2019-02-20 Nr. AB-4917-3-61-3-03168-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-83-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03168-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. S. (T. S.) (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) direktoriaus 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. lT-20-(7.5.); 2) panaikinti NŽT Trakų skyriaus 2016 m. gegužės 5 d. raštą Nr. 46SD-2041-(14.46.104.); 3) įpareigoti atsakovą NŽT tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. balandžio 7 d. prašymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2016 m. balandžio 7 d. kreipėsi į NŽT Trakų skyrių su prašymu atkurti jam nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jo mamai M. A. M.-S. priklausiusią 56,67 ha (toks skaičius nurodytas pareiškėjo skunde teismui) ploto (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų raj., dalį. NŽT Trakų skyrius 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 46SD-2041-(14.46.104.) (toliau – ir Raštas) informavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises į jo motinai M. A. M.-S. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį, esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav., pateiktas po Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatyto termino, jis nebus nagrinėjamas. NŽT direktorius 2016 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. lT-20-(7.5.) pareiškėjo 2016 m. gegužės 30 d. skundą dėl Rašto panaikinimo atmetė.

3. Pareiškėjas nurodė, kad visi dokumentai, t. y. prašymas atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ežerą bei nuosavybės teises, giminystės ryšį bei Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytais terminais. Pareiškėjas 1999 m. spalio 25 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) ežerą nurodė, jog ežeras priklauso jam nuosavybės teise. Tuo tarpu institucija, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą, savo iniciatyva sprendė, jog (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė pareiškėjo seneliui, nepriklausomybės akto signatarui D. M., ir toliau vykdė nuosavybės atkūrimo procedūras, taip susiklostė šiai dienai egzistuojanti situacija, kai pareiškėjui nėra atkurtos nuosavybės teisės į visą (duomenys neskelbtini) ežerą. Taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.7-79-16046 ir 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17368 T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 65 ha (nors faktiškai ežero plotas yra 84,2 ha) ploto (duomenys neskelbtini) ežerą, kaip į jo seneliui nuosavybės teise priklausiusį turtą. Tačiau dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha ploto žemę (savininku įvardijant tik D. M.), t. y., pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą apribojimą, dėl to Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011 Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2.7-79-17368 ir dalis Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 buvo panaikinti, nors (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė pareiškėjo šeimai.

4. Pareiškėjo teigimu, jeigu institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas ir būtų nurodžiusios, jog negalima atkurti nuosavybės teises į daugiau nei 150 ha, pareiškėjas būtų iškart galėjęs imtis veiksmų atkurti nuosavybės teises į šią normą viršijančią (duomenys neskelbtini) ežero dalį. Pareiškėjas manė, kad jis nėra praleidęs Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, todėl atsakovo atsisakymas nagrinėti pareiškėjo 2016 m. balandžio 7 d. prašymą ir tuo pačiu tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, kurios buvo pradėtos dar 1999 metais, yra visiškai nepagrįstas.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko D. M. turėtą (duomenys neskelbtini) ežerą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, laikomas paduotu tik dėl šio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėto nekilnojamojo turto ir negali būti laikomas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais paduotu prašymu ir į M. A. M.-S. tikėtina turėtą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais tinkamai neįgyvendino savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą dėl M. A. M.-S. galbūt valdytą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį.

7. NŽT pažymėjo, kad tik teismui atnaujinus terminus prašymui, nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. A. M.-S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą ir pareiškėjui valstybės institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo darbus, pateikus įsiteisėjusią teismo nutartį, prašymą ir dokumentus, kuriems atnaujintas pateikimo terminas, galėtų būti tęsiama nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjo T. S. vardu.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 yra konstatuota, kad „pareiškėjas, pateikdamas 1999 m. spalio 25 d prašymą, išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ežerą. Tačiau teismai pagrįstai, atsižvelgę į pirmiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamiesi ne tik CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo taisykles, bet ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis, sprendė, kad tuo pačiu prašymu, kuris jau yra išnagrinėtas ir nuosavybės teisių atkūrimas procesas pasibaigęs, negali būti remiamasi. Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai, nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, sprendė, jog valstybės įgaliotoms institucijoms nepateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti“.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 7 d. kreipėsi į NŽT Trakų skyrių, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jo mamai M. A. M.-S. priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų raj., dalį. NŽT Trakų skyrius 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 46SD-2041-(14.46.104.) (toliau – ir Raštas) informavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas pateiktas po Atkūrimo įstatyme numatyto termino, jis nebus nagrinėjamas. NŽT direktorius 2016 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. lT-20-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo 2016 m. gegužės 30 d. skundą dėl Rašto panaikinimo atmetė.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 1 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-3-202-915/2016 pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (kad pareiškėjojo motina M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 34,47 ha iš 65 ha (duomenys neskelbtini) ežero Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime) nustatymo, kurioje ginčas buvo kilęs dėl to paties pareiškėjo siekio įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teises į M. A. M.-S. turėtą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį. Aptariamame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniame sprendime jau buvo konstatuotos ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, kurios pripažintinos prejudiciniais faktais, t. y., kad pareiškėjo T. S. 1999 m. spalio 25 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra išnagrinėtas ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal jį yra pasibaigęs, todėl juo negali būti remiamasi siekiant atkurti nuosavybės teises ir į M. A. M.-S. galimai turėtą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį.

12. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjas tik 2016 m. balandžio 7 d. NŽT Trakų skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos jo mamai M. A. M.-S priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį. Teismas nurodė, kad pareiškėjas praleido Atkūrimo įstatyme numatytus terminus prašymui bei nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai skundžiamais sprendimais atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

14. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-202- 915/2016 pateiktais išaiškinimais, nes minėta civilinė byla ir nagrinėjama administracinė byla nėra tapačios ir yra ne dėl to paties dalyko. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, ar ne. Šioje administracinėje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo priimtų sprendimų teisėtumo ir jų pagrįstumo, o bendrosios kompetencijos teismai nustatę, jog nebuvo nuosavybės teises atkuriančios institucijos išvados, kad nepakanka dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, konstatavo, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl civilinė byla buvo nutraukta. NŽT, kuriam prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas dar 1999 metais, išvados dėl pateiktų dokumentų pakankamumo / nepakankamumo niekada neteikė, todėl pareiškėjas buvo priverstas pakartotinai kreiptis į NŽT ir pateikti 2016 m. balandžio 7 d. prašymą, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo mamai M. M.-S. priklausią dalį (duomenys neskelbtini) ežero arba būtų pateikta išvada, kad duomenų nepakanka ir būtina kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

14.2. Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismo prašė nustatyti, kad jo motina M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 34,47 ha iš 65 ha (duomenys neskelbtini) ežero Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Tuo tarpu, NŽT pareiškėjas prašė atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jo mamai M. A. M.-S. priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį.

14.3. Pareiškėjoas 1999 m. spalio 25 d. prašė atkurti nuosavybės teises į visą (duomenys neskelbtini) ežerą. Visas (duomenys neskelbtini) ežero plotas yra 84,2 ha, pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos į 65 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį (vėliau teismų sprendimais nuosavybės teisių atkūrimas į 34,47 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį buvo panaikintas dėl nuosavybės teises atkuriančių institucijų kaltės). Dėl 19,2 ha (84,2 ha - 65 ha) ploto nuosavybės teises atkuriančios institucijos nėra priėmusios jokio sprendimo, taigi ir dėl šios priežasties nepagrįsta pirmosios instancijos išvada, jog pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašymas jau yra išnagrinėtas. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.

14.4. Teismas negalėjo remtis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytas faktinių aplinkybių (kurios, be kita ko, buvo kitokios nagrinėjant civilinę bylą) teisinis vertinimas ir išvados, kad pareiškėjo prašymas jau yra išnagrinėtas ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs, ginčijamame teismo sprendime yra nepagrįstai traktuojamas kaip prejudicinis faktas.

14.5. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl Rašto ir Sprendimo neteisėtumo, nepagrįstai nevertino pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašymo, kuriame nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklauso paveldėjimo teise pareiškėjui T. S., turinio.

14.6. Pareiškėjui šaukimas į teismo posėdį, vykusį 2017 m. vasario 14 d., asmeniškai buvo įteiktas tik 2017 m. vasario 15 d., t. y. jau po įvykusio teismo posėdžio.

14.7. Ginčo atveju kyla abejonių dėl bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumo. Pareiškėją nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavo įgaliotinis V. J., kuris pareiškėją atstovavo ir Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjant šią bylą. Po bylos išnagrinėjimo paaiškėjo, jog viena iš bylą nagrinėjusių teisėjų – Asta Urbonienė – 2011 m. balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-80-423/2011 buvo nusišalinusi nuo minėtos bylos nagrinėjimo, kurioje viena iš šalių buvo pareiškėjo atstovas V. J.. Todėl teisėja Asta Urbonienė galimai buvo šališka nagrinėjant ir šį ginčą. Be to, administracinėje byloje Nr. I-32-554/2012 2012 m. spalio 29 d. nutartimi, kurią priėmusių teisėjų kolegijoje buvo ir teisėja Asta Urbonienė, buvo atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą pagal pareiškėjo T. S. prašymą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-662-86/2013 panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartį kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Apeliantas, nurodydamas, kad dėl 19,2 ha (84,2 ha - 65 ha) ploto nuosavybės teises atkuriančios institucijos iki šios dienos nėra priėmusios jokio sprendimo, siekia suklaidinti teismą, kadangi, kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. spalio 21 d. archyvo pažymėjimo Nr. T-766014, Žemės reformos valdybos nutarimo Nr. 1394 bei 1936 m. rugpjūčio 14 d. rašto Žemės Reformos Departamentui Nr. 4126, buvusiam savininkui D. M. priklausė (duomenys neskelbtini) ežeras, kurio plotas buvo 65 ha.

15.2. Apeliantas reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 19,2 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį pirmosios instancijos teisme nekėlė, todėl tai naujas reikalavimas, kurio apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti.

15.3. Pareiškėjo teiginys, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos kaltės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės į daugiau nei 150 ha ploto žemę, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2014 nustatytos aplinkybės, kad V. J., kaip T. S. įgaliotinio, veiksmai, kuriais jis, nuslėpdamas informaciją apie jau atkurtas nuosavybės teises kitoje Lietuvos apskrityje, inicijavo neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį, nei įstatymo leidžiama, žemės plotą, laikytini pažeidžiančiais viešąjį interesą.

15.4. Atsakovas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-202- 915/2016, nesutinka su apelianto teiginiais, kad teismas negalėjo vadovautis prejudiciniais faktais, nustatytais minėtoje civilinėje byloje.

15.5. Pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašyme buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė jo seneliui D. M., todėl visiškai nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas apelianto teiginys, kad ginčo atveju institucijos, kurios vykdė nuosavybės teisių atkūrimą savo iniciatyva sprendė, kad ežeras nuosavybės teise priklausė seneliui D. M.

15.6. Pareiškėjo atstovas advokatas Arnas Uleckas 2017 m. vasario 14 d. vykusio teismo posėdžio metu, į klausimą, ar pareiškėjas yra tinkamai informuotas apie teismo posėdį ir jam žinoma apie posėdžio datą ir laiką, nurodė „taip“.

15.7. Nėra pagrindo pripažinti, kad dėl apelianto minimų aplinkybių, susijusių su teisėjos šališkumu, teismas neteisingai išsprendė bylą. Byloje nenustatytas teismo (teisėjų) suinteresuotumas bylos baigtimi ar priklausomumas sprendžiant šalių ginčą. Todėl apelianto išdėstytos aplinkybės, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė nepalankius apeliantui procesinius sprendimus, nepatvirtina išvados, kad Kauno apygardos administracinis teismas (teisėja Asta Urbonienė) nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Pareiškėjas nuo Kauno apygardos administracinio teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI-5056-644/2016, priėmimo žinojo, kad skundą nagrinės teisėja Asta Urbonienė, tačiau nušalinimo nepareiškė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) ežerą, remiantis jo 1999 m. spalio 25 d. prašymu, kurį įgaliotas atstovas buvo pateikęs Trakų rajono (duomenys neskelbtini) agrarinei tarnybai.

17. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 7 d. NŽT Trakų skyriui pateiktame prašyme prašė jam, T. S. atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jo mamai M. A. M.-S. priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį. Pareiškėjas teigė, kad visi nuosavybės teises pavirtinantys dokumentai buvo pateikti anksčiau, kada buvo nagrinėjamas pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ežerą. Prašė atkreipti dėmesį į tai, kad 1922 m. Lietuvoje buvo pradėta žemės reforma, kurios metu galiojęs reglamentavimas numatė, kad kiekvienam šeimynos nariui gali priklausyti po 150 ha, o įpėdiniams – 80 ha žemės; teigė, kad jo seneliui D. M. 150 ha viršijantis žemės (ežero) plotas nebuvo paimtas žemės reformos metu, nes jį valdė pareiškėjo mama M. A. M.-S., todėl pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jai priklausiusią 53,67 ha ploto ežero dalį.

18. Atsakovo NŽT Trakų skyrius 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 46SD-2041-(14.46.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pareiškėją informavo, kad jo prašymas pateiktas po Atkūrimo įstatyme numatyto termino ir jis nebus nagrinėjamas. Taip pat pareiškėjas minėtu raštu buvo informuotas, jog dėl praleisto termino prašymui paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo jis turi teisę kreiptis į teismą. Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. lT-20-(7.5.), išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. gegužės 30 d. skundą dėl Rašto panaikinimo, jį atmetė, pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs M. A. M.-S. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų apie jos iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, kad pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo laikytinas paduotu tik į senelio D. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą.

19. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 1 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-3-202-915/2016 pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (kad pareiškėjo motina M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 34,47 ha iš 65 ha (duomenys neskelbtini) ežero Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime) nustatymo, kurioje ginčas buvo kilęs dėl to paties pareiškėjo siekio įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teises į M. A. M.-S. turėtą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį, ir konstatavo, kad pareiškėjo T. S. 1999 m. spalio 25 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra išnagrinėtas ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal jį yra pasibaigęs, todėl juo negali būti remiamasi siekiant atkurti nuosavybės teises ir į M. A. M.-S. galimai turėtą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajone, dalį. Be to, nurodė, kad pareiškėjas praleido Atkūrimo įstatyme numatytus terminus prašymui bei nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad civilinės byla dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo buvo nutraukta, todėl teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 pateikiamais išaiškinimais. Pažymėjo, kad pareiškėjas 1999 m. spalio 25 d. prašyme nurodė, kad siekia atkurti nuosavybės teises į visą (duomenys neskelbtini) ežerą, tačiau NŽT niekuomet nėra nurodžiusi, kad nepakanka duomenų nuosavybės teisėms atkurti į M. A. M.-S. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį. Taip pat teigė, kad byla išnagrinėja jam neįteikus šaukimo, pareiškė abejones teisėjos A. U. nešališkumu.

21. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. VIII-359 prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti buvo nustatytas terminas – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti terminas – iki 2003 m. gruodžio 31 d., be to, šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai prašymų atkurti nuosavybės teises turiniui – prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas.

22. Byloje surinkti duomenys – pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašymas – patvirtina, kad jis prašė atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) (Akmenos, Okmenkos) ežerą, jo savininku nurodė senelį – D. M.; nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktuose dokumentuose iš archyvų taip pat ežero savininku nurodomas D. M. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. spalio 21 d. pažymėjimas T-7660-14, prie šio pažymėjimo pridėtos D. M. nusavinimo byloje esančių dokumentų kopijos), Vilniaus apskrities administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus Pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, parengtoje 2001 m. birželio 15 d. Nr. 14409, archyvo dokumentų pagrindu taip pat konstatuota, kad 65,0 ha vandens telkinio, esančio Vilniaus apskrities Trakų rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, savininkas buvo D. M. Pats pareiškėjas nekvestionavo šių duomenų tikrumo kol 1999 m. spalio 25 d. pateikto prašymo pagrindu vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, kad dalies turto savininke, atsižvelgiant į tuomet galiojusias 1922 m. Žemės reformos įstatymo su vėlesniais pakeitimais nuostatas, buvo jo motina M. A. M.-S.. Tačiau tokios aplinkybės negali pakeisti pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. pateiktame prašyme išreikštos valios ir savaime nesudaro pagrindo archyvuose išlikusių duomenų vertinti kitaip, negu nurodyta.

23. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui atkuriant nuosavybės teises 1999 m. spalio 25 d. pateikto prašymo pagrindu buvo priimti sprendimai – Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 2.7-79-16046 ir 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2.7-79-17368, kuriais T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 65 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežerą, kaip į seneliui D. M. nuosavybės teise priklausiusį turtą. Nustačius, kad pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha ploto žemę, t. y. pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą apribojimą, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011 Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2.7-79-17368 ir dalis Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 buvo panaikinti. Šios neginčytinai nustatytos aplinkybės byloje patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas 1999 m. spalio 25 d. pateikto prašymo pagrindu į buvusio savininko D. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra pasibaigęs. Atsakovui nėra jokio faktinio nei teisinio pagrindo kitaip interpretuoti (kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė T. S. šeimai ar pan.) pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašyme pareikštos valios ir nurodytų aplinkybių, taip pat nėra pagrindo vertinti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs ir šio prašymo pagrindu negali būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitam savininkui – pareiškėjo motinai M. A. M.-S. iki 1940 m. nacionalizacijos galbūt priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežero dalį.

24. Minėtos aplinkybės negalėtų būti vertinamos kitaip ir dėl tos priežasties, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 yra konstatavęs, kad kasatoriaus (t. y. pareiškėjo) pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, nes nepateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises, taigi prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės ir byla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktu, nutraukta pagrįstai. Tik pateikus tokį prašymą, atnaujinus terminą jam pateikti, valdymo nuosavybės teise faktas įgautų juridinę reikšmę. Nutartyje taip pat pažymėta, jog kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai, nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, sprendė, jog valstybės įgaliotoms institucijoms nepateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Civilinio proceso kodekso 18 straipsnis įtvirtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 pasekmės pareiškėjo atžvilgiu yra įpareigojančios visus subjektus, visoje valstybės teritorijoje vienodai vertinti faktą, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo motinai M. A. M.-S. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą nėra paduotas, šios aplinkybės vertinimas negali retrospektyviai keistis pareiškėjo nurodomu būdu kitaip, subjektyviai interpretuojamo jo 1999 m. spalio 25 d. prašymo.

25. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 nustatytų aplinkybių, be pakankamo teisinio pagrindo vertino jas kaip prejudicinę galią turinčius faktus. Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punkte. Abiem atvejais yra akcentuojamas įsiteisėjusio galutinio procesinio dokumento – teismo sprendimo, kuriuo, išnagrinėjus bylą iš esmės, nusprendžiama dėl proceso šalių teisių ir pareigų, teisinė galia. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 paliko nepakeistus žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus (nutartis), kuriais civilinė byla buvo nutraukta. Tai reiškia, kad iš esmės nebuvo tiriamos ir nustatinėjamos aplinkybės, nebuvo priimtas šalims materialines teisines pasekmes galintis sukelti procesinis sprendimas, t. y. jokie prejudiciniai faktai nebuvo nustatyti. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas dėl netinkamai pritaikytų proceso įstatymo normų neturi įtakos galutiniam bylos rezultatui, nes, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 24 punkte, įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visiems subjektams.

26. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam teismo šaukimas buvo įteiktas 1 diena vėliau negu vyko teismo posėdis pirmosios instancijos teisme, savaime nėra patvirtinantys, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie teismo posėdį, vykusį 2017 m. vasario 14 d. Teismo posėdyje pareiškėjo interesams atstovavo įdaliotas asmuo V. J. ir advokatas, jie nenurodė, kad pareiškėjas nežinotų apie teismo posėdį ir dėl tokios priežasties neprašė jo atidėti, todėl nurodomas proceso trūkumas laikytinas formaliu ir neturėjusiu reikšmės pareiškėjo teisėms.

27. Atmestini apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narės teisėjos Astos Urbonienės galimo šališkumo. Aplinkybės, kad teisėja dalyvavo nagrinėjant kitas bylas, kurių šalimi buvo pareiškėjas (administracinėje byloje Nr. I-32-554/2012), buvo nusišalinusi nuo bylos nagrinėjimo, kurioje dalyvavo įgaliotas pareiškėjo atstovas V. J. (administracinėje byloje Nr. I-80-423/2011), savaime niekaip nepagrindžia teisėjos šališkumo nagrinėjant konkrečią bylą; teismų praktikoje teisėjų atliekami veiksmai nagrinėjant kitas bylas, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, teisėjų priimami procesiniai sprendimai paprastai nesudaro pagrindo juos nušalinti nuo bylos nagrinėjimo. Be to, teisėjų kolegijos sudėtis, patvirtinta teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi, buvo skelbiama iš anksto, todėl pasinaudoti teise pareikšti nušalinimą dėl tokių seniai buvusių aplinkybių pareiškėjas, elgdamasis sąžiningai, turėjo galimybę iki teismo posėdžio pradžios.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nepripažino jų pagrįstais ir nenustatė pagrindų apeliacinį skundą tenkinti. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, todėl, nepaisant aplinkybės, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su dalimi teismo sprendimo motyvų ir juos pakeitė, apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė