2016-10-24 Nr. AB-20126-3-61-3-00733-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1513-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00733-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-375(11); 3) priteisti iš atsakovo 4 351,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėja paaiškino, kad VRM sprendimu jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio mėnesio buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos nuomone, jai paskirta valstybinė pensija buvo mažinama nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 ir 23 straipsnio nuostatas, taip pat konstitucinius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principus. Pareiškėja skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai. Teigė, kad paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012 -2013 m. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, pažeidžia jos teisėtus lūkesčius ir asmenų lygiateisiškumo principą, nes įstatymų leidėjas pratęsė Laikinojo įstatymo galiojimą tik šiai asmenų grupei, ekonominės krizės našta buvo paskirstyta neproporcingai, valstybinių pensijų gavėjams dėl neišmokėtos pensijos dalies (nuosavybės) taikant Laikinojo įstatymo straipsnį nenustatytas turtinių praradimų kompensavimo mechanizmas.

Dėl skundo teismui padavimo termino pareiškėja teigė, kad šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Pareiškėja pažymėjo, kad būdama lojali Lietuvos Respublikos pilietė, ji tikėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas priima Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus, todėl gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją suprato, kad tai daroma dėl finansinės krizės ir toks sumažinimas bus laikinas, o susidarę turtiniai praradimai kompensuoti. Tik susipažinusi su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad jos teisės yra pažeidžiamos. Be to, ginčo teisinių santykių srityje iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr.A552-519/2013 priėmimo vyravo teisinis neaiškumas, kuris apsunkino kreipimąsi teismą laiku.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20–21) atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo galimas. Pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo mažinta tik šiuo teisiniu pagrindu. t.y. teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (b. l. 46–50) netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. ir šią administracinės bylos dalį nutraukė. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjai VRM 2007 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 11SP-2037 nuo 2007 m. birželio 27 d. neterminuotai buvo paskirta 1 320,22 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 15). Pareiškėja 2014 m. lapkričio 17 d. prašymu kreipėsi į VRM, prašydama kompensuoti sumažintą valstybinės pensijos dalį už visą laikotarpį (b. l. 16). VRM, atsakydama į pareiškėjos prašymą, 2015 m. sausio 13 d. sprendime Nr. 1D-375(11) nurodė, kad neturi teisinio pagrindo pareiškėjai išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 17). Pareiškėja, nesutikdamas su gautu atsakymu, kreipėsi su skundu į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 konstatavo, jog ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama analogiško iš esmės pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad reikalavimui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas valstybinė pensija pareiškėjai buvo mokama nuo 2010 metų sausio mėnesio. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams valstybinės pensijos yra išmokamos už praėjusį mėnesį. Vadinasi, pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėja skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. sausio 27 d., t.y. praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo teismui terminą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą, nenustatyta.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. lapkričio 7 d. LVAT formuoja praktiką, kad savo teises valstybinių pensijų gavėjai turėjo ginti per trejus metus nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, todėl į teismą ji turėjo kreiptis iki 2013 metų vasario mėnesio. Pareiškėja skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. sausio 27 d., t. y. praleidusi nustatytą trejų metų terminą. Pareiškėjos argumentus esą apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik po to, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, teismas vertino prieštaraujančiais nuosekliai administracinių teismų praktikai, todėl juos atmetė.

Teismas konstatavo, kad terminą pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja praleido ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo jos valios priklausiusių priežasčių. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. sausio 27 d., prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir nenurodė jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismas priėjo prie išvadų, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą reikalavimui pareikši dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio mėn. – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį.

Nustatęs, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti jai valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams. Pareiškėja apie jos teises nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Taigi, pareiškėja, į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipdamasi 2015 m. sausio 27 d., trejų metų termino minėtam reikalavimui pareikšti nepraleido.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y., kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas, nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, o pareiškėjos valstybinė pensija ginčo laikotarpiu (2012–2013 metais) buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2012 m. sausio - 2013 m. gruodžio mėn. laikotarpį.

Nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti VRM 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-375(11), teismas byloje nustatė, kad VRM šiame sprendime, atsakydama į pareiškėjos prašymą, nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindus, taip pat informavo apie tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas ir valstybinių pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.. Teismas pažymėjo, kad todėl atsakovas neturėjo pagrindo nevykdyti įstatymo ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Konstatavo, kad VRM, apskaičiuodama pareiškėjos valstybinės pensijos dydį ginčijamu laikotarpiu, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos akto nekonstitucingumu. VRM šiuo atveju veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjos valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį galėjo būti perskaičiuojama. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamas VRM 2015 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 1D-375(11) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja D. R. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 56–59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei tenkinti skundą.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nepagrįstas ir neatitinka teismų praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. Pagal ABTĮ 34 straipsnį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliantės teigimu, terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido ji praleido dėl svarbių priežasčių ir jis yra atnaujintinas. Priėmus 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinąjį įstatymą buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatyme nustatytas valstybinių pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir, valstybei išgyvenus ekonominį sunkmetį, neišmokėta valstybinės pensijos dalis per protingą laiką bus teisingai kompensuota teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių, taip pat dėl to, kad kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos klausimas nėra sureglamentuotas norminiuose teisės aktuose, o teismų praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėja anksčiau nesikreipė į teismą dėl Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka sumažintos valstybinės pensijos grąžinimo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–66) atsakovas pažymi, kad apeliantė (pareiškėja) skundą teismui pateikė 2015 m. sausio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo; daugiau kaip dviem metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, daugiau nei metams nuo jo paskelbimo; praėjus daugiau kaip metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei metams po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Per nurodytus laikotarpius apeliantė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Naujausioje LVAT praktikoje nurodyta, kad tuo atveju, kai termino viršijimas yra daugiau nei metai, termino praleidimą pateisinančios priežastys turi būti itin svarbios (LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Kadangi apeliantės nurodytos termino praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nelaikytinos objektyviomis, nuo jos valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teismų praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą, teismas pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį. Be to, atsakovas pažymi, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 gruodžio mėn. nutraukė, o skundo dalį dėl pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nesivadovavo šios kategorijos administracinėse bylose suformuota teismų praktika bei nepagrįstai nutraukė bylos dalį.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai iš esmės skirti praleisto termino paduoti skundą atnaujinimui, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą visa apimtimi.

Atsižvelgiant į laikotarpį dėl kurio pareiškėja kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, byloje aktualūs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio, reglamentavusio minėto įstatymo 4 straipsnio galiojimą, terminai.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją (originalią) Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją galimas pažeidimas, skunde apibrėžtas vienu bendru terminu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ) iš esmės yra trijų savarankiškų terminų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pareiškėja apie jos teises galimai pažeidžiančius atsakovo veiksmus sumažinat paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. sausio 27 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis pirmuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, vadovaujantis antruoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) pirmoji apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2013 m. vasario mėnesį. Pareiškėja dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo 2015 m. sausio 27 d. kreipėsi į teismą nepraleidusi procesinio termino (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (šis procesinis terminas buvo nustatytas administracinių teismų praktikoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-519/2013), todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad vien tai, jog dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjos prašymu atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi dar vėliau (2015 m. sausio mėnesį) nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (2014 m. rugsėjo mėn.), nenurodydama jokių individualių termino praleidimo svarbių priežasčių. Taigi šiuo atveju pareiškėjos kreipimasis į teismą 2015 m. sausio 27 d. dėl 2010-2011 m. laikotarpio vertintinas kaip neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą terminą grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, nenurodytos jokios individualios priežastys, kurias teismas galėtų pripažinti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, o neatnaujinęs termino, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Pareiškėja šioje byloje taip pat kėlė ginčą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) pateiktų įrodymų apie pareiškėjai 2010-2013 m. mokėtą valstybinę pensiją nustatyta, kad pareiškėjai VRM 2007 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 11SP-2037 paskirtos valstybinės pensijos (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360,00 Lt) dydis ginčui aktualaus laikotarpio pradžiai (2012 m. sausio 1 d.) buvo 1 680,22 Lt. Atsakovas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo pareiškėjai perskaičiuotą ir atitinkamai sumažintą valstybinę pensiją (1 354,26 Lt) vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, taip pat Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais. VRM 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 1D-375(11) netenkino pareiškėjos 2014 m. lapkričio 17 d. prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, taip pat atsižvelgdama į galiojančius Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimus.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, atsižvelgdamas į nagrinėjamai individualiai bylai aktualiuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y., į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos nustatyta, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, jai paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2012–2013 metų laikotarpiu nesiekė 20 procentų (sudarė 19,40 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą ir priteisti jai dėl minėtų Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios neprieštarauja Konstitucijai, taikymo 2012–2013 metais susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas