N-XX-1278-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N444-1275/2012

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00796-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.; 3.4.; 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Gumuliauskienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimo Z. K. administracinėje byloje (bylos Nr. N444-1275/2012) bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Z. K. administracinėje byloje (bylos Nr. N444-1278/2012).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2012 m. gegužės 22 d. Z. K. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis), drauge su keliais kitais (duomenys neskelbtini) piliečiais buvo sulaikytas dėl neteisėto atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje, nes neturėjo Šengeno valstybių vizų ir spaudų, žyminčių teisėtą atvykimą į Šengeno erdvę. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas buvo sulaikytas iki 48 valandų.

Iš byloje esančio 2012 m. gegužės 23 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad patikrinus (duomenys neskelbtini) piliečio Z. K. duomenis VRIS duomenų naršyklėje nustatyta, jog pareiškėjas yra Ispanijos Karalystės įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Šengeno erdvę. Šis draudimas galioja iki 2014 m. gruodžio 11 d.

2012 m. gegužės 23 d. buvo atlikta užsieniečio apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sieną kirto pasislėpęs sunkvežimio priekaboje, jo atvykimo tikslas – prašyti prieglobsčio Lietuvoje, išreiškė nenorą grįžti į kilmės valstybę. Tą pačią dieną pateiktame paaiškinime nurodė, jog į Vilnių atvyko vėlai vakare ir pernakvojus ketino vykti į Pabradę prašyti prieglobsčio.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 24 d. gavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Z. K. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras), kuriame prašoma, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu bei 2 dalimi, 114 straipsnio 2 dalimi, sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., iki kol bus nustatytas jo teisinis statusas Lietuvos Respublikoje.

2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi Z. K., dėl neteisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo joje, buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams – nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d.

2012 m. gegužės 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyrius nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl valstybės sienos perėjimo, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje, požymių.

2012 m. liepos 12 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)-15PR-279 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. K. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

2012 m. liepos 16 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas (duomenys neskelbtini) piliečio Z. K. prašymas pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo, kuriame prašoma panaikinti teismo sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo. Prašyme pareiškėjas nurodo, kad 2012 m. liepos 12 d. Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl šio sprendimo vykdymas, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu, yra sustabdytas. Pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 20 dalį jis yra prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje bei kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 79 punkto antrą pastraipą, skundo dėl Migracijos departamento sprendimo nagrinėjimo teisme metu prieglobsčio prašytojas naudojasi laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra įteisintas. Nurodo, kad nėra nei vienos iš Įstatymo 112 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurių pagrindu gali būti ribojama užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje (administracinė byla Nr. N444-1275/2012).

2012 m. liepos 16 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas Z. K. skundas, kuriuo prašoma panaikinti Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimą, kuris 2012 m. liepos 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi priimtas nagrinėti (administracinė byla Nr. N444-1275/2012).

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2012 m. liepos 16 d. pareiškėjo prašymą pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo, 2012 m. liepos 26 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, nusprendė prašymo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį sulaikyti Užsieniečių registracijos centre (duomenys neskelbtini) pilietį Z. K. 3 mėnesių laikotarpiui – iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigia apskundęs 2012 m. liepos 12 d.

Migracijos departamento sprendimą, tačiau neįvykdė pareigos pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Konstatavo, kad nesant įrodymų apie nustatytinas byloje aplinkybes ir Migracijos departamento sprendimo apskundimo terminui baigiantis užsieniečio prašymo pakartotinai svarstyti teismo sprendimą nagrinėjimo dieną, užsieniečio prašymas šiuo aspektu nėra pagrįstas ir negali būti tenkinamas. Nurodė, kad formalus skundo aspektas, jog nesibaigus skundo padavimo terminui Migracijos departamento sprendimas nėra įsigaliojęs ir užsienietis vis dar laikomas prieglobsčio prašytoju, taip pat negali būti pagrindu tenkinti prašymą, nes teismo, sulaikiusio užsienietį, sprendime nurodyti pagrindai neišnyko, o Migracijos departamento sprendimas užsieniečio teisinės padėties nepagerino.

Atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio prašymas pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu bei į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį sąvoką, 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 28 straipsnio 1 ir 2 dalis, 25 straipsnį, 2003 m. vasario 18 d. Europos Tarybos reglamento Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (toliau – ir Reglamentas 343/2003) 2 straipsnio c punkte pateiktą prieglobsčio prašymo apibrėžimą ir 2008 m. rugsėjo 24 d.

Europos Sąjungos Tarybos Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto Nr. 13440/08 (toliau – ir Paktas) IV dalies c punktą, teismas nustatė, kad Z. K. nėra prieglobsčio prašytojas, nes jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prieglobsčio prašymą, kurio atžvilgiu nebuvo priimtas nutarimas nagrinėti iš esmės ir suteikti laikiną teritorinį prieglobstį bei kad pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nėra legali, jis negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, nepriklausomai nuo to ar priimtą sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimo yra apskundęs teismui ar ne.

Pažymėjo, kad Ispanijos Karalystė yra įtraukusi pareiškėją į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Šengeno erdvę ir šis draudimas galioja iki 2014 m. gruodžio 11 d. Daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nesant numatytos prašymo užtikrinimo priemonės – suteikti prašomą teisę, kurios anksčiau neturėta, nepanaikinus Migracijos departamento sprendimo, užsienietis, padavęs prašymą, neturi būti laikomas prieglobsčio prašytoju ir jam negali būti suteikta teisė naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu.

2012 m. rugpjūčio 2 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (pateiktas remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu). Prašyme pareiškėjas nurodo, kad pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo.

Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies aiškinimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, asmens laisvė yra laikoma viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o tai lemia, jog Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Taip pat nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 15 straipsnio 1 dalį ir įsigaliojo nuo 2012 m. vasario 1 d. kartu su įstatymo priedo 37 punktu, iš ko seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama nepažeidžiant minėtos direktyvos nuostatų. Pažymi, kad pagal Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalį, šios direktyvos preambulės 9 punktą, Direktyvą 2005/85/EB ir šios direktyvos 2 straipsnio d punktą atitinkančią Įstatymo 2 straipsnio 20 dalį, atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nėra priimtas, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo statusą Lietuvos Respublikoje, todėl, remiantis Direktyvos 2008/115/EB preambulės 9 punktu, neturėtų būti laikomas neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje.

Daro išvadą, kad Direktyvos 2008/15/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų asmenų piliečių sulaikymo negali būti taikomos pareiškėjui, ką patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktas. Teigia, kad tokia teisės taikymo ir aiškinimo praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris yra nurodęs, jog užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl pašymo suteikti prieglobsti, todėl jei sprendimas dėl užsieniečio prašymo nėra įsiteisėjęs, jis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, taigi, darytina išvada, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas sulaikymo pagrindas pareiškėjui yra netaikytinas ir tolimesnis jo judėjimo laisvės apribojimas yra negalimas (administracinė byla Nr. N444-1278/2012).

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2012 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjo prašymą pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo, 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu, nusprendė prašymą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą dėl Z. K. sulaikymo. Nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas tokį sprendimą priėmė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas negalėjo įrodyti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Nustatė, kad Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimu jam nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje bei nuspręsta dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau šis sprendimas nėra įsigaliojęs, nes yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris skundą priėmė nagrinėti. Taip pat nurodė, kad kol nėra įsiteisėjęs sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Z. K. yra prieglobsčio prašytojas, jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai ir Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo negali būti vykdomas, todėl užsienietis negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (administracinė byla Nr. N444-1278/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Z. K. 2012 m. rugpjūčio 21 d. išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir nustatytu laiku negrįžo.

II. Apeliaciniu skundu dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimo Z. K. prašo panaikinti šį sprendimą.

Nurodo, kad pagal ABTĮ 81 straipsnį bei 57 straipsnio 4 dalį teismas, nagrinėdamas bylas dėl ginčo, kylančio iš administracinių teisinių santykių, yra įpareigotas visapusiškai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, neapsiribojant vien šalių pateiktais įrodymais, prireikus pasiūlyti proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus bei tai, kad teismas turi galimybę pasinaudoti Teismų informacine sistema „Liteko“, todėl Švenčionių rajono apylinkės teismas pasielgė formaliai, kai, vien atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymo, jog jo skundas dėl Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimo yra priimtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjimui, konstatavo, jog nėra jokių įrodymų apie nustatytinas byloje aplinkybes. Remiasi 2012 m. rugpjūčio 2 d. prašyme pakartotinai svarstyti Z. K. sulaikymą nurodytais teisės aktais ir teismų praktika, nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai; Z. K. laikiną teritorinį prieglobstį užtikrina Tvarkos aprašo 79 punktas; neįsigaliojus Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimui, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą Lietuvos Respublikoje bei naudojasi laikinu teritoriniu prieglobsčiu ir todėl neturėtų būti laikomas neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje, jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo; Z. K. taikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas yra netaikytinas ir tolimesnis užsieniečio judėjimo laisvės apribojimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes remiantis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 punktu, (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. K. priklauso valstybės garantuojama teisinė pagalba ir tai yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimo Užsieniečių registracijos centras pašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą.

Nurodo, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, todėl teismas sprendė, kad įrodymą – teismo nutartį apie skundo priėmimą nagrinėjimui – privalo pateikti užsienietis arba jo atstovas. Pagal šią įstatymo nuostatą, tuo atveju, kai proceso šalys neturi galimybės gauti reikiamų įrodymų, teismas gali išreikalauti juos savo iniciatyva, o šiuo atveju gauti įrodymą nebuvo jokių kliūčių nei užsieniečiui, nei jo atstovui. Be to, įrodymų išreikalavimas yra įstatymo teismui suteikta galimybė, o ne prievolė.

Pažymi, kad teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, tuo tarpu apeliaciniame skunde nesutinkama su sulaikymo pagrindu, numatytu Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje, kuriuo Švenčionių rajono apylinkės teismas nesivadovavo priimdamas sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad Švenčionių rajono apylinkės teismui 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu panaikinus Z. K. sulaikymą, šis, pasinaudojęs laisvo judėjimo galimybe, 2012 m. rugpjūčio 21 d. išėjo iš Užsieniečių registracijos centro ir iki šiol nesugrįžo, tokiais veiksmais pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d.

įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skirsnio 18.4 punktą bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3K-11 patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių“ V skirsnio 8 punktą. Taip pat nurodo, kad Z. K. pažeidė draudimą atvykti į Šengeno erdvę, nes jis yra įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą VRIS duomenų bazėje, jam draudžiama atvyki į Šengeno erdvę iki 2014 m. gruodžio 11 d., kadangi jis buvo išsiųstas iš Ispanijos Karalystės. Nesutinka, kad Tvarkos aprašo 79 punktas užtikrina pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį ir teigia, kad šio aprašo 76 punktas numato sąlygą, kad sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo arba suteikimo priimamas išnagrinėjus prieglobsčio prašymą iš esmės, tuo tarpu pareiškėjo prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, jis nagrinėtas skubos tvarka, nustatyta, kad šis prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Pareiškėjui nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, neišduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, taigi, jis skundo nagrinėjimo teisme metu negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje. Taip pat nesutinka, jog Direktyvos 2008/115/EB bei Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo pareiškėjui negali būti taikomos. Mano, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą ir remiasi teismo sprendime pateiktais motyvais. Pabrėžia teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą, kuris buvo pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu, negali būti laikomas prieglobsčio prašytoju bei pažymi, jog teismo manymu, pareiškėjo teisinė padėtis nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką momento iki teismo sprendimo priėmimo laiko nepasikeitė, jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, nepriklausomai nuo to, ar priimtą sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimo yra apskundęs teismui, ar ne.

Papildo teismo motyvus tuo, kad užsieniečiui nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, jam nėra išduotas Užsieniečio registracijos pažymėjimas.

Apeliaciniu skundu dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Užsieniečių registracijos centras, remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi, prašo panaikinti šį sprendimą.

Nurodo, kad nors užsienietis teigė, kad atvyko prašyti prieglobsčio, jis, atvykęs į Lietuvos Respubliką, nesikreipė į Lietuvos Respublikos institucijas dėl savo buvimo įteisinimo ir esti galimybė, kad nebūtų kreipęsis, jei nebūtų buvęs pastebėtas ir sulaikytas. Nurodo, kad Ispanijos Karalystė yra paskelbusi, jog pareiškėjui yra uždrausta iki 2014 m. gruodžio 11 d. atvykti į Šengeno erdvę. Pažymi, kad Z. K., nesulaukęs galutinio sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo Lietuvos Respublikoje, slėpdamasis nuo kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, jo tikrasis tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos šalis.

Taip pat nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 26 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo pakartotinai svarstyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo dėl jo sulaikymo, dėl kelių priežasčių – jo prašymas pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu ir išnagrinėtas skubos tvarka, šiam užsieniečiui nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir prieglobstis (pabėgėlio statusas ir laikinoji apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, jam nėra išduotas Užsieniečio registracijos pažymėjimas.

Pažymi, kad 2012 m. liepos 26 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas, remdamasis byloje esančia informacija, padarė išvadą, kad pateikęs akivaizdžiai nepagrįstu pripažintą prieglobsčio prašymą, Z. K. negali būti laikomas prieglobsčio prašytoju bei manė, kad pareiškėjo teisinė padėtis nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką momento iki sprendimo priėmimo nepasikeitė, jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, nepriklausomai nuo to, ar priimtą sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimo yra apskundęs teismui, ar ne.

Atkreipia dėmesį, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, neįvertino visų Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendime minėtų aplinkybių, ką turėjo padaryti ir tik tuomet priimti galutinį sprendimą bei pažymi, jog nuo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimo iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo praėjo mažas laiko tarpas, per kurį neatsirado naujų aplinkybių dėl kurių galėjo pasikeisti užsieniečio teisinė padėtis.

Nurodo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. N575-1258/2012, pagal Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalį, valstybės narės turi galimybę vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti, kaip tai numatyta valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose, nepažeidžiant šios direktyvos III skyriuje numatytų procesinės apsaugos priemonių arba kitų Bendrijos ir nacionalinėje teisėje numatytų atitinkamų nuostatų, kas reiškia, jog pareiškėjui esant prieglobsčio prašytoju, jo išsiuntimo procedūra nėra vykdoma, tačiau yra vykdoma sprendimo dėl jo išsiuntimo priėmimo procedūra.

Taip pat nurodo, kad minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Migracijos departamento sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu, taigi, tuo metu kol vyksta sprendimo dėl išsiuntimo priėmimo procesas, esant sprendimui, kurio vykdymas sustabdytas, jo užtikrinimui reikalingo priemonės gali būti taikomos. Nurodo, kad pasinaudojęs laisvo judėjimo galimybe ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. išėjęs iš Užsieniečių registracijos centro ir iki šiol ten negrįžęs, Z. K. pažeidė Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d.

įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skirsnio 18.4 punktą bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3K-11 patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių“ V skirsnio 8 punktą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Z. K. prašo šį Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2005/85/EB 2 straipsnio c punkte pateikta prieglobsčio prašytojo sąvoka, Direktyvos 2008/115/EB preambulės 9 punktu bei Įstatymo 2 straipsnio 20 punktu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo įstatymų nustatyta tvarka ir į tai, kad Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir šio priimtas nagrinėti, darytina išvada, kad galutinis sprendimas nėra priimtas, todėl Z. K. Lietuvos Respublikoje yra laikomas prieglobsčio prašytoju, o Direktyvos 2008/115/EB nuostatos jo atžvilgiu nėra taikytinos iki nebus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo.

Teigia, kad Užsieniečių registracijos centras neteisingai daro prielaidą, jog laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimas suteikia pagrindą asmenį, pateikusį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, laikyti neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog skundžiamas sprendimas dėl pareiškėjo sulaikymo panaikinimo, o ne dėl laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo, kuriuo Švenčionių rajono teismas, išnykus įstatyme įtvirtintiems užsieniečio sulaikymo pagrindams, teisėtai pripažino, jog Z. K. neturi būti taikomas laisvės apribojimas, tačiau jokiu būdu neišsprendė klausimo dėl laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo pareiškėjui.

Nurodo, kad pagal Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnį, 39 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies a punktą bei Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktą, valstybės narės privalo leisti visiems asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą, pasilikti joje iki kol pirmoje instancijoje sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ir gali nuspręsti, ar leidžia valstybėje pasilikti asmeniui, apskundusiam pirmosios instancijos sprendimą teismui, o Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra numatyta, kad asmenys, prašantys suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pateikę skundus dėl sprendimų, kuriais jiems prieglobstis nebuvo suteiktas, gali pasilikti laukiant rezultatų bei įtvirtinta, jog asmens apskųsto sprendimo vykdymas yra sustabdomas, vadinasi, apskundus atitinkamą sprendimą, asmuo, iki kol priimamas galutinis sprendimas, Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai.

Taigi, Z. K. yra prieglobsčio prašytojas, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs ir tolimesnis jo judėjimo laisvės apribojimas yra negalimas. Pažymi, kad pareiškėjas negali būti sulaikytas siekiant užtikrinti Migracijos departamento sprendimo, kurio vykdymas sustabdytas, įgyvendinimo, nes sulaikymas užsieniečiui (pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį) gali būti taikomas tik nustačius, kad tokia priemonė yra būtina ir adekvati tikslui – sprendimo išsiųsti priėmimui ar vykdymui – pasiekti, o Z.

K. byloje nėra duomenų apie jo trukdymą, pasislėpimo ar vengimo galimybes. Teigia, kad pagal Direktyvą 2005/85/EB, trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai joje esančiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, be to, šios direktyvos 2 straipsnis numato, kad ji taikoma tik trečiųjų šalių piliečiams neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, Direktyvos 2008/115/EB nuostatos jo atžvilgiu nėra taikytinos.

Pažymi, jog tai, kad pareiškėjas pasinaudojęs laisvo judėjimo galimybe, yra išėjęs iš Užsieniečių registracijos centro ir iki šiol negrįžęs, galėtų būti vertinama kaip asmenį charakterizuojanti aplinkybė, tačiau Įstatymo nuostatose tai nėra numatyta kaip sulaikymo pagrindas. Atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju asmeniui gali būti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta administracinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Vadovaujantis ABTĮ 69 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad sutampa proceso šalys, sprendžiama dėl to paties ginčo dalyko – Z. K. sulaikymo, nesant kitų procesinių kliūčių, teisėjų kolegija nusprendė sujungti pareiškėjo administracinę bylą Nr. N444-1275/2012 ir administracinę bylą Nr. N444-1278/2012 bei suteikti naujai bylai Nr. N444-1275/2012.

Bylos nagrinėjimo posėdžio metu pareiškėjo atstovė pateikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašyme nurodytų Direktyvos 2008/115/EB normų – 2 straipsnio 1 dalies, 9 konstatuojamosios dalies ir 6 straipsnio 6 dalies – aiškinimas teismui yra aiškus, nutaria prašymo netenkinti ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nesikreipti.

Dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimo

Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma, grindžiamas argumentu, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas pasielgė formaliai, kai pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad jo skundas dėl 2012 m. liepos 12 d. Migracijos departamento sprendimo yra priimtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, konstatavo, jog nėra jokių įrodymų apie nustatytinas byloje aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT vienoje iš bylų aiškindamas teismo, kaip įrodinėjimo subjekto, padėtį nurodė: „<...> pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva, Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes“ (LVAT 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 259–03). Taigi, administracinėse bylose teismas turi pareiga pats pasidomėti ir išsiaiškinti kylančias dvejones, išreikalauti reikiamus dokumentus, todėl pirmosios instancijos teismas buvo neteisus, remdamasis tuo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir tuo pagrindu atsisakydamas tenkinti jo prašymą.

Kitas apeliacinio skundo argumentas – pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, užsienietis, esant įstatyme numatytoms aplinkybėms, gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei LVAT praktika, Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai.

Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes, kaip minėta, Švenčionių rajono apylinkės teismas turėjo išsiaiškinti visas bylos aplinkybes ir nesant pateiktų įrodymų, juos išreikalauti. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas neteisingai pritaikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuris negali būti taikomas prieglobsčio prašytojui, taigi – teismas netinkamai (plečiamai) išaiškino šią Įstatymo nuostatą.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad neįsiteisėjus Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimui, Z. K. turi prieglobsčio prašytojo statusą Lietuvos Respublikoje bei naudojasi laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų asmenų piliečių sulaikymo, tame tarpe ir 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas, ir tolimesnis jo judėjimo laisvės apribojimas yra negalimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas paliko galioti pareiškėjui skirtą sulaikymą remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, o ne 113 straipsnio 2 dalimi, kuri išskirta apeliaciniame skunde. Nepaisant to, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas kaip trečiosios šalies pilietis, dėl kurio yra pradėta procedūra, siekiant išspręsti šio asmens išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą. Tai lemia tai, jog Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostata, leidžia valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti, Lietuvos Respublikoje šie klausimai sprendžiami vienu aktu – Migracijos departamento sprendimu, kaip nurodyta Tvarkos aprašo 76 punkte – kuriuo išsprendžiami tiek prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo, tiek užsieniečio išsiuntimo, grąžinimo arba įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos klausimai.

Taigi, abu šie klausimai išsprendžiami vienos administracinės procedūros metu. Direktyva 2008/115/EB suteikia valstybei narei teisę pritaikyti jos nuostatas sprendžiant ne tik dėl neteisėtai valstybėje narėje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo, tačiau ir dėl teisėto asmenų buvimo užbaigimo. Tokios galimybės buvimas yra puikiai suprantamas, nes atsižvelgiant į tai, kad direktyvos numato minimalias garantijas ir standartus pažeidžiamiems asmenims, nėra priežasčių tų nuostatų netaikyti ir kitiems asmenims, jei nėra teisinio reguliavimo, kuris nustatytų jiems palankesnes sąlygas (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1258/2012).

LVAT taip pat yra nurodęs, jog vien tai, jog užsieniečiui anksčiau nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, negali lemti ilgesnio nei būtina užsieniečio sulaikymo bei tai, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus, apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai užsieniečiui, pateikusiam prašymą suteikti prieglobstį, nesuteikiamas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, taigi, šiuo atveju, Z. K. apskundus Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimą, minėto sprendimo vykdymas sustabdytas, o Z.

K. nebuvo ir nėra praradęs prieglobsčio prašytojo statuso iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas teisėtu (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1262/2012). Todėl teismas neturėjo teisės netenkinti pareiškėjo prašymo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais dėl pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio ir nutaria tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, remiantis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 punktu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Švenčionių rajono teismas pasielgė formaliai neišreikalavęs ir neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012m. rugpjūčio 14 d. sprendimo

Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma, grindžiamas argumentu, jog Z. K. akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra.

Pažymėtina, kad Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog turi būti užtikrinta, kad prieglobsčio prašymai nebūtų nei atmetami, nei nenagrinėjami vien dėl to, kad jie nebuvo pateikti nedelsiant. Iš to darytina išvada, jog užsieniečio neprisistatymas kompetentingoms institucijoms vos patekus į valstybės narės teritoriją, minėtos direktyvos prasme nėra laikomas piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra, kuris suteiktų pagrindo atmesti ar netenkinti prieglobsčio prašymo, taip pat – sulaikyti užsienietį.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, jam neišduotas Užsieniečio registracijos pažymėjimas.

LVAT yra nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas sprendžia klausimą dėl sulaikymo užsieniečiui panaikinimo, išnykus Įstatymo numatytiems užsieniečio sulaikymo pagrindams, o ne dėl laikino teritorinio prieglobsčio jam suteikimo. Taip pat, kad vien tai, jog užsieniečiui anksčiau nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, negali lemti ilgesnio nei būtina užsieniečio sulaikymo, todėl pirmosios instancijos teismas teisus spręsdamas, kad pasibaigus Įstatymo 113 straipsnyje numatytiems pagrindams, sulaikymas turi būti nutrauktas. Be to, LVAT yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus, apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai užsieniečiui, pateikusiam prašymą suteikti prieglobstį, nesuteikiamas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Taigi, šiuo atveju, Z. K. apskundus Migracijos departamento 2012 m. liepos 12 d. sprendimą, minėto sprendimo vykdymas yra sustabdytas, o Z. K. nėra praradęs prieglobsčio prašytojo statuso iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas teisėtu (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1262/2012).

Dar vienas argumentas – užsieniečio padėtis nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką momento iki apeliacinio skundo padavimo momento nepasikeitė, jis šalyje yra neteisėtai, nesvarbu ir negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčio, nepriklausomai nuo to, ar priimtą sprendimą dėl laiko teritorinio prieglobsčio nesuteikimo yra apskundęs teismui, ar ne. Taip pat pažymėta, kad priimdamas skundžiamą sprendimą Švenčionių rajono apylinkės teismas neįvertino visų Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendime minėtų aplinkybių bei tai, kad nuo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimo iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo praėjo mažas laiko tarpas, per kurį neatsirado naujų aplinkybių dėl kurių galėjo pasikeisti užsieniečio teisinė padėtis.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais, nes užsieniečio teisinė padėtis pasikeitė jam pateikus prieglobsčio prašymą, vėliau – apskundus Migracijos departamento sprendimą. Be to, kaip minėta, Švenčionių rajono apylinkės teismas priimdamas 2012 m. liepos 26 d. sprendimą nebuvo pakankamai aktyvus, neišnagrinėjo visų įrodymų ir priėmė neteisėtą sprendimą. Todėl priimdamas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, Švenčionių rajono apylinkės teismas nustatė kitokią pareiškėjo teisinę padėtį ir priėmė priešingą sprendimą.

Taip pat apeliacinis skundas grindžiamas apeliaciniame skunde nurodytais LVAT išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktika negali būti automatiškai taikoma panašiose situacijose ir kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į individualias bylos aplinkybes. Šiuo atveju pažymėtina, kad situacija Užsieniečių registracijos centro nurodytoje byloje bei nagrinėjamoje byloje nėra identiškos, todėl nors šiuo atveju taip pat yra priimtas sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, kurio užtikrinimui, pagal minėtą LVAT išaiškinimą, gali būti taikomas sulaikymas, tačiau pareiškėjas buvo sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų numatytais pagrindas, o byloje, kurioje pateiktu LVAT išaiškinimu yra remiamasi, užsienietis sulaikytas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir laiko jį atmestinu.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pasinaudojęs laisvo judėjimo galimybe ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. išėjęs iš Užsieniečių registracijos centro bei nustatytu laiku negrįžęs, Z. K. pažeidė nacionalinių teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė atsirado po to, kai buvo priimtas skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas. Taigi, priimant sprendimą, šia aplinkybe negalėjo būti remiamasi, todėl šis argumentas taip pat yra atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, pakankamai išaiškino argumentus, tinkamai vertino įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Z. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti.

Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius