2013-10-02 Nr. AB-5590-3-61-3-02017-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-162/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02017-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-201/2013 pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. skundu (b. l. 1–5, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. K-127 „Dėl V. B. atleidimo iš pareigų“; priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas Sveikatos sistemos įstatymo 71 straipsnio pakeitimo įstatymas bei kiti teisės aktai, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas nuo 2012 m. liepos 1 d. reorganizuoti jo vadovaujamą Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 23-517 jis buvo informuotas apie jo pareigybės panaikinimą ir apie tai, kad nuo 2012 m. birželio 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų.

Pažymėjo, jog 2012 m. birželio 27 d. buvo iškviestas į Ministerijos Personalo skyrių ir jam buvo įteiktas 2012 m. birželio 27 d. raštas Nr. BR-238, kuriuo nuo 2012 m. liepos 1 d. siūlomos užimti Ministerijos Europos Sąjungos reikalų ir tarptautinių ryšių skyriaus patarėjo pareigos. Kadangi pareigybės aprašymas nebuvo pateiktas, pareiškėjas, neturėdamas galimybės susipažinti su pareigybės aprašymu, darbo pobūdžiu, šios pareigybės atsisakė. Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 28 d. raštu Nr. BR-245 jam buvo pateiktas siūlymas užimti Ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Ligų prevencijos skyriaus vedėjo pareigas.

Buvo pasiūlyta žemesnės – A lygio 16 kategorijos, pareigybė. Be to, nebuvo pateiktas pareigybės aprašymas, pareiškėjas nebuvo informuotas apie darbo pobūdį, todėl jis atsisakė užimti ir šią pareigybę. Pareiškėjas teigė tikėjęsis, kad jam bus pasiūlytos vadovaujančios pareigos Vilniaus visuomenės sveikatos centre (toliau – ir Centras). Pareiškėjo manymu, buvo pažeista imperatyvi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostata, nes jam, kaip auginančiam vaiką iki trejų metų, turėjo būti siūlomos laisvos, o jų nesant, atitinkamos įsteigtos pareigos reorganizuojamose įstaigose.

Pareiškėjas nurodė, kad įspėjimo laikotarpiu buvo laisva Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė, į kurią laikinai buvo perkeltas Visuomenės sveikatos saugos centro vedėjas R. P., tačiau šios pareigos jam siūlomos nebuvo. Pareiškėjo nuomone, jam buvo pateikti formalūs pasiūlymai, likus 1–2 dienoms iki atleidimo iš tarnybos, jis buvo verčiamas kuo skubiau apsispręsti dėl pasiūlymų, nors detalios informacijos apie pareigas neturėjo. Pareiškėjo įsitikinimu, jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti Ministerijoje ar jai pavaldžiuose visuomenės sveikatos centruose apskrityse, todėl prašė taikyti Darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą alternatyvų pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo akivaizdžiai neteisėtai atleistas iš pareigų, turi išlaikyti 2 metų dukterį bei kartu gyvenančią žmonos nepilnametę dukrą, tvirtino, jog dėl atleidimo patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, įtampą, neužtikrintumą savo ir šeimos ateitimi.

Atsakovai Sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Sveikatos apsaugos ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 67–70, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija nurodė, kad, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, siekdama nepažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų bei pareiškėjo interesų, 2012 m. birželio 27 d. įsteigė dvi pareigybes, kurių specialiuosius reikalavimus atitiko pareiškėjas. Šios pareigybės buvo pasiūlytos pareiškėjui, tačiau jis, susipažinęs su 2012 m. birželio 27 d. ir 2012 m. birželio 28 d. pasiūlymais, iš karto jų atsisakė, neprašė susipažinti su jam siūlomų pareigybių aprašymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prievolė pateikti pareigybės aprašymą Valstybės tarnybos įstatyme nėra reglamentuota, todėl pareigybių aprašymo nepateikimas neužkirto kelio pareiškėjui jų paprašyti bei nepažeidė jo teisių ar teisėtų interesų. Pareiškėjui buvo siūlomos pagal Ministerijos kompetenciją, jo kvalifikaciją bei specialiuosius reikalavimus atitinkančios pareigybės. Be to, pareiškėjas pasiūlymų teikimo metu nenurodė jokių konkrečių pareigų, kurios dar galėjo būti jam pasiūlytos. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais apie jo nepriekaištingą darbą, nes jis buvo pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktą ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas sprendimą atsisakyti siūlomų pareigų priėmė pats, Ministerija įvykdė visas teisės aktų nustatytas pareigas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepimu į skundą (b. l. 23–26, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad sprendimas dėl reorganizavimo buvo priimtas siekiant optimizuoti viešojo administravimo subjektų, veikiančių visuomenės sveikatos srityje, valdymą. Pareiškėjas, ėjęs Tarnybos direktoriaus pareigas, pats 2012 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtino Centro struktūrą, žinojo, kokios pareigybės įsteigtos, kokios yra laisvos, tačiau prašymo užimti Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojo pareigas neišreiškė. Centras pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pavaldus sveikatos apsaugos ministrui. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad pareiškėjas skunde neįrodė neturtinės žalos buvimo aplinkybių ir nepagrindė neturtinės žalos dydžio. Centras nurodė, jog neturėjo jokios pareigos siūlyti pareiškėjui užimti Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojo pareigybę ar perkelti jį į šią pareigybę. Ministerija Centrui nepateikė jokių nurodymų, kad direktoriaus pavaduotojo pareigybė turėjo būti pasiūlyta pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino pareiškėjo atleidimą iš pareigų neteisėtu ir panaikino sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. K-127 1 punktą; priteisė pareiškėjui iš Sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki bylos išnagrinėjimo dienos (2012 m. spalio 26 d.) įskaitytinai 6 063,40 Lt ir nuo 2012 m. spalio 29 d. po 303,17 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nei pareiškėjas, nei atsakovai neginčijo pareiškėjui išmokėtos kompensacijos ar išeitinės išmokos teisėtumo ir pagrįstumo, todėl byloje vertino tik įsakymo 1 punkto teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas, spręsdamas dėl Tarnybos reorganizacijos, vadovavosi Sveikatos sistemos įstatymo 71 straipsnio 1, 2 dalimis, Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 63 „Dėl sutikimo reorganizuoti biudžetinę įstaigą Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos“ 1, 2 punktais, sveikatos apsaugos ministro ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-143/V-7 patvirtinto Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 1, 5, 6, 8, 9 punktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad Tarnybos struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti kompetentingo organo sprendimu, jie yra realūs, Tarnyba buvo reorganizuota skaidymo būdu, išdalijant jos teises ir pareigas visuomenės sveikatos centrams apskrityse, siekiant Aprašo 5 punkte nustatytų tikslų bei grindžiama Aprašo 6 punkte nustatytu teisiniu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad dėl atlikto reorganizavimo nuo 2012 m. liepos 1 d. neliko Tarnybos, taigi ir Tarnybos direktoriaus pareigybės.

Teismas, spręsdamas dėl įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų būtent Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, tačiau jam, kaip auginančiam vaiką iki trejų metų, taikoma absoliuti garantija, draudžianti jį atleisti iš pareigų, kadangi Tarnyba buvo ne likviduota, o reorganizuota. Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis nenumato daugiau jokių kitų išimčių, kada valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, galėtų būti atleistas iš tarnybos, išskyrus likvidavimo atvejį. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Ministerija netinkamai taikė šią normą, pažeisdama absoliutų draudimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1, 3 dalimis, įvertino Europos Sąjungos reikalų ir tarptautinių ryšių skyriaus patarėjo pareigybės bei Visuomenės sveikatos departamento Ligų prevencijos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymus, ir konstatavo, kad pareiškėjui 2012 m. birželio 27 d. ir 2012 m. birželio 28 d. buvo pasiūlytos tik šios dvi pareigybės. Teismas nurodė, kad Ministerija, remdamasi Valstybės tarnautojų registro duomenimis, teismui pateikė 2012 m. vasario 27 d.–2012 m. birželio 30 d. Ministerijos priimtų valstybės tarnautojų ir darbuotojų detaliąją ataskaitą, kurioje nurodyta, jog 2012 m. birželio 5 d. A. B. buvo priimtas į Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigybę pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalį. Įvertinęs šios pareigybės aprašymą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas atitiko šiai pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus. Atsakovas teismui nepateikė duomenų apie tai, kodėl pareiškėjui nebuvo siūlyta ši pareigybė ir kokią pirmumo teisę prieš pareiškėją turėjo A. B. (DK 135 str.). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėjas atitiko šiai pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus, tačiau ši pareigybė jam siūlyta nebuvo, A. B. prieš pareiškėją neturėjo jokios pirmumo teisės. Atsakovo pateikti kitų pareigybių aprašymai, teismo teigimu, neturi jokios įtakos, vertinant skundžiamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi šios pareigos pareiškėjui akivaizdžiai negalėjo būti siūlomos, nes jis neturėjo tos srities išsilavinimo arba darbinės patirties tam tikroje srityje.

Įvertinęs Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Visuomenės sveikatos strategijos skyriaus vyriausiojo specialisto, Visuomenės sveikatos departamento Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiojo specialisto, Visuomenės sveikatos departamento Ligų prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas atitiko šių pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus, tačiau pareiškėjui šios pareigybės nebuvo siūlytos, o į jas perkeltos kitos valstybės tarnautojos iš Tarnybos, nenurodant jų pirmenybės prieš pareiškėją.

Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjui, kaip turinčiam absoliučią garantiją, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje, galėjo būti siūlomos ir kitos pareigos Ministerijoje nei tos, kurios jam buvo pasiūlytos. Ir pareiškėjui siūlytos dvi pareigybės, ir tos, į kurias iš Tarnybos buvo perkelti kiti valstybės tarnautojai, buvo patvirtintos ministro įsakymu nuo 2012 m. liepos 1 d., tuo paneigiant atsakovo atstovo argumentą, kad pareiškėjui negalėjo būti siūlomos pareigybės, kurių tuo metu dar nebuvo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas tikėjosi užimti Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojo pareigybę. Įvertinęs šios pareigybės aprašymą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas atitiko šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Teismas, įvertinęs Centro 2012 m. spalio 4 d. raštą Nr. (4.3)-2-4147 „Dėl duomenų pateikimo“, nustatė, kad paminėta pareigybė buvo įsteigta pareiškėjo įspėjimo laikotarpiu ir nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. balandžio 9 d. buvo laisva. Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi, teismas pažymėjo, jog tarnautojo laikinas perkėlimas tarnybinio būtinumo būdu negali būti vertinamas kitaip nei numato įstatymas, nes ir yra perkėlimas laikinam, o ne nuolatiniam darbui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas raštu neprašė nei Ministerijos, nei Centro, kad jis būtų perkeltas į Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojo pareigas. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas raštu ir neprašė būti perkeltas į tas pareigas, tačiau tai neeliminavo atsakovo pareigos ne formaliai, bet efektyviai įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nuo 2012 m. vasario 27 d. (kai pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie jo užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2012 m. birželio 30 d. (kai nurodyta pareigybė buvo panaikinta) pareiškėjui nebuvo pateikta išsami informacija apie galimybę jam užimti tam tikras laisvas ir (ar) naujai įsteigtas pareigybes.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo tiesiogiai pavaldus sveikatos apsaugos ministrui, atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenės sveikatos centrai yra pavaldūs Ministerijai, ir darė išvadą, kad įspėjimo laikotarpiu Ministerija galėjo pareiškėjui siūlyti pareigas Centre, todėl nepagrįstai susiaurino pareiškėjui teiktų pasiūlymų apimtį, apsiribodama tik Ministerija. Teismas atkreipė dėmesį, kad beveik 4 mėnesius pareiškėjui nebuvo siūlytos jokios kitos pareigos ir tik likus keletui dienų iki atleidimo buvo pateikti pasiūlymai užimti naujai įsteigtas pareigybes.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo prasmę buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kas yra pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. Nustatęs faktą, kad atsakovas turėjo galimybę siūlyti pareiškėjui kitą darbą, bet to nepadarė ir atleido jį iš pareigų esant Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytai garantijai, teismas pripažino, kad buvo pažeista įstatymų nustatyta atleidimo iš valstybės tarnybos tvarka.

Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, išdėstytu 2012 m. spalio 5 d. rašte, kad pareiškėjui, kaip įstaigos vadovui, dirbančiam šiose pareigose nustatytą ketverių metų kadenciją, neturėjo pareigos siūlyti užimti pareigų valstybės tarnyboje. Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad įstatymas nustato išimtį įstaigos vadovui, dirbančiam šiose pareigose nustatytą ketverių metų kadenciją, tik tuo aspektu, jog jam jau po atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo nėra pareigos 6 mėn. siūlyti atitinkamų pareigų, tačiau tai nesusiję su privalomomis taikyti garantijomis atleidžiant iš pareigų. Teismas įvertino Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalies nuostatas, nustatė, jog pareiškėjas sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. K-66 2004 m. gegužės 24 d. buvo paskirtas Tarnybos direktoriumi (18 kategorija). Naujo Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio nuostatos įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 1 d., Ministerija nepateikė duomenų, nuo kada pareiškėjo kadencija prasidėjo ar kada baigėsi, ar pareiškėjas apie tai buvo informuotas. Ši aplinkybė nebuvo susieta su pareiškėjo atleidimu iš valstybės tarnybos, panaikinus jo pareigybę reorganizacijos, o ne likvidacijos pagrindu. Todėl teismas atmetė šiuos argumentus kaip nepagrįstus ir tokią Ministerijos poziciją laikė nenuoseklia.

Teismas, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, vadovavosi DK 297 straipsnio 4 dalimi, sutiko su pareiškėjo pozicija, kad jis negalėtų tęsti tarnybos Ministerijoje ar jai pavaldžiose įstaigose, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra pagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka yra išmokėta, išmoką už priverstinės pravaikštos laiką teismas sumažino išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Teismas vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo vadovaudamasis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatyta tvarka. Nurodė, jog socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-535 patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei 2012 metams – 21 darbo diena. Remdamasis Ministerijos pažymos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 6 164,47 Lt, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 303,17 Lt. Nuo pareiškėjo atleidimo (2012 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2012 m. spalio 26 d.) praėjo 3 mėnesiai ir 20 darbo dienų, todėl pareiškėjui priteistina 6 063, 40 Lt (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) bei po 303,17 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 2 dalimis ir konstatavo, kad dėl tokio atsakovo požiūrio didelę darbo patirtį valstybės tarnyboje ir aukštą kvalifikaciją turintis pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus – nereikalingumo jausmą, pažeminimą, teisėtų lūkesčių praradimą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas pareiškėjui vis tik sudarė tam tikras galimybes likti tarnyboje bei siekė ginčą išspręsti taikiai, todėl darė išvadą, kad tinkama neturtinės žalos atlyginimo suma yra 4 000 Lt.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 66–71, II t.) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo dalį dėl 6 063,40 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pakeisti ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki bylos išnagrinėjimo dienos (2012 m. spalio 26 d.) įskaitytinai 25 163,11 Lt ir nuo 2012 m. spalio 29 d. po 303,17 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas teigė, kad teismas pagrįstai priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki bylos išnagrinėjimo dienos (2012 m. spalio 26 d.), t. y. už 3 mėnesius ir 20 darbo dienų, tai sudarė iš viso 25 163,11 Lt, tačiau nepagrįstai iš priteistinos sumos išskaičiavo išmokėtą 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką 19 099,71 Lt ir šia suma nepagrįstai ir neteisėtai sumažino iš atsakovo priteistiną sumą iki 6 063,40 Lt. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012, 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2511/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008, 2011 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011. Pareiškėjo teigimu, pripažinus atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų neteisėtu, turėjo būti priteistas ir vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, ypač atsižvelgiant į tai, kad visą šį laiką pareiškėjas nedirbo ir neturėjo jokių darbo pajamų. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai taikė neteisėto atleidimo padarinius, nurodytus DK 297 straipsnio 3 dalyje. Prašė taikyti pažeistų teisių gynimo būdą, numatytą DK 297 straipsnio 4 dalyje. Pareiškėjo manymu, teismas privalo priteisti įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, ar yra pareikštas toks prašymas, ar ne.

Atsakovai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78–80, II t.) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas iš užimamų pareigų atleistas nebelikus Tarnybos direktoriaus pareigybės, jam buvo priskaičiuota 3 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ministerijos manymu, pareiškėjas, nepagrįstai teikdamas apeliacinį skundą, siekia, kad kuo ilgiau neįsigaliotų teismo sprendimas, tokiu būdu mokesčių mokėtojų pinigais jam būtų mokama už kiekvieną darbo dieną po 303,17 Lt iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovai pažymėjo, jog tiek iki atleidžiant pareiškėją dėl pareigybės panaikinimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu siūlė pareiškėjui užimti laisvas Ministerijos pareigybes, tačiau pareiškėjas kategoriškai atsisakė visų pasiūlymų. Ministerija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atleidimo iš Tarnybos direktoriaus pareigų metu negaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 21 punktas, ir jis, nenorėdamas užimti siūlomų pareigų, buvo atleistas panaikinus jo pareigybę. Ministerijos manymu, pareiškėjas papildomai siekia gauti dvigubą apmokėjimą už darbą, kurio realiai neatlieka, be to, jis nesutinka su jokiais Ministerijos siūlymais, nėra linkęs taikiai spręsti kilusio ginčo, pareiškėjas pats prisidėjo prie atleidimo procedūros pažeidimų, todėl neturi pagrindo reikalauti priteisti papildomų sumų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76–77, II t.) prašė išspręsti bylą teismo nuožiūra. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismas priėmė teisingą sprendimą ir tinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistinas pinigines sumas. Kadangi pareiškėjui 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka jau išmokėta, išmoka už priverstinės pravaikštos laiką mažintina išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-201/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą pakeitė, pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, panaikino sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. K-127 1 punktą, kuriuo V. B. buvo atleistas iš užimamų Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų 2012 m. birželio 30 d., ir pripažino, kad jis atleistas iš užimamų Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų teismo sprendimu nuo 2013 m. gegužės 7 dienos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat priteisė pareiškėjui 62 756,19 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (2013 m. gegužės 7 d.) įskaitytinai. Teismo sprendimo dalį dėl 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisėjų kolegija paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas apie tai, kad įspėjimo pareiškėjui apie būsimą jo užimamos pareigybės panaikinimą galiojimo laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2012 m. liepos 1 d.) buvo keletas (teismo aptartų) laisvų ir paminėto atsakovui pavaldžių institucijų reorganizavimo metu naujai įsteigiamų pareigybių (tarp jų ir pareiškėjo pageidaujama užimti Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė), kurių reikalavimus (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. taikymo požiūriu) pareiškėjas atitiko ir kurios jam nebuvo pasiūlytos. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad atsakovas šių išvadų pagrįstumo nekvestionuoja, todėl konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas iš užimamų pareigų negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu tiek materialinės teisės normos (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d.) taikymo požiūriu, tiek ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo požiūriu.

Pasisakydama dėl DK 297 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pažymėjo, jog šios teisės normos taikymo būtinumą nulemia Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, ir šiuo klausimu nuosekli administracinių teismų praktika. Todėl, pripažinus, kad aukščiau aptartas pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos nėra teisėtas, teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje galėjo būti taikomos arba DK 297 straipsnio 3 dalis arba šio straipsnio 4 dalis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokiam pasirinkimui yra reikšminga paties neteisėtai atleisto darbuotojo pozicija, t. y. jo argumentuotas noras arba nenoras tęsti darbo santykius pas darbdavį, arba objektyvios, nuo darbuotojo (valstybės tarnautojo) noro pasilikti dirbti pas darbdavį nepriklausančios priežastys, kurios teismo turi būti nustatytos, įvertinant atitinkamus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytą nenorą pasilikti tarnauti pas atsakovą, pagrįstai ir teisingai taikė šioje byloje DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, tačiau tai darydamas teismas neišsprendė šalių tarnybinių santykių pasibaigimo klausimo taip, kaip to reikalauja ši teisės norma, t. y. nenurodė, kad tarnybiniai santykiai laikytini nutrauktais teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismo sprendimas turi būti atitinkamai pakoreguotas, pripažįstant, jog pareiškėjas atleistas iš užimamų pareigų teismo sprendimu nuo 2013 m. gegužės 7 dienos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta atsiskaitymo su neteisėtai atleistu darbuotoju (valstybės tarnautoju) tvarka, pagal kurią tokiam darbuotojui turi būti priteistos dviejų rūšių išmokos: DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad abiejų nurodytų rūšių išmokos yra savarankiškos, t. y. turi būti išmokėtos tokiam darbuotojui nepriklausomai viena nuo kitos – be jokių tarpusavio įskaitymų.

Ši darbo santykių nutraukimo nuostata iš esmės nesikerta su tarnybinių santykių nutraukimo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu nuostatomis ta prasme, kad šiuo pagrindu atleidžiamam valstybės tarnautojui, atsižvelgiant į jo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą, turi būti išmokama atitinkamo dydžio išeitinė išmoka, nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2511/2011, atsižvelgė į DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą dviejų išmokų neteisėtai atleistam darbuotojui atskiro mokėjimo principą ir darė išvadą, kad pareiškėjui išmokėta trijų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išmoka (19 099,71 Lt) teismo neturėjo būti išskaityta iš jam priklausančio išmokėti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, spręsdamas pareiškėjui priteistinos išmokos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė DK 297 straipsnio 4 dalį, todėl teismo priimtas sprendimas yra keistinas, padidinant pareiškėjui priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2012 m. spalio 26 d. įskaitytinai) nuo 6 063,40 Lt iki 25 163,11 Lt. Atsižvelgusi į tai, kad nuo pirmosios instancijos teismo bylos išnagrinėjimo dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (2013 m. gegužės 7 d.) pareiškėjo darbo dienų (DK 297 str. 4 d. taikymo prasme) skaičius yra 124, teisėjų kolegija nurodė, kad be nurodytos sumos pareiškėjui priklauso išmokėti 37 593,08 Lt, iš viso pareiškėjui priteistinas 62 756,19 Lt dydžio vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

V. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-201/2013 bei stabdyti teismo nutarties vykdymą (b. l. 108-111, II t.).

Atsakovo manymu, esminė bylos aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas. Ministerija pabrėžia, kad pareiškėjas apie šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismo neinformavo. Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą neturėjo duomenų, jog pareiškėjas pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas, todėl nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2004/2012, 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-338/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011). Ministerijos nuomone, neatnaujinus proceso ir neįvertinus, kad pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojo pareigas, būtų nukrypta nuo teismų praktikos, taip pat būtų pažeistas viešasis interesas, pareiškėjui iš valstybės biudžeto tuo pačiu laikotarpiu būtų nepagrįstai mokama dukart iš skirtingoms institucijoms skirtų biudžeto asignavimų. Ministerija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atsisakė svarstyti bet kokius atsakovo siūlymus, Ministerija neteikė apeliacinio skundo, kad teismo sprendimas įsiteisėtų ir būtų iškart įvykdytas, Ministerija išmokėjo pareiškėjui išeitinę išmoką. Atsakovo manymu, kadangi prašymo pateikimo metu teismo nutartis nėra įvykdyta, nutarties vykdymas yra stabdytinas, nes pareiškėjui buvo išmokėta 3 vidutinių atlyginimo dydžio išeitinė išmoka, pareiškėjas nuo 2013 m. pradžios eina valstybės tarnautojo pareigas ir gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto, o atnaujinus procesą ir sumažinus priteistinas sumas, būtų sudėtinga iš pareiškėjo išsiieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas už priverstinę pravaikštą.

Pareiškėjas V. B. atsiliepimu į atsakovo prašymą (b. l. 148-152, II t.) prašo atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-201/2013.

Pareiškėjas informuoja, kad atsakovas 2013 m. gegužės 29 d. įvykdė nutartį ir teismo priteistas sumas išmokėjo, todėl prašymas stabdyti nutarties vykdymą neturi prasmės. Taip pat pažymi, kad net ir atnaujinus procesą teismo sprendimu priteistų ir išmokėtų darbo užmokesčio sumų vykdymo atgręžimas yra negalimas. Pareiškėjas paaiškina, kad apeliacinį skundą padavė 2012 m. lapkričio 9 d., kai dar nebuvo susiradęs darbo, teismo procesas vyko rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas neprivalėjo pateikti jokių dokumentų ar paaiškinimų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovui ši aplinkybė buvo žinoma, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-3125/2012 buvo priimtas sprendimas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. B1-82 ir įpareigoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą priimti pareiškėją į konkurse laimėtas Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas. Pareiškėjo manymu, atsakovas praleido terminą paduoti prašymą atnaujinti procesą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė nukrypimas nuo teismų praktikos, kaip konkrečiai turėjo būti išspręsta byla. Pareiškėjo manymu, atnaujinus procesą, būtų pažeisti teisinio apibrėžtumo, protingumo, sąžiningumo, koncentruotumo, ekonomiškumo principai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Administracinių bylų teisenos įstatymas gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99) ir kt.). Taigi visais atvejais analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-121/2013). Šiuo atveju ABTĮ numato baigtinį sąrašą proceso atnaujinimo pagrindų ir apibrėžtą laiko tarpą per kurį galima kreiptis į teismą prašant atnaujinti procesą administracinėje byloje.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Administracinė byla Nr. A143-201/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartį. Atsakovo prašymas atnaujinti procesą paduotas 2013 m. gegužės 22 d. (b. l. 126, II t.), t. y. nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) numatytu pagrindu. Pažymėtina, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011 ir kt.).

Atsakovas naujai paaiškėjusia aplinkybe laiko faktą, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-3125/2012, pareiškėjo V. B. apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, panaikinant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymą ir įpareigojant Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą priimti V. B. į konkurse laimėtas Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje vienu iš atsakovų buvo Sveikatos apsaugos ministerija. Nutartis aptariamoje administracinėje byloje buvo priimta gerokai anksčiau nei nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2013, dėl kurios atsakovas prašo atnaujinti procesą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atsiliepime į prašymą išdėstyta pozicija, kad atsakovui aplinkybė, jog pareiškėjas pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, buvo žinoma nagrinėjant bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu negali būti tenkinamas, nes atsakovo nurodyta aplinkybė nėra naujai paaiškėjusi, t.y. atsakovas žinojo arba turėjo ją žinoti bylą nagrinėjant iš esmės.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Pažymėtina, jog prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-64/2013). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašyme atnaujinti procesą išdėstytas aplinkybes, pažymi, jog atsakovas nenurodė pagrįstų argumentų, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda ar kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, kurioje atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, akcentuojančią, jog tuo metu galiojusios redakcijos Darbo kodekso 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytų išmokų dydžio mažinimas vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu gavo nuolatinių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Todėl vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010). Taip pat pabrėžtina ir tai, jog šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėmis, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011, 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2011).

Teisėjų kolegijos manymu, atsakovo nurodomame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-338/2013 faktinė situacija nėra tapati. Be to, pažymėtina, kad teismo teisė sumažinti DK numatytą išmokų už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydį priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir teismo vertinimo. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu galiojo nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusi DK 300 straipsnio 4 dalis, nustatanti, jog jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, 2012 m. birželio 26 d. DK 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymo Nr. XI-2127, kuriuo buvo numatytas naujasis reglamentavimas, įtvirtintas DK 300 straipsnio 4 dalyje, 3 straipsnis numatė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti nagrinėti individualūs darbo ginčai baigiami nagrinėti ir piniginiai darbuotojų reikalavimai tenkinami vadovaujantis iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusia individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir nuostatomis. Atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes ir administracinės bylos pradžios momentą, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nesivadovavo DK 300 straipsnio 4 dalies nuostata.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Atsisakius atnaujinti procesą administracinėje byloje netenka prasmės atsakovo prašymas stabdyti teismo nutarties vykdymą. Be to, kaip pažymėjo pareiškėjas atsiliepime į atsakovo prašymą atnaujinti procesą, Ministerija teismo nutartį jau yra įvykdžiusi ir teismo priteistas sumas pareiškėjui išmokėjusi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A143-201/2013 pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė