2020-08-12 Nr. AB-14917-3-61-3-01206-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2170-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01206-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. birželio 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose ir jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos. Jis buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kur jam atliekant gamtinius reikalus ar tenkinant lytinę aistrą, jis buvo matomas kitų kameroje esančių nuteistųjų ir suimtųjų, o taip pat pareigūnų ir pareigūnių per apžiūros langelį, esantį duryse, o įmontuota 1,50 m sienelė neuždengdavo tualeto nuo likusios kameros dalies. Nuolatinis diskomforto pojūtis, kurį sukeldavo privatumo nebuvimas, jam kėlė netiesiogines kančias, todėl jis buvo netiesiogiai kankinamas. Lukiškių TI-K pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neužtikrino jo privatumo, sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir netiesiogiai jį kankino. Dėl minėtų kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktu, nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu ir praustuvu. Kai kurios sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau visose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

6. Lukiškių TI-K akcentavo, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo K. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 560 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K su pertraukomis nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, iš Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėnesio pranešimo „Dėl K. S. skundo“ nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos.

9. Teismas nurodė, kad nors Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. (išskyrus 2017 m. sausio 13 d. – 2017 m. sausio 24 d., kai pareiškėjas buvo išvykęs), t. y. 184 paras, nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais, kai jis buvo laikomas ne vienas. Be to, 11 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl tai vertintina kaip mažinanti neturtinę žalą aplinkybė.

10. Teismas vertino, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, kad 560 Eur yra adekvati ir teisinga pareiškėjo patirtos neturtinės žalos kompensacija.

III. 11. Pareiškėjas K. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visa apimtimi – priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas pažeidžia teisingumo principą. Pareiškėjas nesutinka su teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma, nes, pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino pažeidimo, kuris tęsėsi 184 paras, mastą ir intensyvumą. Aplinkybė, kad 11 parų jis buvo laikomas kameroje vienas, nepaneigia didelio nustatyto pažeidimo masto, nes, būdamas kameroje vienas, jis vis dėlto buvo stebimas pareigūnų. Pareiškėjas pažymi, kad teismo argumentas, jog nustatytinas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas atsižvelgiant į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, neatitinka EŽTT išaiškinimų, pagal kuriuos valstybės, neatsižvelgiant į finansinius sunkumus, privalo organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas cituoja CK nuostatas, nustatančias neturtinės žalos atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Atsakovo atstovas teigia, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovo atstovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, akcentuoja, jog nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė; nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas K. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde nepateikiami jokie nesutikimo su teismo sprendimu argumentai. Atsakovo atstovas tik pakartoja pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos, ginančios žmogaus teises ir laisves, tačiau atsakovo atstovas šią aplinkybę nepagrįstai neigia.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Bylos dalykas – 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui K. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. birželio 2 d.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose 184 paras nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjui priteisė 560 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pažeidimo, kuris tęsėsi 184 paras, mastą ir intensyvumą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju valstybės atsakomybė negalima, nes nėra būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos / neveikimo. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes jis patirtos neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

23. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020; kt.).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. (išskyrus 2017 m. sausio 13 d. – 2017 m. sausio 24 d., kai pareiškėjas buvo išvykęs), iš viso 184 paras nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais mazgais. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 11 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas, pripažino, kad tai yra valstybės atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

25. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).

27. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių argumentų, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti būtų pakankama satisfakcija jo pažeistos teisės į privatumą pažeidimo pripažinimas. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pareiškėjui priteisti pinginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 560 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

30. Pareiškėjas prašo priteisti jam 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/99) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesilaikė EŽTT išaiškinimų.

32. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, nurodė argumentus, dėl kurių vadovaudamasis CK 6.250 straipsniu, priteisė 560 Eur kompensaciją.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė