2023-03-15 Nr. AB-5909-3-62-3-02956-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-731-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02956-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.2; 7.3.3.; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja D. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, Kauno skyrius) 2020 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-52273 „Dėl atsisakymo skirti socialinio draudimo našlaičių pensiją D. T.“, kuriuo neskirta socialinio draudimo našlaičių pensija už mirusius E. ir S. J., 2020 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-52274 „Dėl atsisakymo skirti socialinio draudimo našlaičių pensiją D. T.“, kuriuo neskirta socialinio draudimo našlaičių pensija už mirusius E. ir S. J., 2020 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1300 „Dėl atsisakymo skirti nukentėjusių asmenų valstybinę našlaičių pensiją D. T.“, kuriuo neskirta valstybinė našlaičių pensija už mirusią mamą E. J. (toliau visi kartu – ir Sprendimai), panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (18.2) I-7860 „Dėl socialinio draudimo našlaičių pensijų ir valstybinės nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensijos“ (toliau – ir 2021 m. spalio 26 d. sprendimas) (toliau visi kartu – ir atsakovo sprendimai).

2. Pareiškėja nurodė, kad ji vasaros atostogų metu pateko į buitinį įvykį, dėl kurio jai buvo (duomenys neskelbtini). Neturėdama iš vaikystės išlikusių medicininių dokumentų, pareiškėja 2020 m. spalio 29 d. kreipėsi į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) Šilalės rajono ligoninę, prašydama suteikti informaciją apie atliktą operaciją ir pooperacinį gydymą. VšĮ Šilalės rajono ligoninė 2021 m. balandžio 26 d. raštu Nr. SD-160 informavo, kad „jokių medicininių dokumentų apie D. J. (T), gim. (duomenys neskelbtini) gydymą Šilalės rajono ligoninėje 1965 metais ir jai atliktas operacijas nėra išlikę, nes, pasibaigus teisės aktais nustatytiems saugojimo terminams, dokumentai yra sunaikinami“. Pareiškėja kreipėsi ir į akcinę bendrovę (toliau – ir AB) „Ortopedijos technika“, prašydama suteikti informaciją apie išlikusius medicininius dokumentus, (duomenys neskelbtini). AB „Ortopedijos technika“ pateikė Asmens sveikatos istoriją, kurios įdėtiniame lape į ambulatorinę kortelę yra nurodyta „1966 m. (duomenys neskelbtini)“. Nuo 1968–1969 m. pareiškėjai (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja nurodė, kad 2021 m. spalio 29 d. gavo VSDFV 2021 m. spalio 26 d. sprendimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas kreipėsi į VšĮ Šilalės rajono ligoninę ir VšĮ Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centrą, tačiau nėra išlikę ambulatorinės asmens sveikatos istorijos ar kiti medicininiai dokumentai apie pareiškėjos gydymą ir jai atliktas operacijas VšĮ Šilalės rajono ligoninėje. Todėl negali būti skiriamos našlaičių pensijos už mirusius tėvus E. ir S. J. ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija už mirusią mamą E. J. pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėja su VSDFV 2021 m. spalio 26 d. sprendimu nesutiko, nes nebuvo įvertinti visi pateikti duomenys apie pareiškėjos sveikatos būklę.

4. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redakcija) 25 straipsniu ir teigė, kad maitintojo netekimo pensijos buvo skiriamos ir mokamos inter alia (be kita ko, įskaitant) tėvų netekusiems trijų kategorijų vaikams (visiškiems našlaičiams): 1) iki 18 metų ir 2) vyresniems, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų; 3) besimokantiems įstatyme nurodytose mokyklose, kol jie jas baigė, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukako 23 metai. Konstitucinėje justicijoje 18 metų ir vyresni asmenys, kurių teisė į maitintojo netekimo pensiją buvo siejama su invalidumu, teisę į šią pensiją pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą galėjo įgyti, jeigu atitiko dvi sąlygas: 1) neteko tėvų (visiški našlaičiai); 2) tapo invalidais iki 18 metų. Tėvų pareiga išlaikyti nedarbingus vaikus buvo nustatyta Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (1969 m.) (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 80 straipsnyje. Taigi pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo nustatyta, kad yra išlaikomas toks pilnametystės sulaukęs vaikas, kuris yra nedarbingas ir reikalingas paramos ir kuris neteko savo tėvų, turėjusių pareigų jį, kaip nedarbingą vaiką, išlaikyti. Asmens tapimo invalidu konstatavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (su tam tikromis išimtimis įsigaliojo 1991 m. gruodžio 15 d.) (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija), kurio 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas reguliuoja inter alia invalidumo nustatymą.

5. Pareiškėja vadovavosi Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalyje pateikta invalidumo sąvoka (invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų), 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje buvo inter alia nustatyta, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus inter alia dėl invalidumo fakto, priežasties. Pareiškėja pažymėjo, jog Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) nebuvo nurodytos konkrečios invalidumo priežastys. Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redakcija) 25 straipsnyje nustatytą vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų teisei į maitintojo netekimo pensiją įgyti („tapo invalidais iki 18 metų“) aiškinant kartu su Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) 3 ir 4 straipsnių nuostatomis matyti, kad asmenimis, tapusiais invalidais iki 18 metų Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redakcija) 25 straipsnio prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems invalidumą nustatančios komisijos sprendimą dėl inter alia invalidumo fakto yra priėmusios, iki jiems sukanka 18 metų. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. liepos 18 d. priėmė Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymą (toliau – ir Pensijų įstatymas), kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šis įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykius, susijusius su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, našlaičių pensijomis.

6. Pareiškėja paaiškino, jog 2020 m. spalio 2 d. gavo Kauno skyriaus sprendimą Nr. VPE_SP1-1300 „Dėl atsisakymo skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją D. T.“, kuriame nurodoma, kad „D. T. pirmą kartą iš dalies darbinga buvo pripažinta nuo 1985 m. spalio 8 d., t. y. jau sulaukusi 28 metų, todėl skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją neturime teisinio pagrindo“. Kaip šį faktą patvirtinantį dokumentą Kauno skyrius pateikė išlikusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) socialinio aprūpinimo ministerijos pažymėjimą Nr. 020381, kuriame nurodyta, kad „invalidumo priežastis iš vaikystės“. Pareiškėja teigė, jog šis dokumentas buvo skirtas darbdaviui, kad ji „gali dirbti ekonomistu“. Pareiškėjos invalidumas yra užfiksuotas nuo vaikystės, todėl nepriklausomai nuo to, kiek metų buvo jai sukakę, kai pirmą kartą buvo nustatytas invalidumas ar kai buvo pirmą kartą pripažinta tik iš dalies darbinga, jai turėjo būti paskirta našlaičių pensija, nes ji neįgali nuo vaikystės ir tai pažymėta išduotuose invalidumo pažymėjimuose ir darbingumo lygio pažymoje. Todėl atsakovo sprendimai yra formalūs, naikintini ir jai turi būti paskirta našlaičių pensija po tėvų mirties.

7. Pareiškėja vadovavosi Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu ir nurodė, jog jame konstatuota ir tai, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota užtikrinti, jog būtų sukurta tokia socialinės apsaugos sistema (socialinės paramos, invalidumo pensijos sistemos), kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (kurių priežastis – liga, nelaimingas atsitikimas, profesinė liga, įgimti sveikatos sutrikimai ir pan.) nuolat ar laikinai neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, įstatyme nustatytais atvejais gautų socialinę paramą ir (arba) invalidumo pensiją. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat yra konstatuota, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas tokiai situacijai, kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, negautų atitinkamos socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos.

8. Atsakovas Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 27 d. su prašymu kreipėsi į Kauno skyrių dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo mirus S. J. ir mirus E. J. dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybės našlaičių pensijos. Kauno skyrius Sprendimais atsisakė pareiškėjai paskirti: 1) socialinio draudimo našlaičių pensijas, kadangi pareiškėja pagal pateiktus dokumentus neatitiko Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. pareiškėjai nebuvo nustatytas neįgalumas iki 18 metų, o taip pat ji nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jai sukanka 26 metai; ir 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies nuostata, kad teisę gauti valstybinę našlaičių pensiją turi mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

10. Atsakovas teigė, jog Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670, (toliau – ir Nuostatai) 13 punkte nurodyta, kad, priimant sprendimą dėl našlaičių pensijos skyrimo, be pagrindinių dokumentų, nurodytų Nuostatų 6 punkte, papildomai turi būti vertinami šie dokumentai: mirties liudijimas, mirties įrašą liudijantis išrašas; našlaičių gimimo liudijimai arba našlaičių gimimo įrašus liudijantys išrašai; švietimo įstaigų pažymėjimai, jeigu našlaičiai, vyresni kaip 18 metų, mokosi ar studijuoja; Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išduota darbingumo lygio pažyma (Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos iki 2005 m. liepos 1 d. išduota invalidumo pažyma), jeigu teisė gauti našlaičių pensiją priklauso nuo asmens neįgalumo (invalidumo). Atsakovas vertino, jog pareiškėjos su skundu pateiktos ambulatorinės asmens sveikatos istorijos kopijos negali būti vertinamos kaip neįgalumo lygio nustatymo fakto dokumentai, kuriais remiantis būtų skiriamos našlaičių pensijos.

11. Atsakovas paaiškino, jog pagal Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos pažymėjimą Nr. 020381, pareiškėja pirmą kartą buvo pripažinta neįgaliąja nuo 1985 m. spalio 8 d., t. y. neįgalumo nustatymo metu pareiškėjai jau buvo sukakę 28 metai. Pareiškėja su prašymu skirti našlaičių pensijas pateikė Tarnybos darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0568179 (toliau – ir Pažyma), kurioje nurodyta, kad darbingumo lygis neterminuotai nustatytas nuo 1985 m. spalio 15 d., darbingumo lygio priežastis – invalidumas nuo vaikystės, tačiau nėra duomenų, įrodančių, kad neįgalumas pareiškėjai buvo nustatytas ir iki 1985 m. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius 2021 m. liepos 29 d. rašte Nr. 4304 (toliau – ir 2021 m. liepos 29 d. raštas) nurodė, kad, patikrinus pareiškėjos byloje esančius dokumentus, nustatyta, jog asmuo pirmą kartą pripažintas neįgaliuoju nuo 1985 m. spalio 8 d., nurodant priežastį „invalidumas nuo vaikystės“, nėra duomenų apie ankstesnius negalios vertinimo laikotarpius. Kauno skyrius pagrįstai priėmė Sprendimus dėl atsisakymo skirti našlaičių pensijas, teisingai įvertino Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti atsakovo sprendimų.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

13. Tarnyba nurodė, jog darbingumo lygis yra vertinamas vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 „Dėl Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 29 punktas numato, kad tais atvejais, kai asmuo prašo, kad jo darbingumo lygis būtų nustatytas atgaline data, susiejant jį su darbingumo lygio pasikeitimu dėl ligų arba būklių, atsiradusių iki 24 metų, bet ne vėliau, iki jam sukako 26 metai, Tarnyba gali darbingumo lygį nustatyti atgaline data, jeigu tam yra pateikiama pakankamai duomenų. Ligų arba būklių, atsiradusių iki 24 metų, priežastys nustatomos tik tuo atveju, kai asmuo buvo pripažintas neįgaliuoju, iki jam sukako 26 metai. Tvarkos aprašo 27.15 punkte reglamentuojama, kad priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ nustatoma tik tiems asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“. Pakartotinai vertinant šių asmenų darbingumo lygį pasibaigus nustatytam terminui, nurodoma ši priežastis. Nuo 2000 m. gegužės 15 d. galiojusi Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49, buvo pakeista Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-158/A1-79. Vadovaujantis 1.5 punktu, buvo pripažintas netekusiu galios 38.4 punktas, nustatantis invalidumo priežastį „invalidumas nuo vaikystės“, o vadovaujantis 1.2 punktu, minėtas įsakymas buvo papildytas 4.8 punktu, nustatančiu invalidumo pripažinimą asmenims po 24 metų amžiaus sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki tos dienos (įskaitytinai), kurią jam sukako 26 metai, dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jam sukako 24 metai, padarinių.

14. Tarnyba teigė, jog, patikrinus pareiškėjos negalios vertinimo byloje esančius dokumentus, yra žinoma, kad pareiškėja pirmą kartą buvo pripažinta neįgaliąja 1985 m. spalio 8 d., t. y. jai esant 28 metų amžiaus, invalidumo priežastis – „invalidumas nuo vaikystės“. 2010 m. balandžio 15 d., Tarnybos Kauno I teritorinis skyrius invalidumo prilyginimo darbingumo lygiui aktu Nr. IPD-1907 asmeniui neterminuotai nustatytą III invalidumo grupę prilygino 50 proc. darbingumo lygiui nuo 1985 m. spalio 8 d., nurodydamas darbingumo lygio priežastį „invalidumas nuo vaikystės“. Apie ankstesnius ir vėlesnius negalios vertinimo laikotarpius pareiškėjos byloje nėra duomenų. Nors ankstyvos anamnezės byloje nėra, tačiau, remiantis medicininiais dokumentais, yra duomenų apie tai, kad pareiškėjos sveikatos funkcijos sutrikdymas (duomenys neskelbtini) yra diagnozuotas jai būnant 8 metų amžiaus, kuomet patyrė (duomenys neskelbtini) traumą. Tarnyba pažymėjo, kad iki 1991 m. lapkričio 28 d., kai buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumo grupės nebuvo nustatomos. Vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumą nustatydavo valstybinių gydymo ir profilaktikos ir specializuotų įstaigų, teikiančių medicininę pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės socialinės ekspertizės komisijos, kurios spręsdavo dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko.

15. Tarnyba nurodė, jog Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas reglamentuoja, kad neįgalumas – tai dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas, o neįgalusis yra asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. Dėl šios priežasties Tarnyba negali pateikti išvados apie tai, ar pareiškėja ankstesniu laikotarpiu galėjo būti pripažinta neįgalia.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Kauno skyriaus Sprendimus ir VSDFV 2021 m. spalio 26 d. sprendimą.

17. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

17.1. Pareiškėja, vasaros atostogų metu, pateko į buitinį įvykį ir buitinės traumos metu elektriniu pjūklu „Zeimer“ jai buvo (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos paaiškinimai). VšĮ Šilalės rajono ligoninė raštu nurodė, kad nėra išlikę medicininių dokumentų apie pareiškėjos gydymą ir jai atliktą operaciją, nes, pasibaigus teisės aktais nustatytiems saugojimo terminams, dokumentai yra sunaikinami. Iš AB „Ortopedijos technika“ pateikta informacija patvirtina, kad nuo 1966 m. pareiškėjai yra gaminamas (duomenys neskelbtini), įrašuose pažymėta, kad vaikystėje (duomenys neskelbtini). Pagal darbingumo lygio pažymos duomenis, pareiškėjai pirmą kartą darbingumo lygis nustatytas 1985 m. spalio 8 d.: netektas darbingumas 50 procentų, nurodyta darbingumo lygio priežastis – invalidumas nuo vaikystės. Taigi, pareiškėjos neįgalumas nulemtas ne lėtinės ar kitokios ligos, neįgalumas yra patirtos vaikystėje traumos pasekmė.

17.2. Ginčo byloje nėra dėl to, jog pareiškėjos (duomenys neskelbtini) trauma patirta 1966 m.

17.3. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 27 d. su prašymu kreipėsi į Kauno skyrių dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo mirus S. J. ir mirus E. J. dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybės našlaičių pensijos. Kauno skyrius Sprendimais atsisakė pareiškėjai paskirti: 1) socialinio draudimo našlaičių pensijas, kadangi pareiškėja pagal pateiktus dokumentus neatitiko Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. pareiškėjai nebuvo nustatytas neįgalumas iki 18 metų, o taip pat ji nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jai sukanka 26 metai; ir 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies nuostata, kad teisę gauti valstybinę našlaičių pensiją turi mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

17.4. Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos išduotu pažymėjimu Nr. 020381, pareiškėja pirmą kartą buvo pripažinta neįgaliąja nuo 1985 m. spalio 8 d., t. y. neįgalumo nustatymo metu pareiškėjai jau buvo sukakę 28 metai. Pareiškėja su prašymu skirti našlaičių pensijas pateikė Tarnybos Pažymą, kurioje nurodyta, kad darbingumo lygis neterminuotai nustatytas nuo 1985 m. spalio 15 d., darbingumo lygio priežastis – invalidumas nuo vaikystės. Duomenų nėra, įrodančių, kad neįgalumas pareiškėjai buvo nustatytas ir iki 1985 m. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius 2021 m. liepos 29 d. rašte nurodė, kad, patikrinus pareiškėjos byloje esančius dokumentus, nustatyta, kad asmuo pirmą kartą pripažintas neįgaliuoju nuo 1985 m. spalio 8 d. nurodant priežastį „invalidumas nuo vaikystės“, duomenų nėra apie ankstesnius negalios vertinimo laikotarpius.

17.5. Pareiškėja 2021 m. spalio 29 d. gavo VSDFV 2021 m. spalio 26 d. sprendimą, kuriame nurodyta, kad „kreipėmės į VšĮ Šilalės rajono ligoninę ir VšĮ Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centrą, prašydami informuoti, ar Jūsų medicininėje kortelėje yra duomenys, patvirtinantys, kad Jūs buvote pripažinta vaiku invalidu iki 16 metų amžiaus, bei atsiųsti šią informaciją patvirtinančių medicininių dokumentų kopijas. Gautuose atsakymuose nurodyta, kad VšĮ Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro archyve nėra Jūsų medicininių dokumentų, o ambulatorinės asmens sveikatos istorijos ar kiti medicininiai dokumentai apie Jūsų gydymą ir Jums atliktas operacijas nėra išlikę VšĮ Šilalės rajono ligoninėje. Taigi duomenų apie tai, kad Jūs buvote pripažinta invalide iki 1985-10-08, negavome. Todėl našlaičių pensijos už mirusius tėvus E. ir S. J. bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija už mirusią mamą E. J. pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą Jums negali būti skiriamos“.

18. Teismas nurodė, jog pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) administravimo įstaigos, vadovaudamosi Pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu ir Nuostatais. Tam, kad asmeniui nustatyta tvarka būtų paskirtos socialinio draudimo ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensijos, asmuo turi atitikti prašymo padavimo metu aktualių redakcijų teisės aktų nustatytus reikalavimus.

19. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 29, 27.15 punktais, nurodė, kad nuo 2000 m. gegužės 15 d. galiojusi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka buvo pakeista Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-158/A1-79, kurio 1.5 punktu buvo pripažintas netekusiu galios 38.4 punktas, nustatantis invalidumo priežastį „invalidumas nuo vaikystės“, o 1.2 punktu, minėtas įsakymas buvo papildytas 4.8 punktu, nustatančiu invalidumo pripažinimą asmenims po 24 metų amžiaus sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki tos dienos (įskaitytinai), kurią jam sukako 26 metai, dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jam sukako 24 metai, padarinių.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja pirmą kartą buvo pripažinta neįgaliąja 1985 m. spalio 8 d., t. y. jai būnant 28 metų amžiaus, invalidumo priežastis – „invalidumas nuo vaikystės“. Tarnybos Kauno I teritorinis skyrius 2010 m. balandžio 15 d. invalidumo prilyginimo darbingumo lygiui aktu Nr. IPD-1907 asmeniui neterminuotai nustatytą III invalidumo grupę prilygino 50 proc. darbingumo lygiui nuo 1985 m. spalio 8 d., nurodydamas darbingumo lygio priežastį „invalidumas nuo vaikystės“. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų apie ankstesnius ir vėlesnius negalios vertinimo laikotarpius. Nors byloje nėra ankstyvos anamnezės, tačiau, remdamasis medicininiais dokumentais, teismas nurodė, kad yra duomenų apie tai, jog pareiškėjos sveikatos funkcijos sutrikdymas (duomenys neskelbtini) yra diagnozuotas jai būnant 8 metų amžiaus, kai patyrė (duomenys neskelbtini) traumą.

21. Teismas pažymėjo, kad iki 1991 m. lapkričio 28 d., kai buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumo grupės nebuvo nustatomos. Vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumą nustatydavo valstybinių gydymo ir profilaktikos ir specializuotų įstaigų, teikiančių medicininę pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės socialinės ekspertizės komisijos, kurios spręsdavo dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko.

22. Teismas nurodė, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas reglamentuoja, jog neįgalumas – tai dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas, o neįgalusis yra asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. Teismas nurodė, kad dėl šios priežasties Tarnyba negali pateikti išvados apie tai, ar pareiškėja ankstesniu laikotarpiu galėjo būti pripažinta neįgalia.

23. Vertindamas pareiškėjos argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, išanalizavęs Pensijų įstatymo, Invalidų socialinės integracijos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, nustatė, jog pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime akcentavo, jog Pensijų įstatyme nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų ar tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją), ir iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims.

Tai, kad pagal iki 2004 m. balandžio 1 d. galiojusį įstatymus įgyvendinantį teisinį reguliavimą invalidumą nustatančios komisijos, galėjo nurodyti invalidumo priežastį „nuo vaikystės“, nereiškia, jog pagal tuo metu galiojusį Pensijų įstatymą tokie asmenys galėjo įgyti teisę į našlaičių pensiją, nes pagal šį įstatymą viena iš našlaičių pensijos gavimo sąlygų buvo reikalavimas „tapo invalidais iki 18 metų“, kuris reiškia, kad invalidumą nustatančios komisijos sprendimas dėl neįgalumo fakto turėjo būti priimtas, iki asmeniui sukanka 18 metų.

Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl Pensijų įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos) 38 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai turi būti taikomas analogiškai aiškinant ir aktualios Pensijų įstatymo redakcijos 38 straipsnio 1 dalį (t. y. aktualiojoje redakcijoje įstatymų leidėjai praplėtė Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies normą ir nustatė, kad teisę į našlaičių pensiją turi ir tie asmenys, kurie nedarbingais pripažinti iki dienos, kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi).

24. Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi teisės aktuose jiems nustatytos kompetencijos, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja negalėjo pateikti teisės aktų nustatytų jos neįgalumą patvirtinančių dokumentų, neturėjo pagrindo priimti kitokių sprendimų. Teismas sprendė, kad atsakovo sprendimai yra formaliai teisėti ir atsakovas turėjo teisę atsisakyti skirti pareiškėjai socialinio draudimo našlaičių pensiją ir valstybinę nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensiją.

25. Tačiau teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime įtvirtintą teisingumo esmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje egzistuojantį išaiškinimą, jog turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1542/12), teismų pareigą inter alia (be kita ko, įskaitant) taikyti bendruosius teisės principus.

26. Teismas nustatė, kad atsakovas įstatymo prasme turėjo teisę priimti ginčijamus sprendimus (Kauno skyriaus Sprendimai ir VSDFV 2021 m. spalio 26 d. sprendimas) ir atsisakyti skirti pareiškėjai socialinio draudimo našlaičių pensiją ir valstybinę nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensiją, tačiau pažymėjo, jog pareiškėja patyrė traumą būdama vaiku, todėl pati negalėjo pasirūpinti savo teisių gynimu, įgyvendinti teisės aktų reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad aptariamoje srityje vyko teisės aktų nuolatinė kaita, o tai taip pat turėjo įtakos pareiškėjos teisėms įgyvendinti.

27. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimais teisingumo vykdymo aspektu, pabrėžė, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas ir konstatavo, jog teismas vykdo teisingumą ir turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose, ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų teisingumo ir proporcingumo principai.

28. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, be kita ko, tai, kad pareiškėjos neįgalumas nulemtas ne lėtinės ar kitokios ligos, o yra patirtos vaikystėje traumos pasekmė, atsižvelgęs į tai, jog tik dėl formalių reikalavimų pareiškėja negali pasinaudoti teisės aktuose numatytomis garantijomis, nusprendė, jog atsakovo sprendimai yra formalūs ir savo turiniu neteisingi, todėl juos panaikino.

29. Teismas pertekliniais pripažino kitus proceso dalyvių argumentus ir detaliau dėl jų nepasisakė.

III. 30. Atsakovas Kauno skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, todėl yra naikintinas. Atsakovas pakartoja bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymu Kauno skyriui, būtinybe asmeniui atitikti prašymo padavimo metu aktualių teisės aktų nustatytus reikalavimus tam, kad nustatyta tvarka būtų paskirtos socialinio draudimo ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensijos, Nuostatų 13 punkto reglamentavimu ir nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl teisės į našlaičių pensijas yra svarbus ne asmens susirgimas ar susirgimo momentas, bet asmens pripažinimo invalidu momentas. Pensijų įstatyme ir Valstybinių pensijų įstatyme įtvirtinti imperatyvūs teisės į našlaičių pensiją reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo. Atsakovas vadovaujasi Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi ir akcentuoja, kad šios įstatymo nuostatos reiškia, jog pilnamečiams asmenims norint įgyti teisę į socialinio draudimo našlaičių pensiją ir į valstybinę nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensiją, neužtenka vien tik asmens pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu (invalidu). Teisės į našlaičių pensiją įgijimas priklauso nuo fakto, pripažinimo neįgaliaisiais (neįgalumo konstatavimo), laiko. Nagrinėjimu atveju pareiškėja pirmą kartą buvo pripažinta neįgaliąja 1985 m. spalio 8 d., t. y. neįgalumo nustatymo metu pareiškėjai jau buvo sukakę 28 metai. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius 2021 m. liepos 29 d. rašte nurodė, kad nėra duomenų apie ankstesnius (nei 1985 m.) negalios vertinimo laikotarpius.

32. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad byloje ginčijami sprendimai yra formalūs ir savo turiniu neteisingi, todėl naikintini. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 91 straipsniu, viešojoje teisėje įtvirtintu teisėtumo principu ir laikosi pozicijos, kad atsakovo sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus keliamus individualiems administraciniams aktams (administraciniams sprendimams), nenustatyta jokių esminių pažeidimų, galėjusių turėti įtakos objektyviam sprendimui priimti, todėl nėra teisinio pagrindo juos panaikinti.

33. Atsakovas nurodo, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas, valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Nors teismas sprendė, jog Kauno skyriaus Sprendimai yra teisėti, bet neteisingi, jie neatitinka bendrosios teisės sampratos, tačiau Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės bei lygiateisiškumo principais, o vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra ir teisinis aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d.,2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Atsakovas akcentuoja, kad Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje bei Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos imperatyvios teisės normos, kurios privalomos taikyti visiems subjektams, jos negali būti aiškinamos kitaip, nei nustatyta įstatyme. Nors teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje srityje vyko teisės aktų kaita, o tai turėjo įtakos pareiškėjos teisėms įgyvendinti, tačiau ir ankstesnėse įstatymų redakcijose buvo nurodyti imperatyvūs reikalavimai dėl amžiaus ribos iki kada turėjo būti nustatytas neįgalumas iš vaikystės. Valstybinių pensijų įstatymas priimtas 1994 m., tačiau amžiaus reikalavimas šiame įstatyme nesikeitė, riba iki kurios turėjo būti nustatytas neįgalumas – 18 metų.

Pensijų įstatyme keičiantis teisės normoms, minimalus amžiaus reikalavimas visada išliko. Pagal iki 2004 m. balandžio 1 d. galiojusį įstatymą įgyvendinantį teisinį reguliavimą, invalidumą nustatančios komisijos, nustatydamos invalidumą, galėjo nurodyti invalidumo priežastį „nuo vaikystės“, nereiškia, jog pagal tuo metu galiojusį Pensijų įstatymą tokie asmenys galėjo įgyti teisę į našlaičių pensiją, nes pagal šį įstatymą viena iš našlaičių pensijos gavimo sąlygų buvo reikalavimas „tapo invalidais iki 18 metų“, kuris, reiškia, kad invalidumą nustatančios komisijos sprendimas dėl neįgalumo fakto turėjo būti priimtas, iki asmeniui sukanka 18 metų.

Taigi, teisės aktų kaita neturėjo įtakos pareiškėjos teisei dėl našlaičių pensijų įgyvendinti.

34. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja neatitinka esminių Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies sąlygų našlaičių pensijoms gauti, t. y. amžiaus reikalavimo iki kada pirmą kartą asmuo turėjo būti pripažintas neįgaliuoju (invalidu), kuris yra teisiškai pagrįstas, todėl atsakovo sprendimai savo turiniu yra ne tik teisėti, bet ir teisingi.

35. Atsakovas pažymi, kad Fondo administravimo įstaigų pareiga užtikrinti, jog Fondo biudžetas būtų pajėgus garantuoti išmokų gavėjų lūkesčius. Fondo biudžeto formavimas, vykdymas, kontrolė ir atsiskaitymas bei socialinio draudimo sistemos tikslų ir uždavinių įgyvendinimas yra pagrindinė VSDFV ir jos administravimo įstaigų veikla. Svarbu yra tai, kad, sudarant ir vykdant Fondo biudžetą, būtų numatyti pakankami ištekliai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytų rūšių socialiniam draudimui vykdyti ir, kad šie ištekliai būtų naudojami pagal paskirtį teisės aktų nustatyta tvarka. Nepagrįstai išmokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimas stiprina socialinio draudimo finansinį stabilumą, o taip pat stiprina visuomenės pasitikėjimą, kad Fondo biudžeto lėšos naudojamos tik teisės aktų nustatyta tvarka.

36. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

37. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad VšĮ Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro archyve nėra jos medicininių dokumentų, o ambulatorinės asmens sveikatos istorijos ar kiti medicininiai dokumentai apie pareiškėjos gydymą ir atliktas operacijas taip pat nėra išlikę VšĮ Šilalės rajono ligoninėje. Atsakovas negali vienareikšmiškai tvirtinti, kad invalidumas pareiškėjai nebuvo nustatytas, įskaitant, bet neapsiribojant, kad, galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui ir LTSR įstatymams, kaimo vietovėse ir periferijoje užtekdavo tik gydančio gydytojo pripažinimo ir / ar vietinės ligoninės kelių gydytojų komisijos. Todėl pareiškėjai negali būti perkelta atsakomybė už dokumentų galiojimo terminų nustatymą tarybiniais laikais, atsižvelgiant į tai, kad Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 515 „Privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų, pildomų sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir saugojimo terminai“ yra nustatytas 25 metų gydymo stacionare ligos istorijos saugojimo terminas, o asmens ligos istorijai – 15 metų, nustojus lankytis gydymo įstaigoje. Pareiškėja nurodo, kad yra išlikęs jos invalidumą patvirtinantis 1985 m. spalio 8 d. medicininės darbingumo ekspertizės komisijos išduotas pažymėjimas Nr. 020381, t. y. darbinė rekomendacija „gali dirbti ekonomiste“, kuriame yra įrašas invalidumo priežastis – iš vaikystės – kuris nepaneigia fakto, kad neįgalumas nebuvo nustatytas anksčiau. Remiantis šiuo dokumentu pareiškėjai buvo išduotas invalidumo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad neįgalumo priežastis – neįgalumas iš vaikystės.

38. Pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog nuo 1966 m. iki 1985 m. spalio 8 d. buvo neįgali nuo vaikystės, tačiau šiuo atveju yra nustatyta speciali tokių klausimų sprendimo tvarka, vadovaujantis Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/1SAK-487, 12.6, 6, 8 punktais Tvarkos aprašo 1, 27.15, 29, 161 punktais. Prašymas nustatyti neįgalumo atsiradimo laiką patenka į Tarnybos veiklos kompetenciją, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai pareiškėjos prašymą atmetė, nes faktas dėl neįgalumo priežasties nustatymo nesprendžiamas teisme civilinio proceso tvarka.

39. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime pateiktu išaiškinimu ir pabrėžia, kad atsakovas pareiškėjai perkelia atsakomybę už 1966 m. galiojusius teisės aktus, kuriems daryti įtaką ir / ar vykdyti pareiškėja, kaip 8 metų amžiaus vaikas, negalėjo. Pareiškėja vadovaujasi lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principu ir teigia, kad ji negalėjo daryti įtakos invalidumo nustatymo procedūrai ir / ar tuo metu nurodytai tvarkai, negali atkurti prarastų dokumentų, dėl įstatymuose nurodytų jų saugojimo terminų, tačiau ir atsakovas negali įrodyti fakto, kad pareiškėjai nebuvo nustatytas invalidumas iki 1985 m. spalio 8 d., nes nėra išlikusių duomenų.

40. Pareiškėja nurodo, kad invalidumo priežastis – invalidumas nuo vaikystės, pripažinta netekusia galios Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-158/A1-79 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 226/49 „Dėl Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2004 m. balandžio 1 d.). Tai, kad nuo 2004 m. balandžio 1 d. invalidumo priežastis „nuo vaikystės“ nebenustatoma, patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Invalidumo priežastis „nuo vaikystės“ buvo nurodoma tik pakartotinai nustatant invalidumą tiems asmenims, kuriems invalidumas dėl šios priežasties jau buvo nustatytas, bet baigėsi jiems nustatyto invalidumo terminas arba pasikeitė jų sveikatos būklė (Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės S. K. 2010 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. (25.3-34) SD-7461 „Dėl pateiktos nuomonės bylose Nr. 08/08 ir 23/2009 patikslinimo“).

41. Pareiškėja pakartoja skundo argumentus, susijusius su Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo (1990 m. liepos 28 d. redakcija) 25 straipsniu, bylos faktines aplinkybes ir nurodo, kad į bylą atsivestų liudytojų parodymai (brolis buvo tiesioginis įvykio dalyvis) patvirtintų traumos atsiradimo faktą bei pripažinimo neįgalia momentą. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti. Rašytiniai AB „Ortopedijos technika“ dokumentai apie (duomenys neskelbtini) nuo vaikystės, įrodo invalidumo atsiradimo momentą, o atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, neįrodė fakto, jog nebuvo nustatytas asmens pripažinimo invalidu momentas.

42. Pareiškėja vertina, kad apeliacinis skundas yra formalus, nenurodant nei vieno pažeidimo, įtvirtinto ABTĮ 146 straipsnio nuostatose. Atsakovui buvo būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atsakovas nepagrindė byloje taikytinos materialiosios teisės normos akivaizdaus esminio pažeidimo fakto bei būtinybės užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra bei pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-52273, 2020 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-52274, 2020 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1300, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. (18.2) I-7860, kuriais nuspręsta netenkinti pareiškėjos D. T. prašymo skirti socialinio draudimo našlaičių pensiją ir valstybinę nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensiją, pagrįstumo ir teisėtumo.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, nes konstatavo, kad pareiškėjos neįgalumas nulemtas ne lėtinės ar kitokios ligos, o yra patirtos vaikystėje traumos pasekmė, todėl atsižvelgęs į tai, jog tik dėl formalių reikalavimų pareiškėja negali pasinaudoti teisės aktuose numatytomis garantijomis, nusprendė, jog atsakovo sprendimai yra formalūs ir savo turiniu neteisingi.

46. VSDF Kauno skyrius apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, taip pat neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, nes teisei į našlaičių pensijas atsirasti yra svarbus ne asmens susirgimas ar susirgimo momentas, bet asmens pripažinimo invalidu momentas. Atsakovas pažymi, kad šiuo aspektu teisės aktų reikalavimai nesikeitė, nagrinėjamoje byloje pareiškėja, gim. (duomenys neskelbtini), pirmą kartą buvo pripažinta neįgaliąja 1985 m. spalio 8 d., t. y. neįgalumo nustatymo metu pareiškėjai jau buvo sukakę 28 metai.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo (paskelbto mirusiu) vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (invalidais) dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

49. Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę našlaičių pensiją turi mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), <..>.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reguliavimą (sprendimo 48 ir 49 p.), nustatytas faktines aplinkybes (sprendimo 17 p.), įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus (kad skundžiami sprendimai formaliai pagrįsti, bet neteisingi), byloje esančius proceso dalyvių paaiškinimus ir įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai jomis nesirėmė, netinkamai pritaikė teisingumo principą byloje.

51. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

52. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, nėra pagrindo teigti, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti – būti pripažintam neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų, buvo pažeisti konstituciniai teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo principai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad nei Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatyme (1990 m. liepos 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais, galiojusiais iki ginčijamo reguliavimo priėmimo) nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų, inter alia tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją).

53. Taigi nagrinėjamoje byloje privalu vadovautis galiojančiais įstatymais, nustatančiais atvejus ir sąlygas, kada asmuo turi teisę gauti socialinio draudimo našlaičių pensiją ir valstybinę nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensiją, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kuriais įvertintos ginčui aktualios teisės aktų nuostatos ir turinys (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas).

54. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

55. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš darbingumo lygio pažymos matyti, jog pareiškėjai pirmą kartą darbingumo lygis nustatytas 1985 m. spalio 8 d.: netektas darbingumas 50 procentų, nurodyta darbingumo lygio priežastis – invalidumas nuo vaikystės (b. l. 70). Taigi pareiškėja neatitinka sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje, nes pirmą kartą iš dalies darbinga buvo pripažinta 1985 m. spalio 8 d., t. y. sulaukusi 28 m. Būtent toks turinys užfiksuotas skundžiamuose atsakovo sprendimuose (nurodyta konkreti teisinga teisės norma, kuri susieta su pareiškėjos faktine situacija). Taigi vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami atsakovo sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir teisingi.

56. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos teiginius, kad įrodymų apie anksčiau nei 1985 m. pareiškėjai nustatytą neįgalumą ne nėra, o jie nesurinkti į bylą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui kreipusis į VšĮ Šilalės rajono ligoninę ir VšĮ Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centrą, prašant informacijos, gauti atsakymai, kad VšĮ Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro archyve nėra pareiškėjos medicininių dokumentų, o ambulatorinės asmens sveikatos istorijos ar kiti medicininiai dokumentai apie pareiškėjos gydymą ir atliktas operacijas VšĮ Šilalės rajono ligoninėje nėra išlikę. Be to, pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų apie tai, kad ji nedarbinga ar iš dalies darbinga (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalide) pripažinta iki dienos (įskaitytinai), kurią jai sukako 26 metai. Pažymėtina, kad ateityje paaiškėjus, kad egzistuoja įrodymai apie anksčiau nei 1985 m. pareiškėjai nustatytą neįgalumą, pareiškėja turi teisę kreiptis į atsakovą su prašymu iš naujo spręsti jos prašymą.

57. Kiti proceso dalyvių argumentai neturi reikšmės teisingai bylą išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

58. Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau jas netinkamai įvertino, todėl jo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjos D. T. skundas atmetamas, nes skundžiamuose atsakovo sprendimuose teisingai ir tinkamai aiškintos bei taikytos byloje aktualios teisės normos, teisingai išspręstas pareiškėjos prašymas skirti socialinio draudimo našlaičių pensiją ir valstybinę nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensiją, priimti pagrįsti ir teisėti aktai, kurių naikinti ar keisti pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

59. Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos D. T. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis