2013-10-16 Nr. AB-6473-3-62-3-00352-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1495/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00352-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. M. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir V. P. dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Z. M. su prašymu (b. l. 5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas pratęsti dokumentų pateikimo terminą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui.

Pareiškėjas nurodė jo tėvai J. ir M. M. 1939 metais Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), pirkimo aktu įsigijo 910 kv. m žemės sklypą ir pagal tais pačiais metais išduotą statybos leidimą bei architekto patvirtintą projektą, išliejo namo pamatus. 1940 metais, prasidėjus karui, buvo išduotas leidimas laikino medinio namelio statybai. Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose nurodyta, jog Kauno apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) gyveno M. J. ir M. šeima. Be to, Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose 1942-1944 metų nekilnojamojo turto mokesčių knygose įrašyta, kad J. M. mokėjo mokesčius už nekilnojamąjį turtą. J. M. mirė (duomenys neskelbtini) metais, o M. M. − (duomenys neskelbtini) metais. Pareiškėjas yra J. ir M. M. sūnus, vienintelis paveldėtojas pagal įstatymą, pastatų ir įrenginių, pastatytų 910 kv. m žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), savininkas ir valdytojas. Pažymėjo, kad prašymas atkurti nuosavybės teises paduotas 1992 m. kovo 10 d., tačiau surinktų dokumentų nepakako ir Kauno žemėtvarkos skyrius 2007 m. vasario 12 d. pareiškėją informavo, jog nepateikus papildomų dokumentų, bus priimtas įsakymas dėl teisių neatkūrimo. Pareiškėjas dėl juridinio fakto nustatymo buvo kreipęsis į Kauno miesto apylinkės teismą, kuris pripažino pareiškėjo teisę į 910 kv. m žemė sklypą, tačiau Kauno savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą ir minėtas sprendimas buvo panaikintas. Byla buvo vedama per advokatą, tačiau jis neprašė atnaujinti dokumentų padavimo termino, manė, kad tai bus galima padaryti vėliau, nedalyvavo bylą nagrinėjant apygardos teisme, nors turėjo tai daryti, buvo gavęs kvietimą. Ištaisyti klaidą advokatas ilgai delsė, tik 2008 m. birželio 16 d. padavė prašymą, kurį Kauno miesto apylinkės teismas priimti atsisakė, nurodydamas, kad šiuos klausimus sprendžia administracinis teismas. Nurodė, kad po ilgų vilkinimų ir sunkios advokato ligos, bylos dokumentus atgavo tik 2011 metais, po advokato mirties. Taip pat pažymėjo, kad nesant dokumentų Lietuvos centriniame archyve, pareiškėjas ieškojo tėvo darbovietėje. Terminas dokumentams pateikti praleistas dėl šių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) atsiliepime į prašymą (b. l. 70−73) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste (toliau − ir Komisija) posėdžio, vykusio 2002 m. rugsėjo 24 d. metu buvo nutarta „M. M. − kreiptis į Kauno apskrities archyvą dėl 1995 m. rugpjūčio 10 d. pažymėjime Nr. M-200 išvardintų pagrindų ir kreiptis į Lietuvos centrinį archyvą dėl papildomų dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę į žemę“. Komisijos posėdžio, vykusio 2004 m. balandžio 27 d. metu buvo nutarta, kad „M. M. (įpėdiniams) − pripažinti, kad pateiktų nuosavybės teisę įrodančių dokumentų nepakanka“.

Minėto posėdžio protokolo išrašas M. M. įpėdiniui Z. M. buvo išsiųstas Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 419 „Dėl informacijos pateikimo, Dokumentų bylos Nr. 5586“. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. vasario 15 d. raštu Nr. S1-1310(1.10) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (Dokumentų bylos Nr. 5586)“ M. M. įpėdinis buvo informuotas, kad jis turi teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo nepristatytiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjas 2007 m. vasario 6 d. pareiškimu suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau dėl praleisto termino nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti nesikreipė. Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-979-601/2007 sprendė, kad civilinė byla nutrauktina, kaip nenagrinėtina teisme ir civilinę bylą Nr. 2-3991-52/2007 nutraukė. Po šios nutarties priėmimo pareiškėjas kreipiasi į teismą su prašymu praėjus beveik 5 metams, kas NŽT nuomone, yra nepagrįstai ilgas terminas, o pareiškėjo argumentas, kad anksčiau dėl termino atnaujinimo jis nesikreipė dėl advokato kaltės, atmestinas ir nelaikytinas priežastimi tokiam ilgam terminui pateisinti.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, pripažinimo svarbiomis, pabrėžė, kad svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turi egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo, minėtieji terminai teismų praktikoje atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai yra nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems įgyvendinti savo teises įstatymo nustatytais terminais.

Pažymėjo, jog pareiškėjas prašyme nenurodė nei vienos priežasties, juo labiau svarbios, egzistavusios iki terminų pasibaigimo, dėl kurios, jo manymu, praleido terminus pateikti nuosavybės teisę pagrindžiančius dokumentus, nepateikė jokių tokių terminų praleidimo priežastis pagrindžiančių įrodymų. NŽT taip pat atkreipė dėmesį, jog atkūrimo byloje yra pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teisę į 439 kv. m žemės, prašymas atkurti nuosavybės teises į 910 kv. m žemės niekada nebuvo paduotas, pareiškėjas neprašo atnaujinti termino tokio prašymo padavimui, nors prašyme nurodė ir teismo prašo atnaujinti terminą pateikti dokumentams pagrindžiantiems nuosavybės teisę į 910 kv. m, o ne į 439 kv. m, žemės. Atsižvelgiant į tai, termino atnaujinimas pareiškėjui nesukeltų teisinių pasekmių, t. y neturėtų juridinės reikšmės.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 107−110) pareiškėjo prašymą patenkino. Atnaujino pareiškėjui Z. M. terminą pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atkurti nuosavybės teises į J. M. iki žemės nacionalizacijos valdytą 439 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.

Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose bei iš bylos medžiagos nustatytomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai, pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas, gavęs Kauno apskrities viršininko administracijos raštus dėl trūkstamų dokumentų bei pasiūlymo kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo, operatyviai kreipėsi į Kauno apskrities archyvą, Lietuvos centrinį valstybės archyvą bei teismą, siekdamas gauti visus dokumentus, reikalingus teisei į nuosavybės teisių atkūrimą realizuoti. Tačiau teismui 2008 m. birželio 16 d. nutartimi atsisakius priimti pareiškėjo pareiškimą dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjas tik 2012 m. balandžio 12 d. su pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. To priežastis, kaip pareiškėjas nurodė savo pareiškime bei teismo posėdžio metu − advokato kompetencijos stoka, proceso vilkinimas, sunki advokato liga.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įpareigoja teismą vertinti byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taikydama šiuos įrodymų vertinimo principus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo paaiškinimai, juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą objektyviai pripažinti, jog įstatymo nustatytą terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių.

Teismas taip pat įvertino ir tas aplinkybes, kad pareiškėjo motina dar 1992 metais kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisių atkūrimo procese ir valstybės institucijų sprendimai dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų atkurti nuosavybės teises pakankamumo buvo prieštaringi, o tai prieštarauja gero administravimo principui, jog nuo 1992 metų daug kartų keitėsi ir nuosavybės teisių atkūrimo teisinis reglamentavimas, o pareiškėjas nuosekliai siekė nuosavybės teisių atkūrimo kreipdamasis į valstybės institucijas dėl dokumentų gavimo ir teikdamas dokumentus, kreipdamasis į teismus.

Kadangi pareiškėjas aktyviai bei operatyviai kreipėsi į valstybines institucijas, teismus, siekdamas gauti trūkstamus dokumentus bei realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslus, kuriuos įgyvendinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai iš naikinamųjų buvo pakeisti į atnaujinamuosius, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl žemės sklypo nėra, duomenų apie kitus pretendentus, kurie būtų kreipęsi dėl to paties žemės sklypo, nepateikta, Z. M. nurodytos aplinkybės pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti jo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl pareiškėjui Z. M. atnaujintas terminas pateikti Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

III. Pareiškėjas Z. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nustatyti juridinį faktą, kad M. M. ir J. M. iki žemės nacionalizacijos, asmeninės nuosavybės teise, lygiomis dalimis valdė 910 kv. m žemės valdą (duomenys neskelbtini), Kaune.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) M. ir J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 910 kv. m žemės sklypą. 1996 m. sausio 8 d. Žemėtvarkos specialistė, tvarkiusi pareiškėjo žemės atkūrimo bylą, savo ranka užpildė prašymą dėl 910 kv. m naujo žemės sklypo suteikimo neatlygintinai galimybės M. M. vardu.

2) Apie 1995 m. gruodžio 6 d. Kauno miestų ekspertų komisijos posėdžio protokolą, kuriame nurodyta, kad M. M. pateiktų dokumentų, įrodančių, kad žemė buvo valdoma nuosavybės teise, pakanka nuosavybės teisių į žemę nustatymui, pareiškėjas sužinojo tik po 2013 m. vasario 12 d. teismo posėdžio, raštinėje susipažinęs su bylos medžiaga.

3) Sprendime nurodyta „J. M. teisės iki nacionalizacijos valdytą 439 kv. m. žemės sklypą“. Tai neatitinka tikrovės. Todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgiant į byloje esančius dokumentus, kurie prilygsta įrodymams, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes (protokolas Nr. 2), sprendimas naikintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 120−122), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuo argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, vertino tiek Tarnybos, tiek pareiškėjo argumentus ir motyvus, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantas nenurodė, kokius materialinės ar procesinės teisės pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, kokiu sprendimo negaliojimo pagrindu, iš nurodytų ABTĮ, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas.

2) Prašyme pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nekėlė klausimo ir neįrodinėjo aplinkybių dėl reikalavimo nustatyti juridinį faktą, kad M. M. ir J. M. iki žemės nacionalizacijos, asmeninės nuosavybės teise, lygiomis dalimis valdė 910 kv. m žemės valdą (duomenys neskelbtini), Kaune, prašė tik atnaujinti terminą dokumentams pateikti, o vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

3) Pažymi, kad pareiškėjas su pareiškimu suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai buvo kreipęsis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-979-601/2007 sprendė, kad civilinė byla nutrauktina, kaip nenagrinėtina teisme ir civilinę bylą Nr. 2-3991-52/2007 nutraukė. Teismas motyvavo, jog „nagrinėjamu atveju teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas galėtų turėti juridinę reikšmę tik tuo atveju, jei pareiškėjui būtų atnaujintas įstatymu nustatytas terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus“. Tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atnaujino pareiškėjui terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, nesuteikia pareiškėjui teisės apeliacinės instancijos teisme pareikšti papildomą reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas pratęsti terminą pateikti dokumentus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, pareiškėjo prašymą patenkino. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė: „Prašymą tenkinti. Atnaujinti pareiškėjui Z. M. terminą pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atkurti nuosavybės teises į J. M. iki žemės nacionalizacijos valdytą 439 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi visą bylą, įvertinusi, be kita ko, 1992 m. kovo 10 d. pareiškėjo motinos M. M. paduotą prašymą atkurti nuosavybės teises į jos vyro (pareiškėjo tėvo) J. M. išlikusį nekilnojamąjį turtą – 439 kv. m žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (b. l. 21−22), nagrinėjant kurį ir iškilo būtinybė pateikti papildomus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, kad jo keisti, naikinti visą ar iš dalies nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti iš dalies ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nustatyti juridinį faktą, kad M. M. ir J. M. iki žemės nacionalizacijos, asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 910 kv. m žemės valdą (duomenys neskelbtini) Kaune.

Pasisakydama dėl tokio apeliacinio skundo reikalavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, pirma, kaip minėta, patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, rezoliucine dalimi, mano, kad pagrindo sprendimą keisti, panaikinti visą ar iš dalies apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo. Antra, reikalavimas nustatyti juridinį faktą, kad M. M. ir J. M. iki žemės nacionalizacijos, asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 910 kv. m žemės valdą (duomenys neskelbtini) Kaune, pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikštas, todėl yra laikytinas nauju reikalavimu. ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Atsižvelgiant į pastarąją ABTĮ nuostatą, apeliacinio skundo reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo apeliacinės instancijos teismo nenagrinėjamas. Trečia, pareiškėjui paaiškintina, jog juridinių faktų nustatymas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str.). Pareiškimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą paduodami bendrosios kompetencijos teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo Z. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė