A-502-377-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-377/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00112-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. Č. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2012 m. sausio 3 d. privalomąjį nurodymą Nr. 1 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Šiaulių RAAD 2012 m. sausio 19 d. sprendimą „Dėl 2012 m. sausio 3 d. privalomojo nurodymo Nr. 1“.

Skunde (b. l. 2-3) pareiškėjas paaiškino, kad Privalomuoju nurodymu jam buvo nurodyta iki 2012 m. balandžio 3 d. uždrausti veistis laikomiems 27 kiaulių ir šernų hibridams. Pažymėjo, kad minėti gyvūnai yra teisėtai įsigyti iki 2009 m. rugsėjo 1 d., šių gyvūnų pareiškėjas nekryžmina, nes įsigijo jau sukryžmintus. Lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad sąvoka „sukryžminti“ reiškia „vienos veislės gyvulius ar augalus sujungti (vaisinant) su kitos veislės gyvuliais ar augalais“. Kadangi pareiškėjo laikomi gyvūnai jau yra sukryžminti (ir tai patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto dr. V. R. 2011 m. gruodžio 22 d. raštas), jų dauginimasis tarpusavyje negali ir neturi būti vertinamas kaip kryžminimas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310 „Dėl laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ buvo panaikinta visa eilė iki tol galiojusių norminių aktų, įskaitant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 519/449 „Dėl laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 250/224 pakeitimo“ pakeitimo“, kuriuo pareiškėjo laikomi kiaulių ir šernų hibridai buvo pripažinti draudžiamais nelaisvėje laikyti laukiniais gyvūnais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių RAAD atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 38-39) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310 patvirtintų Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių (toliau – ir Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės, Taisyklės) 12.3 punktas draudžia asmenims nelaisvėje laikyti laukinių gyvūnų hibridus, jų palikuonis, išskyrus atvejus, numatytus 12.3.1 punkte: „kai šie gyvūnai kryžminami mokslinių tyrimų tikslais ir turint Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą naudoti laukinius gyvūnus kryžminimui, išduotą vadovaujantis Taisyklių VI skyriaus reikalavimais“ bei 12.3.2 punktą: „kai šie gyvūnai buvo įgyti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. ir yra jų teisėtą įsigijimą patvirtinantys dokumentai, nurodyti Prekybos laukiniais gyvūnais taisyklėse“ (toliau – ir Teisėtą įsigijimą patvirtinantys dokumentai). Tolesnis šių gyvūnų veisimas leidžiamas tik turint AAA leidimą naudoti laukinius gyvūnus kryžminimui, išduotą vadovaujantis Taisyklių VI skyriaus reikalavimais. Šios nuostatos yra detalizuotos Taisyklių VI skyriuje „Laukinių gyvūnų kryžminimas ir veisimas“. Pagal Taisyklių 74 punktą, laukinius gyvūnus kryžminti ir toliau juos veisti leidžiama tik mokslinių tyrimų tikslais turint Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą naudoti laukinius gyvūnus. Taigi šiame punkte aptariamas ne tik laukinių gyvūnų kryžminimas, bet ir veisimas. Tai reiškia, jog norint sukryžmintus gyvūnus (šernų ir kiaulių hibridus) toliau veisti, yra būtinas Aplinkos apsaugos agentūros leidimas naudoti laukinius gyvūnus, kurio pareiškėjas neturi. Pareiškėjas neteisingai supranta Privalomojo nurodymo esmę. Privalomuoju nurodymu jam nėra uždrausta laikyti įsigytus gyvūnus, leidimas tam nereikalingas. Privalomasis nurodymas yra surašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu bei Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 12, 12.3 ir 12.3.2 punktais, kuriais asmeniui nėra draudžiama laikyti laukinių gyvūnų hibridus, jų palikuonis, jei jie buvo įsigyti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. ir yra teisėtą įsigijimą patvirtinantys dokumentai, tačiau vadovaujantis Taisyklių 12.3.2 punkto reikalavimais tolesnis šių gyvūnų veisimas leidžiamas tik turint Aplinkos apsaugos agentūros leidimą naudoti laukinius gyvūnus kryžminimui.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. Č. skundą kaip nepagrįstą (b. l. 58-62).

Teismas nurodė, kad šioje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjo teisėtai laikomų kiaulių ir šernų hibridų tolesnio veisimo, bet ne dėl jų kryžminimo. Privalomuoju nurodymu pareiškėjas įpareigotas sudaryti sąlygas, kad jo laikomi įvairaus amžiaus 27 šernų ir kiaulių hibridai neturėtų sąlygų veistis. Taisyklių 12.3.2 punkte be išlygų numatyta, kad tolesnis laukinių hibridų, įsigytų iki 2009 m. rugsėjo 1 d., veisimas leidžiamas tik turint AAA leidimą naudoti laukinius gyvūnus kryžminimui, išduotą vadovaujantis Taisyklių VI skyriaus reikalavimais. Taisyklių 74 punkte nustatyta, kad laukinius gyvūnus kryžminti ir toliau juos veisti leidžiama tik mokslinių tyrimų tikslais turint AAA išduotą leidimą naudoti laukinius gyvūnus. Ši norma, teismo vertinimu, taikoma ne tik laukinių gyvūnų kryžminimui, bet ir jau sukryžmintų gyvūnų tolimesniam veisimui, t. y. veisti sukryžmintus gyvūnus leidžiama tik mokslinių tyrimų tikslais turint AAA išduotą leidimą naudoti laukinius gyvūnus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sukryžmintus gyvūnus laiko moksliniais tikslais ir turi tam reikalingą leidimą, todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas neturi teisės veisti sukryžmintų kiaulių ir šernų hibridų. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad jis gali laikyti kiaulių ir šernų hibridus, nes jie nėra įrašyti į draudžiamų laikyti gyvūnų sąrašą, pažymėdamas, jog Privalomuoju nurodymu pareiškėjui neuždrausta laikyti turimus gyvūnus.

III. Pareiškėjas G. Č. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde (b. l. 65-66) paaiškinama, kad kiaulių ir šernų hibridus leidžiama laikyti nelaisvėje. Visi draudimai, įskaitant laikomų laukinių gyvūnų veisimą, turėtų būti taikomi ne bet kokiems gyvūnams, o tik tiems, kurie nurodyti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 2 priede „Draudžiamų laikyti nelaisvėje laukinių gyvūnų rūšių sąrašas“.

Atsakovas Šiaulių RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių RAAD atsiliepimuose prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 73-76).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas G. Č. ginčija atsakovo privalomąjį nurodymą, surašytą Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 12.3.2 punkto pagrindu, kuriuo jam uždrausta veisti teisėtai laikomus 27 šernų ir kiaulių hibridus.

Pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo (toliau – ir Laukinės gyvūnijos įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies 11 punktą Aplinkos ministerija kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba tvirtina laukinių gyvūnų naudojimo (išskyrus medžioklę ir žvejybą) taisykles. Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės nustato laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje ir priežiūros, veisimo, kryžminimo, paėmimo iš buveinių ir laukinių gyvūnų naudojimo mokslo, mokymo, švietimo, estetikos tikslais ir zoologinėms kolekcijoms sudaryti reikalavimus (Laukinės gyvūnijos įstatymo 7 str. 1 d., Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 1 p.). Taigi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. D1-533/B1-310 ir juo patvirtintos Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės, kaip matyti iš įsakymo preambulės, buvo priimti įgyvendinant Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 11 punkte įtvirtintus Aplinkos ministerijos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įgaliojimus.

Vadovaujantis Laukinės gyvūnijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta sąvoka, laukinis gyvūnas – laisvėje gyvenantis arba nelaisvėje laikomas laukinio gyvūno rūšies bet kurios biologinio vystymosi stadijos individas. Veisimas ir kryžminimas yra vienos iš Laukinės gyvūnijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytų laukinės gyvūnijos, t. y. laisvėje ir nelaisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų visumos (Laukinės gyvūnijos įstatymo 2 str. 2 d.), išteklių naudojimo rūšių. Laukinės gyvūnijos įstatymo 7 straipsnio 8 punkte numatyta, kad veisti laukinius gyvūnus leidžiama laikantis Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių nustatytų reikalavimų. Šį teisinį reguliavimą detalizuojančių Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 12.3.2 punktas nustato draudimą asmenims nelaisvėje laikyti laukinių gyvūnų hibridus, jų palikuonis, išskyrus atvejus, kai šie gyvūnai buvo įgyti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. ir yra jų teisėtą įsigijimą patvirtinantys dokumentai <...>, tačiau tolesnis šių gyvūnų veisimas leidžiamas tik turint AAA leidimą naudoti laukinius gyvūnus kryžminimui.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto dr. V. R., atsižvelgdama į Šiaulių RAAD 2011 m. gruodžio 19 d. prašymą Nr. SR-S-2387(9.72), 2011 m. gruodžio 22 d. pateikė išvadą, kad G. Č. ūkyje įrengtuose aptvaruose ir ūkiniuose pastatuose laikomi gyvūnai yra šernų (Sus scrofa) ir kiaulių (Sus scrofa domestica) hibridai (b. l. 22, 23). Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. vasario 14 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 3 dalyje paaiškinta, kad visi istoriškai prijaukinti (domestikuoti) gyvūnai yra naminiai gyvūnai. Remdamasi šiomis aplinkybėmis bei Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas laiko ne laukinių gyvūnų, kaip tvirtina atsakovas, o laukinio – šerno, ir naminio/ūkinio – kiaulės, gyvūno hibridus. Tai reiškia, jog šių gyvūnų veisimo tikslu jam nėra privaloma gauti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 12.3.2 punkte nurodytą leidimą, todėl Privalomasis nurodymas pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Vadovaudamasi tuo, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.), neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

V. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo <...>. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

G. Č. prašomos priteisti 500 Lt dydžio išlaidos už apeliacinio skundo surašymą (b. l. 68) neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodytos maksimalios sumos, yra protingos ir pagrįstos. Administracinės bylos duomenys taip pat įrodo, jog už apeliacinio skundo nagrinėjimą pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 26 d. sumokėjo 50 Lt žyminį mokestį (b. l. 67), todėl jis turi teisę gauti 550 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo G. Č. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2012 m. sausio 3 d. privalomąjį nurodymą Nr. 1 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimą „Dėl 2012 m. sausio 3 d. privalomojo nurodymo Nr. 1“.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareiškėjo G. Č. naudai 550 Lt (penkis šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacine tvarka, atlyginimą.

G. Č. prašymą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų Šiaulių apygardos administraciniame teisme, atlyginimo perduoti nagrinėti šiam teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė