2017-08-16 Nr. AB-15299-3-62-3-02208-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1030-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02208-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 18 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. vasario 22 d. Kauno TI jam neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, nes jis buvo laikytas su rūkančiais asmenimis, dėl ko jam pablogėjo sveikata. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio 1 dalimi, taip pat prašė reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo netaikyti ieškinio senaties termino. Pareiškėjas pabrėžė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams atlyginti bet kokią žalą, išskyrus žalą, padarytą asmeninės neturtinės teisės pažeidimu (padarytos sveikatai ar kt.)., apibrėžtu CK 1.114 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 18 d. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, pažymėjo, jog, nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais (veiksmais), atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino netaikymo prieštaravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai analogiško pobūdžio bylose, todėl buvo atmesti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2011 m. gegužės 13 d. ir išvyko 2012 m. vasario 23 d. Pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos priteisimo pateikė 2015 m. lapkričio 18 d. Taigi, skundas teismui buvo pateiktas praėjus daugiau nei 3 metams po išvykimo iš Kauno TI. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos namų administracijos, lankytis bibliotekose ir t. t. Teismo vertinimu, šiuo atveju buvo pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą. Nesant įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas neatnaujino senaties termino pareiškėjo reikalavimui ir jo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo į teismą kreipęsis dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų: mažo kamerų ir pasivaikščiojimo kiemelių ploto, netinkamų higienos sąlygų esant dideliam kalinčiųjų skaičiui, laikymo su rūkančiais asmenimis, nepakankamo vėdinimo. Pareiškėjas nesutiko su teismo sprendimu jo skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, nes, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 53 straipsnių bei CK 1.134 straipsnio 1 dalies nuostatas, senatis jo reikalavimui negalėjo būti taikyta. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo išreikalauti duomenis apie jam kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose tekusį plotą, jam skirtus vaistus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimu pareiškėjui V. V., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui negalėjo būti taikytas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju netaikytinas CK 1.134 straipsnio 1 punkto pagrindu, pagal kurį ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų. Pažymėtina, jog CK 1.114 straipsnio 1 dalyje asmeninėmis neturtinėmis teisėmis ir vertybėmis įvardijamos teisė į vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Pareiškėjas savo reikalavimus iš dalies sieja su jo garbės ir orumo pažeidimu, atsiradusiu dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nereikalavo pripažinti jo asmeninių neturtinių teisių pažeidimą, o pasinaudojo kitu civilinių teisių gynimo būdu – pareiškė reikalavimą atlyginti dėl jo teisių pažeidimo kilusią neturtinę žalą (CK 1.138 str. 6 p.). Nors pareiškėjas teisingai pastebi, kad, pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šios nuostatos antroje dalyje yra įtvirtinta išimtis – ieškinio senatis šiems reikalavimams gali būti taikoma įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje aktualus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos (inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) neturtinės žalos) atlyginimo. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-962/2013, 2015 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2240-520/2015, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-247-525/2017). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikytinas CK 1.134 straipsnio 1 punkto pagrindu, atmestinas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (dėl tabako dūmų kameroje nuolat skaudėjo galvą, ėmė kosulys, silpnumas, kankino nemiga ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2011 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. vasario 22 d. laikytas Kauno TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2011 m. gegužės 13 d. buvo 2014 m. gegužės 13 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2011 m. gegužės 14 d. – 2014 m. gegužės 14 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 18 d. (žyma ant voko, b. l. 8), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas savo reikalavimui pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jis negalėjo į teismą kreiptis iki sueinant ieškinio senaties terminui, ir neprašė šio termino atnaujinti.

Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo buvo atmesti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė