2022-05-04 Nr. AB-13713-3-62-3-03272-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2008-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03272-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. I. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 21S38452 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 6K-1922 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tautybė – (duomenys neskelbtini), išpažįstama religija – musulmonas sunitas, prieš išvykdamas iš kilmės šalies gyveno (duomenys neskelbtini). Pabūgęs persekiojimų, kurių jis neabejotinai neišvengtų jo grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju, o taip pat atsižvelgęs ir į tai, kad šalis jau daug metų randasi ginkluotų konfliktų teritorijoje (šalyje, be to, siautėja bei savo agresyvią veiklą vykdo teroristinė (duomenys neskelbtini) ir kt. grupuotės), kas, pareiškėjo nuomone, sudaro realią grėsmę jam, kaip asmeniui, pareiškėjas nusprendė palikti (duomenys neskelbtini) valstybę ir išvykti į Europą. Tvirtino, jog skundžiamuose sprendimuose buvo nurodyta, jog tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Tvirtino, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – gyvena ginkluotų konfliktų teritorijoje ir dėl to gresia pavojus gyvybei. Nurodė, kad jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad esant ginkluotų konfliktų teritorijoje jam kyla reali grėsmė gyvybei. Teigė, kad paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę jo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Komisija neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, neištaisė atsakovo priimto sprendimo trūkumų, todėl Komisijos Sprendimas taip pat naikintinas kaip nepagrįstas. Prašė skundą patenkinti.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu nurodė, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

4. Nurodė, jog Departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, Departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar pareiškėjo asmeninėmis savybėmis.

Tvirtino, jog tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pažymėjo, kad atlikto tyrimo metu buvo konstatuota, kad pareiškėjas pateikė nedetalų, neišsamų, nenuoseklų ir prieštaringą pasakojimą, apklausos metu pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti metų, nuo kurių jis su šeima gyveno (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė“ grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

Tvirtino, jog Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtais sprendimais nesudaro pagrindo juos panaikinti.

Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. gruodžio 2 d. Komisijos Sprendimo dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S38452 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 6K-1922, priimto pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

7. Remiantis rašytiniais administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2021 m. liepos 24 d. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Adutiškio pasienio užkardos pasienio sargybos pareigūnų kaip neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Bylos duomenimis, pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

8. Nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. ir 2021 m. rugsėjo 30 d. buvo atliktos pareiškėjo apklausos, kurių metu jis nurodė, kad 2011 m. jis dėl vykstančio karo paliko (duomenys neskelbtini) bei atvyko į (duomenys neskelbtini) – jis teigė, kad norintis gyventi geresnėje ir ramesnėje aplinkoje. Ten gyveno 6 m. 2019 m. jis išvyko į (duomenys neskelbtini), po to – į Baltarusiją, kurioje jis praleido 3 mėn. Pasibaigus Baltarusijos vizai, jis turėjo palikti Baltarusiją. Į (duomenys neskelbtini) jis grįžti nenori, nes ten yra nesaugu.

Jo kelionės tikslas yra Europa. (duomenys neskelbtini) jis gyveno (duomenys neskelbtini) miesto. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno 8 metus, atvyko į (duomenys neskelbtini), kai jam buvo 14 metų. Savo gyvenamosios adreso (duomenys neskelbtini) jis nenurodė, teigdamas neprisimenantis. Į (duomenys neskelbtini) jis grįžti nenori, nes neturi kur grįžti, jis neturi šeimos (jo tėvai mirę). Jis nežino, kokia ateitis jo laukia. Asmeniškai jam niekas negrasino, nes jis buvo jaunas, kai jo šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini. Jei jis grįš, jis turės tarnauti kariuomenėje, nes, anot jo, „(duomenys neskelbtini) vyksta karas ir jis mirs“.

Taip pat (duomenys neskelbtini) veikia (duomenys neskelbtini), o ši grupuotė grobia žmones. Jeigu jis nesutiks būti šios grupuotės nariu, jį nužudys. Jis nori saugumo ir ramybės, kurios negauna savo valstybėje. 2021 m. spalio 27 d. patikslintos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad anksčiau nesikreipė užsienio valstybėse dėl prieglobsčio, neturi kitų valstybių išduotų vizų ar leidimų gyventi (tačiau, jis turėjo Baltarusijos Respublikos išduotą vizą). Jo tautybė – (duomenys neskelbtini). Jo teigimu, jis turėjo problemų santykiuose su žmonėmis, jis patyrė nepagarbą ir diskriminaciją, gyvendamas (duomenys neskelbtini) (į juos žiūrėjo kaip pabėgėlius).

Jis yra musulmonas sunitas, dėl išpažįstamos religijos jis neturėjo problemų. Nevedęs, vaikų neturi, nepriklauso jokiai politinei partijai, taip pat nebuvo politiškai, visuomeniškai aktyvus. Šios apklausos metu pateikė identiškas išvykimo iš (duomenys neskelbtini) bei prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymo priežastis, kaip ir ankstesnėse apklausose. Nurodė, jog savo gimtąją šalį buvo priverstas palikti dėl vykstančio karo, dėl to, kad daug įvairių grupuočių kariauja jo šalyje, vyksta grobimai, plėšimai ir t. t.

Nurodė, kad paliko savo šalį, nes nori gyventi sveiką, saugų gyvenimą. Nurodė, kad jei jis būtų likęs (duomenys neskelbtini), jį verstų prisijungti prie vienos ar kitos karinės grupuotės ((duomenys neskelbtini)) ar tarnauti kariuomenėje ((duomenys neskelbtini)), o jis to nenorėtų, nes nenorėjo nei žudyti, nei pačiam būti nužudytam. Pažymėjo, kad kai jo gyvenamąją vietovę užpuolė (duomenys neskelbtini), 2011 m. ar 2012 m. ar 2013 m. (jis tiksliai neprisimena), šeima išvyko į (duomenys neskelbtini), nes buvo praradę savo namus. (duomenys neskelbtini) jie buvo apsistoję (duomenys neskelbtini), nebaigtame statyti name, jie gyveno ten kaip pabėgėliai. 2019 m. jis išvyko į (duomenys neskelbtini).

Teigė, kad asmeniškai jam niekas negrasino, tiesiog jo gyvenimas buvo labai sunkus. Atvyko į Europą ieškoti saugesnio bei geresnio gyvenimo. Jei grįžtų į (duomenys neskelbtini), jis nežino, ar liktų gyvas, nes įvairios (teroristinės) grupuotės ((duomenys neskelbtini) grobia ir žudo žmones.

9. Nustatyta, kad Departamentas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, tyrimo metu surinktus duomenis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniais, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2 dalimi, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 105.4 papunkčiu, Grąžinimo tvarkos aprašo 49 punktu, 57 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

10. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

11. Pareiškėjas nesutiko su Departamento Sprendimo argumentais, jog pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja realios individualios grėsmės tikimybė, o jo pateikta informacija iš esmės yra susijusi tik su bendra situacija kilmės valstybėje.

12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde savo išvykimą iš kilmės valstybės ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) vyksta karas, veikia įvairios sukarintos grupuotės, tokios kaip (duomenys neskelbtini), todėl šalyje yra nesaugu. Tvirtino, jog regione kuriame gyveno, yra daug karinių grupuočių, kaip pavyzdžiui (duomenys neskelbtini), traktuojama kaip ekstremistinė organizacija), (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini), susikūrusi po civilinio karo pradžios (duomenys neskelbtini)), taip pat (duomenys neskelbtini) kariuomenė, kurios regione vykdo karinius veiksmus, karas (duomenys neskelbtini) prasidėjo 2011 m. ir trunka iki šių dienų.

13. Departamentas, remdamasis nustatytais faktais bei prieglobsčio prašytojo byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Aprašo 99 punkte nustatytais kriterijais.

14. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

15. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karą nėra nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus ir nepasižymi pakankamu detalumu, o teikiami paaiškinimai apie šiuos įvykius padriki, prieštaringi bei keliantys pagrįstų abejonių. Iš pareiškėjo apklausų nustatyta, jog pareiškėjas bendrais, abstrakčiais sakiniais apibūdino situaciją, jog gyvenimas buvo sunkus ir labai nesaugus, pareiškėjas nenurodė, kad būtų sulaukęs individualių grasinimų ar individualiai nukentėjęs, nepateikė daugiau detalių apie raginimus prisijungti prie konflikte kariaujančių grupuočių, apklausos metu tik nekonkrečiai apibūdino situaciją šalyje. Pareiškėjo pasakojimas buvo prieštaringas, kitų apklausų eigoje. Nepavyko nustatyti, kada, kuriais metais pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Pirminės apklausos metu jis teigė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) 6 m. ir 2019 m. išvyko į (duomenys neskelbtini), o patikslintos apklausos metu jis minėjo, kad (duomenys neskelbtini) gyveno apie 8 m. Skyrėsi ir pareiškėjo kelionės į Lietuvą maršruto apibūdinimas: sulaikymo metu jis nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu skrido į (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją, tuo tarpu vėliau teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) skrido į Baltarusiją. Pareiškėjas neapibūdino savo gyvenamosios vietovės (duomenys neskelbtini), o apklausos metu nurodė, kad neprisimena, kur gyveno, nes buvo mažas. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo teiginys, neva jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, vertintinas kritiškai, ypač atsižvelgiant į faktą, kad apklausos metu pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti metų, nuo kurių jis su šeima gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, pareiškėjas nepateikė.

16. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas, tikėtina, nėra (duomenys neskelbtini) pilietis, o galimai yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) ir tai buvo jo paskutinė gyvenamoji vieta iki išvykimo, Departamentas pagrįstai vertino saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini).

17. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog, priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo vadovautasi naujausiais duomenimis apie šalies situaciją, tačiau teismas su šiais argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, 2021 m. EPPB gairės, kuriomis vadovavosi Departamentas dėl aktualios situacijos išnagrinėjimo pareiškėjo kilmės šalyje, yra patikimas ir aktualus šaltinis, priimant 2021 m. sprendimus, juolab kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Migracijos departamentas vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateiktu vertinimu, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė, pats teigė, kad su jokiomis problemomis dėl jo išpažįstamos religijos asmeniškai nesusidūrė, taip pat nepateikė ir naujesnės informacijos, galinčios paneigti ginčijamame sprendime Departamento padarytas išvadas.

18. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje - (duomenys neskelbtini)), gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

19. Nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad pareiškėjas yra sunitas, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, bei kad jam gresia pavojus susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nurodė, kad problemų dėl religijos neturėjo). Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, nėra duomenų pagrįstai grėsmei dėl jo persekiojimo ar nesaugumo konstatuoti kilmės šalyje. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko ne dėl iškilusios grėsmės, o dėl ekonominių priežasčių, siekdamas gyventi Europos Sąjungos valstybėje.

20. Teismas vertino, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią, su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgdamas į tai, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

21. Teismas buvo įsitikinęs, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta.

22. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kalėjimas arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

23. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

24. Teismas vertino, kad pareiškėjo atveju atsakovas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją jo kilmės valstybėje, o pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar / ir įrodymais priešingai neįrodė.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog jo skundas Departamento Komisijos turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka, kadangi Aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta ikiteismine rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus.

26. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pabrėžė, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

27. Nustatyta, kad Sprendimo dalimi nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus.

28. Dėl Departamento 2021 m. spalio 22 d. Sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) teismas pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių. Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalis).

29. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos ir Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų). Be to, nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei po jo iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Todėl Departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į šią šalį.

30. Teismas konstatavo, kad Sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

31. Tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui.

32. Teismas konstatavo, kad Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

33. Teismas pažymėjo, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

34. Kadangi ginčijamo 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi išnagrinėjus bylos medžiagą teismas nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir Komisijos sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 36. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

37. Teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

38. Nagrinėjamu atveju atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą, todėl prašo jį tenkinti.

39. Mano, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu ir neatliko pareiškėjo kilmės šalies saugumo padėties analizės.

40. Mano, kad tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai laiko pareiškėją (duomenys neskelbtini) piliečiu, nors pareiškėjas visų apklausų metu teigė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jog savo kilmės valstybę paliko dėl joje jau daug metų besitęsiančio karo. Mano, jog tiek teismas, tiek atsakovas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises, susijusias su prašymo nagrinėjimu, kadangi nesurinko visiškai jokių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, nepagrįstai jį laiko (duomenys neskelbtini) piliečiu ir dėl šių priežasčių priėmė nepagrįstus sprendimus – nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio.

41. Pabrėžia, jog nuo pat konflikto pradžios (duomenys neskelbtini) žuvo daugiau kaip 500 tūkst. žmonių, užregistruota daug tarptautinės humanitarinės teisės bei žmogaus teisių pažeidimų. Daugiau nei pusė šalies gyventojų buvo priversti palikti savo namus (tame tarpe ir pareiškėjas). Akivaizdu, jog vien dėl šių priežasčių pareiškėjui turėjo būti suteiktas prieglobstis.

42. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

43. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso. Skundo teiginiai nepagrįsti. Remiantis Tvarkos aprašo 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.

Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Pažymėtina ir tai, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

Pareiškėjas teigė, kad regione, kuriame gyveno, yra daug karinių grupuočių, kaip pavyzdžiui (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)), taip pat (duomenys neskelbtini), kurios regione vykdo karinius veiksmus. Anot pareiškėjo, karas (duomenys neskelbtini) prasidėjo 2011 m. ir trunka iki šių dienų. Tyrimo metu buvo konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karą buvo nedetalus ir neinformatyvus, pareiškėjas bendrais, abstrakčiais sakiniais apibūdino situaciją, jog gyvenimas buvo sunkus ir labai nesaugus, pareiškėjas nenurodė, kad būtų sulaukęs individualių grasinimų ar individualiai nukentėjęs, nepateikė daugiau detalių apie raginimus prisijungti prie konflikte kariaujančių grupuočių, apklausos metu tik nekonkrečiai apibūdino situaciją šalyje.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pasakojimas buvo prieštaringas, kito apklausų eigoje. Pavyzdžiui, nepavyko nustatyti, kada, kuriais metais pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Iš pradžių pareiškėjas nurodė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) 2011 m., o Departamento apklausos metu – 2011 m., 2012 m. ar 2013 m., kai jo gyvenamąją vietovę užpuolė (duomenys neskelbtini) (vėliau patikslino, kad prieš porą metų, kai užpuolė (duomenys neskelbtini)), tačiau tiksliai neprisimena. Pirminės apklausos metu jis teigė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) 6 m. ir 2019 m. išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau šiame teiginyje įžvelgiamas prieštaravimas, o patikslintos apklausos metu jis minėjo, kad (duomenys neskelbtini) gyveno apie 8 m.

Skyrėsi ir pareiškėjo kelionės į Lietuvą maršruto apibūdinimas: sulaikymo metu jis nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu skrido į (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją, tuo tarpu vėliau teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) skrido į Baltarusiją. Taip pat pareiškėjas neapibūdino savo gyvenamosios vietovės (duomenys neskelbtini), o apklausos metu nurodė, kad neprisimena, kur gyveno, nes buvo mažas. Pareiškėjo paklausus mečetės pavadinimą, kurią jis lankė (duomenys neskelbtini), jis pasimetė bei atsakė, kad porą metų nesimeldė, nors prieš tai nurodė, kad meldžiasi 5 kartus per dieną.

Apibendrinus konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė daugiau konkrečių detalių apie savo individualią patirtį, be to, jo pateiktos detalės nebuvo pakankamai specifinės, apklausos metu į papildomus klausimus jis atsakinėjo trumpais sakiniais, vis kartojo tuos pačius teiginius, jog (duomenys neskelbtini) vyksta karas, todėl čia yra nesaugu gyventi. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus, nepasižymėjo pakankamu detalumu, o paaiškinimai apie pasakojimo metu minėtus įvykius (karą (duomenys neskelbtini)) yra padriki bei keliantys pagrįstų abejonių.

Dauguma pareiškėjo atsakymų pasižymėjo bendru apibūdinimu, kad (duomenys neskelbtini) yra karo išvarginta šalis, kurioje gyvenimas yra nesaugus. Svarbu pabrėžti ir tai, kad pareiškėjo pasakojimas kito skirtingais prieglobsčio prašymo procedūros etapais, pareiškėjas keitė pateikiamą informaciją. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie jam tariamai kylančią grėsmę nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo teiginys, neva jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, vertintinas kritiškai, ypač atsižvelgiant į faktą, kad apklausos metu pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti metų, nuo kurių jis su šeima gyveno (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, pareiškėjas nepateikė. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. jis tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė“ grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies punktus. Skundo teiginiai nepagrįsti. Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis.

Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos. Tos pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pasisakė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gręsiančiomis individualiomis grėsmėmis.

Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Vertinant, ar pareiškėjo kilmės šalyje yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad jo tikroji kilmės valstybė nėra tiksliai nustatyta.

Labai tikėtina, kad pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) pilietis, kaip jis nurodė. Tokiu būdu, situacijos (duomenys neskelbtini) vertinimas nagrinėjamu atveju būtų betikslis ir nepagrįstas. Kita vertus, Departamentas neturi galimybės įvertinti padėties valstybėje, kuri nėra nustatyta. Pasak pareiškėjo, 8 metus jis gyveno (duomenys neskelbtini). Tokioje situacijoje, nepaisant to, jog pareiškėjas neigia esantis (duomenys neskelbtini) pilietis, tikslinga įvertinti bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), kur, anot pareiškėjo, buvo jo paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta.

Remiantis ESPA 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. ESPA gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo tikroji kilmės valstybė būtų, kaip pagrįstai įtariama, (duomenys neskelbtini), jis taip pat neatitiktų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nagrinėjamu atveju, turint omeny tai, jog pareiškėjas, labai tikėtina, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo kilmės valstybę, tikslesnio atitinkamų grėsmių vertinimo Departamentas atlikti neturi galimybės.

45. Anot pareiškėjo, Departamentas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

Nesutiktina su šiais pareiškėjo skundo teiginiais, kadangi Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą, o pirmosios instancijos teismas šias išvadas patvirtino. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio skundus. 2021 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „Nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais: duomenų, kad tokia informacija būtų surinkta ir / ar įvertinta netinkamai, nėra“.

Kartu pateikiame citatą iš jau minėtos administracinės bylos, kurioje buvo konstatuota, kad „tokios informacijos šaltiniai, yra prieinami ne tik atsakovui, bet ir pareiškėjui, kuris yra atstovaujamas advokato, tačiau ginčo atveju argumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų duomenų, nėra nurodyta, nors kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nereiškia, jog surinkta ir įvertinta informacija buvo nepakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui, o iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

46. Pareiškėjas taip pat mano, kad naikintini ir Departamento sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Skundo teiginiai nepagrįsti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Migracijos departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

47. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kartu pažymėtina, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

48. Kartu pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 49. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

50. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

51. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 52. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ir dėl Komisijos 2021 m. gruodžio 2 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

53. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę bei Europos Sąjungos šalis terminą.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

55. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

56. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

57. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

59. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

60. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

61. Byloje nustatyta, kad Užsienietis, kuris, kaip teigia atsakovas, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), nepaisant to, kad teigia esąs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia teiginiais, jog iš savo gimtosios šalies (kaip teigia pats pareiškėjas – (duomenys neskelbtini), nors ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini)) grindžia pilietiniu karu šioje šalyje.

62. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

63. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojas daugiausiai akcentavo ekonominio pobūdžio sunkumus kaip priežastį, kodėl jis atvyko į Lietuvos Respubliką. Užsienietis teigė, kad neturi pas ką grįžti ir nežino, kokia ateitis jo laukia, taip pat teigė, kad jam niekas negrasino kilmės (kaip pats pareiškėjas teigia) šalyje – (duomenys neskelbtini), nes iš šalies išvyko dar būdamas labai jaunas.

64. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas pilnai surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir rėmėsi aktualiais šaltiniais. Departamentas vadovavosi aktualiais duomenimis pateiktais tokių autoritetingų organizacijų, kaip „Kurdish Project“, Europos Tarybos, EPPB, Australijos Vyriausybės duomenimis. Skundžiamame Sprendime teisingai nurodoma, kad jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė, pats teigė, kad su jokiomis problemomis dėl jo išpažįstamos religijos asmeniškai nesusidūrė, taip pat nepateikė ir naujesnės informacijos, galinčios paneigti ginčijamame sprendime Departamento padarytas išvadas. Pareiškėjo nenaudai byloja ir tai, kad, kaip nustatė teisėjų kolegija, remiantis bylos medžiaga, jo pasakojimas yra nenuoseklus, jis nenurodo tiksliai nuo kada iki kada gyveno (duomenys neskelbtini), o nuo kada iki kada gyveno (duomenys neskelbtini). Be to, nepateikė asmens dokumentų, pagrindžiančių, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Todėl, iš pareiškėjo pateiktos informacijos Departamentas susidarė pagrįstą nuomonę, kad pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), o ne iš (duomenys neskelbtini).

65. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi darbo arba pastogės arba artimųjų laikytina socialine priežastimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

66. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė