2025-11-19 Nr. AB-19946-3-61-3-05515-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1455-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05515-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. P. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 25S202728, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo pakeitimo.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėja nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 7 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundą nagrinėti, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Teismas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, jog nesustabdžius Sprendimo galiojimo gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala.

Teismas vertino, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog netenkinus prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas sprendė, kad teismas sprendė, kad tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra pagrindo.

Išaiškino, kad vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą, todėl ši nutartis pareiškėjai neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 7 d. nutarties dalį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir prašymą išspręsti iš esmės.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skunde nurodytus argumentus, susijusius su jos šeimos narių sveikata, nepagrįstai nurodė jog prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėja nenurodė jokių argumentų.

Pareiškėja teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui nurodė skundo reikalavimą pagrindžiančius argumentus. Teismas priėmė pareiškėjos skundą nagrinėti, taigi, tai sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėja pagrindė objektyviai tikėtiną skundo reikalavimų pagrįstumą.

Pareiškėja paaiškina, kad jeigu jos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nebus patenkintas, tai neturėdama legalaus pagrindo likti Lietuvoje ji turėtų išvykti iš Lietuvos, o neturėdama kur išvykti ir apsistoti, neturėdama lėšų ir neišsprendus jai artimų žmonių likimo, negali išvykti.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ji nenurodė argumentų. Jos šeimoje yra serganti dukra (serga (duomenys neskelbtini), būklė pavojinga, gali sukelti kritimus, traumas ir kitas komplikacijas, (duomenys neskelbtini) epizodai kartojasi nuo 2014 m., buvo iš viso apie 30 priepuolių) ir senyvo amžiaus motina (patyrusi (duomenys neskelbtini), jai taip pat nustatytas (duomenys neskelbtini), sveikatos būklė pablogėjo 2024 m. gruodžio mėn., (duomenys neskelbtini), jos judėjimas komplikuotas), kurioms reikalinga nuolatinė slauga, kontrolė ir priežiūra, todėl ji negali šeimos narių palikti ilgesniam laikui be priežiūros.

Pareiškėjos nuomone, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, bus pradėta jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra, todėl jos išvykimas galėtų sukelti labai didelių ir neigiamų pasekmių (jos prižiūrimai dukrai ir slaugomai senyvo amžiaus ligotai motinai), arba reikėtų vykti visoms kartu, neaišku kur, padidinant riziką jų sveikatai.

Pareiškėja akcentuoja, kad ji Rusijoje neturi pastovios gyvenamosios vietos, neturi artimų giminių, kurie galėtų ją priimti ir ja pasirūpinti. Pareiškėja Lietuvoje gyvena 20 metų, visi jos ryšiai seniai nutrūkę. Sūnus gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau leidimo ten gyventi nuolat neturi, todėl neturi galimybių jų priimti. Be to, dukra mokosi 11 klasėje, turi užbaigti mokslus.

Pareiškėja teigia, kad ji yra Rusijos pilietė, dėl to jos atžvilgiu taikomi 2014 m. liepos 31 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, destabilizuojančius padėtį Ukrainoje, 5b straipsnyje nustatyti apribojimai, draudžiantys priimti bet kokius indėlius iš Rusijos piliečių arba Rusijoje gyvenančių fizinių asmenų kredito įstaigose. Nesustabdžius Sprendimo galiojimo, pareiškėja negalės naudotis savo banko sąskaita Lietuvoje, taip pat pervesti lėšų į Rusiją dėl taikomų sankcijų, tai sukels jai didelę turtinę žalą, kurios nieks neatlygins. Tokia pati situacija yra ir su nekilnojamuoju turtu, nes ji bus priversta parduoti savo turtą ne rinkos kaina, o patirtų nuostolių nieks nekompensuos. Ji taip pat privalės perleisti savo dalį versle ne pagal rinkos vertę, nes verslo partneriai pradėjo kelti abejones dėl jos dalyvavimo bendrovių veikloje.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nei prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei atskirajame skunde nenurodo, kokia jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjos teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ir įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus jos prašymo, ji patirtų.

Atsakovo vertinimu, šioje proceso stadijoje prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos jos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Pareiškėjos argumentai, jog bus pradėta jos išsiuntimo iš Lietuvos procedūra yra tik spėjimai, nes neatitinka faktinių aplinkybių. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėja išsiunčiama iš šalies. Šiuo aspektu pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais Migracijos departamento ar kitų subjektų veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėja galimos žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, dėl to nėra pagrindo manyti, jog prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas. Tuo atveju, jeigu pareiškėjos atžvilgiu bus priimtas sprendimas dėl jos grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, ji galės tuos sprendimus skųsti teismui ir prašyti pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos sąlygos, prašymą atmetė.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas neįvertino jos skunde teismui nurodytų argumentų. Pareiškėjos nuomone, ji pagrindė skunde suformuluotą reikalavimą bei neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, todėl teismas nepagrįstai netenkino prašymo.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teigė, jog tikėtina, kad bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies, ji prižiūri sergančią dukrą ir slaugo senyvo amžiaus ligotą motiną, išvykti į Rusiją negali, nes neturi ten nuolatinės gyvenamosios vietos, nesustabdžius ginčijamo Sprendimo, negalės naudotis banko sąskaita.

Nustatyta, kad ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta nepakeisti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja nepagrindė vienos iš būtinosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ji patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui su skundu pateikti įrodymai (dukros ir motinos medicininiai dokumentai, duomenys apie turimą nekilnojamąjį turtą, ir kiti), kuriais, pareiškėjos teigimu, ji grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, niekaip nepagrindžia pareiškėjos argumentų, jog nesustabdžius Sprendimo galiojimo, jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja nagrinėjamu atveju ginčija Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad atsisakius jai pakeisti leidimą nuolat gyventi, bus priimtas sprendimas išsiųsti ją iš šalies, todėl ji bus priversta išvykti į Rusiją, kur neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, bus priversta ne rinkos kaina parduoti nekilnojamąjį turtą, verslą ir kt., t. y. patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog šiuo metu yra pradėta procedūra dėl pareiškėjos grąžinimo į kilmės šalį / išsiutimo iš Lietuvos Respublikos, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja bei atsiliepime į atskirąjį skundą nenurodė ir atsakovas. Taigi, pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti teiginiai dėl, kaip teigiama, didelės žalos atsiradimo, siejami su atsakovo veiksmais, kurie nėra atlikti, todėl nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės yra ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024, 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024 ir kt.). Pažymėtina, kad iš esmės panašios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025, 2025 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1281-624/2025 ir kt.).

Kiti pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nelemia kitokio situacijos vertinimo, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Egidijus Šileikis

Skirgailė Žalimienė