2017-11-15 Nr. AB-21276-3-62-3-01196-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1799-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01196-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 4–5), kuriame prašė priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad jis 2006 m. atvyko į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN) ir buvo paskirtas kaip neįgalus asmuo į 2 būrį. Tačiau 2007 m. rugsėjo mėn. buvo perkeltas į neįgaliųjų ir pagyvenusių nuteistųjų būrį Nr. 19, kuris iš tikrųjų toks nebuvo. Šiame būryje gyvenimo sąlygos buvo tragiškos. Būryje buvo 2 sekcijos po 24 žmones kiekvienoje (vienos sekcijos dydis nuo 35 kv. m iki 40 kv. m), jose po dvi eiles šešios dviejų aukštų lovos, langai maži, kiauri, trūko oro, nebuvo jokios ventiliacijos, smarvė, buvo tarakonų, pelių (nors ir duodavo naikinimui skirtų priemonių, tačiau jų neužteko parazitams ir graužikams išnaikinti). Šiame būryje buvo daugiau jaunų ir stiprių, gamybinėje zonoje dirbančių žmonių, nei neįgaliųjų, todėl pareiškėjas patyrė atvirus pažeminimus, patyčias, kadangi neturi kairės kojos, o ant dešinės kojos buvo žaizda, kuri pūliavo ir nuo jos sklido nemalonus kvapas. Minėtas būrys nepritaikytas neįgaliesiems: tualete nebuvo sėdimo klozeto, o kai atsirado, vis tiek buvo sunku nuo jo atsikelti. Į medicinos dalį tekdavo vaikščioti su ramentais, nes vežimėlio nebuvo. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi, kad jį pervežtų į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, kuriuose yra sąlygos neįgaliesiems atlikti laisvės atėmimo bausmę, tačiau sulaukdavo patyčių ir pasmerkimo. Lokalinis sektorius naktį užrakinamas, o užėjus priepuoliui ar kitam negalavimui nebuvo galimybės išsikviesti pareigūnų. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas bausmę atlikinėjo iki 2014 m. gruodžio mėn. Tuomet buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o iš ten – į Alytaus pataisos namų Socialinės globos sektorių. Taigi, atlikdamas bausmę Marijampolės PN nuo 2007 m. iki 2014 m., patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė kankinimu, patyčiomis, sveikatos pablogėjimu, nemiga, stresu, kitais sutrikimais.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 11–16) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas paskirtą bausmę Marijampolės PN atliko nuo 2006 m. kovo 3 d. Administracijos skirstymo komisijos sprendimu buvo paskirtas į 2 būrį, priskiriant paprastajai grupei. Bausmės atlikimo metu pareiškėjas vieną kartą buvo pervestas į 19 būrį 2007 m. rugsėjo 5 d. jo asmeniniu prašymu. Pareiškėjui buvo skirta gyvenamoji vieta 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 39,60 kv. m, patalpoje įrengta 21 miegamoji vieta, vienam nuteistajam teko 1,886 kv. m gyvenamojo ploto. Asmeninių pokalbių su pareiškėju metu buvo domėtasi, ar jam tinka gyvenimo sąlygos 19 būryje ir suteikta galimybė gyventi kitame būryje, tačiau pareiškėjas tokio noro neišreiškė.

Asmeninių pokalbių metu visuomet teigė, kad norėtų būti pervežtas į kitus pataisos namus. 2014 m. gruodžio 18 d. atsižvelgus į pareiškėjo prašymą ir sveikatos būklę, jis buvo pervežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Jokių raštiškų skundų ar pareiškimų iš pareiškėjo dėl gyvenimo sąlygų 19 būryje gauta nebuvo. 19 būrys susideda iš daugybės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas erdves dirbti pataisos namų teritorijoje, lankyti socialinės reabilitacijos programas.

Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Pareiškėjas nesikreipė į valstybės institucijas dėl gyvenamųjų patalpų atitikties higienos normoms.

Šiuo atveju esant tinkamam miegojimui skirtos patalpos užpildymui negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higienos sąlygos šioje patalpoje yra geros, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, jo orumo žeminimui. Dėl nusiskundimų netinkama patalpų vėdinimo sistema pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, nenustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, Higienos norma) 24 punkto reikalavimų pažeidimų, nes gyvenamosiose patalpose vėdinimas vyksta per langus. 19 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai, tarp klozetų įrengtos pertvaros.

Prausykloje yra įrengtas dušas, 4 šalto vandens čiaupai. 19 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus. Ropojančių ir skraidančių vabzdžių kontrolė ir naikinimas, graužikų kontrolė ir naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“.

Marijampolės visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų pagal kitų nuteistųjų skundus metu kitų Higienos normos pažeidimų nenustatyta. Dėl lokalinių sektorių durų ir vartų atidarymo nurodė, kad Marijampolės PN priežiūros postų plane, patvirtintame direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 14/07-2650, reikalavime pažymima „nelaikyti sektoriaus durų ir vartų atidarytų (išskyrus atvejus numatytus dienotvarkėje)“. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos.

Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Atsakovo atstovo nuomone, nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Šiuo atveju valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Taip pat atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 159–162) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Nurodė, jog nuteistąjį galima perkelti iš vienos įstaigos į kitą dėl ligos tik įstaigos gydytojui konstatavus, kad reikalinga socialinė globa, todėl kol nėra tokios gydytojo rekomendacijos, nėra pagrindo pareiškėją perkelti į kitą įstaigą. Pažymėjo, kad į pareiškėjo skundus (2010 m. kovo 25 d., 2012 m. balandžio 6 d., 2013 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. lapkričio 3 d.) atsakė laiku ir išsamiai, šiuos atsakymus pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, taigi, atsakymai atitinka teisės aktų reikalavimus, yra motyvuoti teisėti ir pagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais šių sprendimų neskundė, todėl jie laikytini teisėtais. Kadangi aktai yra teisėti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 4. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu (I t., b. l. 202–212) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitos skundo dalies netenkino.

5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.), CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009), atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios t. y. 2006 m. (I t., b. l. 52, 142), nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2007 m., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 2 d. (I t., b. l. 9). Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009), pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus.

Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. liepos 2 d. atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio mėn.

6. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio mėn.) laisvės atėmimo bausmės atlikimui Marijampolės PN buvo paskirtas į 19 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 1, kurios plotas 39,60 kv. m (I t., b. l. 37) ir joje įrengtos 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 1,88 kv. m gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjui kalinimo Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu, gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 nebuvo užtikrinama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 1,22 kv. m). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos. Byloje pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-92, kuriame nurodyta, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 25-27). Teismas taip pat nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (neįrengtos ventiliacijos, mažų, kiaurų langų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtos ventiliacijos, mažų, kiaurų langų laikytini nepagrįstais.

8. Atsakovo pateikta 2014 m. gruodžio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) (I t., b. l. 28-31) teismui nekėlė abejonių, jog Marijampolės PN nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, pelių lakstymo gyvenamosiose patalpose, laikytini nepagrįstais. Kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose tarakonų nepastebėta, patvirtina ir byloje pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-92 (I t., b. l. 25-27). Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, graužikų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

9. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog tualetas buvo ne sėdimas, o tupimas, į medicinos dalį tekdavo vaikščioti su ramentais, teismas pažymėjo, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamus standartus (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.) kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais, tačiau jokie teisės aktai nenumato, kokio tipo tualetai (sėdimi, tupimi ar pan.) turi būti gyvenamosiose patalpose, taip pat teisės aktuose nenumatytas reikalavimas atsakovui dėl neįgaliojo vežimėlio užtikrinimo, todėl negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo.

10. Dėl lokalinio sektoriaus užrakinimo naktį ir negalėjimo išsikviesti pareigūnų, teismas iš byloje pateiktos Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymos nustatė, kad Marijampolės PN priežiūros postų plane, patvirtintame direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 14/07-260, numatytais kontrolinių praleidimo postų reikalavimais yra numatyta nelaikyti lokalinių sektorių durų ir vartų atidarytų (išskyrus atvejus, numatytus dienotvarkėje). Minėtoje pažymoje nurodyta, kad durys atidaromos asmenims įeinant į lokalinį sektorių ar išeinant iš jo. Prie visų durų yra įrengti jungikliai pareigūnams išsikviesti. Visos lokalinių sektorių durys atidaromos elektrinių spynų pagalba, pareigūnui neišeinant iš posto. Negauta nusiskundimų, kad pareigūnai neatlieka savo tiesioginių pareigų, t. y. neatidaro lokalinių sektorių durų įeinantiems ar išeinantiems asmenims (I t., b. l. 47). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl šie jo argumentai atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

11. Dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65, 69 straipsniais, Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71) (toliau – ir Paskyrimo taisyklės), 6, 8 punktais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015), nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš bendrosios BVK 69 straipsnyje numatytos taisyklės, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, t. y. dėl ligos ir kiekvienu konkrečiu atveju vertinama, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Tai yra administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad atsakovas nėra absoliučiai laisvas vertinti tokias aplinkybes, nes pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktą turi tokią diskreciją tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi atsižvelgti į įstatymų nustatytus reikalavimus, administracinis aktas perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašymą perkelti jį į kitą kalinimo įstaigą grindė savo sveikatos būkle, tuo, jog jis yra neįgalus asmuo ir kalinimo įstaigoje, kurioje jis buvo paskirtas atlikti bausmę, gyvenamoji aplinka nėra pritaikyta jo poreikiams (I t., b. l. 4, 5, 132, 133, 152, 153). Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo pateiktų prašymų, turėjo būti išsamiai vertinamos aplinkybės dėl jam, kaip neįgaliajam, tinkamų kalinimo sąlygų pritaikymo ir jo perkėlimo į kitą kalinimo įstaigą, kur tokios sąlygos būtų sudarytos, turėjo būti įvertintos ir neįgaliesiems suteikiamos teisės.

12. Byloje pateiktos Marijampolės PN 2012 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 9/07-5476 ir 2012 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 9/07-5739 patvirtina, jog pareiškėjui nustatytos diagnozės: kairės kojos amputacija šlaunies viršutinio trečdalio lygyje, trofinės opos dešinėje pėdoje ir blauzdoje, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, nutukimas, nuteistasis yra II grupės invalidas (I t., b. l. 170, 171). Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. kovo 25 d. pirmą kartą kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl jo perkėlimo, nes yra antros grupės invalidas, neturi vienos galūnės (I t., b. l. 164).

Kalėjimų departamentas 2010 m. balandžio 13 d. rašte Nr. 2S-1141 dėl minėto pareiškėjo prašymo pažymėjo, jog pareiškėjo prašyme išdėstytų motyvų negali priskirti BVK 69 straipsnyje nustatytoms aplinkybėms, todėl šiuo metu perkelti pareiškėją atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę į kitus pataisos namus nėra teisinio pagrindo (I t., b. l. 165-167). Pareiškėjas 2012 m. balandžio 6 d. antrą kartą kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo (I t., b. l. 168-169). Kalėjimų departamentas pareiškėjui 2012 m. gegužės 3 d. pateikė atsakymą Nr. 2S-1868 (I t., b. l. 170-172), kuriame nustatė, kad 2012 m. pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose gyveno nuteistųjų būryje Nr. 19, kurio patalpos yra pirmame aukšte, šalia įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos.

Minėtose patalpose yra virtuvėlė, dušas, tualete įrengtas klozetas. Marijampolės pataisos namų administracija manė, kad pareiškėjas tolesnę laisvės atėmimo bausmę dėl ligos šiuose pataisos namuose atlikti gali (Marijampolės pataisos namų 2012 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 9/07-5739). Kalėjimų departamentas minėtu raštu konstatavo, kad pareiškėjas dėl ligos Marijampolės PN bausmę atlikti gali, todėl perkelti tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti iš Marijampolės PN į kitus pataisos namus nėra teisinio pagrindo. 2013 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas trečią kartą kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo (I t., b. l. 173).

Išnagrinėjęs skundą, Kalėjimų departamentas pareiškėjui 2013 spalio 1 d. pateikė atsakymą Nr. 2S-4580 (I t., b. l. 174), kuriame nurodė, kad Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, įvertinę pareiškėjo sveikatos būklę, rekomenduoja pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namų sektorių, skirtą nuteistiems, kurie turi judėjimo negalią, todėl pareiškėjui pasiūlyta kreiptis į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl perkėlimo į kitus pataisos namus.

Taip pat jame pažymėta, kad klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus bus galima spręsti, kai Marijampolės pataisos namų administracija parengs reikiamą dokumentinę medžiagą ir pateiks Kalėjimų departamentui. 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo į Vilniaus pataisos namus (I t., b. l. 175-177). Išnagrinėjęs skundą, Kalėjimų departamentas pareiškėjui 2014 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. 2S-6808 nurodė, kad vadovaujantis Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo, patirtinto Kalėjimo departamento direktoriaus 2014 m. spalio 8 d.

įsakymu Nr. V-409, (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatomis Marijampolės PN administracija reikalingą dokumentaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę pateikė Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr.V-417 sudarytai komisijai ir Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisija 2014 m. lapkričio 21 d. rekomendavo pareiškėją perkelti į Alytaus pataisos namų socialinės globos sektorių (I t., b. l. 178, 180-182). 2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas iš Marijampolės PN išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (I t., b. l. 140, 142). 2015 m. sausio 13 d. pareiškėjas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išvyko į Alytaus pataisos namų socialinės globos sektorių (I t., b. l. 52).

Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 4, 6, 7, 8, 9 punktais ir įvertinęs tai, kad nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymą Kalėjimų departamentui dėl jo perkėlimo (I t., b. l. 174), buvo nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, įvertinę pareiškėjo sveikatos būklę, rekomendavo pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namų sektorių (ginčo atveju svarbu, ar pareiškėjas dėl sveikatos būklės yra nesavarankiškas ar iš dalies savarankiškas ir ar jam yra reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa) skirtą nuteistiems, kurie turi judėjimo negalią, ir kad klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus bus galima spręsti, kai Marijampolės pataisos namų administracija parengs reikiamą dokumentinę medžiagą ir pateiks Kalėjimų departamentui, teismas nustatė ir byloje nėra paneigta, kad Marijampolės PN administracija apie pagrindą pradėti pareiškėjo socialinės globos poreikio nustatymo ir jo perkėlimo į kitos pataisos įstaigos socialinės globos sektorių administracinę procedūrą sužinojo 2013 m. spalio 1 d., Kalėjimų departamentui išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, ir 2013 m. spalio 1 d. pateikus atsakymą pareiškėjui (I t., b. l. 174).

Todėl pareiškėją gydantis Marijampolės PN gydytojas, įvertinęs jo sveikatos būklę ir nustatęs socialinės globos poreikį, privalėjo tarnybiniu pranešimu apie tai informuoti laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorių ar pateikti siuntimą perkelti pareiškėją, o Marijampolės pataisos namų direktorius, gavęs Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytą gydytojo pranešimą, ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkte numatytą gydytojo siuntimą, turėjo teisę raštu kreiptis į Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu sudarytą Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisiją dėl nuteistojo skyrimo ar perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ir pateikti reikalingus dokumentus ar motyvuotą išvadą dėl perkėlimo, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas elgėsi priešingai – nepagrįstai ilgai administracinės procedūros dėl pareiškėjo perkėlimo iš vienos pataisos įsitaigos į kitą pagal pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymą nebaigė ir sprendimo per Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytus terminus nepriėmė (Kalėjimų departamento Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisijos 2014 m. lapkričio 21 d. posėdžio protokolas Nr. LV-2432) ir taip pažeidė pareiškėjo, kaip asmens, turinčio sveikatos sutrikimų, teises, t. y. neįgaliojo teisę į aplinkos prieinamumą (Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir jos fakultatyvinis protokolas).

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą (daugiau kaip 2,5 metų pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą) buvo pažeista. Taip pat buvo pažeista neįgaliojo pareiškėjo teisė į aplinkos prieinamumą (2013 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo prašymo perkelti iš vienos pataisos įstaigos į kitą administracinė procedūra baigta 2014 m. gruodžio 30 d. nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra Nr. (130)-13-4836) (I t., b. l. 191). Įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę ir mąstą, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl jo patirtų patyčių, pablogėjusios sveikatos (nemiga, stresas), taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti jo patirtą neturtinę žalą, todėl neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 2 500 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 57 str.).

III. 14. Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 15–17), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kurioje teismas priteisė pareiškėjui 2 500 Eur, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) dėl ypatumų, susijusių su kalinimu pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, kitaip nei kamerų tipo patalpose. Šiuo atveju pareiškėjas, buvo laikomas Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, kuriose galėjo laisvai judėti nuo ryto iki vakaro taip pat ir kitose lokalinio sektoriaus patalpose, todėl to negalima pripažinti kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis pareiškėjo teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Šiuo atveju esant tinkamam miegojimui skirtos patalpos užpildymui negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higienos sąlygos šioje patalpoje yra geros. Atsakovo nuomone, gyvenamojo ploto trūkumas šiuo atveju negalėjo paveikti pareiškėjo sveikatos ar psichologinės būklės (tai patvirtina Psichologinės tarnybos pažyma).

14.2. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti ir byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu būtų nesuteikta medicinos ar psichologinė pagalba ar tokia pagalba būtų suteikta netinkamai. Taip pat nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą, ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Be to pareiškėjas nereiškė noro atlikti bausmę kitose patalpose, kuriose būtų užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma. Marijampolės PN pareiškėjui, nors jis ir buvo neįgalus, sudarė visas sąlygas laisvai judėti.

14.3. Marijampolės PN yra biudžetinė įstaiga, o pareiškėjui jau buvo mokama netekto darbingumo pensija iš valstybės biudžeto, todėl priteisus jam ir neturtinės žalos atlyginimą taip diskriminuojama ir suteikiama privilegijų vienai socialinei grupei, lyginant su kita (visuomene), pažeidžiami teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, proporcingumo, teisingumo ir lygybės principai. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui, nevertino to, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, tris kartus per dieną nemokamai maitinamas, jam suteikiama nemokama gyvenamoji vieta, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kt. Todėl teismas, priteisdamas 2 500 Eur žalos atlyginimą, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–28) sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti bei pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kt. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, 29292/12, 69598/12, 40163/13, 66281/13, 70048/13, 70065/13) ir kituose labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa. Pareiškėjo atveju, esant tinkamam miegojimui skirtos patalpos užpildymui, negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higieninės sąlygos šioje patalpoje yra geros, jis didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis kitomis patalpomis ir erdvėmis, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui.

15.2. Tam tikras privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

15.3. Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, šiuos atsakymus pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Šie atsakymai atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais šių sprendimų neskundė, todėl šie sprendimai laikytini teisėti.

15.4. Pagal BVK 69 straipsnį perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Nustatyta, kad 2012 m. pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose gyveno nuteistųjų būryje Nr. 19, kurio patalpos yra pirmame aukšte, šalia įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos. Minėtose patalpose yra virtuvėlė, dušas, tualete įrengtas klozetas. Marijampolės pataisos namų administracija manė, kad pareiškėjas tolesnę laisvės atėmimo bausmę dėl ligos šiuose pataisos namuose atlikti gali. Todėl Kalėjimų departamentas skundo nagrinėjimo metu perkelti pareiškėją tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti iš Marijampolės pataisos namų į kitus pataisos namus neturėjo teisinio pagrindo. Pareiškėjui sudarytos bausmės atlikimo sąlygos Marijampolės PN buvo adekvačiai pritaikytos pareiškėjo būklei. Nėra pagrindo daryti išvados, kad sudarytos sąlygos kėlė kokį nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo klausimą.

15.5. Kadangi prašomą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas sieja su Kalėjimų departamento raštais (2010 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 2S-1141, 2012 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 2S-1868, 2013 m. spalio 1 d. raštu Nr. 2S-4580, 2014 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 2S-6808), t. y. aktais, kurie nėra pripažinti neteisėtais, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovo apeliaciniu skundu yra ginčijama tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta už žalą padarytą pareiškėjui jam kalint Marijampolės pataisos namuose, priteisti piniginę kompensaciją. Atsakovo nuomone pareiškėjui padaryta žala gali būti atlyginta nepriteisiant pareiškėjui piniginės kompensacijos, o ją atlyginant kitais būdais. Tačiau atsakovas ginčydamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio mėn. teko 1,88 kv. m gyvenamojo ploto, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos 3,1 kv. m (trūko 1,22 kv. m) bei kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., neperkeldamas pareiškėjo į kitą pataisos įstaigą pažeidė pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens teisę į aplinkos prieinamumą.

17. Iš atsakovo apeliacinio skundo taip pat matyti, kad savo argumentus dėl pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo būdo atsakovas grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimu Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

18. Šiuo atveju pažymėtina, kad teisminė jurisprudencija, kaip precedentas, yra privaloma tik iš esmės analogiškose bylose, t. y., tik tais atvejais, kai vienoje ir kitoje byloje faktinės aplinkybės, lemiančios atitinkamo teisinio santykio juridinį kvalifikavimą, iš esmės yra panašios.

19. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra neįgalus asmuo, turintis ribotą savarankiško judėjimo galimybę. Pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus jis buvo kalinamas ilgą laiką – 2,5 metų. Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nurodomu EŽTT praktikos pavyzdžiu, asmuo buvo sveikas ir nebuvo apribota jo judėjimo laisvė bei galimybė patekti į kitas patalpas bei erdves, be to, šis asmuo tokiomis sąlygomis (mažesnio nei minimalus plotas) buvo kalinamas ženkliai trumpesnį laiką – mažiau nei metus.

20. Kolegijos vertinimu, šiai bylai aktualus yra EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą, kuriame buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose. Teismas nustatęs, kad pareiškėjai beveik 4 metus buvo laikomi mažesniame nei 3 kv. m. plote, konstatavo, kad toks pažeidimas negali būti laikomas trumpu ir atsitiktiniu. Dėl šios priežasties buvo atmestas ir Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė. Šiomis aplinkybėmis Teismas konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir pareiškėjams padarytą žalą kompensavo pinigais.

21. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui padarytą žalą kompensuoti pinigais yra atitinkantis, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys