2025-11-12 Nr. AB-19220-3-61-3-05036-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1268-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05036-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos F. S. ir jos nepilnamečių vaikų F. S. ir M. S. (S.), atstovaujamų atstovės pagal įstatymą F. S., atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. S. ir jos nepilnamečių vaikų F. S. ir M. S. (S.), atstovaujamų atstovės pagal įstatymą F. S., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja F. S. ir jos nepilnamečiai vaikai F. S. ir M. S., atstovaujami atstovės pagal įstatymą F. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 25M39045 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 24M21679 yra nuspręsta išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini), šis sprendimas yra įsigaliojęs bei vykdytinas. Teigė, kad pareiškėja su vaikais siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jie yra prieglobsčio prašytojai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 2 straipsnio 20 dalies prasme, todėl nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą ir panaikinus Migracijos departamento Sprendimą, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, nes asmenis išsiuntus į kilmės valstybę, jų atgal į Lietuvą nagrinėti prieglobsčio prašymą negrąžins.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pareiškėjų skundą priėmė nagrinėti, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Teismas nurodė, kad pareiškėja, jos sutuoktinis ir jų nepilnamečiai vaikai, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, 2022 m. balandžio 7 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2022 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 22M17741 nesuteikti prieglobsčio, išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į SIS įspėjimą. Minėtą sprendimą užsieniečiai apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2022 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus išskyrė iš administracinės bylos Nr. eI3-7208-279/2022 į atskirą bylą. Išnagrinėjęs prieglobsčio prašytojų skundą, teismas 2022 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo tenkino pareiškėjos ir jos vaikų skundą bei panaikino Migracijos departamento 2022 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 22M17741 bei įpareigojo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų prieglobsčio prašymą, 2024 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24M21679 nesuteikti prieglobsčio, išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į SIS įspėjimą. Šį sprendimą pareiškėjai apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. liepos 5 d. sprendimu jų skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą ir paliko galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 5 d. Sprendimą. Taigi, Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 24M21679 įsiteisėjo, o pareiškėjų išsiuntimo vykdymas pavestas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT).

Teismas nurodė, kad pareiškėjai šiuo atveju siekia sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 24M21679, kuriuo nuspręsta išsiųsti juos į kilmės valstybę, o bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, minėtas sprendimas įsiteisėjo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavo, kad jis nėra susijęs su skundžiamu Sprendimu, kadangi Migracijos departamentas Sprendimu nenustatė jokių naujų įpareigojimų pareiškėjos ar jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu, nesprendė jų išsiuntimo ar uždraudimo atvykti į Lietuvą klausimo, o rėmėsi jau anksčiau priimtu sprendimu pareiškėjų atžvilgiu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai iš esmės prašo sustabdyti įsiteisėjusio Migracijos departamento sprendimo išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę vykdymą, tačiau nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjams gresiančią didelę žalą, susijusią su teismui skundžiamu Sprendimu, kurią būtų sunku ar neįmanoma atitaisyti. Teismo vertinimu, pareiškėjų argumentai apie galimus neigiamus padarinius negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, kadangi jie neatitinka neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos kriterijaus ir visiškai nesusiję su šioje byloje skundžiamu Sprendimu.

Teismas sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą. Pažymėjo, kad iš esmės pasikeitus situacijai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šioje byloje galėtų būti svarstomas iš naujo, todėl ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjams vėlesnėje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

III. Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. (atskirajame skunde nurodyta 2025 m. rugsėjo 8 d. laikytina rašymo apsirikimu) nutartį ir pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Pareiškėjai, pakartodami faktines aplinkybes, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi. Teigia, jog teismo išvada, kad Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 24M21679 nėra tiesiogiai susijęs su priimtu nagrinėti reikalavimu, yra deklaratyvi ir nepagrįsta jokiais motyvais. Pažymi, kad, nepaisant to, jog Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 teisėtumas ir pagrįstumas jau buvo patikrinti teismine tvarka, galimybė įvykdyti šį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su šioje byloje ginčijamo Sprendimo galiojimu, t. y. jeigu Sprendimas bus panaikintas, Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 24M21679 faktiškai negalės būti vykdomas, o jeigu pareiškėjų paskesnis prašymas suteikti prieglobstį, Migracijos departamentui jį išnagrinėjus iš naujo, bus dar ir patenkintas, Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 24M21679 turės būti panaikintas. Atitinkamai, atsakovas ginčijamame Sprendime pasirinko iš naujo nenagrinėti pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimų, nes šie klausimai jau buvo išspręsti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. 24M21679.

Pareiškėjai teigia, kad jiems galinčias kilti neigiamas pasekmes sieja būtent su Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 įvykdymu, pvz., grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie patirtų persekiojimo grėsmę (ši grėsmė apibrėžta pareiškėjų paskesniame prašyme suteikti prieglobstį ir įvertinta Sprendime) bei negalėtų naudotis savo procesinėmis teisėmis, nagrinėjant šią administracinę bylą. Atsižvelgiant į šiuo individualiu atveju susiklosčiusias aplinkybes, laikytina, jog tai, kad pareiškėjų skundo objektas yra Sprendimas, o ne Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 24M21679, nesudaro esminių procesinių kliūčių taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjų nuomone, jie tinkamai pagrindė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra visos sąlygos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę taikyti.

Pareiškėjai nurodo, kad Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendime, priimtame byloje Nr. A20.-493-1237/2025 konstatuota, kad Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 24M21679 jau bandyta įvykdyti, t. y., 2025 m. rugsėjo 16 d. VSAT pareigūnai aktyviai siekė įvykdyti pareiškėjų išsiuntimą, tokiu būdu pristatyti juos į Vilniaus oro uostą, tikslu išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Tačiau nepavykus jos išsiųsti, VSAT teikimu kreipėsi dėl pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų sulaikymo. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pažeidžiamumą ir kitas jos individualias aplinkybes, VSAT teikimą tenkino iš dalies, skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą iki 2025 m. gruodžio 15 d., bet ne ilgiau kol bus įvykdyta jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra arba kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje, arba išnyks sulaikymo pagrindai. Nurodyti VSAT veiksmai pagrindžia, kad pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų išsiuntimo procesas jau yra pradėtas, ir, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, ji su vaikais bus išsiųsta.

Be to, pareiškėjus išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, jie faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas jų teisinės padėties (UTPĮ prasme) klausimas. Taigi, įvertinus tai, kas nurodyta, tai, kad pareiškėjai išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, jog jų interesams atstovautų profesionalus teisininkas, tai, kad, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjams ši teisė bus užtikrinama, be to, pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju, tikėtina, būtų išvengta sunkiai atitaisomos arba neatitaisomos didelės žalos padarymo, šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nutartyje nenurodydamas jokių argumentų, kodėl laikoma, kad pareiškėjai nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nors visi ankščiau nurodyti argumentai buvo pateikti ir skunde pirmosios instancijos teismui, dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartie dalis, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti panaikinta.

Pareiškėjai prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus – Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto byloje Nr. A20.-493-1237/2025, kopiją, kadangi jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šis sprendimas pagrindžia aplinkybę, kad yra pradėta pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę procedūra.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pakartoja bylos faktines aplinkybes ir nurodo, kad pareiškėjai prašo sustabdyti jau įsiteisėjusio Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 vykdymą. Šiuo sprendimu išspręstas pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo jiems atvykti į Lietuvos Respubliką klausimas, šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjai pateikė antrą paskesnį prieglobsčio prašymą, t. y. iš viso buvo pateikti 3 prašymai. Ginčijamame Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimas iš naujo nesvarstomas, nes šis klausimas išspręstas 2024 m. balandžio 5 d. sprendimu ir šis sprendimas yra įsigaliojęs bei vykdytinas.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjų prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Pareiškėjai, kuriems tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių tai, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas taikyti jų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, nagrinėjamu atveju, būtų susijęs su konkretaus jų skundo reikalavimo užtikrinimu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2025 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-736-556/2025; 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-356 815/2025 ir kt.).

Atsakovas pažymi, kad vien aplinkybių, jog pareiškėjų skundo forma ir turinys atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, o skundo reikalavimai yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis bei teikiamais duomenimis, konstatavimas nėra laikytinas tinkamu prima facie (iš pirmo žvilgsnio) skundo reikalavimų pagrįstumo vertinimu.

Pareiškėjai kreipdamiesi į teismą tik deklaratyviai nurodė, kad jiems grįžus į kilmės valstybę, jie tikėtinai patirs kilmės valstybės valdžios institucijų persekiojimą. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad kilmės valstybėje esantys subjektai persekioja pareiškėjus ir, kad pareiškėjams kyla reali rizika patirti tokį persekiojimą, jie nepateikė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų antrojo paskesnio prieglobsčio prašymo motyvai yra iš esmės tapatūs pirmajam prašymui ir pirmajam paskesniam prašymui, t. y. jiems gresia persekiojimas dėl sąsajų su (duomenys neskelbtini). Šie motyvai ir juos lydantis paaiškinimai bei įrodymai jau buvo vertinti tiek Migracijos departamento, tiek teismų, kurie aiškiai nurodė, kad pareiškėjai nepateikė naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, jog jie gali atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus, o jų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo. Nors sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti, kad pareiškėjai skunde nepateikia jokių svarių, įtikinamų ar objektyvių argumentų ar įrodymų, jog ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, jį priimant buvo pažeisti esminiai reikalavimai dėl objektyvaus ir visapusiško vertinimo. Pareiškėjai skunde apsiriboja tik teisės aktų ir teismų praktikos citavimu.

Vien pareiškėjų deklaratyvūs argumentai, kad, išsiuntus juos iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, nukentėtų tiek jų interesai, taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai patirs neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kokią neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jie gali patirti.

Atsakovas teigia, kad nors patys pareiškėjai skunde nurodo, kad jiems kyla pareiga įrodyti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jie patirtų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, tačiau pareiškėjai skunde nenurodo, kokia jiems bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėjų argumentai, kad jie bus išsiųsti į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžinti, savaime nereiškia, jog pareiškėjams bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjų teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjai, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjų atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, kad jiems yra paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą iki 2025 m. gruodžio 15 d., bet ne ilgiau kol bus įvykdyta jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra arba kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje, arba išnyks sulaikymo pagrindai, nurodo, jog ši aplinkybė tik patvirtina, kad jų atžvilgiu šiuo metu nėra pradėta išsiuntimo procedūra.

Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeista teisė dalyvauti teisme ir teikti kitokius paaiškinimus. Nurodo, kad byla yra elektroninė, o pareiškėjai galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungę prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Be to, pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), taigi, šiuo atveju nepaneigta galimybė pareiškėjams asmeniškai duoti paaiškinimus teismo posėdyje, net ir tuo atveju, jei jie nebūtų Lietuvoje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjų teisė ribojama ar, kad pateikus teismui prašymus prisijungimo duomenys pareiškėjams nebūtų suteikti. Be to, nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-939 (toliau – ir Aprašas), nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo Aprašo 3 punkte nurodytiems užsieniečiams sąlygas ir tvarką, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančius subjektus, Priėmimo ir integracijos agentūros funkcijas organizuojant ir teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 p.). Aprašo 3.1 punktas nustato, kad Aprašo nustatyta tvarka teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba apima teisines paslaugas, neatlygintinai teikiamas prieglobsčio prašytojams. Pagal Aprašo 13 punktą valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas, ir jam (užsieniečiui) asmeniškai dalyvaujant, išskyrus, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę. Taigi, tais atvejais, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, toks pagalbos teikimas nesiejamas su privalomu užsieniečio buvimu Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pareiškėjus išsiuntus iš Lietuvos, jie negalės tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą.

Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjai atskirajame skunde, be kita ko, prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus – Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto byloje Nr. A20.-493-1237/2025, kopiją. Šis sprendimas pagrindžia aplinkybę, kad yra pradėta pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę procedūra.

ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomi prijungti prie bylos papildomi įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, o jie turi įtakos nagrinėjant pareiškėjų atskirąjį skundą, tenkina pareiškėjų prašymą ir prijungia prie bylos pateiktus papildomus įrodymus.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), vykdymą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai grindė tuo, kad nesustabdžius Migracijos departamento 2025 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 vykdymo, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi jie bus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas jų teisinės padėties (UTPĮ prasme) klausimas.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24M21679, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai F. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl F. S. draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; neuždrausti Z. S., I. S., F. S. bei M. S. atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad Migracijos departamento 2025 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 24M21679 yra įsiteisėjęs, jo įvykdymo galimybė yra neatsiejamai susijusi su šioje byloje ginčijamo Sprendimo galiojimu. Migracijos departamento Sprendime nebuvo nagrinėjami pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimai, nes jie jau buvo išspręsti Migracijos departamento 2025 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 24M21679. Pareiškėjai galimas neigiamas pasekmes sieja būtent su šio sprendimo įvykdymu – išsiuntus juos į kilmės valstybę, jie galėtų patirti persekiojimą ir negalėtų pasinaudoti procesinėmis teisėmis, nagrinėjant ginčą dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjai šioje byloje siekia, kad jiems būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Migracijos departamento 2025 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 vykdymo, pareiškėjai gali būti išsiųsti į kilmės valstybę iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje.

Aplinkybę, kad Migracijos departamento 2025 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 24M21679 pradėtas vykdyti, patvirtina ir pareiškėjų pateiktas Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimas, iš kurio matyti, jog teismas iš dalies tenkino VSAT teikimą ir skyrė F. S. alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą iki 2025 m. gruodžio 15 d., bet ne ilgiau kol bus įvykdyta jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra arba kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje, arba išnyks sulaikymo pagrindai. Taigi, pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra realus, o tokio išsiuntimo pasekmės turėtų tiesioginės įtakos jų teisinei padėčiai ir galimybei veiksmingai realizuoti savo teises.

Tačiau, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi pareiškėjų skundą šioje byloje paliko nenagrinėtą, kadangi pareiškėjai į paskirtą nuotolinį teismo posėdį neprisijungė, o jų dalyvavimas teismo posėdyje teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartimi buvo pripažintas būtinu.

Pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad VSAT 2025 m. spalio 6 d. pranešė, jog pareiškėja su vaikais negyvena Pabradės pabėgėlių priėmimo centre, paskutiniu metu gyveno centre, bet iš jo išvyko. Nurodoma, kad pareiškėja nevykdo teismo sprendimu paskirtos teisinės priemonės sąlygų, jos buvimo vieta nėra žinoma.

Taip pat advokatė Asta Astrauskienė pranešė, kad ji, kaip valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (toliau – ir VGTP) prieglobsčio prašytojams teikianti advokatė, teismo posėdyje, paskirtame 2025 m. spalio 29 d. 10 val., nedalyvaus ir pareiškėjų interesų neatstovaus, nes 2025 m. spalio 28 d. Priėmimo ir integracijos agentūra atšaukė paslaugų atstovavimo teismo posėdyje užsakymą, todėl VGTP teikiantys advokatai tokių paslaugų teikti negali.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nors šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas ir neatsižvelgė į tai, jog išsiuntus pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos jie faktiškai negalėtų veiksmingai įgyvendinti teisės į teisminę gynybą šioje administracinėje byloje, taip pat į tai, kad jiems buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, ir dėl to priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tačiau atsižvelgiant į byloje pasikeitusias aplinkybes (įsiteisėjus Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutarčiai, kuria pareiškėjų skundas paliktas nenagrinėtu), nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tapo nebeaktualus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nėra pagrindo, todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos F. S. ir jos nepilnamečių vaikų F. S. ir M. S. (S.), atstovaujamų atstovės pagal įstatymą F. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė