2024-09-25 Nr. AB-14289-3-61-3-00919-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-299-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00919-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) elektroniniu paštu kreipėsi į teismą, nurodydamas kad 2024 m. vasario 21 d. gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 21 d. raštą Nr. 1D-871 (toliau – ir Raštas). Pareiškėjas teigė nesuprantantis, kodėl šis raštas buvo jam atsiųstas. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Tautinių mažumų departamentą su prašymu „Dėl leidimo būti aptarnautam Lietuvos bankuose be biometrinių dokumentų dėl religinių įsitikinimų – (duomenys neskelbtini) tikėjimo“, paaiškindamas, kad šiuo metu Lietuvoje nėra tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo galėtų turėti asmens dokumentą be biometrinių duomenų. Pareiškėjo manymu, papildomas paaiškinimas, kurį pateikė Vidaus reikalų ministerija 2024 m. vasario 21 d. raštą Nr. 1D-871, nebuvo reikalingas, kadangi pareiškėjo prašyme nurodyti klausimai turi būti keliami Seime. Pareiškėjas nurodė, prašantis teismo perduoti klausimą svarstyti Seimui.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. Š. skundą.

Teismas vertino, kad pareiškėjo keliamas ginčas nėra iš viešojo administravimo teisinių santykių kylantis ginčas, nes pareiškėjas iš esmės reikalauja teismo įsiterpti į subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, veiklą. Teismui tenkinant pareiškėjo skundo reikalavimus būtų pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas, o teismui nėra suteikti įgaliojimai priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti įstatymų pakeitimą, t. y. prašo taikyti teisių gynimo būdą, kuris nesuderinamas su konstitucinio valdžių padalijimo principo nulemta teismo kompetencija.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 21 d. rašto Nr. 1D-871 turinį ir jame išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad raštas yra informacinio turinio dokumentas, kuriame pareiškėjas yra informuojamas apie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuomonę dėl pareiškėjo pateikto siūlymo inicijuoti teisės aktų pataisas. Rašte nėra imperatyviai suformuluotų privalomų elgesio taisyklių pareiškėjo atžvilgiu, jo atžvilgiu nėra taikytos jokios neigiamo poveikio priemonės. Pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis dėl Rašto nepasikeitė. Raštu buvo atsakyta į pareiškėjo prašymą, kuriame buvo pateikta jo nuomonė dėl būtinybės keisti įstatymų nuostatas dėl asmens tapatybės dokumentų su biometriniais duomenimis. Taigi, daryta išvada, kad Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, pareiškėjo skundas nenagrinėtinas administraciniame teisme.

Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 3 dalį skundą (prašymą, pareiškimą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Kai skundas paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, laikoma, kad skundas pasirašytas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr.1R-332 patvirtintas Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašas, kurio 3 punkte nustatyta, kad procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo skundas teisme gautas 2024 m. kovo 11 d. elektroniniu paštu (užregistruotas 2024 m. kovo 12 d.), jis nepasirašytas elektroniniu parašu ir nelaikytinas skundu, pateiktu elektroninių ryšių priemonėmis. Todėl taikytinos ABTĮ 23 straipsnio 7 dalies nuostatos, t. y. pareiškėjas per 3 kalendorines dienas privalėjo pateikti originaliu parašu pasirašytą skundą, tačiau jis tokio skundo teismui nepateikė. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo originaliu parašu pasirašytas skundas teismui nebuvo pateiktas per tris kalendorines dienas po skundo pateikimo elektroniniu paštu, laikytina, kad skundas negali būti nagrinėjamas teismą.

Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl atsisakė priimti skundą (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimo žmogaus teisių komitetas, vienintelis, turintis teisę rengti įstatymo projektus, nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą ir persiuntė jį Vidaus reikalų ministerijai, kuri negali padėti pareiškėjui, nes nepriima teisės aktų. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad Raštas nesukelia jam jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, išaiškino pareiškėjui, kad teisės aktų priėmimas negali būti inicijuojamas ir (ar) užtikrinamas teismo sprendimu.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 21 d. atsakymas į pareiškėjo prašymą yra informacinio turinio dokumentas, kuriame pareiškėjas yra informuojamas apie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuomonę dėl pareiškėjo pateikto siūlymo inicijuoti teisės aktų pataisas, todėl šio dokumento teisėtumo patikrinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skundas nėra pasirašytas įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisminį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali nepagrįstai apsunkintas jos įgyvendinimas. Priešingu atveju, tektų konstatuoti šios teisės deklaratyvumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, nurodydamas jog gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 21 d. raštą Nr. 1D-871, tačiau nesupranta, kodėl šis raštas buvo jam atsiųstas. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Tautinių mažumų departamentą su prašymu „Dėl leidimo būti aptarnautam Lietuvos bankuose be biometrinių dokumentų dėl religinių įsitikinimų – (duomenys neskelbtini) tikėjimo“, paaiškindamas, kad šiuo metu Lietuvoje nėra tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo galėtų turėti asmens dokumentą be biometrinių duomenų. Pareiškėjo manymu, papildomas paaiškinimas, kurį pateikė Vidaus reikalų ministerija 2024 m. vasario 21 d. raštu Nr. 1D-871, nebuvo reikalingas, kadangi pareiškėjo prašyme nurodyti klausimai turi būti keliami Seime. Pareiškėjas nurodė, prašantis teismo perduoti klausimą svarstyti Seimui.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl teismo kompetencijos teisėkūros srityje, todėl jų nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino pareiškėjo pateikto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 21 d. rašto Nr. 1D-871 turinį ir konstatavo, kad šis Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl reikalavimas dėl jo negali būti nagrinėjimo administraciniame teisme dalyku.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, nes šioje stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir vertinama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-248-520/2024).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija Raštu atsakė į pareiškėjo prašymą „Dėl leidimo būti aptarnautam Lietuvos bankuose be biometrinių dokumentų dėl religinių įsitikinimų – (duomenys neskelbtini) tikėjimo“, kurį ministerijai persiuntė nagrinėti Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetas. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad, jo vertinimu, Vidaus reikalų ministerija nėra kompetentinga nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl teigė nesuprantantis, kodėl jo prašymas buvo persiųstas Vidaus reikalų ministerijai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Šiuo atveju faktas, ar pareiškėjo teisės iš tikrųjų yra pažeistos, gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo skunde nurodomas jo teisių pažeidimas.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą, šis persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti Vidaus reikalų ministerijai, pareiškėjui nurodant, kad jis nesutinka su tuo, jog jo prašymo nagrinėjimas buvo perduotas kitai institucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų buvo pagrindas nustatyti pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti Regionų administraciniam teismui iš naujo spręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Iveta Pelienė

Egidijus Šileikis