2019-10-17 Nr. AB-19819-3-61-3-01987-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1285-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Z. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. raštą Nr. (8.1)3-45192; 2) panaikinti VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. raštą Nr. (6.5)I-2971; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių į pareiškėjos draudiminį darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti darbo stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Kulautuvos vaistinė“, nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdomos individualios veiklos (draudėjo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)) iki veiklos pabaigos, bei šiuo pagrindu pakeisti ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus: 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371; 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. PE-SPI-33328, kuriais paskirta senatvės pensija, juose įrašant draudiminį darbo stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“, nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdomos individualios veiklos (draudėjo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)) iki veiklos pabaigos; 4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, priteisti 50 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. 2013 m. reikalavo VSDFV Vilniaus skyriaus, kad prieš skiriant jai pensiją į darbo stažą būtų įtrauktas visas dirbtas laikotarpis įmonėse, kurių darbdaviai patvirtino faktinius darbo santykius su pareiškėja ir padarė įrašus Sodros pažymėjimuose. Dalis reikalavimų buvo įvykdyta, tačiau esminiai reikalavimai nebuvo tenkinti.

2.2. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus prašė pripažinti faktiškai išdirtą darbo stažą UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. birželio 3 d. iki senatvės pensijos skyrimo, o UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki senatvės pensijos skyrimo bei laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdomos individualios veiklos iki veiklos pabaigos. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. PE-SPI-19898 pripažino tik 29,7030 metų trukmės darbo stažą ir paskyrė 671,97 Lt senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu priėmė naują sprendimą Nr. PE-SPI-23371, tačiau pakartotinai nuslėpė draudiminį laikotarpį, t. y. dirbtą stažą minėtose bendrovėse ir stažą dirbant individualiai. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gruodžio 1 d. priėmė naują sprendimą Nr. PF-SPI-33328 dėl senatvės pensijos skyrimo, tačiau pakartotinai nuslėpė minėtus laikotarpius už faktiškai išdirbtą laiką. Pareiškėja šiuos sprendimus apskundė VSDFV.

2.3. Pareiškėja, pagrįsdama reikalavimą faktiškai pripažinti išdirbtus laikotarpius apskaičiuojant pensiją, nurodė, kad iš Vilniaus miesto apylinkės teismo gavo sprendimą, iš kurio turinio matyti, jog VSDFV Vilniaus skyrius pakartotinai suklastojo VSDFV duomenis apie pareiškėją ir jos draudiminį darbo stažą, o tai lėmė 2016 m. rugsėjo 1 d. priimto sprendimo Nr. (7.1E) 5-27-10783 neteisėtumą, kuriuo buvo nuspręsta įrašyti į Lietuvos Respublikos socialinio apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazę pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2006 m. gegužės 4 d. UAB „Įmonių administravimo sistema“, nurodant draudimo pabaigos priežastį – draudimo pabaiga skyriaus iniciatyva, kurį pareiškėja yra apskundusi. Šiuo sprendimu VSDFV Vilniaus skyrius patvirtino, kad priimtų sprendimų metu dėl pareiškėjai senatvės pensijos skyrimo egzistavo darbiniai santykiai UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. birželio 3 d. iki senatvės pensijos skyrimo, o UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki senatvės pensijos skyrimo ir nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdomos individualios veiklos iki veiklos pabaigos. Atsakovas tyčia jų neįrašė į draudiminį laikotarpį, dėl ko neteisingai apskaičiavo išdirbtą darbo stažą ir pensijos dydį dirbant UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. birželio 3 d. iki senatvės pensijos skyrimo, UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki senatvės pensijos skyrimo ir nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdomos individualios veiklos iki veiklos pabaigos. Draudiminio darbo stažo laikotarpį taip pat patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-996-599/2008 esanti VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma bei teismų procesiniai dokumentai civilinėse bylose Nr. L2-2550-96/2007, Nr. 2-L-1962-605/805, kuriais pareiškėjai priteistas darbo užmokestis. Atsakovas vykdo biurokratinį susirašinėjimą su pareiškėja, tačiau esminių klausimų neišsprendžia.

2.4. VSDFV Vilniaus skyrius, nusikalstamai siekdamas pareiškėją pažeminti ir apšmeižti, pagamino netikrus dokumentus, kurių pagrindu nuslėpė faktinį draudiminį stažą, taip pareiškėjai padarydamas didelius moralinius ir turtinius nuostolius. Pareiškėja patyrė emocinę depresiją, jos sveikatos būklė pablogėjo, todėl patirtą žalą prašė atlyginti pinigais.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, kaip Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2971, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 27 straipsnio 5 dalimi, nutraukė pareiškėjos skundo nagrinėjimą dėl darbo UAB „Įmonių administravimo sistema“ įskaitymo į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, kadangi Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2718-244/2017 dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų: 2013 m. rugsėjo 6 d. Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. PE-SPI-23371 ir 2016 m. gruodžio 1 d. Nr. PE-SPI-33328, kuriais pareiškėjai skiriant pensiją į stažą nebuvo įtrauktas darbo laikotarpis, dirbtas UAB „Įmonių administravimo sistema“. VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-2971 taip pat nurodė, kad teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017 nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjos prašymo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 bei 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-2337, kadangi pareiškėja praleido minėtų sprendimų apskundimo terminą ir neprašė termino atnaujinti. Remiantis tuo, kad teisme yra nagrinėjama administracinė byla dėl tų pačių VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriuos pareiškėja prašo išnagrinėti pakartotinai, VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2971 pagrįstai nutraukė pareiškėjos skundo dalies dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. PE-SPI-2337 ir 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. PE-SPI-33328 panaikinimo nagrinėjimą.

3.2. Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017 taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl laikotarpio, dirbto UAB „Kulautuvos vaistinė“, įtraukimo į darbo stažą. Minėtais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais į stažą pensijai gauti laikotarpis, dirbtas UAB „Kulautuvos vaistinė“, nebuvo įtrauktas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skundu teismui kelia analogišką reikalavimą, ši skundo dalis turėtų būti palikta nenagrinėta.

3.3. Laikotarpis, kuriuo pareiškėja mokėjo socialinio draudimo įmokas, yra įtrauktas į stažą senatvės pensijai skirti, o individualios veiklos laikotarpis, kuriuo pareiškėja socialinio draudimo įmokų nemokėjo, negali būti įtrauktas į stažą pensijai gauti, todėl skundo dalis dėl į stažą pensijai gauti įtrauktino laikotarpio, dirbto individualiai, pagrįstai atmesta. VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. rašto Nr. Nr. (8.1)3-45192 naikinti taip pat nėra teisinio pagrindo, nes UAB „Įmonių administravimo sistema“ VSDF biudžetui nėra skolinga. Šioje byloje nėra nustatytų VSDFV neteisėtų veiksmų, todėl tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu prašė dalį pareiškėjos skundo palikti nenagrinėtu, o kitą skundo dalį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius. Atsiliepime nurodė:

4.1. Pareiškėjos reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių į draudiminį darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti darbo stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“, darbo stažą nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir nuo 2005 m. lapkričio 18 vykdomos individualios veiklos iki veiklos pabaigos, bei šiuo pagrindu pakeisti skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus: 2013 m. rugsėjo 6 d. Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. PE-SPI-23371, 2016 m. gruodžio 1 d. Nr. PE-SPI-33328, buvo išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017, todėl skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turėtų būti paliktas nenagrinėtu.

4.2. VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta nagrinėti vadovaujantis VAĮ 27 straipsnio 5 dalies nuostatomis, dėl to, kad 2017 m. gegužės 4 d. skundu pareiškėja į VSDFV kreipėsi iš esmės dėl tų pačių reikalavimų, kurie buvo nagrinėjami administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundo dalį dėl įpareigojimo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių į draudiminio darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti darbo stažą, dirbtą UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo byloje priėmimo, paliko nenagrinėtu, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2718-244/2017 pagal pareiškėjos skundą atsakovams VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje administracinėje byloje buvo išnagrinėtas pareiškėjos skundas, kuriuo pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. (6.5) I-197 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“, nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“, ir šiuo pagrindu pakeisti skundžiamus VSDFV Vilniaus miesto skyriaus sprendimus: 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371 ir 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. PE-SPI-33328, kuriais pareiškėjai paskirta senatvės pensija. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos Nr. I-2718-244/2017 dalį dėl pareiškėjos prašymo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Iš pareiškėjos 2017 m. gegužės 4 d. skundo, adresuoto VSDFV, į kurį pareiškėjai buvo atsakyta skundžiamu 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (6.5)I-2971, teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV, iš esmės suformulavo tokį patį reikalavimą, kaip ir skunde administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017, t. y., kad VSDFV Vilniaus skyrius į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaitytų stažą, dirbtą UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. birželio 3 d. Pareiškėja, kaip ir skunde teismui, taip pat analogiškai prašė panaikinti sprendimus, kuriais pareiškėjai paskirta pensija.

7. Kadangi Pareiškėja su tuo pačiu reikalavimu (dėl stažo dirbto UAB „Įmonių administravimo sistema“ nuo 2006 m. birželio 3 d. įtraukimo į darbo stažą senatvės pensijai gauti ir sprendimų pakeitimo) į VSDFV kreipėsi jau po skundo teismui pateikimo (skundas teisme priimtas nagrinėti 2017 m. kovo 17 d. nutartimi), teismas vertino, jog VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2971 pagrįstai nusprendė, kad 2017 m. gegužės 4 d. skundo nagrinėjimas dėl stažo, dirbto UAB „Įmonių administravimo sistema“ laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 3 d., įtraukimo į stažą pensijai gauti, nutraukiamas. VSDFV pagrįstai nustatė, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 4 d. skundu VSDFV siekė inicijuoti ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, kaip ir pateikdama skundą teismui. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV, nutraukdama 2017 m. gegužės 4 d. skundo nagrinėjimo procedūrą dėl darbo, dirbto UAB „Įmonių administravimo sistema“ laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo, stažo senatvės pensijai gauti įskaitymo ir su tuo susijusių sprendimų panaikinimo, tinkamai taikė VAĮ 27 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl naikinti VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2971 dalį, kuria pareiškėjos 2017 m. gegužės 4 d. skundo dalies nagrinėjimas nutrauktas, nėra teisinio pagrindo.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 4 d. skunde VSDFV neprašė į draudiminį darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti ir darbo stažą, dirbtą UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo, tačiau šį reikalavimą pareiškė skunde teismui. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, iš esmės analogiškas reikalavimas jau buvo nagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017. Pareiškėja skundu administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017 prašydama panaikinti VSDFV 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. (6.5) I-197, kartu prašė ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja šioje nagrinėjamoje byloje pakartotinai pareiškė reikalavimą, kuris buvo pareikštas ir nagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017, teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjos skundo dalį (dėl darbo stažo, dirbto UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. įskaitymo į stažą senatvės pensijai gauti), palikti nenagrinėtu ABTĮ 105 straipsnio 4 punkto pagrindu.

9. Dėl pareiškėjos reikalavimo į draudiminį darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti ir darbo stažą, dirbtą individualiai nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki vykdomos veiklos pabaigos, teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja individualią veiklą vykdė laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Kadangi šis laikotarpis yra įskaičiuotas į stažą pensijai gauti, teismas šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Vertindamas pareiškėjos prašymą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. raštą Nr. (8.1)3-45192, kuriuo pareiškėjai buvo atsakyta, jog VSDFV Vilniaus skyrius neturi pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Įmonių administravimo sistema“ iškėlimo, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) 4 straipsnio 3 punktą kreditorius gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų, ar priteistų sumų. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal VSDFV 2017 m. gegužės 3 d. raštą Nr. (8.1)3-45192 UAB „Įmonių administravimo sistema“ nėra skolinga VSDFV biudžetui, teismas sprendė, jog VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai pareiškėjai nurodė, kad į teismą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ nėra teisinio pagrindo.

11. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų neteisėtumo, sprendė, kad pareiškėja neįrodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos vienos iš valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl prašymą dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą, siūlant priimti įstatymą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjui T. Blinstrubiui už kiekvieną panaikintą procesinį sprendimą iš jo darbo užmokesčio būtų išskaičiuojama nuo 10 iki 50 proc. į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą; 3) priimti į bylą įrodymus, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas.

12.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atlikti įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, cituoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat vardina rekomenduojamus teismų procesinių sprendimų kokybės standartus. Pareiškėja teigia, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančio teismo procesinio dokumento civilinėje byloje Nr. L2-2550-96/2007, Nr. 2-L-1962-605/805, kuriame pareiškėjai priteistas darbo užmokestis, kurio pagrindu atsakovai nuo sužinojimo, privalėjo koreguoti pareiškėjos draudiminį stažą VSDFV. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto abstrakčius pamąstymus apie teisingumą, psichologinį smurtą, tvirtina, kad teisėjas T. Blinstrubis nesugeba taikyti įstatymo, surašyti procesinį sprendimą taikant teisėjų rekomendacijas. Nurodo, kad 2018 m. sausio 11 d. teismui pateikė naujus įrodymus, kuriuos teisėjas T. Blinstrubis nepagrįstai atsisakė priimti ir jai grąžino. Tvirtina, kad teisėjas T. Blinstrubis jau skundo padavimo stadijoje buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi skundo nepriėmė, dėl ko pareiškėjai teko kreiptis į apeliacinės instancijos teismą. Lietuvos vyriausiasis teismas pareiškėjos atskirąjį skundą tenkino, tačiau bylą ir toliau, nepaisant šališkumo, nagrinėjo teisėjas T. Blinstrubis, kuris vadovavosi išskirtinai tik atsakovų pateikta pozicija dėl ginčo esmės. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl ko turi būti panaikintas, o teisėjui T. Blinstrubiui taikomos išskaitos iš darbo užmokesčio už panaikintus procesinius sprendimus.

13. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 30 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-910-773/2018, Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-21313-959/2018 ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-13174-959/2019, kuriais jai priteisti darbo užmokesčiai iš UAB „Kulautuvos vaistinė“, patvirtina jos skundo, nagrinėjamo šioje administracinėje byloje, pagrįstumą. Darbinių santykių faktas su UAB „Kulautuvos vaistinė“ yra pripažintas minėtuose sprendimuose, todėl jo iš naujo įrodinėti nereikia.

14. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį papildomai pažymi, kad teismas skundžiamu sprendimu atmesdamas pareiškėjos reikalavimus vadovavosi ABTĮ, Įmonių bankroto įstatymo, CK ir kitų teisės aktų nuostatomis, byloje pateiktų įrodymų ir paaiškinimų visuma, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai bei argumentai, kad teismo sprendimas grindžiamas išskirtinai teismo išgalvotomis prielaidomis ir motyvais, neatitinkančiais teismui pateiktos medžiagos visumos, atmestini kaip nepagrįsti.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį papildomai pažymi, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, teisingai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentais naikinti šį teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. rašto Nr. (8.1)3-45192 ir VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. rašto Nr. (6.5)I-2971 teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių į draudiminį darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti darbo stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“, nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“, nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdytos individualios veiklos iki veiklos pabaigos, bei šiuo pagrindu pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus: 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371, 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. PE-SPI-33328, kuriais pareiškėjai paskirta senatvės pensija, juose įrašant draudiminį darbo stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“, nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“ ir nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdomos individualios veiklos iki veiklos pabaigos. Byloje taip pat keliamas ginčas ir dėl 50 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjos skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių į draudiminio darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti darbo stažą, dirbtą UAB „Kulautuvos vaistinė“ nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo byloje priėmimo, paliko nenagrinėtu, nustatęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017 pareiškėja, be kitų reikalavimų, prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti darbo stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“. Kitą skundą dalį teismas atmetė, konstatavęs VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. rašto Nr. (8.1)3-45192 ir VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. rašto Nr. (6.5)I-2971 teisėtumą ir pagrįstumą bei nenustatęs atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmuose neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei dėl žalos atlyginimo kilti. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

19. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

20. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. raštas Nr. (8.1)3-45192 ir VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. raštas Nr. (6.5)I-2971 yra teisėti ir pagrįsti.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (8.1)3-45192 teisėtai ir pagrįstai išaiškino pareiškėjai, kad neturi pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Įmonių administravimo sistema“ iškėlimo, kadangi pagal Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnio 3 punktą kreditorius gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų, ar priteistų sumų.

VSDFV 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (6.5)I-2971 taip pat teisėtai ir pagrįstai pagal VAĮ 27 straipsnio 5 dalies nuostatas nutraukė pareiškėjos 2017 m. gegužės 4 d. skundo nagrinėjimą dėl stažo, dirbto UAB „Įmonių administravimo sistema“ laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 3 d., įtraukimo į stažą pensijai gauti, kadangi pareiškėja 2017 m. gegužės 4 d. skundu VSDFV siekė inicijuoti ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, kaip ir pateiktame skunde, nagrinėtame Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2718-244/2017 pareiškėja ginčijo VSDFV 2017 m. sausio 12 d. raštą Nr. (6.5) I-197 ir prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“, nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“, ir šiuo pagrindu pakeisti skundžiamus VSDFV Vilniaus miesto skyriaus sprendimus: 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898, 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371 ir 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. PE-SPI-33328, kuriais pareiškėjai paskirta senatvės pensija.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos Nr. I-2718-244/2017 dalį dėl pareiškėjos prašymo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE-SPI-23371. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-402-822/2019 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE-SPI-19898 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą nutraukė, nes pareiškėja praleido minėtų sprendimų apskundimo terminą ir neprašo jo atnaujinti (ABTĮ 103 straipsnio 8 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat išaiškino, kad dėl reikalavimo į darbo stažą senatvės pensijai gauti įskaityti stažą, dirbtą nuo 2004 m. lapkričio 22 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Kulautuvos vaistinė“ ir nuo 2006 m. birželio 3 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo UAB „Įmonių administravimo sistema“, yra detaliai pasisakyta dar 2014 m. spalio 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-8236.

VSDFV Vilniaus skyrius yra paaiškinęs, kad Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. PE-SPI-33328 skiriant pareiškėjai senatvės pensiją iš naujo, Registre nebuvo duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Kulautuvos vaistinė“, nes VSDFV Kauno skyriaus iniciatyva į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2004 m. lapkričio 22 d. (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia), taip pat nebuvo duomenų ir apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą UAB „Įmonių administravimo sistema“, nes Vilniaus skyriaus iniciatyva 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (7.1E) 5-27-10783 į Registro duomenų bazę įrašyta pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaiga šioje bendrovėje 2006 m. gegužės 4 d. (t. y. ta pati diena, kaip ir valstybinio socialinio draudimo pradžia).

22. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja nenurodė pagrįstų motyvų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, ar kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jos skunde keliamų klausimų ar argumentų, taip pat nenurodo pagrįstų argumentų, jog teismas būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialines teisės normas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog šiais aspektais pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados yra neteisingi, ar atlikti pažeidžiant materialines ir (arba) procesines teisės normas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius teisėjo T. Blinstrubio šališkumu ir jo priimtais procesiniais sprendimais, juos papildo.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėja pirmosios instancijos teismo teisėjo T. Blistrubio šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teisėjas nepriėmė nagrinėti jos skundo, dėl ko ji turėjo kreiptis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu; nepridėjo prie bylos jos teiktų papildomų dokumentų; vadovavosi vien atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Panašią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, akcentuodamas, kad sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo, o sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl teisėjo šališkumo, atmeta juos kaip nepagrįstus. Pareiškėja teisėjo šališkumo, be kita ko, grindžia argumentais, kad jis nepridėjo prie bylos teiktų dokumentų, grąžindamas juos pareiškėjai. Byloje nustatyta, kad pareiškėja dokumentus, kurių pirmosios instancijos teismas nepriėmė ir jai grąžino, pateikė 2018 m. sausio 11 d., t. y. teismo sprendimo paskelbimo dieną. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šią administracinę bylą išnagrinėjo 2017 m. gruodžio 20 d. ir procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2018 m. sausio 11 d. 16.00 val. (I t., b. l. 158). Taigi bylos nagrinėjimas buvo baigtas 2017 m. gruodžio 20 d. ir teismas išėjo į pasitarimų kambarį sprendimui priimti (ABTĮ 81 str.). Akcentuotina, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, o teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį jokie prašymai, nauji duomenys, įrodymai ir kt. negali būti teikiami bei vertinami, nes jau yra baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės. Kadangi pareiškėja naujus įrodymus pateikė 2018 m. sausio 11 d., t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, ir nepateikė jokių argumentų, galinčių pateisinti tokį vėlavimą, pirmosios instancijos teismo teisėjas T. Blinstrubis pagrįstai juos atsisakė priimti ir grąžino pareiškėjai. Teisėjų kolegijos nuomone, šie teisėjo procesiniai veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti teisėjo šališkumą ar suinteresuotumą bylos baigtimi.

26. Teismų praktikoje yra pripažinta, jog įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai savaime nereiškia teisėjo šališkumo, todėl šiuo atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad teisėjas nepriėmė nagrinėti jos skundo, taip pat nepripažintini kaip šališki. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjas T. Blinstrubis byloje buvo šališkas. Šiuo nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

27. Dėl pareiškėjos reikalavimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą, siūlant priimti įstatymą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjui T. Blinstrubiui už kiekvieną panaikintą procesinį sprendimą iš jo darbo užmokesčio būtų išskaičiuojama nuo 10 iki 50 proc. į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai nedalyvauja teisėkūros procese, vykdydami teisingumą teismai yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų, todėl neinicijuoja įstatymų projektų, o savo veikloje vadovaujasi jau priimtais įstatymais ir teisės aktais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2–3 str.).

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

29. Pareiškėja pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos ir įvertinti, nes pirmosios instancijos teismas juos atsisakė vertinti (II t., b. l. 10–33, 42–65, 69–101, 108–128). Dėl pateiktų įrodymų teisėjų kolegija pažymi, kad jie negali būti priimti ir tiriami apeliacinės instancijos teisme kaip nauji įrodymai, nes neatitinka nė vienos iš ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nurodytų naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui sąlygų. Pabrėžtina, kad pateikti įrodymai arba visiškai nesusiję su nagrinėjamu ginču arba pernelyg nutolę nuo ginčo nagrinėjamoje byloje dalyko. Be to, pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teisme turėjo objektyvias galimybes pateikti teismui visus, jos manymu, nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atsisako tirti šiuos dokumentus kaip įrodymus nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė