liukai, apšvietimo lemputės. Automobiliuose įrengta šildymo sistema „Webasto“. Tuo tarpu iš transporto priemonės registracijos liudijimo matyti, kad automobilis „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priskiriamas N2-BAB tipui ar kategorijai. Vadovaujantis Motorinių transporto priemonių kategorijų ir klasių reikalavimų 9.2 ir 16.3 punktais, ši transporto priemonė yra skirta kroviniams vežti, turinti uždarą kėbulą, o techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis). Tačiau iš automobilio „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemos matyti, kad automobilyje yra suformuotos 3 kameros, kurių ilgis 3,4 m, o plotis – 0,8 m, ir vienutė, kurios ilgis bei plotis po 0,63 m. Kiekvienoje kameroje yra įrengti vėdinimo liukai, apšvietimo lemputės. Automobiliuose įrengta šildymo sistema. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad transporto priemonės „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.

Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad vairuotojų, vežančių keleivius ir krovinius, pareigos numatytos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnyje. Keleivius leidžiama vežti tik tam skirtomis (arba specialiai tam pritaikytomis) transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją žmonėms skirtose vietose (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 str. 1 d.). Reikalavimus, kurių turi laikytis transporto priemonių, vežančių keleivius (krovinius), vairuotojai, ir keleivių (krovinių) vežimo tvarką užtikrinant eismo saugumą nustato Kelių eismo taisyklės (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 str. 4 d.).

Tačiau teismas nurodė, kad Kelių eismo taisyklėse nėra nustatyta šiai bylai reikšmės turinčių žmonių vežimo tam pritaikytose priemonėse nuostatų. Byloje teismas nenustatė, kad Viešojo saugumo tarnyba, naudodama minėtus automobilius žmonių pervežimui, pažeistų teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sunkvežimiai, kuriais jis buvo konvojuojamas, teisiniu požiūriu negali būti naudojami asmenims konvojuoti bei kad jų būklė yra netinkama. Tuo tarpu akcentavo, kad byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2012–2013 m. dirbtinės apšvietos matavimo protokolai bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai patvirtina, jog buvo tikrinta sunkvežimių atitiktis nustatytiems reikalavimams ir automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko.

Taigi, pareiškėjo teiginius dėl vėdinimo trūkumo teismas atmetė kaip nepagrįstus. Nors temperatūros duomenys automobiliuose nebuvo pateikti, teismas, atsižvelgęs į specialiojo transporto kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemose pateiktus duomenis apie šildymo sistemų įrengimą, padarė išvadą, kad jos turėjo užtikrinti pakankamą temperatūrą, jog asmenys nebūtų kankinami šalčiu. Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus vykdant konvojavimą, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Šių taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju daugiausia viena transporto priemone (automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini))) vienu metu buvo gabenamas 31 asmuo. Įvertinęs šio automobilio kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemoje pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad šiame automobilyje 31 asmeniui pakako vietos, o leistinas vežti asmenų skaičius nebuvo viršytas. Atitinkamai dviem automobiliais daugiausia vienu metu buvo vežama 40 asmenų, o trimis – 51 asmuo.

Taigi teismas sprendė, kad leistinas vežti asmenų skaičius nebuvo viršytas. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad automobiliuose „Volkswagen Crafter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) kiekvienam konvojuojamajam yra įrengtos atskiros sėdimos vietos (kėdės su atlošais), todėl nėra jokios galimybės jomis vežti daugiau asmenų, negu yra sėdimų vietų.

Be to, iš kelionės žiniaraščių matyti, kad dėl vietos trūkumo konvojuojamieji nebuvo imami. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo vežamas perpildytose kamerose, yra pagrįsti. Šiuo aspektu teismas papildomai pažymėjo, jog teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Be to, atsižvelgus į tai, kad konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga, todėl pareiškėjo argumentus dėl vietos nepakankamumo teismas vertino kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog pareigūnai demonstratyviai rodė ginklus, tyčiojosi iš asmenų bei jų daiktų, yra nepagrįsti. Juolab kad pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės konvojuojant buvo pažeistos, turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu įkalinimo įstaigų ar Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Tačiau Viešojo saugumo tarnybos konvojaus vykdymo planinių maršrutų dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmų neteisėtumo įrodymų.

Apibendrindamas, teismas akcentavo, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 str.). Vadinasi, nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Tačiau jokių panašių aplinkybių dėl asmens konvojavimo teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas D. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 176–177), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas, o teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais teiginiais. Taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju prašė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliu – ir EŽTT) suformuotomis konvojavimo taisyklėmis, pagal kurias konvojavimo metu vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 1,3 kv. m, turi būti įrengti atlošai, laisvai dienos šviesą praleidžiantis langas, saugos diržai kiekvienam asmeniui, šildymas ir ventiliacija. Be to, pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju sprendžiant dėl jam priteistinos neturtinės žalos turi būti vadovaujamasi EŽTT praktika ir nepakanka, jog būtų pripažintas pats pažeidimo faktas, t. y. turi būti priteista piniginė kompensacija. Pareiškėjas vėliau pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 186–187), nurodydamas, kad konvojavimas maršrutais iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Marijampolės pataisos namus vyko itin žiauriomis sąlygomis, būdose, kuriose nėra saugos diržų, avarinių išėjimų ir langų, per kuriuos patektų dienos šviesa.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112–115) prašo jo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą nepakeistą. Viešojo saugumo tarnyba mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nepagrindė, kad jis dėl neteisėtų įstaigos veiksmų patyrė neturtinę žalą, priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d., atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 18–129, 145–158), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas į įvairias institucijas įvairiais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Taigi atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo skaičiaus, kuriam jos pritaikytos vežti, t. y. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas. Be to, iš kelionės žiniaraščių matyti, kad atitinkamais atvejais dėl vietos trūkumo konvojuojamieji nebuvo imami (b. l. 20, 22, 36).

Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikоs teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, tačiau jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodydavo kovinius ginklus ir taip žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, jis skunde iš esmės visiškai nekonkretizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių. Tuo tarpu, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skunde nurodytus jo konvojavimo sąlygų aspektus skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pakartotinai plačiau jų nevertina.

Apibendrinant, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo konvojavimo sąlygų aspektu, todėl nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Atitinkamai šiuo atveju, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, t. y. jog pareiškėjas būtų kankinamas, patyręs nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį.

Papildomai akcentuotina, kad apeliacinis procesas, kaip minėta, nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015 ir kt.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimo saugos diržų, atlošų, skaidraus stiklo langų, avarinių išėjimų nebuvimo automobiliuose, kuriais jis buvo konvojuotas, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala, be kita ko, atsirado ir dėl minėtų aplinkybių, nevertinamas.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius