2017-12-13 Nr. AB-23389-3-62-3-01889-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3106-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01889-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–5) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. liepos 4 d., pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 8, 13 ir 14 straipsnių reikalavimus, buvo kalinamas Kauno TI nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis, antisanitarinėmis sąlygomis – buvo tamsu, šalta, drėgna, kamerose nebuvo kriauklės, tualeto, ventiliacijos, natūralaus apšvietimo, vienam asmeniui perpildytose kamerose teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose, be to, kalinimo metu negavo jam būtinų vaistų. Pabrėžė, kad byla yra sufabrikuota, teismai, priimdami nuosprendžius, bylą tyrė atmestinai, grubiai pažeidė teismų praktikos taisykles, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę. Dėl įvardintų aplinkybių ir neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, emocinius–psichologinius išgyvenimus, orumo pažeminimą. Atsakovo prašymą taikyti senaties terminą prašė atmesti kaip nepagrįstą, nes neturtinės žalos atlyginimui senaties terminai netaikytini, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą kyla iš konstitucinio principo, be to, jis, būdamas izoliuotas nuo visuomenės, silpnos sveikatos būklės, nors ir juto savo teisių pažeidimus, tačiau nežinojo bei nesuvokė, kaip tas teises apginti. Šios svarbios priežastys sukliudė parengti skundą teismui laiku ir yra pagrindas praleistą senaties terminą atnaujinti bei apginti pažeistą teisę už visą ginčo laikotarpį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 59–67) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir, nesant jokių svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti, skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisingi ir teisėti, o visi pareiškėjo argumentai dėl nežmoniškų, orumą žeminančių jo laikymo sąlygų yra nepagrįsti. Pareiškėjas skundą teismui dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. liepos 4 d. (su pertraukomis) pateikė tik 2016 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas skundą pateikė praleidęs įstatymuose numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu (I t., b. l. 199–201) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Kauno TI nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. liepos 4 d. nepriimtinomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. rugsėjo 19 d. Teismas, įvertinęs nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas Kauno TI, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas.

7. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodė nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo Kauno TI momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjo teiginys, jog ieškinio senaties terminas netaikytinas, nepagrįstas, o jo nurodytos priežastys, teismo nuomone, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą, nepripažintinos svarbiomis, objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi pavėluotai, nes būdamas izoliuotas nuo visuomenės nežinojo bei nesuvokė apie savo teisių gynimo būdą, nėra reikšminga.

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytam laikotarpiui (2011 m. gegužės 1 d. – 2012 m. liepos 4 d.) taikytina trejų metų ieškinio senatis, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo nėra pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintos.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–9, 14–15) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; taip pat prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu, nes norės duoti paaiškinimus.

10. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo skundo reikalavimams pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, o kitų jo skundo faktinių aplinkybių net nevertino. Pareiškėjas savo skunde rėmėsi Konvencijos nuostatomis, o Konvencija jokių ieškinio senaties terminų nenumato. Pareiškėjas pažymi, kad dėl (duomenys neskelbtini) (2008 m. rugpjūčio mėn.) buvo gydomas ir konsultuojamas įvairių gydytojų, jam buvo skirti vaistai, tačiau Kauno TI jam šių vaistų neišduodavo. Jam skaudėjo (duomenys neskelbtini), kiti paskirti vaistai netiko, nes turėjo didelį šalutinį poveikį (mieguistumą, silpnumą, nemigą ir kt.), pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties negalėjo tinkamai apsiginti tiek jo baudžiamojoje byloje, tiek apginti savo pažeistas teises į kalinimą Kauno TI tinkamomis sąlygomis.

11. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tikrinamoje administracinėje byloje, nepaisant pareikšto prašymo bylą nagrinėti pareiškėjui (apeliantui) dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu, nekilo būtinumas žodiniam nagrinėjimui, todėl byla ir nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

13. Administracinė jurisprudencija apeliaciniame skunde keliamu klausimu yra nuosekli ir nuo jos nukrypti nėra pateisinamų priežasčių.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

15. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

16. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

18. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

19. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

20. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

22. Išdėstytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius