2022-07-27 Nr. AB-19469-3-62-3-00578-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3396-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00578-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos 9.2; 9.3;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 21S50297 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad pareiškėja turėjo draugę, kurios vaikinas buvo ginkluotųjų sukilimų dalyvis. Draugė įskundė vaikiną policijai, todėl jis, apie tai sužinojęs, nužudė draugę. Po šio įvykio policija susisiekė su pareiškėja ir paprašė draugę nužudžiusį vaikiną įvilioti į savo namus, kad galėtų surengti jam pasalą ir nušauti. Pareiškėja taip ir padarė, operacijos metu policija nukovė vaikiną. Pažymėjo, jog pareiškėja pabėgo iš šalies, nes bijo, kad jai gali atkeršyti minėto vaikino bendražygiai sukilėliai, kurie veikia visoje šalyje.

3. Atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėja nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl ji atitinka reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo, taip pat pareiškėjai turi būti suteikiama papildoma apsauga.

4. Pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturi išsilavinimo, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perduota tik prieglobsčio prašytojai. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl gauto prašymo. Atsakovas taip pat nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog, grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.

5. Pareiškėja yra labai jauno amžiaus moteris, kuri buvo prievarta ištekinta, neturi namų, šeimos ir artimųjų paramos, anksti patyrė žiaurų smurtą, dėl to yra labiau pažeidžiama, taigi jai turi būti suteikta papildoma apsauga.

6. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą.

7. Teismo posėdžio metu pareiškėja teigė, kad jai grėsmė kyla grįžti į kilmės šalį, kadangi ji yra persekiojama sukilėlių (duomenys neskelbtini), taip pat ji nuo 7 metų buvo prievartaujama dėdės ir nuo jo gimdė vaikus, tačiau net mama dėl to jos neapgynė. Teigė, kad dėl seksualinės prievartos savo šalyje ji niekur nesikreipė, kadangi ji pabėgo su drauge nuo viso to.

8. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Atsakovo teigimu, duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), prieglobsčio prašytoja nepateikė. Su pareiškėjos teiginiais, kad ji priskirtina padidėjusios rizikos grupei, atsakovas nesutiko, kadangi pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde išskiriami padidėjusios rizikos asmenų profiliai pareiškėjos atveju nėra aktualūs ir netaikytini.

10. Pareiškėja pasakodama savo istoriją apsiribojo bendro pobūdžio informacija, nesileido į detales, vengė atsakyti į patikslinančius klausimus, nuolatos reikalavo pakartoti, performuluoti klausimus. Nurodyti pasakojimo trūkumai leidžia kritiškai vertinti prieglobsčio prašytojos pasakojimą. Atsižvelgus į prieglobsčio prašytojos pasakojimo trūkumus (pasakojimas nedetalus, abstraktus, bendro pobūdžio ir neišsamus), labai tikėtina, kad prieglobsčio prašytojos istorija yra pramanyta ir neatskleidžia jos tikrųjų išvykimo iš kilmės šalies motyvų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jai tariamai kilusio „persekiojimo“ grėsmę. Galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

11. Remiantis surinkta informacija apie šalį, priverstinis ištekinimas dėl giliai įsišaknijusių visuomenės tradicijų ir papročių yra paplitęs šalyje, nepaisant teisinių apribojimų, todėl galimai prieglobsčio prašytoja galėjo su tuo susidurti. Tačiau prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie įvykius, dėl kurių ji tariamai išvyko iš šalies, yra abstraktus, nedetalus, jos pateikta informacija yra labai ribota.

12. Pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija teisės aktuose numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje.

13. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas yra nuolat kintantis, kadangi apklausos metu pareiškėja nurodė, jog žmogus jos akivaizdoje buvo nužudytas, o teismo posėdžio metu teigė, kad buvo sudegintas, taip pat aplinkybių, kad ji seksualiai buvo išnaudojama, apklausos metu pareiškėja neminėjo.

II. 14. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 21S50297 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus (dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio).

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. spalio 25 d. apklausos metu pažymėjo, kad ji (duomenys neskelbtini) paliko ir prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje dėl to, jog nori gyventi ramiai, be baimės dėl savo saugumo ir gyvybės. Pasakojo, kad ji yra draugės draugo nužudymo liudininkė ir dėl to jai kyla grėsmė būti sulaikytai, uždarytai į kalėjimą ir / arba nužudytai. Teigė, kad draugė įskundė savo vaikiną policijai, tačiau jos vaikinas per asmeninius ryšius apie tai sužinojo ir brutaliai nužudė savo merginą. Prieglobsčio prašytoja pasakojo, jog po minėtojo įvykio su ja susisiekė policija ir paprašė įvilioti draugės vaikiną į savo namus tam, jog policija galėtų surengti pasalą ir tą vaikiną nušauti. Ir tai buvo padaryta 2020 m. gruodį. Mergina teigė, jog po to, kai policija nukovė draugės vaikiną, ji bijo dėl savo gyvybės, nes to vaikino bendražygiai ir draugai, kiti sukilėliai visur turi ryšių ir gali ją lengvai surasti, nubausti, uždaryti į kalėjimą ir / arba nužudyti, todėl ji nusprendė pabėgti iš (duomenys neskelbtini).

16. Teismas išanalizavo Įstatymo 86 ir 87 straipsnius, 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos istorija apie tai, kad grėsmė jai kyla todėl, kad ji yra draugės draugo nužudymo liudininkė, savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo, kadangi jos pasakojimas abstraktus, nedetalus, miglotas, neinformatyvus, nuolat kintantis, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog ji apklausos metu teigė, kad draugės draugas jos akivaizdoje buvo nužudytas, teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo sudegintas, ir tai savaime negali būti laikoma patikimu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos nurodytų faktų tikrumą, pareiškėja, be pasakojimo, kitų įrodymų nėra pateikusi.

Bylos duomenys patvirtina, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad po minėto įvykio (pareiškėja teigė, kad bendradarbiavimas su policija ir vaikino pasala įvyko 2020 m. gruodį) pareiškėja būtų sulaukusi grasinimų iš sukilėlių, turinčių ryšių su draugės vaikinu, t. y. nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

Pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė detalių ar kitų įrodymų ir dokumentų, kurie galėtų būti patikrinti, o jos pateiktos detalės nebuvo pakankamai specifinės, pareiškėjos pasakojimui, kaip minėta, trūko nuoseklumo ir detalumo bei informatyvumo, prieglobsčio prašytoja nepateikė aiškios įvykių chronologijos, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais ar sakydavo „nežinau“. Taip pat teismo posėdžio metu nurodė visai naujas aplinkybes, kad ji kilmės šalyje buvo dėdės seksualiai išnaudojama, apie kurias apklausos metu net nebuvo užsiminusi, todėl atsakovas tyrimo metu negalėjo numanyti, kad pareiškėja buvo seksualiai išnaudojama, todėl Sprendime atsakovas dėl to pagrįstai ir nepasisakė.

Pažymėtina, kad pareiškėja tik bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ji kilmės šalyje buvo seksualiai išnaudojama, tačiau nei teikdama prašymą dėl prieglobsčio jai suteikimo, nei apklausos metu apie tai net nebuvo užsiminusi, nors apklausos metu pasakojo apie savo dėdę, t. y. kad dėdė buvo vienos partijos aktyvistas, todėl teismas nevertina pareiškėjos teismo posėdžio metu naujai nurodytų aplinkybių dėl jos seksualinio išnaudojimo, nes tai kelia daug abejonių, juo labiau kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja linkusi keisti faktines aplinkybes.

Teismo vertinimu, neįtikėtina, kad moteris, nuo 7 metų seksualiai išnaudojama, teikdama prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, taip pat apklausos metu, kuri truko 1 val. 25 min., galėjo pamiršti įvardyti šias aplinkybes ir tik teismo posėdžio metu prisiminti.

18. Pareiškėjos nurodytas tariamas persekiotojas (sukilėliai ir / ar jų grupuotės) nėra valstybinis subjektas. Teismo vertinimu, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių (jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), prieglobsčio prašytoja nepateikė, taip pat nenurodė, kad būtų kreipusis pagalbos į valstybines savo šalies institucijas.

19. Teismas nurodė, kad įvertinus pateiktą garso įrašą, apklausos transkripciją, surinktą informaciją apie kilmės valstybę nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų̨ motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, taip pat atsakovo surinkta pareiškėjos kilmės šalies informacija nepatvirtina, kad pareiškėja galėtų būti persekiojama kilmės valstybėje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja yra politikė ar politinė aktyvistė, turinti ryšių su vyriausybe, kad pareiškėja būtų buvusi sulaikyta, jai būtų buvę pareikšti kaltinimai. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėja neįvardijo ir neturi jokių realių įrodymų dėl persekiojimo ar kažkokių tariamų grasinimų jai. Teismui nekilo jokių abejonių, jog atsakovas pareiškėjos prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

20. Bylos rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Kritiškai vertinami argumentai, pagrindžiantys tariamą grėsmę būti persekiojamai jos kilmės valstybėje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos baimė grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu. Jos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

21. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jos visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausos metu siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos nurodytas sritis, kur ji minėjo gyvenusi. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėja nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

22. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių aplinkybių nenustatyta, kad pareiškėja siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėja pripažino, kad Lietuvos Respublikos sieną kirto nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik sutikusi VSAT pareigūnus, buvo pristatyta į užkardą, o tai nelaikytina, jog pareiškėja elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Kartu pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant geresnių gyvenimo sąlygų.

23. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjai gresia kankinimas, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama (1 p.). Nėra duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė (2 p.). Taip pat nenustatyta, kad šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai ir būtų rimta ir asmeninė grėsmė jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluotojo konflikto metu (3 p.).

24. Taigi, pareiškėjos skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjai papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra išimtinai subjektyvi ir abejotina, nėra pagrindu suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

25. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas yra išsiunčiamas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

26. Kadangi pakeista sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką termino, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 27. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

28. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodo, kad nebuvo atidžiai ir teisingai išnagrinėtas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, neteisingai įvertinti motyvai, nevertinti argumentai dėl pareiškėjos išsiuntimo, o taip pat nesudaryta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Neteisingai įvertinta maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas bei būtinybė. Pareiškėjos prašymas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas

30. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą Pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jos ir vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 21S50297 pagrįstumo ir teisėtumo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo tenkino iš dalies. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tačiau teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kadangi draudimas nepagrįstas ir neproporcingas ir nustatė, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeitė šį laikotarpį į dvejus metus.

38. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jai kilmės valstybėje kyla reali ir pagrįsta grėsmė, ji atitinka sąlygas, dėl kurių jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl ji nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

39. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

40. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

41. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

42. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

43. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

44. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

45. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

46. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

48. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

49. Pareiškėja savo prašymą dėl prieglobsčio grindžia tuo, kad kilmės valstybėje jai gresia sukilėlių persekiojimas, be kita ko, pareiškėja yra diskriminuojama dėl savo priklausymo etninei grupei ir negali rasti darbo.

50. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamentas pastebėjo, kad pareiškėja nenurodė, jog po minėtojo įvykio (užsienietė teigė, kad bendradarbiavimas su policija ir vaikino pasala įvyko 2020 m. gruodį) būtų sulaukusi grasinimų iš sukilėlių, turinčių ryšių su šiuo vaikinu. Atsižvelgiant į tai, tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją. Prieglobsčio prašytojos pasakojimui trūko nuoseklumo ir detalumo bei informatyvumo, pareiškėja nepateikė aiškios įvykių chronologijos, be to, apklausos metu vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus.

51. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento išvadą, kad pareiškėjos nurodomas persekiojimas, kuris, esą nukreiptas į pareiškėją, papasakotas nenuosekliai. Be to, kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas Sprendime, pareiškėjai apskritai niekas negrasino po pareiškėjos papasakotų 2020 m. gruodžio mėnesio įvykių. Taigi, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

52. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso jai suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) Vakarų regione, kuris yra (duomenys neskelbtini) šalies regionas ir jame (duomenys neskelbtini) sudaro mažumą. Migracijos departamentas konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, kad rizika pareiškėjai patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra minimali, o (duomenys neskelbtini) regione tokia rizika neegzistuoja. Įvertinęs pareiškėjai gresiantį pavojų „slankiojančios skalės“ testo kontekste, atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, padidinančių riziką bei sąlygojančių tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjai. Todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos individualią situaciją ir priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi ne tik pareiškėjos paaiškinimais, pateiktais įrodymais, bet ir kilmės valstybės informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

54. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpinamas.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis