2021-08-11 Nr. AB-15656-3-62-3-00756-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-707-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00756-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Pravieniškių PN-AK neužtikrino jo teisės į saugų bausmės atlikimą, nes 2017 metų rugsėjo mėnesį buvo sumuštas kitų nuteistųjų, dėl ko patyrė rimtų sužalojimų. Dėl patirtų sužalojimų pareiškėjui teko iškęsti skausmingą operaciją ir gydymą. Dėl šio įvykio kalta Pravieniškių PN-AK administracija, kuri neužtikrino jo saugumo bei saugios gyvenamosios aplinkos. Įvykio metu lokaliniame sektoriuje, kuriame buvo laikomas, nebuvo nei vieno pareigūno. Dėl išvardintų aplinkybių patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namuose nuteistųjų priežiūrą vykdo Saugumo skyrius, kuris nepertraukiamai dirba 4 pamainomis (visą parą), naudojant bei taikant stacionarius postus, t. y. bokštelius, kontrolės praleidimo punktus bei mobilius priežiūros postus patruliavimo teritorijose ir patalpose. Pareigūnų veikimas pataisos namuose, organizuojant nuteistųjų saugumo ir valdymo reikalavimus, yra nuolatinio pobūdžio. Nuteistųjų apsauga ir priežiūra organizuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prieš 2017 m. rugsėjo 23 d. sumušimą raštu ar žodžiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to, kad turi kokių nors priešų ir prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas. Pravieniškių PN-AK taip pat neturėjo iš kitų nuteistųjų ir asmenų informacijos apie rengiamą pareiškėjo sumušimą. Atsižvelgiant į tai, Pravieniškių PN-AK neturėjo pagrindo taikyti BVK 70 straipsnio 6 dalį ir pareiškėją laikyti atskirai izoliuotą. Pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų valstybės atsakomybei kilti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK turėjo informacijos bei žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių pusės, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto, be to, ar vykdydamas jam teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

7. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl nesaugumo, tarpusavio nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei iki 2017 m. rugsėjo 23 d. įvykio nebuvo kreipęsis, todėl Pravieniškių PN-AK nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2017 m. rugsėjo 23 d. įvykio nebuvo parašęs prašymo dėl jo izoliavimo pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį. Teismas iš įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-772-925/2018 nustatė, kad įvykis, kurio metu buvo sumuštas pareiškėjas, kilo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjo tarpusavio konflikto metu su kitu nuteistuoju.

8. Teismas vertino, kad 2017 m. rugsėjo 23 d. įvykis, kurio metu buvo sumuštas pareiškėjas, buvo spontaniškas, todėl Pravieniškių PN-AK administracija nėra atsakinga už šių muštynių pasekmes.

9. Teismas nenustatė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino pareiškėjo bausmės atlikimo režimo laikymosi bei tinkamos apsaugos, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtą Pravieniškių PN-AK pareigūnų neveikimą byloje nėra. Nesant visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, leisti dalyvauti bylos nagrinėjime vaizdo fonferencijos būdu, taip suteikiant galimybę išsakyti daugiau argumentų, pagrindžiančių skunde nurodytą poziciją.

11. Pareiškėjo teigimu, teismas tinkamai neįvertino skunde ir atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodytų argumentų, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pozicija. Nors atsakovo atstovas nurodo, kad yra atsakingas už nuteistųjų priežiūrą 24 val. per parą naudojant įvairias specialias priemones, tačiau įvykio metu lokaliniame sektoriuje nebuvo prižiūrėtojo ir nebuvo įrengtas mobilusis priežiūros postas. Šias aplinkybes pagrindžiantis įrodymai išreikalautini iš atsakovo atstovo. Šiuo atveju atsakovo atstovas neužtikrino, kad nuteistieji laikytųsi režimo reikalavimų. Kaip teisingai nurodė teismas, įvykis buvo spontaniškas ir pareiškėjui apie būsimą konfliktą nebuvo žinoma, todėl pareiškėjas, žinodamas, kad pataisos įstaigos pareigūnai privalo užtikrinti jo saugumą, į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės atsakomybei kilti būtinos sąlygos, nes atsakovo atstovas neįvykdė BVK 114 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

12. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Nesant atsakovo neteisėto neveikimo, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei. Apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs proceso ar materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, neužtikrinus jam saugumo, dėl ko jis buvo sumuštas kitų nuteistųjų ir patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

15. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėto neveikimo, pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai neužtikrino jo saugumo, todėl valstybė turi atlyginti jam dėl sumušimo patirtą žalą.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodydamas, kad bylą tikslinga nagrinėti vaizdo konferencijos būdu, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, bet atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

19. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

21. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo (vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas pagal pateiktus EŽTT išaiškinimus vertino, ar pareiškėjui Pravieniškių PN-AK dar iki jo sužalojimo (2017 m. rugsėjo 23 d.) būtų kilusi kokia nors grėsmė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki jo sumušimo kreipėsi su skundais ar prašymais į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl jo saugumo užtikrinimo, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad muštinės kilo spontaniškai (kitas nuteistasis tarpusavio konflikto metu kumščiu sudavė pareiškėjui vieną smūgį į veido sritį), todėl, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, Pravieniškių PN-AK pareigūnams nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. konflikto, įtampos tarp pareiškėjo ir kito nuteistojo, todėl Pravieniškių PN-AK administracija nėra atsakinga už šių muštynių pasekmes.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde patvirtina, kad į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl jo saugumo užtikrinimo nesikreipė, todėl, kad jam yra žinoma, jog Pravieniškių PN-AK administracija turi užtikrinti jo saugumą visą parą. Teigia, kad muštinių metu lokaliniame sektoriuje nebuvo prižiūrėtojo ir nebuvo įrengtas mobilus priežiūros postas, todėl šias aplinkybes pagrindžiantis įrodymai išreikalautini iš atsakovo atstovo. Pažymėtina, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020; ir kt.).

23. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Be to, pareiškėjo prašomi išreikalauti įrodymai iš esmės nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos nagrinėjamu atveju sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą: Pravieniškių PN-AK pareigūnai neturėjo objektyvios informacijos apie pareiškėjui galinčią kilti grėsmę ir konfliktą tarp pareiškėjo ir kito nuteistojo: kilęs konfliktas, užbaigtas smūgiu pareiškėjui į veidą, buvo spontaniškas. Be to, iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus 2018 m. sausio 16 d. kaltinamajame akte užfiksuotų pareiškėjo dėl įvykio duotų paaiškinimų matyti, kad pats pareiškėjas (nukentėjusysis), kilus konfliktui, nesiėmė veiksmų Pravieniškių PN-AK pareigūnams iškviesti, t. y. po smūgio atsisėdo ant savo lovos, o po tam tikro laiko kreipėsi į medikus, kur jam buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, o vėliau buvo išvežtas į ligoninę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl prižiūrėtojo ir mobilaus posto nebuvimo vertinami kaip pareiškėjo gynybinė pozicija bei konkrečiu atveju nėra aktualūs.

24. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus, paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė šališkai, t. y. gindamas iš esmės atsakovo pozicija, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias ABTĮ proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas neįrodytas ir dėl to netenkintinas.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisinį reguliavimą, ginčui aktualią teismų praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, todėl, nenustačius neteisėto neveikimo, nėra pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, be kita ko, ir pareiškėjo akcentuojamos neturtinės žalos.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė