2013-04-10 Nr. AB-1186-2-01-3-12513-2011-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-138/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12513-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.5; 13.6. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ atstovei advokatei K. M.,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovams L. V., S. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Marijampolės savivaldybės administracija) dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Artapolas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Artapolas“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-8), patikslintu skundu (t. II, b. l. 6-14), prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-40-110705-00025, 2011 m. liepos 5 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039.

Pareiškėjas paaiškino, jog su savavališkos statybos aktu ir reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius nesutinka, kadangi savavališkos statybos nevykdė. Nurodė, jog Marijampolės savivaldybės administracija 2005 m. balandžio 1 d. išdavė pareiškėjui statybos leidimą Nr. 3.23.859.NS, kuriuo buvo leista žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statyti prekybos centrą. Pareiškėjas šio statybos leidimo pagrindu pastatė 1463,5 kv. m. ploto pastatą – prekybos centrą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Marijampolėje, (duomenys neskelbtini) (šiuo metu suteiktas naujas adresas (duomenys neskelbtini)).

Nurodytas statinys 2005 m. rugsėjo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti. Marijampolės savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1-143 sklypas, kuriame numatyta statyti prekybos centrą, buvo suformuotas atskirai, numatant, kad visas šis sklypas bus užstatytas prekybos centru, o gretimame žemės sklype bus įrengiamos automobilių stovėjimo vietos. Nurodė, jog pareiškėjas vykdydamas prekybos centro statybą privalomai turėjo sutvarkyti ne tik žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją, bet ir aplinkui esančią teritoriją, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.

Vykdydamas statybas pareiškėjas tinkamai įvykdė detaliojo plano sprendinius bei pastato techniniu projektu nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog aikštelės įrengimo darbai buvo atlikti 2005 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, kurių metu buvo įrengti laiptai su pandusu. Marijampolės apskrities viršininko įsakymu sudaryta komisija 2005 m. rugsėjo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu prekybos centrą pripažino tinkamu naudoti. Laiptų su pandusu statybos darbai, t. y. aikštelės statybos darbai, buvo techninio projekto dalis, o valstybinė komisija 2005 m. rugsėjo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu juos pripažino tinkamais.

Marijampolės savivaldybės taryba 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1-698 leido rengti detaliuosius planus automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti. Pabrėžė, jog buvo parengtas žemės sklypo prie parduotuvės „Norfa” detalusis planas, patvirtintas Marijampolės savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-36. Pagal šį detalųjį planą buvo suformuotas 0,1450 ha bendro ploto žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statyba.

Šiame detaliajame plane buvo nustatyta, kad žemės sklypas yra užstatytas statiniais: automobilių stovėjimo aikštele, laiptais su pandusu bei naftos produktų gaudykle.

Pareiškėjas pažymėjo, jog teismuose yra išnagrinėtos dvi civilinės bylos, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl žemės sklypo ir jame esančių statinių. Teismų sprendimuose nustatyta, kad žemės sklypas, esantis Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), užstatytas automobilių stovėjimo aikštele ir prekybos centro „Norfa” dalimi, statiniai priskirti ir faktiškai naudojami siekiant tinkamai pagal tiesioginę paskirtį eksploatuoti prekybos centrą. Nurodė, jog nei vienoje iš minėtų bylų teismai nenustatė savavališkos statybos fakto ir neįpareigojo ieškovo pašalinti tariamai savavališkos statybos padarinius. Teismų sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės, kad žemės sklype esantys statiniai, tame tarpe laiptai su pandusu, nebuvo pastatyti savavališkai.

Nurodė, jog atsakovas tariamai savavališką laiptų ir panduso statybą konstatavo vadovaudamasis aktų surašymo momentu (2011 m. liepos 5 d.) galiojančiais teisės aktais. Pabrėžė, jog visi automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, statybos tvarkymo darbai, tame tarpe laiptų įrengimas bei panduso išgrindimas betono trinkelėmis, buvo baigti 2005 metais. Pareiškėjui neaišku, kaip jis, tvarkydamas automobilių stovėjimo aikštelę pagal techninio projekto sprendinius ir išduotą statybos leidimą, tokius teisės aktus galėjo pažeisti. Pareiškėjo parengtame techniniame projekte, pagal kurį vykdyti statybos darbus buvo išduotas statybos leidimas, inter alia yra numatytas ir žemės sklype (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, esančios automobilių stovėjimo aikštelės rekonstravimas.

Pareiškėjas pažymėjo, jog statybos darbų vykdymo metu 2005 metais galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai” 1 priedo 2 lentelėje buvo numatyta, kad visos susisiekimo komunikacijos namų valdos ribose yra priskiriamos I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams. Pagal nurodyto reglamento nuostatas laiptų statybai ir panduso įrengimui jokie techniniai projektai, pareigūnų suderinimai ir statybos leidimai buvo nereikalingi. Pažymėjo, jog savivaldybės leidimas ir įpareigojimas šią teritoriją sutvarkyti buvo gautas, todėl skundžiamų aktų faktiniai pagrindai, kad statinys pastatytas be statybos leidimo, yra nepagrįsti.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra ginčijamas ne tik savavališkos statybos aktas, bet ir jo pagrindu priimtas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, sukėlęs teisines pasekmes pareiškėjui. Pabrėžė, jog ginčijant savavališkos statybos aktą ir kartu jo pagrindu priimtą statybos sustabdymo aktą teisines pasekmes sukelia ne tik statybos sustabdymo aktas, bet ir savavališkos statybos aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-557/2008, 2009 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-700/2009, 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1123/2010). Ginčijamas savavališkos statybos aktas sudarė pagrindą reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius priėmimui, todėl savavališkos statybos aktas negali būti traktuojamas kaip nesukėlęs teisinių pasekmių.

Pareiškėjas taip pat, jeigu teismas laikytų, kad jis praleido skundo padavimo terminą, prašė terminą patikslintam skundui pateikti atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių bei nėra aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 61-63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Marijampolės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas, 2011 m. gegužės 4 d. atlikęs faktinių duomenų patikrinimą vietoje, nustatė, kad žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolė, pastatyti laiptai su pandusu. Laiptai su pandusu naudojami iš sklype esančios automobilių stovėjimo aikštelės patekti į gretimame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, pastatytą prekybos centrą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Laiptai su pandusu grįsti betoninėmis trinkelėmis, užstatymo plotas 63,0 m2, iš vienos pusės laiptų pakopų sumontuotas metalinis turėklas.

Pažymėjo, jog, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 8 punktu, atlikti statybos darbai priskiriami naujo statinio statybai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 2, 9 dalimis, pastatyti laiptai su pandusu prie prekybos centro „Norfa” yra I grupės nesudėtingas inžinerinis statinys, kuris pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai”, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-812, patenka į nesudėtingų statinių sąrašą (2 lentelės 17.1.1 p.). Nurodė, jog laiptai ir pandusas pastatyti neturint žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolėje (nuosavybės teise priklausančio Lietuvos Respublikai), savininko ar valdytojo sutikimo, neturint nustatyta tvarka parengto, suderinto supaprastinto statinio projekto (prilygstančio statybą leidžiančiam dokumentui), tuo pažeidžiant Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Atsakovas nurodė, jog, nustačius, kad laiptai ir pandusas yra savavališka statyba, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 2011 m. liepos 5 d. pareiškėjui buvo surašyti savavališkos statybos aktas Nr. SSA-40-110705-00025 ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 5 d. nugriauti statinį – laiptus su pandusu prie prekybos centro „Norfa” ir sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.). Paaiškino, jog skundžiamame reikalavime pašalinti savavališkos statybos padarinius nurodyta, kad statytojas turi teisę kreiptis į Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Reikalavime buvo nurodyta, kad ne vėliau kaip per 5 darbo dienas apie šio reikalavimo įvykdymą informuoti Inspekciją. Nurodė, jog tokios pat nuostatos įtvirtintos ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 4, 5 dalyse, nes asmuo, kuriam pateiktas reikalavimas, turi teisę parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Nurodė, jog statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826, 1 punkte nurodyta, kad šis statybos techninis reglamentas detalizuoja Statybos įstatymo 23 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūras. Šio reglamento 6 priedo 3.3 punkte nurodyta, kad statant valstybinėje žemėje privalomi rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui, 7 priedo 1.7 punkte nurodyta, kad žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai neprivalomi prie daugiabučio namo ar visuomeninės paskirties pastato valstybinėje žemėje įrengiant laiptus, pandusus, keltuvus, liftus ar pan., 7 priedo 3 punkte nurodyta, kad 7 priedo 1.1-1.8 punktuose nurodytais atvejais būtina turėti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinį sutikimą, susitarimą, tačiau šių dokumentų pareiškėjas atstovui nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 101-103) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu administracinė byla dalyje dėl 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-40-110705-00025 panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, kitoje dalyje pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu (t. II, b. l. 43-50) administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-40-110705-00025 nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, kitoje dalyje pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas dėl termino kreiptis į teismą nurodė, jog pareiškėjo skundžiami aktai buvo priimti 2011 m. liepos 5 d., jie buvo įteikti pareiškėjui 2011 m. liepos 11 d. kartu su atsakovo 2011 m. liepos 8 d. raštu Nr. 2D-8623(17.2). Pareiškėjas į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl skundžiamų aktų panaikinimo kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartimi byla pagal teritorinį teismingumą buvo perduota Marijampolės rajono apylinkės teismui. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartimi byla pagal rūšinį teismingumą buvo perduota Kauno apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl skundžiamų aktų panaikinimo kreipėsi nepraleidęs vieno mėnesio termino nuo sužinojimo apie skundžiamus aktus dienos (ABTĮ 33 str.). Civilinė byla pagal pareiškėjo ieškinį dėl skundžiamų administracinių aktų panaikinimo užvesta civilinio proceso tvarka ir pagal rūšinį teismingumą perduota Kauno apygardos administraciniam teismui tiesiogiai nenutraukus teisminio proceso civilinėje byloje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą kreiptis į teismą. Nurodytos aplinkybės leido teismui vertinti, kad pareiškėjas į teismą dėl skundžiamų aktų panaikinimo kreipėsi nepraleidęs vieno mėnesio termino nuo sužinojimo apie šiuos aktus dienos.

Teismas dėl 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-40-110705-00025 panaikinimo nurodė, jog pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas savavališkos statybos akto pagrindinė paskirtis yra fiksuoti savavališkos statybos faktą. Pažymėjo, jog ginčo objektas – laiptai su pandusu, pastatyti žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje 2011 m. gegužės 4 d. akte Nr. FAK-1209 nurodyta, kad laiptai su pandusu naudojami patekti iš žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, esančios automobilių stovėjimo aikštelės į gretimame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, esantį prekybos centrą „Norfa“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytame akte pažymėta, kad laiptai su pandusu grįsti betoninėmis trinkelėmis, kurių užstatymo plotas 63,0 m2, iš vienos pusės prie laiptų pakopų sumontuotas metalinis turėklas. Skundžiamame savavališkos statybos akte konstatuota, kad laiptai su pandusu pastatyti savavališkai.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas neigia savavališkos statybos faktą, t. y. kad jis savavališkai yra vykdęs laiptų su pandusu statybos darbus. Atsakovas, skundžiamu savavališkos aktu konstatavęs savavališkos statybos faktą, laikosi pozicijos, kad pareiškėjas laiptus su pandusu pastatė savavališkai, neturėdamas atitinkamų statybą leidžiančių dokumentų. Teismas pabrėžė, jog administracinėje byloje ginčas kilo iš dalies dėl savavališkos statybos nustatymo aplinkybių, o ne dėl valinio pobūdžio patvarkymų, įpareigojimų pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, jog savavališkos statybos akte jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), įtakojusių pareiškėjo teises ir interesus, nebuvo nurodyta, išskyrus tai, kad buvo reikalaujama sustabdyti statybos darbus ir jų nevykdyti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šis reikalavimas pareiškėjui savaime jokių pasekmių nesukėlė ir negalėjo sukelti. Pažymėjo, jog ginčas dėl savavališkos statybos akto panaikinimo iš esmės yra ginčas tik dėl fakto, t. y. ar pastatytų laiptų su pandusu statyba buvo savavališka, ar pagrįsta statybą leidžiančiais dokumentais.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, nurodė, jog tuo atveju, kai ginčijamas savavališkos statybos aktas, kuriame nenustatyta jokių įpareigojimų asmeniui, tokia byla nenagrinėtina administracinių teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-483/2010). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą savavališkos statybos aktą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas dėl 2011 m. liepos 5 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039 panaikinimo nurodė, jog šiuo reikalavimu atsakovas įpareigojo pareiškėją, savavališkai pastatyto statinio – laiptų su pandusu statytoją, ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 5 d. nugriauti ginčo statinį, t. y. laiptus su pandusu, prie prekybos centro „Norfa” ir sutvarkyti statybvietę. Skundžiamame reikalavime taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytus subjektus, išduodančius statybą leidžiančius dokumentus, dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pabrėžė, jog atsakovas, surašydamas ginčijamą reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, vykdė Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas. Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827, nuostatose detalizuotos statybos valstybinės priežiūros funkcijos. Nurodyto statybos techninio reglamento 35 punkte numatyta, kad Inspekcija išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos įformina reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius pagal 6 priedą. Reikalavime pašalinti savavališkos statybos padarinius įrašomi įpareigojimai statytojui arba statinio ar žemės sklypo naudotojui per šešis mėnesius savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, atliekant vieną ar kelis veiksmus, nustatytus Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. įpareigojimai statytojui, nustatomi po savavališkos statybos akto surašymo, tokio pobūdžio reikalavimui surašyti yra reikšmingas savavališkos statybos fakto fiksavimas.

Teismas pabrėžė, jog ginčo statinių – laiptų su pandusu – savavališka statyba buvo fiksuota 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-40-110705-00025. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nurodyta, kad savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl savavališkos statybos pareiškėjui neturint statybą leidžiančių dokumentų.

Pabrėžė, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Ginčo objektas – laiptai su pandusu – yra priskirtini prie inžinierinių statinių kategorijos pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą inžinerinių statinių sąvoką. Teismas pažymėjo, kad ginčo laiptai su pandusu sukurti statybos darbais, laiptų ir panduso statyba buvo vykdoma žemės paviršiaus plote, kuris nebuvo užimtas kitų statinių, todėl laiptų ir panduso statybos darbai pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį priskiriami naujo statinio statybos rūšiai (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 8 p.). Pabrėžė, jog pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. Dl-812, 2 lentelės 17.1, 17.1.1 punktus ginčo laiptai su pandusu atitinka plokščio horizontalaus inžinerinio statinio parametrus ir yra priskirtini prie I grupės nesudėtingų statinių, kuriems taikomi nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai.

Pažymėjo, kad laiptai ir pandusas pastatyti žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, nuosavybės teise priklausančiame Lietuvos Respublikai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826, 32 punkte numatyta, kad atvejai, kada privaloma rengti atitinkamos rūšies statinio projektą ir gauti šiam projektui rašytinį pritarimą, pateikiami šio reglamento 6 priede. Minėto reglamento 6 priedo 3.3 punkte nurodyta, kad statant valstybinėje žemėje yra privalomi rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad šis reikalavimas taikomas ir I grupės nesudėtingų statinių statybai. Be to, to paties reglamento 7 priedo 3 punkte nurodyta, kad prie daugiabučio namo ar visuomeninės paskirties pastato valstybinėje žemėje įrengiant laiptus, pandusus, keltuvus, liftus ar panašius statinius būtina turėti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinį sutikimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pastatęs ginčo statinius – laiptus su pandusu – valstybinėje žemėje, neturėjo rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui ir valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinio sutikimo.

Teismas pabrėžė, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad laiptų su pandusu statybos metu, t. y. 2005 metais, galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu (galiojusio iki 2010 m. spalio 1 d.), nuostatos nenumatė privalomų statybą leidžiančių dokumentų I grupės nesudėtingiems statiniams.

Pažymėjo, kad 2005 metais galiojusioje statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms 1 punkte buvo numatyta, jog I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems ne privačiame žemės sklype, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai, t. y. buvo privaloma rengti supaprastintą statinio projektą, kurį būtina patikrinti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui, įgaliotam nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus.

Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ prie bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms 3 punkte buvo nurodyta, kad 1 ir 2 lentelėse nurodyti nesudėtingi statiniai gali būti statomi tik tuose žemės sklypuose, kurių žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas tai leidžia ir kuriuos statytojas valdo nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise. Vėlesnėse nurodyto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ redakcijose (2008 m. rugpjūčio 18 d.

įsakymo Nr. D1-428, 2009 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. D1-88, 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. D1-14) buvo keliami panašaus pobūdžio reikalavimai, t. y. I grupės nesudėtingiems statiniams, kurie buvo statomi žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, taip pat I grupės nesudėtingiems pastatams, statomiems ar rekonstruojamiems (kai didinamas jų užstatymo plotas ar gabaritai) mieste, buvo taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ prie bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms buvo nurodyta, kad I ir II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, buvo reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas.

Šio reglamento 12.4.2 punkte buvo numatyta, kad norint statyti II grupės nesudėtingą statinį (tame tarpe ir I grupės nesudėtingą statinį, kuriam keliami II grupės nesudėtingiems statiniams taikomi reikalavimai), privaloma buvo parengti supaprastintą statinio projektą, kuriam turėjo pritarti atsakingas savivaldybės administracijos tarnautojas. Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas reiškė, kad ginčo statinių statybai buvo būtini iš esmės analogiško pobūdžio statybą leidžiantys dokumentai. Pažymėjo, kad galiojančio Statybos įstatymo ir statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 nuostatos nesieja savavališkų statybos padarinių šalinimo su atitinkamu statybos darbų atlikimo momentu.

Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyti dokumentai, pareiškėjo teigimu, patvirtinantys laiptų su pandusu statybos teisėtumą, t. y. Marijampolės savivaldybės išplėstinio posėdžio 2004 m. gruodžio 21 d. protokolas Nr. 12-7, prekybos centro, (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, techninis projektas, 2005 m. balandžio 1 d. statybos leidimas Nr. 3.23.859.NS prekybos centro statybai, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, detalusis planas ir jo rengimo dokumentai, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, detalusis planas ir jo rengimo dokumentai, nepatvirtino aplinkybių, kad ginčo statiniams – laiptams su pandusu, pastatytiems valstybinėje žemėje – buvo parengtas supaprastintas projektas, kuriam buvo pritarta ir tai, kad ginčo objektų statybai valstybinėje žemėje buvo gautas valstybinės žemės valdytojo sutikimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad detaliojo plano, patvirtinto Marijampolės savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu, pagrindinis brėžinys nenumatė laiptų su pandusu užstatymo, pastatytų laiptų su pandusu faktinė padėtis topografinėje nuotraukoje buvo pažymėta kaip esanti faktinė situacija planuojamos teritorijos dokumente. Teismas pažymėjo, jog ginčo laiptai su pandusu nepažymėti ir sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, ribų keitimo detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje ir specialiojo plano schemoje. Prekybos centro techniniame projekte laiptai su pandusu nebuvo suprojektuoti, laiptų su pandusu vietoje buvo numatytos automobilių parkavimo vietos. Teismo nuomone, Marijampolės savivaldybės išplėstinio posėdžio 2004 m. gruodžio 21 d. protokolo Nr. 12-7 turinys nepatvirtino, kad savivaldybės taryba būtų nutarusi teritorijoje, (duomenys neskelbtini) gatvėse, Marijampolėje, įrengti laiptus su pandusu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, jog statyba neturint statybą leidžiančių dokumentų laikytina savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.), todėl atsakovas, įgyvendindamas Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 nurodytas funkcijas, pagrįstai surašė pareiškėjui skundžiamą reikalavimą pašalinti savavališkos statybos pasekmes. Teismo vertinimu, atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjui surašytą savavališkos statybos aktą, pagrįstai surašė pareiškėjui skundžiamą reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad civilinėse bylose, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-704-/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-237/2011, Nr. 3K-3-74/2011, nustatytos aplinkybės, jog ginčo statiniai – laiptai su pandusu – pastatyti teisėtai, turi prejudicinę reikšmę šiai administracinei bylai. Pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytose civilinėse bylose priimti procesiniai sprendimai ir juose nustatytos aplinkybės negali turėti prejudicinės galios šiai administracinei bylai, kadangi ginčai civilinėse bylose vyko tarp kitų asmenų, dėl kitų ginčo dalykų ir šiose bylose nebuvo vertinamas laiptų ir panduso statybos ir šioje administracinėje byloje ginčijamų aktų teisėtumas.

Remdamasis nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Artapolas“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 55-64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymima, jog administracinė byla dėl reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą nepagrįstai buvo nutraukta. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-483/2010 buvo nagrinėjamas išimtinai savavališkos statybos akto teisėtumo klausimas, šioje byloje reikalavimas panaikinti reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius nebuvo pareikštas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A525-511/2010, Nr. A662-796/2010).

Pareiškėjas pabrėžia, jog bylos, kuriose ginčijamas tik savavališkos statybos aktas, nenustatantis asmeniui valinių įpareigojimų, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, tačiau tai nereiškia, jog šiems teismams nepriskirtinos bylos, kuriose ginčijamas ne tik savavališkos statybos aktas, bet ir šio akto pagrindu priimtas reikalavimas statytojui. Nurodo, jog tuo atveju, kai kartu su savavališkos statybos aktu ginčijamas ir jo pagrindu priimtas valinis įpareigojimas statytojui, teisines pasekmes sukelia ne tik pastarasis įpareigojimas, bet ir savavališkos statybos aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-557/2008). Nurodo, jog atsakovas negali surašyti valinio įpareigojimą statytojui, tarp jų – įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, tol, kol aktu neužfiksuotas savavališkos statybos faktas, tokiu būdu pastarasis aktas tampa teises ir pareigas sukuriančio valinio įpareigojimo dalimi, o tai reiškia, kad reikalavimas panaikinti įpareigojimą pašalinti savavališkos statybos padarinius negali būti atsietas nuo reikalavimo panaikinti aktą.

Pareiškėjas dėl reikalavimo rengti supaprastintą projektą ir gauti rašytinį pritarimą pažymi, jog pagal laiptų ir panduso įrengimo darbų metu (2005 metais) galiojusį Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai” laiptai ir pandusas priskiriami I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kadangi visos susisiekimo komunikacijos namų valdos ribose yra priskiriamos I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, nenustatant parametrų. Statybos techninio reglamento STR „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai” 12.3 punkte numatyta, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, išskyrus statomus teritorijose, išvardytose 12.1, 12.2 papunkčiuose, neprivalomas statinio projektas, nereikalingas statybos leidimas, neprivaloma skirti (pasamdyti) statybos vadovą, neprivaloma statybos techninė priežiūra, nereikalingas statybos leidimas statinį griauti, neprivaloma atlikti statinio kadastrinius matavimus, statinio pripažinimą tinkamu naudoti ir statinio registravimą Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi statybos techninių reglamentų nuostatomis, kurios laiptų ir panduso įrengimo metu (2005 metais) negaliojo.

Pareiškėjas nurodo, jog (duomenys neskelbtini) gatvės žemės sklype esančios aikštelės statybos darbai, įskaitant ir laiptų ir panduso įrengimo darbus, yra prekybos centro techninio projekto dalis. Pažymi, jog laiptai su pandusu yra (duomenys neskelbtini) gatvės žemės sklypo aikštelės dalis, o ne atskiras statinys ir laiptams su pandusu nei atskiro projekto, nei statybą leidžiančių dokumentų nereikėjo. Pareiškėjas nurodo, jog UAB „Laimos ir Ginto projektai” parengtame ir pagal teisės aktų reikalavimus suderintame techniniame projekte numatyta ne tik prekybos centro statyba(duomenys neskelbtini) gatvės žemės sklype, tačiau ir gretimo (duomenys neskelbtini) gatvės žemės sklypo sutvarkymo darbai, t. y. pastarieji statybos darbai buvo numatyti techniniame projekte kaip neatsiejama jo dalis. Nurodo, jog (duomenys neskelbtini) gatvės automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje įrengti ir laiptai su pandusu, statybos buvo vykdomos pagal šį techninį projektą. Pareiškėjas pažymi, jog Marijampolės savivaldybės administracija techninio projekto pagrindu 2005 m. balandžio 1 d. išdavė pareiškėjui statybos leidimą Nr. 3.23.859.NS, kuriuo pareiškėjui suteikta teisė ne tik prekybos centro, tačiau ir automobilių stovėjimo aikštelės statybų darbams. Laiptų su pandusu statyba buvo vykdoma to paties leidimo pagrindu, kadangi laiptų ir panduso statybos darbai buvo atliekami tuo pačiu metu, be to, laiptai ir pandusas laikytini aikštelės dalimi, o ne atskiru statiniu.

Pabrėžia, jog Marijampolės apskrities viršininko įsakymu sudarytos komisijos 2005 m. rugsėjo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažinti tinkamais naudoti pagal UAB „Laimos ir Ginto projektai” parengtą techninį projektą atlikti prekybos centro, t. y. visi techniniame projekte nustatyti statybos darbai. Pažymi, kad aikštelės statybos, tarp jų laiptų su pandusu, įrengimo darbai buvo atlikti dar iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo, tačiau valstybinė komisija atlikdama statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūras jokių statybos darbų neatitikimų techninio projekto ir normatyvinių statybos dokumentų reikalavimams nenustatė. Mano, jog šios aplinkybės patvirtina, kad minėtu aktu patvirtintas ne tik prekybos centro ir aikštelės, tačiau ir laiptų su pandusu – kaip šios aikštelės dalies – tinkamumas naudoti. Be to, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą priėmė tuometinio (duomenys neskelbtini) gatvės valstybinio žemės sklypo valdytojo – Marijampolės apskrities viršininko – sudaryta komisija, todėl šios komisijos pripažinimo tinkamu naudoti aktas reiškia pritarimą visoms statyboms bei pripažinimą, kad šios statybos vykdytos laikantis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas pabrėžia, jog Marijampolės savivaldybės taryba 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1-698 leido ruošti detaliuosius planus automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, taip pat ir detalųjį planą prie esamos aikštelės (duomenys neskelbtini) gatvėje. Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. rugsėjo 14 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui Nr. 107, kuriose nurodė, kad sąlygos išduotos planuoti apie 0,130 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie parduotuvės UAB „Norfos mažmena”. Pareiškėjas pabrėžia, jog laiptų ir panduso įrengimo darbai yra aikštelės darbų, numatytų teisės aktų nustatyta tvarka parengtame ir suderintame techniniame projekte dalis, o tokiu atveju teisės aktai reikalavimo parengti atskirą supaprastintą projektą ir gauti rašytinį pritarimą šiam projektui nenustato.

Pareiškėjas remiasi statybos darbų vykdymo momentu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimo” 29 punktu ir nurodo, jog statyba turi būti vykdoma pagal pakeistą projektą tik tuo atveju, jeigu keičiami esminiai projekto sprendiniai. Pabrėžia, jog tai, kad nebuvo esmingai nukrypta nuo techninio projekto pripažino ir Marijampolės apskrities viršininko administracija, kurios funkcijas statybos valstybinės priežiūros srityje perėmė atsakovas, išduodamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

Pareiškėjas nurodo, jog Marijampolės apskrities viršininko administracija yra išreiškusi savo sutikimą aikštelės ir jos sudedamųjų dalių statybos darbams (Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. kovo 29 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPS 16-40/01-07-17, Marijampolės apskrities viršininko sudarytos komisijos surašytas pripažinimo tinkamu naudoti aktas). Pabrėžia, jog pareiškėjo įvykdytų statybos darbų teisėtumą patvirtino ir Marijampolės savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 1-698, Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. rugsėjo 14 d. išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 107. Nurodo, jog (duomenys neskelbtini) gatvės žemės sklypo patikėtinis dalyvavo detaliojo planavimo procese ir jokių pretenzijų nėra pareiškęs, o tai reiškia patikėtinio pritarimą įvykdytiems aikštelės su laiptais ir pandusu statybos darbams.

Pareiškėjas pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-237/2011, priėmė 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, kurioje laiptų ir panduso savavališka statyba konstatuota nebuvo. Nurodo, jog pareiškėjo teisėtai atliktų laiptų su pandusu statybos darbų faktas patvirtintas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-704/2010. Pabrėžia, jog civilinėse bylose nustatyta aplinkybė, kad laiptų ir panduso statyba nėra savavališka, laikoma prejudiciniu faktu ginčo byloje. Pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovas perėmė visas apskrities viršininkų administracijų funkcijas, susijusias su statybos valstybine priežiūra, todėl klaidinga teigti, kad nurodytų bylų ir ginčo bylos šalys yra skirtingos. Pareiškėjo nuomone, Marijampolės apskrities viršininko administracija ir Inspekcija laikytini tuo pačiu subjektu.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 73-74) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovas savo poziciją išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 77-79) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, jog Marijampolės savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-36 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo” patvirtintas žemės sklypo (0,1450 ha ploto) Marijampolėje, tarp (duomenys neskelbtini) kitos tikslinės žemės naudojimo paskirties, inžinerinės infrastruktūros teritorijos būdo, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos pobūdžio, automobilių stovėjimo aikštelės su servituto apribojimais suformavimo bei privalomojo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymais, detalusis planas. Šio detalaus plano pagrindinis brėžinys M 1:500 laiptų su pandusu užstatymo nenumato, laiptų esama padėtis yra fiksuota tik topografinėje nuotraukoje, ant kurios pagrindo ir buvo parengtas detaliojo plano pagrindinis brėžinys. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, laiptų su pandusu užfiksavimas topografiniame plane reiškia, kad rengiant topografinį planą jie jau buvo pastatyti ir detaliajame plane pažymėti ne kaip planuojamas, o kaip esamas objektas.

Pažymi, jog 2006 m. rugsėjo 14 d. planavimo sąlygos Nr. 107 detaliojo planavimo dokumentui rengti bei šio detalaus plano aiškinamasis raštas įvardija pagrindinį tikslą – žemės sklypo suformavimas prie esamos automobilių stovėjimo aikštelės, o tai nesietina su laiptų su pandusu statyba. Nurodo, jog tas pats galioja ir vertinant Marijampolės savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1-443 „Dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo” patvirtintą sklypo Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), ribų keitimo, padidinant nenaudojamos valstybinės fondinės žemės sąskaita, statybos reglamento papildymo ir patikslinimo, supaprastinta tvarka detaliojo plano pagrindinį brėžinį, kuris nenumato užstatymo, kuriame būtų laiptai su pandusu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. SD-9-5219 „Dėl patikrinimo atlikimo bei sprendimo priėmimo” yra konstatuotas faktas, kad patikrinus pareiškėjo prekybos centro (duomenys neskelbtini), Marijampolėje projektinę dokumentaciją, nustatyta, kad UAB „Laimos ir Ginto projektai” 2005 metais parengtame prekybos centro projekte Nr. 02204 įėjimo laiptai nebuvo suprojektuoti. Pažymi, jog laiptai negalėjo būti pripažinti tinkamais naudoti prekybos centro 2005 m. rugsėjo 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Tokia faktinė situacija prieštarauja pareiškėjo teiginiui, kad laiptų su pandusu statyba buvo vykdoma Marijampolės savivaldybės administracijos 2005 m. balandžio 1 d. statybos leidimo Nr. 3.23.859.NS pagrindu.

Nurodo, jog byloje esantys projektiniai dokumentai nepatvirtina fakto, kad ginčo statiniams buvo parengtas supaprastintas projektas, kuriam buvo pritarta ir tai, kad ginčo objektų statybai valstybinėje žemėje buvo gautas valstybinės žemės valdytojo sutikimas (Statybos įstatymo 3 str.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-704/2010) pareiškėjo cituojamos nustatytos aplinkybės buvo minimos ir analizuojamos skirtinguose kontekstuose. Šiose bylose nebuvo sprendžiamas laiptų su pandusu statybos teisėtumo klausimas.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-40-110705-00025, 2011 m. liepos 5 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. birželio 18 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-40-110705-00025 nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, jog ginčas dėl savavališkos statybos akto panaikinimo yra iš esmės ginčas dėl fakto, t. y. ar pastatytų laiptų su pandusu statyba buvo savavališka, ar pagrįsta statybą leidžiančiais dokumentais, todėl teismas, vertindamas, kad administraciniai teismai ginčų dėl juridinių faktų nustatymo nenagrinėja, administracinę bylą dėl jo panaikinimo nutraukė. Teismas taip pat pažymėjo, jog laiptai ir pandusas buvo pastatyti žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, nuosavybės teise priklausančiame Lietuvos Respublikai, tačiau pareiškėjas, pastatęs ginčo statinius, neturėjo rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui ir valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinio sutikimo, todėl jam pagrįstai buvo surašytas skundžiamas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Pareiškėjas nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu pabrėžia, jog nepagrįstai administracinė byla dėl reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą buvo nutraukta, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo objektų priskyrimą atitinkamos kategorijos statiniams, nepagrįstai rėmėsi teisės aktų nuostatomis, kurios laiptų, panduso įrengimo metu negaliojo ir netinkamai įvertino tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokiam pareiškėjo vertinimui iš esmės pritaria.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinėje byloje skundžiamo atsakovo 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-40-110705-00025, visų pirma nurodo, jog, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, savavališkos statybos aktas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks savavališkos statybos aktas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-611/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010). Kita vertus, savavališkos statybos aktas, kuriame yra numatyti valiniai patvarkymai paprastai yra skundžiamas administraciniams teismams, nes priešingu atveju būtų paneigiamos, apsunkinamos asmenų teisės ginantis nuo, jų nuomone, nepagrįstų įpareigojimų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, vertindama atsakovo 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos akto turinį Nr. SSA-40-110705-00025, pažymi, jog jame yra ne tik konstatuotas savavališkų statybų faktas, t. y. kad laiptai su pandusu, pastatyti žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, yra savavališka statyba, bet ir suformuluoti valinio pobūdžio patvarkymai, t. y. pareikalauta, kad statytojas (pareiškėjas), be kita ko, tuoj pat sustabdytų minėto statinio statybą, nevykdytų jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius (t. I, b. l. 17-19). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nurodytas skundžiamas aktas sukelia tiesiogines pasekmes pareiškėjo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams ir dėl šios priežasties gali būti administracinės bylos dalyku. Šiuo atveju skundžiamame savavališkos statybos akte yra suformuluoti privalomo pobūdžio nurodymai (dėl statinio statybos sustabdymo, nevykdymo darbų), adresuoti konkrečiam subjektui – pareiškėjui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-40-110705-0002, įvertinus jo turinį, neturi jokio poveikio subjekto, kuriam aktas yra taikomas, t. y. pareiškėjo, teisėms ar įstatymo saugomiems interesams ir dėl šios priežasties negali būti administracinės bylos dalyku, kas atitinkamai būtų pagrindas nutraukti administracinę bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS520-175/2012, Nr. A602-144/2013).

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija spendžia, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą savavališkos statybos aktą. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad vienas iš administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas ir šio tikslo neatitiktų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas šioje dalyje ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 2 d.), be to, nagrinėjamu atveju naujų įrodymų rinkti nebėra poreikio, bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra žinomos, įvertinusi tai, kad proceso šalys pateikė argumentus dėl abiejų administracinėje skundžiamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, jog ji iš esmės pasisakys dėl skundžiamo savavališkos statybos akto ir 2011 m. liepos 5 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039 vertinimo.

Vertindama prašomą panaikinti atsakovo 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-40-110705-00025, 2011 m. liepos 5 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039, teisėjų kolegija nurodo, jog atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-704/2010, kadangi, pareiškėjo nuomone, šiose bylose statytų laiptų ir panduso savavališka statyba konstatuota nebuvo.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog prejudiniais laikomi faktai, kurie atitinka griežtai įstatymų jiems keliamus reikalavimus, t. y. kurie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje ir yra iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 58 str. 2 d.). Vadovaujantis šia nuostata, darytina išvada, jog tam, kad atitinkamam teismo sprendimui būtų pripažinta prejudicinė reikšmė ir jame nustatytomis aplinkybėmis būtų remiamasi kaip prejudiniais faktais, turi būti konstatuota visuma reikšmingų prielaidų: 1) prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; 3) pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-99/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1575/2012).

Remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-704/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011 buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, kurioje, be kita ko, dalyvavo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kaip Marijampolės apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėja. Pažymėtina, jog pagal 2010 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ po to kai buvo likviduotos apskričių viršininkų administracijos ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo, valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) teismuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) teismuose atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, išskyrus atvejus kai įstatymuose yra nustatyta kitaip (5.2–5.3 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas, pažymi, jog nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai numatė funkcijų ir kompetencijos pasiskirstymą, kokiose ginčų kategorijose atitinkamos institucijos perėmė apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas. Šiuo atveju pagal bendrą principą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos perėmė visas apskrities viršininkų administracijų funkcijas, susijusias tik su ginčais dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas.

Kalbant apie šios bylos kontekstą pažymėtina, jog nurodytose bylose, kurios buvo nagrinėtos bendrosios kompetencijos teismuose, buvo vertinami klausimai susiję su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimu negaliojančia ir restitucijos taikymu, todėl, atsižvelgus į šių bylų nagrinėjimo dalyką, susiklosčiusius teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, tai, kad nurodytose civilinėse bylose ginčo dalykai buvo nesusiję su statybos valstybine priežiūra, kaip procesinis Marijampolės apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas buvo įtraukta Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o ne Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Remiantis nurodytais argumentais darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas aplinkybėmis, nustatytomis Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-704/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, nesirėmė kaip prejudicinėmis. Šiuo atveju bylose dalyvavo ne tie patys asmenys ir nėra nustatyta visų sąlygų, įtvirtintų ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje, būtinų, kad atitinkamoms aplinkybėms ir konstatuotiems faktams būtų suteikiama prejudicinė galia.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir spręsdamas apie savavališką statybą, nepagrįstai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, kurios negaliojo savavališkos statybos vykdymo metu, teisėjų kolegija nurodo, jog kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įvertintos pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normas, kas suponuoja, kad turi būti taikomos atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos laike. Pažymėtina, jog turi būti laikomasi bendrojo principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), kuris suponuoja tai, kad teisiniams santykiams negali būti taikomos teisės normos, atsiradusios iki tam tikro akto įsigaliojimo. Įstatymo negaliojimo atgal principo reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Pastebėtina, jog šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. Be to, reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus teisinis reguliavimas dėl galimo nesilaikymo statybas reglamentuojančių teisės aktų, galiojęs galimai savavališkos statybos vykdymo metu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas laiptų ir panduso savavališkos statybos faktą užfiksavo 2011 m. gegužės mėnesį (2011 m. gegužės 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-1209, 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-40-110705-00025 (t. I, b. l. 17-19, 20-23), t. y. praėjus keliems metams po to, kai laiptai ir pandusas buvo pastatyti, o pareiškėjas neigia savavališką statybą, byloje pirmiausia turi būti nustatyta, kada buvo pastatyti ginčo statiniai, kokių statinių kategorijai jie priklauso ir ar pareiškėjas laikėsi ginčui aktualaus statinių (panduso ir laiptų) statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įvardijo, kad ginčo statiniai buvo pastatyti 2005 metų rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais (rekonstruojant automobilių stovėjimo aikštelę, statant prekybos centrą) (t. I, b. l. 163-169). Šiuos teiginius pagrindžia ir tai, kad 2006 m. lapkričio mėnesį parengtame topografiniame plane jau buvo pavaizduoti laiptai ir pandusas (t. I, b. l. 31). Atsižvelgus į tai, kad atsakovas nurodyto laikotarpio, kada buvo įrengti ginčo statiniai, neginčijo, šį laikotarpį iš esmės patvirtina byloje esantys įrodymai ir administracinėje byloje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ginčo statiniai buvo pastatyti kitu metu, nurodytų statinių statybos laikotarpiu laikytini 2005 metų rugpjūčio–rugsėjo mėnesiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į proceso šalių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius duomenis, kuriais yra grindžiami jų atsikirtimai, pažymi, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių iš esmės kyla dėl to, ar laiptai ir pandusas yra savavališkai pastatyti objektai, ar jų statyba yra prekybos centro techninio projekto dalis, todėl atitinkamai teisės aktai jiems nenumatė reikalavimo rengti atskirą supaprastintą projektą ir gauti atskirą pritarimą šiam projektui.

Pasisakydama dėl administracinės bylos esmės, teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog ginčui aktualus statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“, patvirtinto 2004 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-91, 7 punktas numatė, kad visuomeninės paskirties statiniai, patalpos turi būti pritaikyti žmonių su negalia reikmėms pagal STR 2.03.01:2001 nustatytus reikalavimus. Statybos techninis reglamentas STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, patvirtintas 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 317 (2001 m. birželio 23 d. redakcija), įtvirtino, kad viešuosiuose ir komerciniuose pastatuose (vienas iš tokių objektų yra prekybos centro paskirties pastatai, kaip tai yra numatyta nurodyto reglamento A priede) turi būti užtikrinta galimybė žmonėms su negalia į juos patekti, laisvai judėti ir naudotis visomis pagrindinėmis ir pagalbinėmis lankytojams skirtomis patalpomis. Viešuosiuose ir komerciniuose pastatuose žmonėms su negalia turi būti pritaikytas pagrindinis įėjimas į pastatą (62, 64–68 p.) (58 p.). Žmonėms su negalia turi būti pritaikyti įėjimai į pastatus, judėjimo trasos, patalpos ir įrenginiai (62 p.), tuo atveju, jeigu pagrindinis įėjimas į pastatą ir prieigos prie jo turi būti įrengtos taip, kad žmonėms su negalia nebūtų kliūčių patekti į pastato vidų. Jei prie pagrindinio įėjimo yra laiptai, greta jų turi būti įrengtas 116–119 punktuose nustatytų dydžių pandusas, t. y. nuožulnus judėjimo paviršius vertikaliems aukščių skirtumams įveikti (18.11, 64 p.).

Iš administracinės bylos duomenų nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu prekybos centras buvo pripažintas tinkamu naudoti, nors tuo metu jau buvo įrengti laiptai ir pandusas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pati pripažinimo tinkamu naudoti akto paskirtis lemia, kad jis yra išduodamas tada, kai nustatyta tvarka sudaryta komisija atlieka patikrinimą ir patvirtina, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus esminius statinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 str. 1 d., statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto 2002 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 242, 9.6 p.). Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad prekybos centras galėjo būti pripažintas tinkamu naudoti tik tuo atveju, jeigu jo statyba atitiko visus teisės aktų jam keliamus reikalavimus, inter alia numatytus ir statybos techniniame reglamente STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, patvirtintame 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 317.

Teisėjų kolegija pažymi, jog 2005 m. rugsėjo 23 d. prekybos centro pripažinimo tinkamu naudoti akte yra nurodyta, kad prekybos centro statyba vyko pagal projektą, kurį 2005 metais parengė UAB „Laimos ir Ginto projektai”, tuo tarpu nurodytame projekte, kurio sprendiniai buvo suderinti 2005 m. kovo 22–30 d., buvo pažymėta, kad prekybos centras projektuojamas pagal patvirtintą detalųjį planą, visa teritorija kompleksiškai sutvarkoma, įrengiant parkavimo vietas ir prieigas prie prekybos centro pastato. Prieigose prie pastato klojamos betoninės trinkelės, taip pat pažymėta, jog žmonėms su negalia yra pritaikyti įėjimai į pastatus, judėjimo trasos, patalpos ir įrenginiai (t. I, b. l. 24-26, 73-95). Šiuo atveju pareiškėjas pats nurodo, jog vietoje, kur yra įrengti betono trinkelėmis grįsti laiptai ir betono trinkelėmis grįstas pandusas, projekte buvo numatoma įrengti asfalto dangą (t. I, b. l. 103-109). Taigi pats pareiškėjas pripažįsta, kad vietoj asfalto dangos aplink prekybos centrą jis įrengė pandusą ir laiptus, t. y. buvo įrengtas tam tikras pakylėjimas einant į prekybos centrą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, patvirtinto 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 317, numatytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija vertina, kad 2005 m. rugsėjo 23 d. prekybos centro pripažinimo tinkamu naudoti aktu laiptai ir pandusas taip pat buvo pripažinti tinkamais naudoti kaip prekybos centro pastato statiniai.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad panduso ir laiptų įrengimas nėra esminis nukrypimas nuo projekto ir tai, jo vertinimu, patvirtina 2005 m. rugsėjo 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriuo prekybos centras, esantis (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, buvo pripažintas tinkamu naudoti, nepasisakytina. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje nėra keliamas klausimas dėl 2005 m. rugsėjo 23 d. prekybos centro pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismui nekyla pareiga vertinti, ar laiptų ir panduso statyba, jų įrengimas buvo esminis nukrypimas nuo patvirtinto 2005 metais UAB „Laimos ir Ginto projektai” parengto projekto.

Remdamasi nurodytais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, jog esant galiojančiam ir nenuginčytam 2005 m. rugsėjo 23 d. prekybos centro pripažinimo tinkamu naudoti aktui, atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje nėra reiškiami reikalavimai dėl jo panaikinimo, o nurodytu aktu ginčo statiniai kaip prekybos centro statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti, nėra teisinio pagrindo teigti, kad laiptų ir panduso statyba buvo savavališka. Šiuo atveju nepagrįstai atsakovas konstatavo laiptų ir panduso savavališką statybą ir nepagrįstai byloje skundžiamu reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius pareiškėjas buvo įpareigotas ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 5 d. nugriauti ginčo statinį, t. y. laiptus su pandusu, prie prekybos centro „Norfa” ir sutvarkyti statybvietę, todėl byloje skundžiami aktai yra pripažinti kaip nepagrįsti, neteisėti ir yra naikintini.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 55-64), tačiau šis pareiškėjo prašymas paliktinas nenagrinėtu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pabrėžtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme, todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečiai kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau jis tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo, paduodamas prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinės bylos aplinkybes, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas spendimas – panaikinti atsakovo 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-40-110705-00025, 2011 m. liepos 5 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 5 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-40-110705-00025, 2011 m. liepos 5 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-40-110705-00039.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis