2016-02-15 Nr. AB-3714-3-63-3-00633-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2463-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00633-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.3; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir V. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, atstovaujamam Klaipėdos teritorinio padalinio, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai V. M. ir V. M. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – ir Klaipėdos teritorinis padalinys) 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (3.7.-Kl)2K1-1075 ir įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį dar kartą apsvarstyti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Palangos m., planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jį suderinti arba pateikti motyvuotą atsisakymą jį suderinti.

Nurodė, jog jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4,0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Palangos mieste. Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Pareiškėjai siekia žemės sklypą padalinti į 26 sklypus. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d.

įsakymu Nr. A1-849 (toliau – ir Įsakymas) leista rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui (toliau – ir Planas), tačiau parengto plano nederino Klaipėdos teritorinis padalinys 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (12.53-Kl)2Kl-58. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-488-243/2014 Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendimas panaikintas ir jis įpareigotas iš naujo nagrinėti 2012 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl Žemės sklypo plano prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui derinimo.

Įsiteisėjus teismo sprendimui pareiškėjai Klaipėdos teritoriniam padaliniui 2014 m. kovo 10 d. padavė prašymą pakartotinai suderinti Planą, tačiau Klaipėdos teritorinis padalinys 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr.(12.53.-Kl)2Kl-571 Plano nederino. Sprendimą pareiškėjai ginčijo ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 skundą patenkino. Įsiteisėjus teismo sprendimui pareiškėjai dar kartą 2014 m. gegužės 19 d. Klaipėdos teritoriniam padaliniui padavė prašymą suderinti Planą, tačiau Klaipėdos teritorinis padalinys 2014 m. birželio 3 d. raštu Nr. (3.7.-Kl)2Kl-1075 vėl atsisakė suderinti Plano sprendinius ir uždraudė atlikti planavimo darbus iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės apsaugos reikalavimų patikslinimo.

Pareiškėjų teigimu, nepagrįstas Klaipėdos teritorinio padalinio argumentas, jog jis nebuvo informuotas apie Įsakymą, kurio pagrindu buvo leista pradėti rengti Planą, kadangi apie Įsakymą jam tapo žinoma 2013 metų sausio mėnesio pirmomis dienomis, kai pareiškėjai pirmą kartą derinimui pateikė Planą. Dėl atsisakymo derinti planą jau yra įvykę du teisminiai procesai ir dėl šio Įsakymo neteisėtumo nekilo klausimų. Pažymėjo, jog Įsakymas nebuvo ginčijamas, jis yra nepanaikintas ir galiojantis. Pareiškėjų teisimu, Klaipėdos teritorinis padalinys nurodo naują Plano nederinimo argumentą, tačiau nėra naujų aplinkybių, susijusių su žemės sklypo formavimu.

Pareiškėjų teigimu, nepagrįsta ir kita sprendime nurodyta plano nederinimo priežastis – pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui, pagal jo 17 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnio 2 dalį, pareiškėjai nebeteko teisės būti planavimo organizatoriais, o pagal 3 straipsnio 4 dalį Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui atsirado pareiga spręsti dėl pradėto plano rengimo baigties. Tvirtino, kad įstatymas nepanaikino jų teisės būti planavimo organizatoriais.

Pažymėjo, jog naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas leidžia planavimo organizatoriui pabaigti rengti teritorijų planavimo dokumentą anksčiau galiojusia tvarka. Nurodė, jog dėl kitos nederinimo priežasties – reikalavimo nustatyti žemės sklypo konservacinę paskirtį, nepagrįstumo pasisakyta Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014. Teigė, jog nepagrįstas ir ginčijamame sprendime įtvirtintas draudimas tęsti pradėtus plano rengimo ir derinimo darbus iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės apsaugos reikalavimų patikslinimo.

Nurodė, jog pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalį numatytas ne absoliutus draudimas saugomoje teritorijoje atlikti bet kokius darbus, bet gali būti apriboti ar uždrausti tik tie darbai, kurie galėtų pažeisti vertingąsias savybes. Klaipėdos teritorinis padalinys nenurodė, kaip planavimo darbai, rengiant planą gali pažeisti saugomą objektą ir jo vertingąsias savybes, nes planuojama teritorija yra saugomas objektas – Šventosios senovės gyvenvietės buvusi teritorija, kurioje buvo rengiami ir derinami detalieji planai, teritoriją padaliję į daug sklypų, išdalintų asmenims atkuriant nuosavybės teises.

Pažymėjo, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentą, fizinio poveikio saugomai teritorijai nėra, todėl ir vertingosios saugomo objekto savybės nebus pažeistos, nėra numatoma teritoriją užstatyti, sprendiniai tik numato padalinti sklypą ir nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tarp jų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją. Argumentavo, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalis gali būti taikoma tik priėmus sprendimą dėl jau saugomo objekto naujai aptiktų vertingųjų savybių nustatymo bei apsaugos reikalavimų pakeitimo ir kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių tokio sprendimo priėmimą.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, atstovaujamas Klaipėdos teritorinio padalinio, atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog planavimo dokumentas yra pradėtas rengti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. A1-849 pagrindu. Teigė, kad Įsakymas su teritoriniu padaliniu nederintas, todėl nežinojo apie pradėtą galimai paveldosauginių reikalavimų neatitinkantį teritorijų planavimo procesą. Teigė, kad planavimo dokumentas buvo rengiamas, vadovaujantis nebegaliojančiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintu Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašu.

Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad detalieji planai nerengiami neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose, o 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius. Atsakovo teigimu, įstatymas nebesuteikia teisės kitiems subjektams būti detaliojo planavimo organizatoriais ir įstatymu yra panaikinta V. M. teisė būti planavimo užsakovu, ji gali būti tik planavimo iniciatoriumi.

Be to, Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti detalieji planai planavimo organizatoriaus sprendimu gali būti nerengiami ar nebaigiami rengti, todėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui yra atsiradusi pareiga spręsti dėl pradėto plano rengimo baigties. Nurodė, jog ginčas kilo dėl reikalavimo nustatyti konservacinę paskirtį naujai formuojamiems 26 žemės sklypams, patenkantiems į nekilnojamosios kultūros vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės teritoriją, įregistruotą Kultūros vertybių registre nuo 1992 m. birželio 19 d., kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d.

įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoma moksliniam pažinimui, ir kurios apsaugai yra taikomi reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 ir kituose straipsniuose bei kituose teisės aktuose. Argumentavo, jog reikalavimas nustatyti žemės sklypo konservacinę paskirtį kyla iš Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo nuostatų.

Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 3D-37/D1-40 (2013 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 3D-830/D1-920 redakcija), kuriuo patvirtintas Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys, taip pat yra privalomas plano rengėjams, o pagal jį planuojamiems žemės sklypams valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje turi būti nustatoma konservacinė paskirtis. Nurodė, jog planuojamo žemės sklypo planas, dydis, ribos ir apribojimai buvo nustatyti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 20 d.

įsakymu Nr.(4.1)-A1-28, kuriuo nustatyta sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis, naudojimo būdas – kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija, bendro naudojimo želdynams įrengti ir eksploatuoti. Argumentavo, jog pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą žemės paskirties keitimas miestuose buvo galimas tik atliekant detalųjį planavimą, tačiau toks planavimas atliktas nebuvo, o pagrindinė tikslinė žemės paskirtis pakeista. Teigė, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta, jog ministerijų, kitų valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių priimami aktai, kurie gali turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų teritorijų saugojimui, taip pat teritorinio planavimo dokumentai turi būti suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, o nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu.

Teigė, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 20 d. įsakymas Nr.(4.1)-A1-28 su Departamentu derintas nebuvo, todėl įsakymu nustatyta pagrindinė tikslinė žemės sklypo paskirtis yra negaliojanti konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės ir jos teritorijos atžvilgiu ir tokio akto Departamentas neturėjo ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, o naujai formuojamiems žemės sklypams privalo būti nustatoma pagrindinė konservacinė žemės naudojimo paskirtis teisės aktų nustatyta tvarka. Rengiamu planu siekiant suformuoti naujus žemės sklypus, kuriems nebūtų taikomi apribojimai vykdyti naujas statybas, nesuderinama su nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo tikslu, nustatytu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje.

Teigė, jog prašomo derinti plano sprendiniai, kuriais valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorija yra dalijama į 26 dalis ir žemės sklypams nustatoma kitokia nei nustatyta įstatymuose paskirtis, yra priešingi kultūros paveldo išsaugojimo tikslams ir teisiniam reguliavimui taip pat nurodo, jog įvertinus valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto reikšmingumą ir iškilusią grėsmę tokio objekto dalies sunaikinimui, Kultūros vertybių apsaugos departamentu Mokslinė archeologijos komisija svarstė klausimą dėl šio objekto apsaugos ir 2014 m. birželio 3 d. sprendimu nutarė siūlyti papildyti Šventosios senovės gyvenvietės saugojimo tikslą – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui.

Akcentavo, kad vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, Klaipėdos teritorinis padalinys pagrįstai nusprendė uždrausti pradėtus žemės sklypo planavimo darbus iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813) apsaugos reikalavimų patikslinimo, nes atliekamo planavimo tikslai ir sprendiniai kelia grėsmę kultūros vertybės ir jos vertingųjų savybių išsaugojimui.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu patenkino pareiškėjų V. M. ir V. M. skundą, panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 „Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 vykdymo“, įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį iš naujo nagrinėti pareiškėjos V. M. ir V. M. 2014 m. kovo 10 d. prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo, priteisė V. M. ir V. M. 1075 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos.

Teismas nustatė, jog pareiškėjams V. M. ir V. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4,0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Žemės sklypo planas, dydis, ribos ir apribojimai nustatyti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 20 d.

įsakymu Nr. (4.1)-A1-28. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. A1-849 „Dėl žemės sklypo, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje“ leista rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas – žemės sklypo padalijimas į 26 sklypus. Įsakymo 2 punktu nustatyti plano rengimo reikalavimai, iš kurių 2.5 papunkčiu nurodyta, jog teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją (senovės gyvenvietė, A1705), pripažinta saugoma.

Dėl šios priežasties žemės sklypo plano projektas turi būti derinamas Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio. Ginčijamu Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 nepritarta žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, projektui ir uždrausti žemės sklypo planavimo darbai iki 6 mėnesių. Ginčijamas sprendimas priimtas nagrinėjant pareiškėjų 2014 m. kovo 10 d. prašymą ir vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014, kuriuo panaikintas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (12.53.-Kl)2Kl-571, kuriuo nederintas teritorijų planavimo dokumentas, ir Klaipėdos teritorinis padalinys įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl žemės sklypo plano, prilyginamo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo.

Iš ginčijamo akto turinio matyti, jog atsakovas žemės sklypo plano projekto vėl nederina iš esmės dėl teritorijos statuso, t. y. jog planuojama teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją, o tai, atsakovo teigimu, reiškia, jog žemės sklypui turi būti nustatyta konservacinė paskirtis.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Pareiškėjams ginčijant Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, šis sprendimas visų pirma turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Bendro pobūdžio taisyklės, keliamos individualaus administracinio akto turiniui, yra įtvirtintos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Nagrinėjamu atveju nekilo abejonių dėl aplinkybės, jog ginčo teritorija yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813), teritorijoje, kuri Kultūros vertybių registre registruota 1992 m. birželio 19 d., o Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoma moksliniam pažinimui. Teritorijos statusas – valstybės saugoma. Nagrinėjamas ginčas dėl kultūros paveldo apsaugos yra sudėtinė teritorijos planavimo proceso dalis.

Ginčas kilo dėl plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nederinimo. Teritorijos planavimo dokumentas pradėtas rengti vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuriame buvo įtvirtinti atvejai, kai miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai yra prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Tokie planai buvo rengiami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo reikalavimus.

Aprašo 34.4 punkte nustatyta, kad žemės sklypo planas derinamas su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniu padaliniu, jeigu žemės sklypas formuojamas ar pertvarkomas kultūros paveldo objektų ar vietovių, kuriems taikoma pradinė teisinė apsauga arba kurie paskelbti saugomais valstybės, teritorijose ar jų apsaugos zonose. Pažymėta, jog atsakovo argumentai ginčijamame sprendime, susiję su teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, pasikeitimu, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju ir nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Tai, jog pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo organizavimas perduotas savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai (Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), nereiškia, jog įstatymu yra panaikinta pareiškėjų teisė būti planavimo organizatoriais, kaip nepagrįstai teigia atsakovas.

Atsakovui argumentuojant, jog priimti sprendimą dėl pradėto planavimo baigties pagal naują teisinį reglamentavimą yra Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga, pažymėta, jog Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatyme įtvirtinta planavimo organizatoriaus teisė priimti sprendimą nerengti ar nebaigti rengti iki įstatymo įsigaliojimo pradėtus rengti detaliuosius planus (Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius nėra priėmęs sprendimo dėl pradėto planavimo baigties ir iš Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog savivaldybės administracijos direktorius neketina stabdyti pradėto ginčo teritorijos planavimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013 nagrinėjant ginčą tarp tų pačių proceso šalių konstatuota, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teisinis reglamentavimas nustatytas iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, įsigaliojusiame 2005 m. balandžio 20 d. Minėta, jog ginčo teritorija yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813), kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d.

įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, teritorijoje ir kad Šventosios senovės gyvenvietės teritorijai taikomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos, susijusios su apribojimais moksliniam pažinimui saugomo objekto naudojimui. Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. Ginčijamame sprendime atsakovas nedetalizavo, kokia apimtimi šios teisės normos taikytinos pareiškėjų planuojamo sklypo atžvilgiu, kokių konkrečiai veiksmų negali atlikti pareiškėjai rengdami žemės sklypo planą, kaip plano suderinimas darytų įtaką šiems draudimams.

Tuo tarpu iš ginčijamo akto turinio matyti, jog iš esmės teritorijų planavimo dokumento projektas nederinamas dėl teritorijos statuso ir dėl to, jog planuojamas sklypas yra kitos, o ne konservacinės paskirties. Minėta, jog žemės sklypas suformuotas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. (4.1)-A1-48, kuriuo nustatyta sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Duomenų, kad šiuo įsakymų būtų pakeista žemės paskirtis, byloje nėra, todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, jog nurodytu įsakymu keičiant žemės sklypo paskirtį turėjo būti parengtas detalusis planas.

Kita žemės sklypo paskirtis nurodyta ir Nekilnojamojo turto registro duomenyse. Be to, iš prašomo suderinti teritorijų planavimo dokumento sprendinių matyti, kad pagal Palangos miesto bendrąjį planą dalis planuojamos teritorijos patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas su jose dominuojančia gyvenamąja veikla, kita planuojamos teritorijos dalis patenka į kurorto paslaugų ir kompleksų teritoriją be gyvenamosios veiklos, tai teritorijos, skirtos visuomenės poreikiams, kurorto paslaugoms. Ginčijamame sprendime Kultūros paveldo departamentas perrašo eilės teisės aktų normas ir nurodo, jog saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims nustatoma konservacinė (saugojimo) paskirtis (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalis), konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga (Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktas), konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 21 d.) patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 6 punktas).

Teisėjų kolegija sutiko, jog nagrinėjamu atveju Kultūros paveldo departamentas sprendžia klausimą dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, t. y. dėl kultūros paveldo dalies, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija, tačiau atsakovas neanalizuoja ginčijamame sprendime nurodytų normų taikymo ginčo sklypui, nesiaiškina, ar visam sklypui, ar jo daliai turėtų būti nustatyta konservacinė paskirtis, ar tokios paskirties nustatymas pasidarytų neįmanomas suderinus teritorijų planavimo dokumentą, pagal kurį teritorija būtų suskirstyta į 26 sklypus.

Pažymėta, jog pagal Aprašo 8 punktą vienam žemės sklypui gali būti nustatyti vienas ar daugiau žemės naudojimo būdų, jeigu tai numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, pagal kuriuos šis žemės sklypas formuojamas. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė kultūros paveldo objektams konservacinę (saugojimo) paskirtį nustatyti ne kaip pagrindinę, o kaip papildomą, tačiau nurodytų galimybių atsakovas ginčijamame sprendime taip pat neanalizuoja.

Reikalaudamas pakeisti žemės sklypo paskirtį atsakovas nevertina galimybės jam pačiam inicijuoti sklypo paskirties ar naudojimo būdo pakeitimą. Pagal Aprašo 2 punktą pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) nustatomi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus (žemės reformos žemėtvarkos, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams, žemės konsolidacijos projektus) formuojant naujus žemės sklypus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai).

Vadovaujantis Aprašo 9 punktu Departamentas galėtų teikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad tai padarė. Departamentas taip pat nesvarsto pareiškėjams priklausančio sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 30 straipsnis) ar specialiojo ginčo teritorijos planavimo organizavimo (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 1 punktas) galimybių, nors iš ginčijamo akto turinio matyti, jog kategoriškai nesutinka su sklypo planavimu ir galimų statybų jame vykdymu.

Tai reiškia, jog atsakovas nederindamas sklypo projekto, iš esmės imasi prevencinių veiksmų ir siekia, kad pareiškėjai negalėtų ateityje vykdyti tam tikrų veiksmų (statybų), kuriuos galimai galėtų pradėti, jeigu būtų suderintas teritorijų planavimo dokumentas, tačiau nenurodo, kokias konkrečiai neigiamas pasekmes šiuo metu sukeltų prašomo teritorijų planavimo dokumento suderinimas. Viešojo administravimo subjektai, vykdydami jiems priskirtas funkcijas, sprendžia klausimą dėl viešojo intereso. Dėl viešojo intereso, būtent su juo siejamų vertybių apsaugos, gali būti ribojamos asmenų konstitucinės teisės – nuosavybės neliečiamumas ar ūkinės veiklos laisvė.

Ginčijamas sprendimas, kuriuo Klaipėdos teritorinis padalinys įgyvendino savo kompetenciją, skirtą tam tikrų vertybių saugojimui, yra kartu susijęs su pareiškėjų privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Nors Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė pareiga (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama konstitucinė privačios nuosavybės teisės apsaugos svarba.

Pabrėžta, kad privačios nuosavybės apsauga įtvirtinta ir tarptautiniuose teisės aktuose – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, tad aktuali ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, kurioje nagrinėjami nuosavybės teisių ribojimo klausimai (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07), 2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją, 27 punktas; EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją, 49-50 punktas).

Atsisakymas derinti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir ginčijamame sprendime išdėstyti nekonkretūs ribojimai tiesiogiai lemia ir pareiškėjų nuosavybės teisės į žemės sklypą įgyvendinimo bei teisių, susijusių su teritorijų planavimu, apimtį. Ginčijamas sprendimas, kuriuo atsakovas įgyvendino savo kompetenciją, skirtą tam tikrų vertybių saugojimui, yra susijęs su pareiškėjų privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Nekonkretizavus apribojimų ir jų nepagrindus negali būti pripažįstama, jog jie nustatyti teisėtai ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą motyvuoti taikomas poveikio priemones.

Po ginčijamo sprendimo priėmimo Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. ĮV-545 pakeistas Šventosios senovės gyvenvietės (u. k. 1813) teritorijos saugojimo tikslas ir nustatyti kiti apsaugos tikslai: panaikintas „saugoti moksliniam pažinimui“ ir suteiktas „saugoti moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui“. Atsakovas pasikeitusio apsaugos tikslo „saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui“ bei taikymo Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 19 straipsnio nuostatų nevertino. Teismas nagrinėdamas bylą taip pat negalėjo to padaryti, atsižvelgiant į administracinio teismo kontrolės funkcijų pobūdį, nes materialinės teisės normas taiko ne teismas, o viešojo administravimo subjektas, kuris sprendžia klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo, o administracinis teismas revizuoja, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 „Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 vykdymo“, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu yra ydingas, jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiami pareiškėjų teisių apribojimai. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra esminiai, administracinis aktas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjų V. M. ir V. M. 2014 m. kovo 10 d. prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo. Pareiškėjų skundas tenkintas vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Pareiškėjai prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Byloje sprendimas priimtas pareiškėjų naudai ir patenkinti jų reikalavimai, todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, protingumo, proporcingumo principu, įvertinus Rekomendacijų dydžius, pareiškėjams iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteistinos patirtos išlaidos – 75 litų žyminis mokestis ir 1 000 Lt už skundo teismui surašymą.

III. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, atstovaujamas Klaipėdos teritorinio padalinio, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti ir skundą palikti nenagrinėtą, esant ABTĮ 103 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo administracinę bylą, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes dėl planavimo organizatoriaus teisių ir dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo, neįtraukė į bylos nagrinėjimą kitų valstybės institucijų (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos), galinčių pateikti reikiamas išvadas, savivaldybės administracijos poziciją grindė savo prielaidomis, o ne faktinėmis aplinkybėmis, peržengė skundo ribas, sprendė dėl aplinkybių, kurios nebuvo ginčo dalyku, kadangi skundo pateikimo metu jos iš viso neegzistavo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013 buvo nurodęs, kad byloje turėtų dalyvauti ir institucija, kuri sprendžia dėl teritorijos planavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą tokios institucijos netraukė.

Nurodo, kad planavimo dokumentas yra pradėtas rengti Įsakymo pagrindu, kuriuo administracijos direktorius leido rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje planą, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendrojo naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių, plano rengimo tikslas – žemės sklypo, esančio nekilnojamosios archeologinės kultūros vertybės teritorijoje, padalijimas į 26 sklypus, ir kuriuo nustatyta, jog žemės sklypui taikomi apribojimai (taip pat ir paveldosauginiai) turi būti tikslinami rengiant planą. Tuo tarpu Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo 2005 m. sausio 20 d. Nr.(4.1)-A1-28 „Dėl žemės sklypų“ 3.2. punkte buvo nustatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas – kitos paskirties žemė, bendrojo naudojimo teritorija, bendro naudojimo želdynams įrengti ir eksploatuoti. Būtent pastaroji paskirtis buvo įregistruota ir Nekilnojamojo turto registre, kas yra konstatuota administracinėje byloje Nr. A492-1836/2013. Administracinėje byloje Nr. I-1192-243/2014 yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas 2014 m. balandžio 10 d., kurio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad žemės sklypo paskirtis buvo keičiama ir bylos nagrinėjimo metu galiojo įrašas, kad sklypas priskiriamas bendro naudojimo teritorijoms, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nepagrįstas atsakovo argumentas, kad administracijos direktoriaus įsakymu būtų pakeista žemės paskirtis, prieštarauja byloje esantiems dokumentams. Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog Klaipėdos teritorinis padalinys turėjo pats inicijuoti žemės sklypo paskirties keitimą, kadangi nei teisė, nei pareiga kreiptis dėl žemės paskirties keitimo Departamentui jokie teisės aktu nėra suteikta, o viešojo administravimo subjektas negali veikti ultra vires.

Pažymi, kad minėti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai su Klaipėdos teritoriniu padaliniu derinami nebuvo, planavimo sąlygų rengiamam planui Klaipėdos teritorinis padalinys nėra išdavęs, apie pradėtą planavimą informuotas nebuvo, todėl nežinojo ir negalėjo sužinoti apie pradėtą galimai neatitinkantį paveldosauginių reikalavimų teritorijų planavimo procesą.

Pareiškėjai buvo informuoti, jog reikalavimas nustatyti žemės sklypo konservacinę paskirtį kyla iš Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo nuostatų, todėl atmestina pirmosios instancijos teismo išvada, jog Klaipėdos teritorinio padalinio administracinio sprendimo dalis, kurioje reikalaujama nustatyti konservacinę paskirtį žemės sklypams yra nepagrįsta, arba nepagrįstai – ne įstatymų pagrindu, būtų ribojama nuosavybės teisė.

Pažymi, jog teisinis reguliavimas yra aiškiai išdėstytas Klaipėdos teritorinio padalinio rašte, todėl atmestina pirmosios instancijos teismo išvada, jog Klaipėdos teritorinis padalinys nedetalizavo kaip turi būti koreguojami planuojamo žemės sklypo sprendiniai.

Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 20 d. įsakymas Nr.(4.1)-A1-28 su Departamentu derintas nebuvo, todėl vadovaujantis imperatyvia įstatymo nuostata, minėtu įsakymu nustatyta pagrindinė tikslinė žemės sklypo paskirtis yra negaliojanti konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės ir jos teritorijos atžvilgiu dėl ko papildomų veiksmų Klaipėdos teritorinis padalinys neprivalėjo imtis, kadangi sprendimų negaliojimo pagrindai nustatyti įstatymu, tačiau minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.

Tvirtina, kad Klaipėdos teritorinio padalinio ir Departamento veiksmai yra pagrįsti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje ir 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta kompetencija institucijai, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėjai V. M. ir V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą bei papildomai pareiškėjai V. M. priteisti iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 602,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pažymi, kad atsakovas nenurodė konkrečiai, kokia institucija turėjo būti įtraukta į procesą, kokia jos turėjo būti procesinė padėtis ir kokias pasekmes galėtų sukelti jai teismo sprendimas. Taip pat nenurodyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo konkreti teisės norma, todėl visiškai nemotyvuotas ir teisiškai nepagrįstas šis argumentas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra gavęs pareiškėjos V. M. 2014 m. kovo 10 d. prašymo, tačiau yra gavęs UAB „Almontus“ direktoriaus pavaduotojo A. S. prašymą, tačiau nenurodo kaip tai susiję su prašomu panaikinti teismo sprendimu.

Klaipėdos teritorinis padalinys tvirtina, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai su jais nebuvo derinami, tačiau taip ir nesugebėjo nurodyti teisės normos, kur būtų toks derinimas numatytas. Be to, Klaipėdos teritorinis padalinys nei vieno įsakymo iki šiol neapskundė.

Mano, jog Teritorijų planavimo įstatymas leidžia planavimo organizatorei pabaigti rengti teritorijų planavimo dokumentą sena tvarka.

Pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad iki šiol Klaipėdos teritorinis padalinys, uždraudęs pareiškėjai 6 mėn. atlikti bet kokius veiksmus, būtų atlikęs trūkstamus tyrimus, parengęs ir suderinęs teritorijos ir apsaugos zonos ribų projektą.

Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai ir žemės sklypui nustatytas teisinis režimas ginčo atvejui turi būti taikomas ne šiuo momentu esantis, tačiau kilusio ginčo momentu, t. y. 2014 m. kovo 10 d., kai dar nebuvo nustatytas papildomas tikslas – saugomas moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palieka teismui ginčą spręsti savo nuožiūra. Pažymi, kad Palangos miesto savivaldybės administracija jau buvo nesutikusi leisti išskaidyti ginčo sklypą, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-529-243/2011 tokį sprendimą pripažino neteisėtu. Kultūros paveldo departamentas apeliaciniame skunde nurodo papildomus argumentus, kurie nebuvo nagrinėjami minėtoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 „Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 vykdymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjams V. M. ir V. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4,0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos (įrašas nekilnojamo turto registre apie šio sklypo naudojimo pobūdį – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių – galiojo nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2014 m. kovo 27 d. (administracinės bylos Nr. I-822-386/2014 l. 71–73)).

Žemės sklypo plotas, pagrindinė tikslinė paskirtis, naudojimo būdas ir apribojimai nustatyti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. (4.1)-A1-28. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. A1-849 „Dėl žemės sklypo, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje“ leista rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas – žemės sklypo padalijimas į 26 sklypus.

Įsakymo 2 punktu nustatyti plano rengimo reikalavimai, iš kurių 2.5 papunkčiu nurodyta, jog teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją (senovės gyvenvietė, A1705), pripažinta saugoma. Dėl šios priežasties žemės sklypo plano projektas turi būti derinamas Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio. Klaipėdos teritoriniam padaliniui 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 atsisakius derinti teritorijų planavimo dokumentą, pareiškėja kreipėsi į teismą, ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu šį Klaipėdos teritorinio padalinio sprendimą panaikino bei įpareigojo iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo (administracinė byla Nr. I 488-243/2014).

Klaipėdos teritorinis padalinys išnagrinėjo pareiškėjos prašymą iš naujo ir priėmė 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (12.53.-Kl)2Kl-571, kuriuo atsisakė derinti teritorijų planavimo dokumentą. Šį sprendimą pareiškėjams apskundus, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu panaikino sprendimą ir įpareigojo Klaipėdos teritorinį padalinį pareiškėjų 2014 m. kovo 10 d. prašymą dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo nagrinėti iš naujo (administracinė byla Nr. I -822-386/2014).

Vykdant šį Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą, Klaipėdos teritorinis padalinys priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075.

Pareiškėjams apskundus šį Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos administracinis teismas nusprendė, kad šis sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu yra ydingas, jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiami pareiškėjų teisių apribojimai. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 bei įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį iš naujo nagrinėti pareiškėjos V. M. ir V. M. 2014 m. kovo 10 d. prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Ginčijamas Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjų 2014 m. kovo 10 d. prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo planavimo dokumentui, derinimo. Taigi, pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Klaipėdos teritorinį padalinį, prašydami suderinti žemės sklypo planą, prilinginamą detaliojo planavimo dokumentui, atitinkamai – Klaipėdos teritorinis padalinys turėjo priimti sprendimą būtent dėl tokio prašymo. Ginčijamu sprendimu Klaipėdos teritorinis padalinys nurodė, kad teikiamam projektui pritarti negali, be to, atsižvelgdamas į tai, kad Departamento Mokslinė archeologijos komisija priėmė sprendimą papildyti archeologijos objekto apsaugos reikalavimus, ir vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, nusprendė uždrausti pradėtus žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, planavimo darbus iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės apsaugos reikalavimų patikslinimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pabrėždamas teismo sprendimo motyvavimo svarbą, nurodo, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati mutandis, Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Detalizuodamas šį aspektą byloje Helle prieš Suomiją Teismas pabrėžė, kad teisingo proceso sąvoka reikalauja, kad nacionalinis teismas, pateikiantis glaustus, negausius savo sprendimo motyvus, į sprendimą inkorporuodamas žemesnės instancijos teismo motyvus, faktiškai atkreiptų dėmesį į esminius jo nagrinėjimui pateiktus klausimus, problemas, o ne iš karto paprasčiausiai pritartų žemesnės instancijos teismo išvadoms. Šis reikalavimas yra ypač aktualus, kai bylos šalys neturėjo galimybės dalyvauti žodiniame bylos nagrinėjimo procese pagal vietos teisę (Helle v. Finland, par. 60). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr. cituotą R. T. v. Spain, par. 29-30).

Nagrinėjamu atveju kolegija iš esmės pritaria pirmos teismo motyvams ir išvadai, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 „Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 vykdymo“, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu yra ydingas, todėl naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o atsakovas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjų V. M. ir V. M. 2014 m. kovo 10 d. prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo, juo labiau, kad, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtina, kad Kultūros ministro 2014 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. ĮV-545 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ pakeitimo“ pakeisti Šventosios senovės gyvenvietės saugojimo tikslai: „saugoti moksliniam pažinimui“ panaikintas, suteiktas „saugoti moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui“.

Dėl šios sprendimo dalies teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 4 dalį, iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti detalieji planai planavimo organizatoriaus sprendimu gali būti nerengiami ar nebaigiami rengti, t. y. įstatymas numato, kad šiuo klausimu turi būti priimtas sprendimas. Kadangi nagrinėjamoje byloje duomenų, kad Palangos miesto savivaldybės administracija būtų priėmusi sprendimą neberengti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. A1-849 „Dėl žemės sklypo, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje“ leistą rengti leista rengti žemės sklypo planą, atsakovas, iki toks sprendimas nėra priimtas, neturi pagrindo atsisakyti derinti jam pateiktą planą vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata.

Atsakovas tiek ginčijamame sprendime, tiek apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. (4.1)-A1-28, kuriuo nustatyta ginčo sklypo žemės pagrindinė naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nuostatomis, yra negaliojanti konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės ir jos teritorijos atžvilgiu, dėl ko papildomų veiksmų jis (atsakovas) neprivalėjo imtis: minėta Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nuostata nuo 2005 m. balandžio 20 d. negalioja, tuo tarpu byloje pateiktais nekilnojamo turto registro duomenimis pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4,0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos), įrodymų, kad šie nekilnojamo turto registro duomenys būtų neišsamūs ar neteisingi (Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 4 str.), nėra.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintas Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) numato, kad šio aprašo tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams (Tvarkos aprašo 1 p.). Žemės sklypo planas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, kitais įstatymais ir jų įgyvendinamaisiais teisės aktais, o kai žemės sklypai formuojami ar pertvarkomi kultūros paveldo objektų teritorijose, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu (Tvarkos aprašo 2, 6 p.). Žemės sklypo plano rengimo tikslas – žemės sklypų formavimas ir pertvarkymas, esamų naudojimo ir veiklos sąlygų nustatymas, servitutų projektavimas ir (ar) panaikinimas. Atsakovas turėtų pagrįsti, kokioms Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) nuostatoms prieštarauja Nekilnojamo turto registre įregistruoto žemės sklypo pertvarkymas, padalijant jį į 26 sklypus ir paliekant esamą pertvarkomo žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį. Kartu pažymėtina, kad servitutas – tai daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą (Civilinio kodekso 4.111 str. 1 d.), savaime nesuteikianti teisės jo turėtojui naudotis svetimu turtu ne pagal paskirtį ar pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus reikalavimus.

Dėl ginčijamo administracinio akto kitos dalies, pažymėtina, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 9 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamųjų kultūros vertybių pradinę apsaugą, 1 ir 2 dalis nustato, kad Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, valdytojas, planuojantis atlikti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes galinčius pažeisti tvarkybos darbus, turi pateikti savivaldybės paveldosaugos padaliniui projektinius siūlymus arba raštu išdėstytus numatomus darbus. Savivaldybės paveldosaugos padalinys apie tai nedelsdamas praneša Departamentui. Jeigu nustatoma, kad numatomi darbai žalotų vertingąsias savybes, per 15 dienų turi būti inicijuojamas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu. Sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objektą skelbti valstybės saugomu priima Departamentas, o savivaldybės saugomu – savivaldybės paveldosaugos padalinys. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad institucija, priėmusi sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu arba jau saugomo objekto naujai aptiktos vertingosios savybės nustatymą bei apsaugos reikalavimų pakeitimą, gali iki 6 mėnesių apriboti ar uždrausti darbus, kurie pačiame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje galėtų pažeisti vertingąsias savybes. Jei teritorija ir apsaugos zona nenustatytos, apriboti ar uždrausti darbus galima iki 250 metrų atstumu nuo objekto. Jeigu dėl nepalankių klimato sąlygų trūkstami tyrimai neatliekami, terminas gali būti pratęstas. Bendras uždraudimo vykdyti darbus terminas negali būti ilgesnis negu 8 mėnesiai. Per šį terminą šio įstatymo nustatyta tvarka turi būti atlikti trūkstami tyrimai, parengtas ir suderintas teritorijos ir apsaugos zonos ribų projektas, reikalui esant, statinys užkonservuotas ir atlikti kiti kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu procedūros veiksmai.

Atsižvelgiant į šią Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatą, matyti, kad joje yra numatyti du atvejai, kai institucija gali priimti sprendimą iki 6 mėnesių apriboti ar uždrausti darbus: jei yra inicijuotas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu arba jei inicijuotas jau saugomo objekto naujai aptiktos vertingosios savybės nustatymas bei apsaugos reikalavimų pakeitimas.

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos teritorinis padalinys skundžiamame sprendime nurodė, jog uždraudžia žemės sklypo planavimo darbus iki 6 mėn. tuo pagrindu, kad Departamento Mokslinė archeologijos komisija 2014 m. birželio 3 d. priėmė sprendimą siūlyti papildyti Šventosios senovės gyvenvietės saugojimo tikslą – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Taigi, nors ir buvo inicijuotas saugomo objekto – Šventosios senovės gyvenvietės teritorijos – apsaugos reikalavimų papildymas, nėra duomenų, kad padaryta dėl saugomo objekto naujai aptiktų vertingųjų savybių, atitinkamai – nebuvo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto pagrindo apriboti ar uždrausti darbus.

Kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su ginčijamo Klaipėdos teritorinio padalinio sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu / neteisėtumu ir pagrįstumu / nepagrįstumu, nėra reikšmingi, dėl jų nepasisakoma.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 bei įpareigojo Klaipėdos teritorinį padalinį iš naujo nagrinėti pareiškėjų 2014 m. kovo 10 d. prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti šį teismo sprendimą nėra pagrindo, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, prašė priteisti iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 602 Lt bylinėjimosi išlaidų.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų 8 punkte rekomenduojami užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžiai apskaičiuojami pagal koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (Rekomendacijų redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d., 7 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 1 035 Lt minimali mėnesinė alga nuo 2014 m. spalio 1 d. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00287 ir kasos pajamų orderį Nr. 00416, kurie patvirtina, jog pareiškėja V. M. sumokėjo 602 Lt UAB „Almontus“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies pirmu sakiniu, administracinių bylų teisenoje proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai tokias atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet ir kitų asmenų, kurie teisėtai atstovavo proceso šaliai, teisinėms paslaugoms apmokėti (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012).

Vadovaujantis Rekomendacijų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktu, maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą buvo 1 552,5 Lt (1.5 x 1 035 Lt). Taigi, pareiškėjų prašoma suma neviršija rekomenduojamų dydžių. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo pareiškėjos V. M. naudai priteistina 174,35 Eur (602 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio pareiškėjos V. M. naudai priteisti 174,35 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt keturi eurai, trisdešimt penki centai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas