9bcd2460-a4ea-4972-92eb-ab113ea15735 · Druskininkų miesto apylinkės teismas

Civilinė byla Nr. 2-20-970/2016Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00602-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1.; 3.4.4.15.2. (S) DRUSKININKŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. sausio 22 d.Druskininkai Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėja Džiuginta Plukienė, sekretoriaujant Ingai Gudavičienei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjai O. G., jos atstovui advokatui V. K., teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos O. G. pareiÅ¡kimÄ suinteresuotiems asmenims Druskininkų savivaldybės administracijai, UAB „Druskininkų butų Å«kis“, VÄ® Turto bankui dėl nuosavybės teisių pripažinimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį, n u s t a t ė : pareiÅ¡kėja kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama nustatyti V.

G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamÄ senatį. PareiÅ¡kime nurodė, kad pareiÅ¡kėja su V. G. sudarė santuokÄ . Po santuokos sudarymo pareiÅ¡kėja persikėlė gyventi į savo sutuoktiniui dar 1988 m. gegužės 25 d. tuometinio Druskininkų agroprekybinio Å«kio suteiktÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. Lietuvai atkÅ«rus nepriklausomybę, 1992 m. spalio 12 d.

Druskininkų agroprekybinio Å«kio administracijos vadovo įsakymu Nr. 51 „Dėl butų pardavimo“ V. G. buvo leista įsigyti minėtÄ butÄ . Po V. G. mirties visÄ jo turtÄ paveldėjo pareiÅ¡kėja. PareiÅ¡kėja, tvarkydama paveldėjimo procedÅ«rÄ , sužinojo, kad jos vyras neįregistravo nuosavybės teisių į minėtÄ butÄ . PareiÅ¡kėjos sutuoktinis minėtÄ butÄ Ä¯gijo sÄ Å¾iningai, Å¡is butas sukurtas teisėtai, jį pareiÅ¡kėjos sutuoktinis valdė atvirai, nepertraukiamai kaip savo daugiau nei deÅ¡imt metų, todėl pareiÅ¡kėja kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama nustatyti sutuoktiniui nuosavybės teisę į butÄ pagal įgyjamÄ jÄ senatį (1-3 b. l.).

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėja palaikė savo reikalavimÄ . Papildomai paaiÅ¡kino, kad butas pastatytas 1966 metais Druskininkų agroprekybinio Å«kio, kur dirbo jos vyras, iÅ¡ gauto pelno. Pradžioje pastatytas namas buvo kaip bendrabutis, o 1988 m. Å¡iame name jos vyrui, kaip darbuotojui, skyrė butÄ . Nuo 1988 metais ji su vyru gyveno Å¡iame bute, kuriame vyras gyveno iki mirties. Po vyro mirties ji ir toliau gyvena Å¡iame bute. 1992 m. vykstant privatizacijai šį butÄ buvo galimybė privatizuoti, todėl visi namo gyventojai sutarė privatizuoti name esančius butus.

Už butÄ reikėjo sumokėti apie 1 200 rublių grynais pinigais, o kitus buvo galima mokėti pajais bei čekiais. Grynuosius pinigus vyras sumokėjo banke, apie 9 000 rublių buvo sumokėta pajais. Likusių pinigų butui nusipirkti trÅ«ko, todėl trÅ«kstamų pinigų apie 7 000 talonų investiciniais čekiais davė vyro motina. Sumokėjęs pinigus už butÄ , vyras atliko buto matavimus bei važiavo į notarų kontorÄ pasiraÅ¡yti pirkimo-pardavimo sutarties. VisÄ laikÄ jų Å¡eima gyvena Å¡iame bute, jį tvarkėsi ir remontavo kaip savo, nes vyras buvo nurodęs, kad visi dokumentai yra sutvarkyti.

Mirus vyrui, žinojo, kad vyro vardu liko miÅ¡kas bei butas, todėl pradėjo tvarkyti paveldėjimo dokumentus. Pas notarÄ sužinojo, kad vyras nėra įsiregistravęs buto, todėl pradėjo ieÅ¡koti visų dokumentų, reikalingų įregistruoti minėtÄ butÄ . Važiavo į Varėnos privatizavimo komisijÄ , tačiau sužinojo, kad visi dokumentai yra sudeginti. Butas yra iÅ¡pirktas, tačiau visų tai patvirtinančių dokumentų neranda. Suinteresuoto asmens Druskininkų savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietÄ ir laikÄ informuotas tinkamai (115 b. l.).

Atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ nurodė, kad nei Druskininkų savivaldybės administracija, nei Druskininkų savivaldybė nedisponuoja ir nevaldo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., todėl praÅ¡o pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimÄ tenkinti (55-56 b. l.). Suinteresuoto asmens UAB „Druskininkų butų Å«kis“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietÄ ir laikÄ informuotas tinkamai (117 b. l.). Atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ prašė pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimÄ tenkinti ir nurodė, kad UAB „Druskininkų butų Å«kis“ namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo pagrindu administruoja nuo 2010 m. sausio 1 d.

SÄ skaitos už teikiamas paslaugas į minėtÄ butÄ iÅ¡raÅ¡omos V. G. vardu. Namo administravimo laikotarpiu skolų už į butÄ teiktas paslaugas nėra, butas nuo jo paskyrimo pareiÅ¡kėjos vyrui yra valdomas nepertraukiamai, juo rÅ«pinamasi kaip savu, sÄ Å¾iningai mokant mokesčius (48-49 b. l.)Suinteresuoto asmens VÄ® Turto banko atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietÄ ir laikÄ informuotas tinkamai (116 b. l.). Atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ prašė pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimÄ atmesti ir nurodė, kad pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimas galėtų bÅ«ti tenkintas tik tuo atveju, jei bÅ«tų nustatyta, kad pareiÅ¡kime nurodyto turto valdymas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 – 4.71 str. nustatytas sÄ lygas.

Visų pirma, turi bÅ«ti nustatyta, ar pareiÅ¡kime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus, jog butas priklauso valstybei, jo įgyti įgyjamosios senaties bÅ«du pareiÅ¡kėja negalėtų. PareiÅ¡kime nurodoma, kad pareiÅ¡kėjos sutuoktiniui 1988 metais tuometinis Druskininkų agroprekybinis Å«kis, kuriame dirbo V. G., suteikė butÄ , esantį Å vendubrės (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. PareiÅ¡kėjos teigimu, atkÅ«rus Lietuvos nepriklausomybę, nurodytÄ butÄ pareiÅ¡kėjos sutuoktiniui buvo leista įsigyti nuosavybėn, tačiau byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad pareiÅ¡kėjos sutuoktinis V.

G. sumokėjo už butÄ ir (ar) sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, byloje nėra duomenų, kas ir iÅ¡ kokių finansavimo Å¡altinių pastatė gyvenamÄ jį namÄ , kuriame yra ginčo butas, bei kada Å¡is turtas buvo sukurtas, tačiau iÅ¡ byloje esančių įrodymų matyti, kad minėtas gyvenamasis namas priklausė tuometiniam Druskininkų agroprekybiniam tarnybiniam Å«kiui, todėl mano, kad turtas buvo sukurtas Å¡io Å«kio, t. y., valstybės lėšomis, kaip valstybės nuosavybės objektas ir liko valstybės nuosavybe.

Pažymėjo, kad jeigu turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas kitų asmenų nuosavybėn, tai jis turi bÅ«ti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 str. 3 d. draudžiama jį pripažinti įgytÄ nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo. Pagal teisinį reglamentavimÄ pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo gali pateikti teismui tik asmuo, kuris pats valdė ir naudojo tam tikrÄ daiktÄ kaip savÄ , todėl pareiÅ¡kėja, nebÅ«dama teisėta daikto valdytoja, neturi subjektinės teisės kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama teismo nustatyti juridinį faktÄ dėl kito (mirusiojo) asmens nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį (67-70 b. l.).

Pareiškimas tenkintinas.Pareiškėjos paaiškinimais, liudytojų V. G., A. R., V. K., A. B. parodymais, bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1966 metais Švendubrės k., Druskininkų sav., Lietuvos TSR vaisių ir daržovių ūkio ministerijos Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio (toliau – Druskininkų agroprekybinis tarybinis ūkis) lėšomis pastatytas aštuonių butų gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos (24, 93-94 b. l.). 1988 metais pareiškėjos vyrui V.

G., kaip Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio darbuotojui, minėtame name suteiktas butas (duomenys neskelbtini), kuriame V. G. nuo 1988 m. gegužės 25 d. registravo savo gyvenamÄ jÄ vietÄ ir jame su Å¡eima gyveno iki mirties, t. y., 2013 m. spalio 24 d. (12 b. l.). Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio 1992 m. sausio 23 d. paraiÅ¡kos pagrindu 1992 m. spalio 1 d. atlikta V. G. skirto buto Nr. (duomenys neskelbtini) inventorizacija (16-21, 95 b. l.). IÅ¡ Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio laikinosios administracijos vadovo 1992 m. spalio 12 d.

įsakymo Nr. 51 „Dėl butų pardavimo“ matyti, kad V. G. leista parduoti Å vendubrės kaimo aÅ¡tuonbučiame name jam suteiktÄ butÄ (22 b. l.), kuris 1992 m. spalio 27 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktu įkainuotas 15 285,00 rublių (24 b. l.). Buto techninės apskaitos byloje buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Å vendubrės k., savininkas nurodytas V. G. (16 b. l.), tačiau nekilnojamojo turto registre butas bei nuosavybės teisės į jį neįregistruotos (15 b. l.). V. G. 2013 m. spalio 24 d. mirė (8 b. l.).

PareiÅ¡kėjai 2014 m. liepos 4 d. iÅ¡duotas paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimas patvirtinantis, kad pareiÅ¡kėja paveldėjo po vyro V. G. mirties likusį turtÄ (9-11 b. l.). PareiÅ¡kėja nurodo, kad atkÅ«rus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jos vyras V. G. iÅ¡ tuometinio Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio nusipirko butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., tačiau nuosavybės teisių į jį neįregistravo, todėl praÅ¡o nuosavybės teisę į minėtÄ bÅ«tÄ jos mirusiam vyrui nustatyti pagal įgyjamÄ jÄ senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 str. 1 d. nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ bei sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savÄ valdęs nekilnojamÄ jį daiktÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų, kai per visÄ valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktÄ , bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tÄ daiktÄ pagal įgyjamÄ jÄ senatį.

Taigi, įgyjamoji senatis yra savarankiÅ¡kas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 11 p.), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-1864) 33 str., įgyjamÄ jÄ senatį reglamentuojančios galiojančios civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi faktas konstatuojamas, jei yra Å¡ių sÄ lygų visuma:

1) pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 str. nurodytu bÅ«du, t. y., asmuo nėra daikto savininkas;

2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.);

3) asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ , jį sÄ Å¾iningai valdo visÄ valdymo laikÄ ;

4) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas teisėtai;

5) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.);

6) daiktas valdomas nepertraukiamai;

7) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas kaip savas;

8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytÄ terminÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi sÄ lygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu asmeniui gali bÅ«ti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamÄ ja senatimi į daiktÄ , jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68 str.

– 4.71 str.). Nuo teismo sprendimo nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos asmuo gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013). Asmuo, siekiantis, kad nuosavybės teisė į daiktÄ bÅ«tų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties bÅ«du, inter alia, turi įrodyti, jog asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu CK 4.47 str. nustatytu bÅ«du, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 1966 metais Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio lėšomis Å vendubrės k., Druskininkų sav., buvo pastatytas vienintelis aÅ¡tuonių butų gyvenamasis namas (bendrabutis), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo butas (12-14, 16-21, 24 b. l.). IÅ¡ V. G. asmeninės sÄ skaitos Nr. 339, matyti, kad V. G. dirbo Druskininkų agroprekybiniame tarybiniame Å«kyje (vėliau – Å vendubrės žemės Å«kio bendrovė), kuris V. G. suteikė minėtame name dviejų kambarių 44,82 kv. m. butÄ Nr. 2 (13-14 b. l.).

Suinteresuotas asmuo VÄ® Turto bankas atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 5 str. gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolÅ«kiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, priklausė visuomeniniams fondui. Pagal CK 95 str. redakcijÄ , galiojusiÄ iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena vieÅ¡osios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo bÅ«ti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka.

Nesant byloje duomenų, kad ginčo butas, sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduotas privačių asmenų nuosavybėn, taip pat nesant byloje nustatytų kitų aplinkybių, dėl ko bÅ«tų pasibaigusi subjektinė valstybės nuosavybės teisė į ginčo turtÄ , teigė, kad ginčo butas buvo ir liko valstybės nuosavybė, kuri negali bÅ«ti įgyjama įgyjamosios senaties pagrindu. Taigi, byloje iÅ¡kilo klausimas dėl ginčo buto teisinio statuso, t. y., ar ginčo butas priklauso valstybei ir, ar Å¡is butas gali bÅ«ti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties bÅ«du objektas.

Kaip jau minėta, pareiÅ¡kėjos vyrui ginčo butÄ suteikė jo darbovietė – Druskininkų agroprekybins tarybinis Å«kis. Pagal 1964 m. CK 95 str. tuo metu buvo tik viena vieÅ¡osios nuosavybės forma – valstybės. Valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė (1964 m. CK 97 str.). Valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės Å«kyje, transporto ir ryÅ¡ių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, taip pat kitas turtas, bÅ«tinas valstybės uždaviniams įgyvendinti.

Pagal 1964 m. CK turtÄ , priskirtÄ valstybinėms, tarpkolÅ«kinėms, valstybinėms kolÅ«kinėms ir kitokioms valstybinėms - kooperatinėms organizacijoms, tvarkė Å¡ios organizacijos. Jos nevirÅ¡ydamos įstatymų nustatytų ribų įgyvendino turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis Nr.3K-3-535/2008). AtkÅ«rus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas Å¡alies Å«kis (Konstitucijos 46 str.) ir vieÅ¡oji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams.

Kaip teisingai nurodė suinteresuotas asmuo VÄ® Turto bankas iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkÅ«rimo nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su gyventojų aprÅ«pinimu gyvenamosiomis patalpomis, buvo reglamentuoti tuo metu galiojusiame Butų kodekse, pagal kurio 5 str. 2 p. į butų fondÄ Ä¯Ä—jo gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolÅ«kiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsÄ jungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas).

Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ginčo butas pastatytas Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio, kuri buvo privatizuota į kelias bendroves, tame tarpe ir į Å vendubrės žemės Å«kio bendrovę (121-122 b. l.), taigi pripažintina, kad Å¡is butas buvo valstybės nuosavybė ir privačia nuosavybe galėjo tapti tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo pagal galiojančius valstybės ir savivaldybės turto privatizavimÄ reglamentuojančius teisės aktus, t. y., 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m.

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. PareiÅ¡kėja bei liudytojas A. R. teismo posėdyje nurodė, kad ginčo butas pareiÅ¡kėjos vyrui V. G., kaip Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio darbuotojui, buvo suteiktas 1988 metais, nuo Å¡ių metų V. G. Å¡iame bute registravo gyvenamÄ jÄ vietÄ (12-14 b. l.). Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio užsakymu 1992 m. spalio 1 d. atlikta ginčo buto inventorizacija (16-21, 95 b. l.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu ir 1991 m. liepos 31 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo tvarkos“ Druskininkų agroprekybinio tarnybinio Å«kio 1992 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 51 leista V. G. parduoti ginčo butÄ (22 b. l.). IÅ¡ Druskininkų agroprekybinio tarybinio Å«kio 1992 m. spalio 27 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akto bei mokėjimo praneÅ¡imo matyti, kad ginčo butas su taikoma 40 proc. nuolaida nuo grynais pinigais mokamos dalies įkainuotas 14 167,00 rubliais (24-25 b. l.). PareiÅ¡kėja O.

G. nurodė, kad 1992 m. vykstant privatizacijai jos vyrui buvo suteikta galimybė privatizuoti ginčo butÄ . ButÄ vyras galėjo iÅ¡sipirkti dalį sumos sumokėdamas grynais pinigais, kitÄ dalį – pajais bei investiciniais čekiais. Grynuosius pinigus apie 1 200 rublių vyras sumokėjo banke, apie 9 000 rublių už butÄ vyras sumokėjo pajais. TrÅ«ko pinigų butui nusipirkti, todėl vyro mama padovanojo vyrui apie 7 000 investicinių čekių, kuriais vyras sumokėjo likusiÄ trÅ«kstamÄ sumÄ ir iÅ¡sipirko ginčo butÄ .

Sumokėjus pinigus už butÄ vyras vyko pas notarÄ , kur pasirašė buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau jos iÅ¡likusios nėra. Druskininkų agroprekybinio Å«kio 1992 m. spalio 27 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas bei mokėjimo praneÅ¡imas patvirtina, kad V. G. už ginčo butÄ grynais pinigais turėjo sumokėti 1 194 rublių, kuriuos sudarė 1 118 rubliai buto kainos dalis ir 76 rubliai valstybinis mokestis, ir 13 421 rublių investiciniais čekiais bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis (24-25 b. l.).

Liudytoja V. G. nurodė, kad nuo pat vaikystės su tėvais gyveno ginčo bute ir visÄ laikÄ Å¾inojo, kad butas yra jų, nes tėvas V. G. buvo sakęs, kad butÄ jis nusipirko už pajus bei pinigus, kuriuos davė močiutė. Liudytojas, pareiÅ¡kėjos kaimynas A. R., nurodė, kad 1992 m. buvo galimybė privatizuoti darbuotojams suteiktus butus. Buto privatizuoti už butÄ reikėjo sumokėti dalį sumos grynais pinigais ir dalį sumos investiciniais čekiais. Name visi darbuotojai iÅ¡sipirko butus, iÅ¡skyrus vienÄ butÄ (Nr. 6), kuris Å¡iuo metu ir yra likęs socialinis bÅ«stas.

V. G. iÅ¡sipirko jam skirtÄ butÄ , už kurį sumokėjo dalį grynais pinigais bei dalį pajais. Sumokėjus už butÄ pinigus buto savininkams buvo atiduotos buto inventorizacijos bylos bei buto pirkimo sutartys, kurias tvirtinosi pas notarÄ . V. G. taip pat pasirašė Å¡iÄ sutartį. Liudytojas, pareiÅ¡kėjos kaimynas V. K. nurodė, kad dirbo kartu su pareiÅ¡kėjos vyru Druskininkų agroprekybiniame Å«kyje, kuris vėliau tapo Å vendubrės žemės Å«kio bendrove. V. G. buvo suteiktas butas name, esančiame (duomenys neskelbtini).

Vėliau darbuotojams buvo suteikta galimybė iÅ¡sipirkti jiems suteiktus butus. Butus buvo galima iÅ¡sipirkti grynais pinigais ar investiciniais čekiais. Po 1990 metų, tikslių metų neatsimena, kartu su V. G. vyko į bankÄ , kur V. G. sumokėjo grynus pinigus už butÄ . Žemės Å«kio bendrovės „Švendubrė“ pajininko pažymėjimas Nr. 12 patvirtina, kad V. G. buvo skirtas pajus – 9 329 rublių (101-102 b. l.). IÅ¡ 1992 m. gruodžio 18 d. sutarties matyti, kad B. G. savo sÅ«nui V. G. perleido 7 185 rublių investiciniais čekiais (26 b. l.).

Liudytoja A. B. teismo posėdyje nurodė, kad ji dirbo Druskininkų agroprekybiniame tarybiniame ūkyje vyr. finansininke-buhaltere. Druskininkų tarybinis ūkis 1992 metais buvo privatizuotas į atskiras bendroves. Viena iš bendrovių buvo Švendubrės žemės ūkio bendrovė. Pareiškėjos vyras V. G. dirbo Druskininkų tarybiniame ūkyje, o vėliau reorganizuotoje Švendubrės žemės ūkio bendrovėje statybininku, šėriku, kūriku, jis gyveno Švendubrėje tarybinio ūkio kaip darbuotojui suteiktame bendrabučio tipo pastate.

Prasidėjus privatizacijai, Å¡iame pastate butai buvo parduodami darbuotojams. Å vendubrės žemės Å«kio bendrovė darbuotojams neturėjo pinigų iÅ¡mokėti atlyginimų, todėl buvo suformuoti pajai, kuriuos darbuotojai įnešė į žemės Å«kio bendrovės kapitalÄ kaip įmokÄ už perkamus butus. V. G. skirtas 9 329 rublių pajus buvo įneÅ¡tas į bendrovės kapitalÄ kaip įmoka už jo perkamÄ butÄ . KitÄ likusiÄ dalį už butÄ V. G. sumokėjo investiciniais čekiais. Jos žiniomis, V.

G. yra visiÅ¡kai atsiskaitęs už ginčo butÄ ir jis yra Å¡io buto savininkas. Visus dokumentus, susijusius su buto privatizavimu, yra perdavusi į Varėnos archyvÄ , tačiau Å¡ie dokumentai buvo saugomi 10 metų ir Å¡iuo metu nėra iÅ¡likę. Jog nėra iÅ¡likusių dokumentų, susijusių su ginčo buto pirkimu, patvirtina ir byloje esantys raÅ¡tai iÅ¡ Varėnos rajono savivaldybės administracijos bei Alytaus apskrities archyvo (98-100 b. l.). Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiÅ¡kiantis, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.).

Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamÄ ja tikėtinumo taisykle, pagal kuriÄ tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus.

Teismas turi įvertinti įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimus, liudytojų V. G., A. R. V. K. ir A. B. parodymus, sprendžia, kad byloje įrodyta, jog pareiÅ¡kėjos vyras V. G., atkÅ«rus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., kaip valstybės turtÄ privatizavo (nusipirko) 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, taigi ginčo butas įstatymų nustatyta tvarka buvo perduotas iÅ¡ valstybės nuosavybės privačion nuosavybėn, todėl gali bÅ«ti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties bÅ«du objektas.

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, V. G. iÅ¡sipirkęs minėtÄ butÄ , jo neįregistravo savo vardu (15 b. l.), todėl toks buto perėjimo bÅ«das nelaikytinas nė vienu nuosavybės įgijimo CK 4.47 str. nurodytu bÅ«du, tačiau iÅ¡sipirkęs butÄ V. G. tapo teisėtu jo valdytoju (CK 4.23 str. 2 d.). Å iuo atveju V. G. vertintinas kaip sÄ Å¾iningas ir teisėtas ginčo buto įgijėjas ir valdytojas, nes jam įgijus (nusipirkus) ginčo butÄ , jis turėjo pagrindÄ vertinti, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į šį butÄ (CK 4.70 str. 1 d.).

Druskininkų savivaldybės administracijos ViečiÅ«nų seniÅ«nijos pažyma apie faktinę padėtį (12 b. l.), pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimai bei liudytojų A. R. ir V. K. parodymai patvirtina, kad V. G. ginčo bute gyveno nuo 1988 metų iki mirties, t. y., 2013 m. spalio 24 d., nuo 1989 metų Å¡iame bute apsigyveno jo žmona, vėliau gimė dvi dukros, visa Å¡eima savo gyvenamÄ jÄ vietÄ registravo minėtame bute (12 b. l.). IÅ¡ LESTO informacijos apie apmokėtÄ elektros energijÄ (27 b .l.), UAB „Druskininkų butų Å«kis“ buhalterinės pažymos ir mokėjimo patvirtinimo (30-32 b. l.) matyti, kad sÄ skaitos už ginčo butui teikiamas paslaugas buvo raÅ¡omos V.

G. vardu. Liudytojai V. G., A. R. bei V. K. patvirtino, kad ginčo butas priklausė V. G., kiti asmenys į šį butÄ nepretendavo. Nurodytos aplinkybės suteikia pakankamÄ pagrindÄ teigti, jog V. G. ginčo butÄ valdė atvirai, nepertraukiamai kaip savo daugiau nei 10 metų, už jį mokėjo mokesčius, prižiÅ«rėjo, o duomenų, kad kas nors kitas turėjo daugiau už jį teisių į šį butÄ , byloje nėra. Byloje įrodžius aplinkybę, jog V. G. privatizavo ginčo butÄ , pripažintina, kad ginčo butas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, be to, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu.

Duomenų, kad per laikotarpį, kurį V. G. valdė ginčo butÄ , į šį turtÄ kas nors bÅ«tų pareiÅ¡kęs pretenzijas, nėra, jokių pretendentų į šį turtÄ neatsirado ir paskelbus vieÅ¡ai teismo tinklalapyje apie Å¡ios bylos nagrinėjimÄ teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 str. nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad daiktas gali bÅ«ti įgyjamas įgyjamÄ ja senatimi, jeigu jis gali bÅ«ti privačios nuosavybės teisės objektu. Tai reiÅ¡kia, kad jis turi bÅ«ti atsiradęs teisei neprieÅ¡taraujančiu bÅ«du ar tvarka.

Ginčo butas nėra įregistruoti VÄ® Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, tačiau iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad butas pastatytas teisėtai ir yra inventorizuotas (16-21, 24, 93-94 b. l.). Kasacinis teismas yra pasisakęs jog pagal įstatyme įtvirtintÄ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamÄ praktikÄ Ä¯gyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis yra iÅ¡spręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamÄ ja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir paÅ¡alinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktÄ .

Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgÄ laikÄ daiktÄ kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013). Ä®gyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktÄ valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Å ioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste butui gali bÅ«ti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai egzistuojančiÄ nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedÅ«rų spragas, todėl CK 4.68 – 4.71 str. nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principų (CK 1.5 str.). Ä®vertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad byloje nustatytos visos CK 4.68 str.

– 4.71 str. įtvirtintos įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygos, nes pareiÅ¡kėjos vyras V. G. nuo 1992 metų teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ginčo butÄ valdė kaip savo nuosavybę, jis nėra registruotas buto savininku, bet sÄ Å¾iningai jį įgijo ir sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai valdė daugiau nei 10 metų ir per visÄ valdymo laikotarpį turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į butÄ , bet nė karto nepasinaudojo ta teise, tuo pagrindu pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas tenkintinas ir nustatytinas faktas, kad pareiÅ¡kėjos vyras įgyjamosios senaties bÅ«du įgijo nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. (CPK 185 str., 533 str.). Suinteresuoto asmens VÄ® Turto banko atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ nurodyta aplinkybė, kad pareiÅ¡kėja, nebÅ«dama teisėta daikto valdytoja, neturi subjektinės teisės kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydama nustatyti juridinį faktÄ dėl kito (mirusio) asmens nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį, atmestina kaip nepagrįsta.

Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato, jog pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo gali paduoti tik asmuo, kuris valdė daiktÄ kaip savÄ . Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja, kaip mirusio sutuoktinio V. G. turto paveldėtoja, turi pagrįstÄ ir teisėtÄ interesÄ byloje pripažinti V. G. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ , todėl pagrindo konstatuoti, kad ji neturi teisės tokiam pareiÅ¡kimui paduoti, nėra (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-693-611/2014).

IÅ¡ pareiÅ¡kėjos valstybei priteistinos 12,26 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).Teismas, vadovaudamasis CPK 259 str., 260 str., 263 str., 268 str., 270 str., 533 str., n u s p r e n d ž i a : tenkinti pareiÅ¡kėjos O. G. pareiÅ¡kimÄ . Nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs 2013 m. spalio 24 d., įgijo nuosavybės teises į butÄ , (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamÄ jÄ senatį.Priteisti iÅ¡ pareiÅ¡kėjos O.

G. į valstybės biudžetÄ 12,26 Eur (dvylikos eurų 26 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundÄ per Druskininkų miesto apylinkės teismÄ . Teisėja                                                                                      Džiuginta Plukienė             Â