2025-03-12 Nr. AB-4488-3-61-3-00847-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-83-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00847-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (R.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Tadžikistano Respublikos pilietis S. R. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade (toliau – ir Konsulatas) 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 10 atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Konsulatą išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą dėl vizos išdavimo iš naujo (toliau – ir Prašymas).

2. Konsulatas Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą, nustatęs, kad: i) užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo; ii) kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, arba pateikti dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; iii) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; iv) užsienietis nepateikė įrodymų, jog turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek sugrįžęs į savo kilmės šalį ar gyvenamąją vietą.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) 2022 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. U6-1312 išdavė pareiškėjui leidimą dirbti elektriku uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vejusta“ (toliau – ir Bendrovė) 12 mėnesių. Šios profesijos atstovų su patirtimi Lietuvoje trūksta dėl išaugusio žmonių susidomėjimo saulės ir vėjo elektrinėmis bei šių projektų plėtros įgyvendinimo, todėl UAB „Vejusta“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir patvirtino, kad jo vieno mėnesio darbo užmokestis bus ne mažiau 1 545 Eur. Pareiškėjas turėjo ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Gjensidige“ kelionių draudimo liudijimą Nr. 3618157753, kuris galiojo nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2024 m. sausio 15 d.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo abejoti pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslu. Pareiškėjas pateikė konsuliniam pareigūnui dokumentus, patvirtinančius, kad yra profesionalus darbuotojas, atvykstantis dirbti į Lietuvos Respubliką, taip pat draudimo dokumentus, o aplinkybė, kad buvo sudaryta darbo sutartis patvirtina, kad pareiškėjas turės reguliarias pajamas ir galės save išlaikyti bei taupyti, todėl kokių papildomų duomenų pritrūko konsuliniam pareigūnui, pareiškėjui nėra suprantama. Pareiškėjas turi būtinas lėšas pragyventi Lietuvoje, todėl atsakovo teiginiai dėl pragyvenimo lėšų yra taip pat nepagrįsti.

5. Pareiškėjui nėra žinoma, kokius dokumentus atsakovas laiko neatitinkančiais tikrovės ar suklastotais, todėl tik atsakovas gali pateikti tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus.

6. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimas yra nemotyvuotas faktinėmis aplinkybės, įstatymo nuostatomis, taip pat pareiškėjui nesuprantama, kokiu būdu gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjo nuomone, vien tik formalios varnelės, sudėtos skundžiamame Sprendime, be tam tikrų logiškų bei išsamių paaiškinimų negali užkirsti kelio gauti motyvuotus paaiškinimus.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, URM) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. Konsulatui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla – elektromonteris (19 punktas); 2) darbdavys – UAB „Vejusta“ (20 punktas), 3) kelionės tikslas – darbas (21 punktas); 4) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. sausio 16 d. (29 punktas), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. liepos 17 d. (30 punktas); 5) kviečianti įmonė – UAB „Vejusta“, Akademijos g. 7, Vilniuje (32 punktas); 6) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia pats pareiškėjas (33 punktas). Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė šiuos dokumentus: pasą, Rusijos Federacijos migracijos kortelę, UAB „Vejusta“ tarpininkavimo raštą, darbo sutartį, Užimtumo tarnybos leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, mokymo įstaigos kopiją, ankstesnio darbdavio pažymą, Sberbank Rosiji pažymą ir išrašą, santuokos liudijimą, kelionių draudimo liudijimo kopiją, Tadžikistano URM pažymą, darbo knygelės 1-3 psl. kopiją.

9. Atsakovas nurodė, jog konsulinis pareigūnas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką, pateikiami suklastoti dokumentai, siekdamas įsitikinti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir pareiškėjo padarytų pareiškimų tikrumu, nustatė, kad tuo pačiu metu kartu su pareiškėju konsulatui prašymus dėl vizos išdavimo pateikė dar penki Tadžikistano Respublikos piliečiai, o jų visų šešių pateikti dokumentų paketai yra identiški, t. y. parengti pagal vieną šabloną: i) visi pateikė tos pačios mokymo įstaigos išduotą dokumentą apie trumpalaikių kursų (penki iš šešių – elektriko, vienas – suvirintojo dujomis ir elektra) baigimą; ii) penkių iš jų dokumentas apie turimą kvalifikaciją išduotas tą pačią dieną; iii) visi pateikė to paties ankstesnio darbdavio pažymas apie darbą (įdarbinti panašiu metu) jo bendrovėje; iv) visi pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai (fiziniai asmenys, dažnai tie patys šeši Tadžikistano piliečiai vieni kitiems), panašūs lėšų likučiai; v) pateiktose darbo knygelėse nėra kitų įrašų, išskyrus darbą ankstesnio darbdavio bendrovėje. Šios aplinkybės sukėlė abejonių konsului dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo, todėl padarė išvadą, kad bandoma formaliai atitikti keliamus reikalavimus, be kita ko, kilo abejonių dėl pareiškėjo sąskaitoje esančių lėšų.

10. Atsakovas patikino, kad konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino ne tik, ar šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. dokumentų formą, bet ir įvertino pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t.y. pareiškėjo prašyme išduoti vizą deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Konsulas, įvertinęs pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą ir pateiktus dokumentus, padarė išvadą, jog pareiškėjo konsului pateikti prašymas išduoti vizą bei kiti dokumentai yra nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti. Taigi, konsulo surinktos informacijos visuma leido jam priimti skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nes dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konsului kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvą, be kita ko, Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – dirbti Lietuvoje. Konsulas neatmetė prielaidos, kad pareiškėjas, prisidengdamas darbu Lietuvoje, siekė imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes jis nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, pateikta informacija nėra patikima, todėl jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 1 d. sprendimu tenkino pareiškėjo S. R. skundą, panaikino Konsulato Sprendimą ir įpareigojo Konsulatą išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą iš naujo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. Konsulatui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame nurodė, kad: 1) dabartinė profesinė veikla – elektromonteris (19 punktas); 2) darbdavys – UAB „Vejusta“ (20 punktas); 3) kelionės tikslas – darbas (21 punktas); 4) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. sausio 16 d. (29 punktas), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. liepos 17 d. (30 punktas); 5) kviečianti įmonė – UAB „Vejusta“, Akademijos g. 7, Vilniuje (32 punktas); 6) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia pats pareiškėjas (33 punktas). Konsulatas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti pareiškėjui vizą. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 , 3 ir 10 punktais.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nustačius, kad: i) jis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); ii) kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikti dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas); iii) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Teismas pažymėjo, kad Sprendime nenurodytas jo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikomi nepatikimais ir neatitinkančiais tikrovės, Sprendime, be kita ko, nenurodyti argumentai, kuriais remiantis pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

14. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Teismas pažymėjo, jog nors atsakovas teismui kartu su atsiliepimu pateikė 2023 m. sausio 19 d. sprendimą, kuriame yra nurodyti jo priėmimo motyvai, tačiau sprendė, kad šiame dokumente nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui, nes tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo galbūt pažeistas teises teisme.

15. Teismas priteisė pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 16. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

17.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė proceso teisės normų pažeidimus ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas nepaisė ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, keliamų teismo sprendimui, nes neatskleidė bylos esmės, netyrė faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų. Teismas, be kita ko, nepaaiškino, kodėl pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje matydamas, kad skundžiamame Sprendime nėra nurodytas faktinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas, toliau nagrinėjo bylą, reikalavo, kad atsakovas pateiktų atsiliepimą į skundą bei su skundu susijusią medžiagą, organizavo teismo posėdį.

17.2. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Konsulato Sprendimą dėl to, jog Sprendimas neatitinka imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, ignoravo galiojantį Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą bei priimamo Sprendimo formos ir turinio, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

17.3. Konsulato sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno ar nacionalinę vizą pirmiausia turi atitikti specialiuosius standartus ir principus, įtvirtintus Vizų kodekse. Konsulinio pareigūno kompetencija ir diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji, nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia diskrecijos teisę įvertinti faktines aplinkybes priimant nurodytus sprendimus. Todėl teismai turi ribotą galimybę vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo ribų teisminę kontrolę. Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bylose Nr. C-544 ir C-225/19 pateiktais išaiškinimais.

17.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamą Sprendimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023. Administraciniams teismams nagrinėjant pareiškėjų skundus dėl konsulinio pareigūno priimtų sprendimų atsisakyti išduoti vizą būtina vadovautis galiojančiu teisiniu reguliavimu dėl konsulinio pareigūno priimamų sprendimų atsisakyti išduoti vizą ir / ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio. Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamu atveju turėtų atsižvelgti į šio teismo suformuotus teisės precedentus bylose Nr.: A-1099-629/2023, A-3865-821/2022 ir eA-903-552/2022.

17.5. Teismas nepagrįstai skundžiamą sprendimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, tvirtindamas, kad Konsulato Sprendimas yra nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime netyrė ir nepasisakė dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies normos ir Vizų kodekso VI priede nustatytos standartizuotos sprendimo formos neatitikimo VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo remtis šiuo sprendimu.

18. Pareiškėjas S. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

19.1. Atsakovo apeliacinis skundas yra deklaratyvus, jame nėra nurodyta jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Akivaizdu, kad pats atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau formaliai jį ginčija.

19.2. Atsakovas klaidina teismą ir nuvertina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, kadangi būtent šiuo sprendimu ir buvo pripažinta neteisėta tvarka, kurią formaliai taikė atsakovas priimdamas Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą.

19.3. Atsakovas teismui kartu su atsiliepimu pateikė Sprendimą, kuriame yra nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai, tačiau šiame dokumente nurodyti motyvai ir aplinkybės negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui. Tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą.

19.4. Šiuo atveju susiklostė analogiška situacija, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023, kurioje teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo faktinis bei teisinis pagrindai, motyvai.

19.5. Atsakovas Sprendime nurodė, kad jam abejones sukėlė tai, kad tuo pačiu metu prašymus dėl vizos išdavimo pateikė ir kiti užsieniečiai, kurie turėjo tokį patį išsilavinimą ir dirbo tam pačiam darbdaviui, kaip ir pareiškėjas, tačiau Sprendime nenurodoma, kokiais dokumentais vadovaujantis buvo padarytos nurodytos išvados, pareiškėjas pats skunde aiškiai nurodė, kad dirbo su kitais užsieniečiais įmonėje UAB „Astel“ ir būtent tuo pagrindu jie buvo pakviesti dirbti UAB „Vejusta“, atsakovas nenurodė kokie konkrečiai bankiniai pavedimai jam sukėlė abejones.

19.6. Nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plėtojamomis teisės aiškinimo taisyklėmis, nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022. Šioje nutartyje nurodyta, kad kompetentingai institucijai galioja pareiga pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, institucija, nagrinėjanti prašymą dėl vizos išdavimo, pirmiausiai turi patikrinti pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrįsti savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Šiuo atveju neturint konkrečių duomenų, nebuvo pagrindo laikyti, kad egzistavo Vizų kodekso sąlygos, leidžiančios atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą, kadangi Sprendimas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis, o priimtas vadovaujantis išankstiniu nusistatymu prieš Tadžikistano Respublikos piliečius.

19.7. Atsakovas nenurodo faktinių ir teisinių pagrindų dėl Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 10, 13 punktų taikymo, iš esmės pripažindamas, kad pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką nėra kitoks, nei nurodė pareiškėjas. Pareiškėjas nekelia nelegalios migracijos grėsmės, turi pragyvenimo lėšų, todėl Sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Konsulato Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Konsulatą išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą iš naujo.

21. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Konsulato Sprendime nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės, kokiu pagrindu Konsulato pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. pripažino Sprendimą neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.

22. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, konsulinio pareigūno diskreciją, netyrė esminių faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjo skundą.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. pateikė Konsulatui prašymą išduoti nacionalinę vizą ir prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Konsulatas atsisakydamas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, priėmė šiuos dokumentus: 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 10 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Tadžikistano Respublikos piliečiui S. R.“, sprendimo formoje pažymėdamas keturis langelius, pažyminčius, kad nustatytos Įstatymo 19 straipsnyje nurodytos aplinkybės: „Užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.)“; „kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (19 str. 1 d. 3 p.)“; „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 str. 1 d. 10 p.)“ bei „užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (19 str. 1 d. 13 p.)“; 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 10 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę (D) vizą“ ( toliau – Sprendimas su motyvais), kuriame nurodyti nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir priimtas sprendimas ir kurio tekstas perkeltas į Užsieniečių registro vizų modulį, nurodant, kad minėtas sprendimas priimtas 2023 m. sausio 19 d. 11:54:18.

25. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui susipažinti buvo pateiktas tik 2023 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 10 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Tadžikistano Respublikos piliečiui S. R.“. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą 2023 m. vasario 27 d. pateikė į bylą Sprendimą su motyvais ir Užsieniečių registro vizų modulį. Atsakovo atsiliepimas pirmosios instancijos teismo nurodymu buvo išsiųstas pareiškėjui.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šios nutarties 24 punkte paminėti 2023 m. sausio 19 d. surašyti dokumentai – Sprendimas ir Sprendimas su motyvais surašyti tą pačią dieną, jų esmė sutampa, daro išvadą, kad šie abu dokumentai sudaro Sprendimo, kuris ir skundžiamas šioje byloje, turinį.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reglamentavimą, tyrė tik Sprendime nurodytus atsisakymo išduoti vizą pareiškėjui pagrindus (Įstatymo 19 str. 1 d. 2, 3, 10, 13 p.), pažymėjo, jog ginčijamame Sprendime nėra nurodytas joks faktinis pagrindas, nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjo pateikti dokumentai yra laikomi nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės; ginčijamame Sprendime nenurodyti jokie argumentai, kurių pagrindu pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sprendimo įforminimas pagal Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinę formą neatleidžia Konsulato nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.

28. Bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-1047/2024).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nuosekliai plėtodamas praktiką vizas išduodančių institucijų veiksmų vertinimo srityje, 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Vertinant bylose susiklosčiusią situaciją, kai atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teisme pateikia teismui Sprendimą su motyvais, kuris laikytinas vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalimi ir kuris iš esmės papildo Sprendimą standartizuota forma, kuris buvo pateiktas pareiškėjui iki teisminio ginčo inicijavimo, pripažintina, kad Sprendimo su motyvais nepateikimas pareiškėjui objektyviai apsunkino jo galimybes jam palankiausiomis sąlygomis įvertinti išsamius sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus prieš kreipiantis į teismą.

31. Šioje administracinėje byloje konstatuotas atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, nepateikiant pareiškėjui Sprendimo su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, vertintinas kaip esminis, kurio pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu, tačiau teisėjų kolegija mano esant būtinu išskirti ir sprendžiamo klausimą specifiką. Ilgai trunkanti nacionalinės vizos išdavimo procedūra gali reikšmingai pažeisti užsieniečio teises ir sutrukdyti pasinaudoti darbo galimybėmis. Tokiu atveju yra reikšmingas teisinio tikrumo principas, suponuojantis užsieniečio teisę žinoti apie jo statusą ir veiksmus, susijusius su jo prašymo nagrinėjimu. Be to, Vizų kodekso preambulėje įtvirtinta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visuomenei teikiamų paslaugų kokybė būtų aukšta ir atitiktų gerą administracinę praktiką. Jos turėtų skirti atitinkamą skaičių parengto personalo ir pakankamus išteklius, kad būtų kuo labiau supaprastintas prašymų išduoti vizą teikimo procesas. Europos Sąjungos teisės taikymo aspektu yra pažymima, kad nors valstybės narės neturi būti atleistos nuo pareigos laikytis procedūrinių garantijų, nustatytų Chartijos 47 straipsnyje, būtina atsižvelgti į bendros vizų politikos srities ypatumus ir į valstybių narių nurodytus saugumo sumetimus, kuriais gali būti pateisinami proporcingi minėtų procedūrinių garantijų ribojimai (žr. 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados, pateiktos sujungtose bylose R. N. N. S., C‑225/19 ir K. A., C‑226/19, EU:C:2020:679, 38 punktą). Taigi šiuo klausimu svarbus užsieniečio teisės į teisinį tikrumą ir efektyvią administracinę procedūrą bei siekio išvengti papildomų administracinių sąnaudų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos taikomas saugumo priemones ir kompetentingų valstybės institucijų pareigą kovoti su neteisėta imigracija, balansas.

32. Administraciniame procese taikoma proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kitų procesų principų pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1044-968/2023, 2023 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-789/2023 ir kt.). ABTĮ 11 straipsnio („Proceso operatyvumas ir ekonomiškumas“) 1 dalis įtvirtina, kad teismas imasi šiame įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą. Proceso operatyvumo principas taip pat expressis verbis įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje. Be to, šis principas siejamas su Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principine nuostata, jog teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką. Administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-142-492/2017, 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2736-968/2021, 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-500-415/2023). Proceso operatyvumo užtikrinimas nėra tik teismo pareiga – proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir nepiktnaudžiauti jomis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (ABTĮ 11 str. 2 d.).

33. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė ir argumentus dėl ginčijamame Sprendime nurodytų Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 13 punkte nurodytų aplinkybių. Įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atsakovo atsiliepimo į skundą duomenis, taip pat pareiškėjo ir atsakovo atstovų teismo posėdyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad nuo atsiliepimo į skundą ir Sprendimo su motyvais pateikimo pareiškėjui iš esmės buvo žinomi sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai, tačiau jis netikslino skundo, neteikė papildomų rašytinių paaiškinimų, nors pareiškėjo atstovas iš esmės pasisakė dėl atsisakymo išduoti vizą motyvų teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Taigi ši konkreti situacija, kai pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl Sprendimo motyvų, leidžia prioritetą teikti galutiniam teisiniam aiškumui ir stabilumui, kurį nagrinėjamu atveju optimaliausiai užtikrintų atsisakymo išduoti vizą priežasčių vertinimas iš esmės, o ne klausimo grąžinimas atsakovui nagrinėti iš naujo.

34. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 10 ir 13 punktais, t. y. nustačius, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareikšimu patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.), kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 str. l d. 3 p.), yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p.), užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir/arba negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 str. 1 d. 13 p.). Kaip minėta, išsamios vertintos aplinkybės bei atsisakymo išduoti vizą motyvai, teisės aktai, kuriais remiantis nuspręsta atsisakyti išduoti vizą, nurodyti Sprendime su motyvais, kurio turinys perkeltas į Užsieniečių registro vizų modulį ir kuris buvo pateiktas pareiškėjui tik teismo proceso metu.

35. Atsakovas grindžia Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytą aplinkybę tuo, kad iš pareiškėjo pateiktos Rusijos Federacijos banko pažymos duomenų matyti, jog sąskaita atidaryta neseniai; visos lėšos įnešamos iš neaiškių šaltinių (dažnai tie patys šeši Tadžikistano Respublikos piliečiai perveda lėšas vienas kitam) arba grynaisiais, todėl kyla abejonių dėl pareiškėjo turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės, neįmanoma patikrinti ir įsitikinti pareiškėjo turimų pinginių lėšų kilme. Be to, atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Rusijos Federacijai taikomas ribojančias priemones dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, pareiškėjas Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse negalės pasinaudoti Rusijos Federacijoje išduota banko MIR kortele.

36. Pareiškėjas dėl turimų ir būsimų pragyvenimo lėšų skunde nurodė, kad jis turės būtinas lėšas pragyvenimui, nes jis dirbs UAB „Vejusta“ pagal darbo sutartį. Pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas dėl lėšų judėjimo jo sąskaitoje paaiškino, kad pinigus jam pervedė asmuo, kuriam jis buvo paskolinęs tuos pinigus, o kitam kolegai paprašius paskolinti pinigų, pats pareiškėjas padarė tai ir pervedė juos.

37. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl nacionalinės vizos, pateikė Konsulatui Rusijos banko „Sberbank“ (Сбербанк) pažymą, iš kurios matyti, kad, 2022 m. gruodžio 21 d. duomenimis, pareiškėjas turi galiojančią banko kortelės sąskaitą, sąskaitos valiuta yra rubliai, sąskaitos likutis – 108 800 rubliai 47 kapeikos.

38. Vertindama pareiškėjo argumentus ir pateiktus dokumentus, kuriais jis grindžia, kad jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų, teisėjų kolegija pažymi, kad Tarybos 2022 m. liepos 21 d. įgyvendinimo reglamentas (ES) 2022/1270, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, nustato, kad į Reglamento (ES) Nr. 269/2014 I priede pateiktą sąrašą įtraukiami šio reglamento priede išvardyti asmenys ir subjektai (1 str.), be kita ko, Rusijos bankas „Sberbank“ (Сбербанк) (108 p.). Pagal 2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, nesuteikiama galimybė I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba galimybė jais naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai (2 str. 2 d.).

39. Konstatuotina, kad Konsulatas pagrįstai nurodė, jog, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Rusijos Federacijai taikomas ribojančias priemones dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, pareiškėjas Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse negalės pasinaudoti Rusijos Federacijoje išduota banko kortele. Taigi nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad, pagal „Sberbank“ (Сбербанк) pažymą, pareiškėjas formaliai turi Aprašo 76.5 punkte nurodytą lėšų sumą (viena minimalioji mėnesinė alga vienam mėnesiui), nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas pagrindė, jog jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų, nes šiomis lėšomis pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negalės disponuoti.

40. Be to, papildomai pažymėtina, kad Europos Komisijos 2020 m. sausio 28 d. priede prie Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo keičiamas Komisijos sprendimas Nr. C(2010) 1620, kuriuo teikiamas Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas, konsuliniams pareigūnams išaiškinta, kad dokumentais, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, be kita ko, turėtų būti finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant naujausius banko išrašus, kuriose matomas lėšų judėjimas per pastaruosius tris mėnesius), įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacija apie profesinę padėtį, banko išrašai, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas), nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantys duomenys (giminystės ryšiai, profesinė padėtis) (5.2.1. p. B skyrius). Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindė savo finansines lėšas ne savo gyvenamosios vietos šalyje, o Rusijoje patvirtintais dokumentais. Pareiškėjo banko sąskaitos išrašo duomenys pateikti už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki gruodžio 20 d., sąskaitoje lėšų likutis svyruodavo 200-400 Eurų ribose, o pervedimai į sąskaitą atlikti išimtinai fizinių asmenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konsulatas pagrindė savo abejones dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl pakankamų pragyvenimo lėšų, remdamasis objektyviai egzistuojančiais duomenimis ir nurodydamas priežastis dėl pareiškėjo turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės, neperžengdamas savo diskrecijos ribų.

41. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte yra įtvirtinta alternatyvioji hipotezė, t. y. šios teisės normos veikimas yra siejamas su dviem sąlygomis, kurių bent vienos buvimo užtenka, kad teisės norma pradėtų reguliuoti adresato elgesį (žr. Lastauskienė, G., Latvelė, R., et. al., Teisės teorija. Vilniaus universiteto vadovėlis. 2020, p. 80–82). Taigi ši teisės norma yra sukonstruota taip, kad nustačius, jog užsienietis neatitinka vienos iš teisės normos hipotezėje nurodytų jos veikimo sąlygų („nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų“), kompetentingos institucijos diskrecijai priklauso spręsti, ar vertinti argumentus dėl atitikties kitai teisės normos hipotezės sąlygai „ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį“. Kaip matyti iš Konsulato motyvų, jis nevertino pareiškėjo atitikties kitoms Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytoms sąlygoms, apsiribodamas tik pirmosios nustatymu. Tai, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepagrindė vienos iš Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytos sąlygos („nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų“), teisėjų kolegijos požiūriu, pagrįstai sudarė pagrindą Konsulatui vertinti, kad egzistuoja Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytas atsisakymo išduoti nacionalinę vizą užsieniečiui pagrindas. Pareiškėjo argumentai, kad nėra duomenų, jog UAB „Vejusta“ nevykdo veiklos ar nemoka atlyginimų, nepaneigia, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų dėl jau turimų pakankamų pragyvenimo lėšų.

42. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą aplinkybę Konsulatas grindė tuo, jog kilo abejonių dėl pareiškėjui išduotos darbdavio pažymos ir darbdavio knygelės autentiškumo ir jų turinio teisingumo, kilo įtarimų, kad pateikiami neteisėtai įsigyti ar suklastoti dokumentai. Konsulatas susiejo argumentus dėl darbdavio pažymos ir darbdavio knygelės autentiškumo ir jų turinio teisingumo ir su jam kylančiomis abejonėmis dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumu ir sąžiningumu (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.).

Konsulato Sprendime su motyvais nurodyta, kad, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, jis dirba įmonėje „Astel“ elektriku nuo 2020 m. sausio 22 d., prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo metu jis taip pat dirbo minėtoje įmonėje. Tačiau, Konsulato vertinimu, šios informacijos negalima laikyti patikima, nes pareiškėjas nuo 2020 m. kovo 12 d. iki 2021 m. spalio 27 d. ir nuo 2022 m. lapkričio 27 d. iki prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos (54 d.) buvo Rusijos Federacijoje. Duomenų, kad jis į Rusiją buvo komandiruotas įmonės ‚Astel“ , pareiškėjas nepateikė.

Be to, šiems atsisakymo išduoti vizą pagrindams Konsulatas priskyrė ir aplinkybes, jog šeši Tadžikistano Respublikos piliečiai, įskaitant ir pareiškėją, tuo pačiu metu kreipėsi į Konsulatą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir pateikė iš esmės identiškus dokumentų paketus (visi pateikė tos pačios mokymo įstaigos išduotą dokumentą apie trumpalaikių kursų baigimą, penkių iš jų dokumentas apie turimą kvalifikaciją išduotas tą pačią dieną, visi pateikė to paties ankstesnio darbdavio pažymas apie darbą jo bendrovėje, kurioje buvo įdarbinti panašiu metu, visi pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai – fiziniai asmenys, dažnai tie patys šeši Tadžikistano Respublikos piliečiai, panašūs lėšų likučiai, atitinkamų dokumentų vertimai atlikti tų pačių vertimų biurų, dėl daugumos iš jų kilo įtarimų, jog jie yra pažeidę trečiosios valstybės teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje), užsieniečių pateikti dokumentai buvo parengti pagal vieną šabloną.

Konsulatas pažymėjo, kad pateiktose darbo knygelėse nėra kitų įrašų, išskyrus darbą ankstesnio darbdavio bendrovėje, įtarė organizuotą neteisėtos migracijos veiklą (schemą

43. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytą aplinkybę Konsulatas grindė tuo, kad pareiškėjas ne vieną kartą pažeidė Rusijos Federacijos teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje; pareiškėjas priklauso tokiai socialinei grupei (jaunas vyras, neturintis nuolatinių pajamų), kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką; pareiškėjo pateiktų dokumentų ir padarytų pareiškimų nepakanka įrodyti pareiškėjo patikimumą, jo ekonominę padėtį, ilgalaikius socialinius ir kitus ryšius kilmės šalyje.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi Užsienio reikalų ministerijos byloje pateiktus pareiškėjo bei kitose administracinėse bylose esančius kitų penkių Tadžikistano Respublikos piliečių prašymus Konsulatui išduoti nacionalinę vizą ir prie jų pridėtus dokumentus ir duomenis, pažymi, kad Konsulato nustatytos aplinkybės dėl vienodų darbo knygelių įrašų (jose nėra duomenų apie ankstesnį darbą) ir penkių iš jų tą pačią dieną tos pačios mokymo įstaigos išduotų dokumentų apie kvalifikaciją ir trumpalaikių kursų baigimą galėjo sukelti pagrįstas abejones ir dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo. Byloje pateikti duomenys apie minėtų asmenų banko sąskaitų išrašus sudaro pagrindą vertinti, kad Konsulatas pagrįstai nustatė, jog visi tuo pačiu metu į Konsulatą kreipęsi Tadžikistano Respublikos piliečiai pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai – fiziniai asmenys, panašūs lėšų likučiai. Aptarti duomenys patvirtina Konsulato vertinimą, kad Tadžikistano Respublikos piliečiai galėjo būti suderinę savo veiksmus tam, kad atitiktų sąlygas nacionalinei vizai gauti. Tai sudarė objektyvų pagrindą Konsulatui abejoti pareiškėjo pareiškimų patikimumu ir vertinti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

45. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konsulatas pagrindė savo abejones objektyviais duomenimis. Taigi Konsulatas tinkamai ir aiškiai pagrindė savo sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui, neperžengdamas savo diskrecijos ribų. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad sprendimas neišduoti vizos pareiškėjui buvo motyvuotas teisėtais ir pagrįstais argumentais.

46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

47. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. R. (R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė