2022-11-16 Nr. AB-27867-3-61-3-04450-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-791-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04450-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. spalio 6 d. sprendimą, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti nurodyto sprendimo vykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė jokių motyvų bei įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamento sprendimą apskundus teismui, jis nėra įsigaliojęs.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - skundžiamo sprendimo sustabdymą - ir ją pritaikyti ­ sustabdyti Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojimą iki byla bus išnagrinėta iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio reikalavimus ­ pareiškėjas priskirtinas pažeidžiamai kategorijai asmenų, kurių buvimą Lietuvoje reguliuoja specialus įstatymas ­ Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) - todėl formaliais pagrindais priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi reikštų jo (pareiškėjo) besąlyginį išvykimą iš Lietuvos.

Formaliu pagrindu panaikinti leidimą buvo nutraukta pareiškėjo ir UAB „Revetrans“ darbo sutartis. Pareiškėjas apskundė, jo manymu, neteisėtą darbo sutarties nutraukimą, nes dirbo darbo sutartimi sulygtą darbą ir vykdė darbdavio nurodymą atvykti po atostogų į (duomenys neskelbtini) ir dirbo pagal darbdavio pavedimą tarptautinių reisų krovinių vežimo vairuotoju.

Pareiškėjas nurodė, kad informaciją apie tai, jog sutartis nuo 2022 m. birželio 21 d. nebuvo pratęsta ir negalioja, gavo Migracijos departamento skyriuje, į kurį atvyko suplanuoto vizito.

Laikydamas savo teises pažeistomis, pareiškėjas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri jo skundą priėmė ir paskyrė nagrinėti (duomenys neskelbtini).

Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ­ skundžiamo sprendimo sustabdymo ­ pareiškėjo teisė dalyvauti jo paties paduoto skundo nagrinėjime, pateikti paaiškinimus, užduoti klausimus, apskųsti jį netenkinantį sprendimą būtų pažeista. Todėl pareiškėjas ir prašė teismą užtikrinti reikalavimo teisę ir tokiu būdu užtikrinti jo betarpišką dalyvavimą jo paties inicijuotame darbo ginčo procese. Pareiškėjas tikėjosi, kad jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pakankamai akivaizdus ir objektyvus, todėl išsamių motyvų nenurodė, juolab ginčijamas pats sprendimas, kurio priėmimas nulėmė jo teisėtą buvimą Lietuvoje.

Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo teismo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir palikti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Migracijos departamentas nurodo, kad vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 2022 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis.

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad remiantis Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apskundus šį sprendimą, jo vykdymas yra sustabdomas. Atsižvelgiant į tai, jog 2022 m. spalio 10 d. pareiškėjas ginčijamą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ginčijamo sprendimo vykdymas automatiškai yra sustabdomas, t. y. kol yra nagrinėjama byla, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi yra galiojantis. Todėl nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS525-101/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017; kt.).

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, argumentuodamas tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ­ skundžiamo sprendimo sustabdymo ­ pareiškėjo teisė dalyvauti jo paties inicijuotame darbo ginčo procese, pateikti paaiškinimus, užduoti klausimus, apskųsti jį netenkinantį sprendimą būtų pažeista.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių darbo ginčo nagrinėjimo metu, nesudaro pagrindo pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes nurodomų teisių gynimas nesietinas su byloje nagrinėjamo ginčo dalyku, be to, tai nėra kliūtimi teisinių paslaugų teikimo sutarties sudarymui su advokatu.

Papildomai pastebėtina, kad Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai, be kita ko, panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi. Taigi šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamo sprendimo vykdymas, jį apskundus teismui, jau yra sustabdytas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė