2013-05-30 Nr. AB-2186-3-61-3-00383-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -742/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00383-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2; 11.4; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos žemėtvarkos skyriui dėl sprendimų, įsakymų panaikinimo bei termino paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1-8) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2012 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1T-(3.5)-7 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-146 „Dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 22 d. pažymos Nr. 22061 pripažinimo netekusia galios“ (toliau – ir Įsakymas); 3) atnaujinti terminą formalaus prašymo pateikimui dėl S. K. nuosavybės teisių atkūrimo į senelio, buvusio savininko, P. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę; 4) panaikinti Tarnybos 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3S-371 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. T.“; 5) panaikinti Tarnybos 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3S-369 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei E. K.“; 6) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3S-370 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. K.“; 7) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-932 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo ir žemės (miško) suteikimo Varėnos rajone“ dalį, išbraukiant E. K., A. K., P. T. pavardes.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 22 d. jis su skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas panaikinti Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-146, nepanaikinus šio įsakymo, atnaujinti praleistą terminą kreiptis iš naujo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio, buvusio savininko, P. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pažymėjo, kad 2012 m. sausio 20 d. sprendimu Tarnyba atmetė pareiškėjo skundą, nurodydama, kad Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – Kauno AAT) sprendimu įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administraciją išbraukti iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo Senosios Varėnos kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto asmenų sąrašo S. K. pavardę ir nutraukti jo atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimą pagal E. K. prašymą, nes S. K. savarankiškai nėra pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises.

Pabrėžė, kad Tarnyba padarė neteisingą išvadą, nes Kauno AAT neįpareigojo panaikinti kitų įsakymų ar sprendimų, tarp jų ir Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 22 d. pažymos Nr. 22061 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pil. S. K.“ (toliau – ir Pažyma). Nesutinka su NŽT argumentu, kad nepanaikinus Pažymos, nebūtų įvykdytas Kauno AAT sprendimas. Nurodė, kad Pažyma buvo parengta pagal archyvinius duomenis ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus, todėl laikė, kad prašymas atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai buvo pateikti laiku. Pažymėjo, kad šiuos argumentus patvirtina tai, kad S. K. buvo įrašytas pretendentu į E. K. prašymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad galioję įstatymai nenustatė reikalavimų prašymo formai, kad jis ne kartą kreipėsi į Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyrių ir konkliudentiniais veiksmais išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nesutiko su atsakovų argumentu, kad turėjo pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir visus įstatyme numatytus dokumentus, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką asmenys pagrįstai pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, jei jie savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais. Pažymėjo, kad jis savo valią išreiškė kitais būdais – dar iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatytų galutinių terminų, nes pateikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad atsakovai sukūrė situaciją, kad kilus ginčui jis negalėjo pateikti objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad dokumentus pateikė ar nepateikė.

Nurodė, kad jei teismas nepanaikins NŽT Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. vasario 11 d. įsakymo „Dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 22 d. pažymos Nr. 22061 pripažinimo netekusia galios“, prašo atnaujinti terminą prašymui „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko, jo senelio P. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę“ pateikimo. Pabrėžė, kad pagrindo kreiptis anksčiau su prašymu atnaujinti terminą neturėjo, nes nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pateikė laiku.

Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyrius atsiliepime (I t., b. l. 37-40) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Kauno AAT 2010 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje (LVAT sprendimą paliko nepakeistą), kurį vykdant buvo panaikinta Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 22 d. pažyma Nr. 22061. Kauno AAT nusprendė, kad pareiškėjas S. K. nebuvo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą pagal E. K. prašymą, pats savarankiško prašymo nėra pateikęs, todėl sprendė, kad vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas S. K. yra neteisėtas. Kauno AAT įpareigojo atsakovą išbraukti pareiškėjo S. K. pavardę (eilės Nr. 28) iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo Senosios Varėnos kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto Asmenų, pageidaujančių žemę, mišką ir vandens telkinius susigrąžinti natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti Senosios Varėnos kadastro vietovėje, sąrašo bei nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą. Pabrėžė, kad Pažymos surašymas buvo vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo procedūros etapų, todėl vykdant Kauno AAT sprendimą ši pažyma buvo panaikinta. Atkreipė dėmesį į tai, kad net nepanaikinus Pažymos, ji jokių teisinių pasekmių nesukeltų.

Pabrėžė, kad pareiškėjui nuo 2007 metų gruodžio mėnesio tapo žinoma, jog jis nėra pateikęs savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises, tačiau nuo 2007 metų gruodžio mėnesio pareiškėjas nepasirūpino, kad galėtų pateikti prašymą, t. y. nesikreipė į teismą dėl termino pateikti prašymą atnaujinimo. Net po Kauno AAT sprendimo pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelio P. T. turėtą žemę atnaujinimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas (po sužinojimo 2007 m.) į teismą kreipiasi praėjus beveik penkeriems metams, todėl tokį delsimą laiko nepateisinamu. Atkreipė dėmesį, kad šiuo metu jau yra atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko P. T. žemę pretendentams, kurie buvo pateikę visus būtinus dokumentus. Pažymėjo, kad pareiškėjas jau Tarnybos direktoriaus 2012 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 1T-(3.5)-7 buvo informuotas apie tai, kad nuosavybės teisės į visą buvusio savininko P. T. žemę yra atkurtos kitiems pretendentams, kurie buvo pateikę visus būtinus dokumentus, tačiau pareiškėjas nesikreipė į žemėtvarkos instituciją su prašymu pateikti sprendimų kopijas, kuriais atkurtos nuosavybės teisės kitiems pretendentams. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismui skundą dėl 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimų Nr. 3S-369, Nr. 3S-370 ir Nr. 3S-371 panaikinimo pateikė praėjus daugiau nei 30 dienų nuo to momento, kai pareiškėjas teigia sužinojęs apie skundžiamus aktus, todėl nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatyme numatytą terminą apskųsti minėtus sprendimus bei Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2)-932.

Pažymėjo, kad skundžiami administraciniai aktai yra priimti vykdant 2011 m. sausio 6 d. įsiteisėjusį Kauno AAT 2010 m. sausio 21 d. sprendimą. Kauno AAT konstatavo, kad pareiškėjas nėra pretendentas į buvusio savininko P. T. nuosavybės teisių atkūrimą. Nurodė, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į P. T. žemę buvo atsižvelgta į tinkamai ir laiku paduotus pretendentų prašymus, kad žemės sklypų projektavimo žemėtvarkos projekte metu ir pareiškėjo ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas nebuvo pretendentu atkurti nuosavybės teises į P. T. iki nacionalizacijos turėtą žemę, todėl nuosavybės teisės atkurtos kitiems pretendentams, kurie prašymus buvo pateikę laiku ir tinkamai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 66-73) pareiškėjo S. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, jog pareiškėjui nesant pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą pagal E. K. prašymą ir pačiam savarankiškai nepateikus prašymo atkurti nuosavybės teises, vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjui buvo neteisėtas, yra nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-554/2010, todėl tų pačių aplinkybių vertinti kitaip nei nustatyta šiame sprendime, nėra teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Tarnybos sprendimo Nr. 1T-(3.5)-7, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Pabrėžė, kad Kauno AAT 2010 m. sausio 21 d. sprendimu (kuris įsiteisėjo 2011 m. sausio 6 d.) konstatavo, kad vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procesas E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymo pagrindu yra neteisėtas ir įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administraciją išbraukti iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo Senosios Varėnos kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto Asmenų, pageidaujančių žemę, mišką ir vandens telkinius susigrąžinti natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti Senosios Varėnos kadastro vietovėje, sąrašo S. K. pavardę (eilės Nr. 28). Įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administraciją nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą.

Teismas padarė išvadą, kad pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (šiuo atveju pažymos Nr. 22061) surašymas yra vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo etapų, todėl Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjas, vykdydamas įsiteisėjusį Kauno AAT 2010 m. sausio 21 d. sprendimą, pagrįstai priėmė įsakymą, kuriuo laikė netekusia galios Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 22 d. pažymą Nr. 22061. Be to, Tarnyba pagrįstai 2012 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 1T-(3.5)-7 nusprendė pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo ir praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikti atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstus. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), yra pakankamai motyvuotas, todėl teisėtas ir pagrįstas.

Dėl trečiojo pareiškėjo reikalavimo atnaujinti praleistą terminą prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimui, pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nėra pateikęs savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises į senelio P. T. nuosavybės teise valdytą žemę yra nustatyta Kauno AAT 2010 m. sausio 21 d. sprendimu. Pažymėjo, jog Kauno AAT administracinis teismas, vertindamas administracinėje byloje Nr. I-5-554/2010 pateiktus įrodymus, nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. K. apie tai, jog nėra jo prašymo atkurti nuosavybės teises sužinojo 2007 metais (Kauno AAT administracinė byla Nr. I-5-554/2010, t. 1, b. l. 132,137).

Pažymėjo, kad pareiškėjas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo nuo 1992 m. sausio 17 d. (1992 m. sausio 14 d. Atkūrimo įstatymo redakcija Nr. I-2200). Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Atkreipė dėmesį, jog savo paaiškinimuose pareiškėjas yra nurodęs, kad aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrime, todėl, teismo vertinimu, turėjo ir galėjo žinoti, jog jis, siekdamas teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, turi pateikti savarankišką prašymą bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Teismas padarė išvadą, kad nei šioje administracinėje byloje, nei administracinėje byloje Nr. I-5-554/2010 nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, ar būtų atlikęs veiksmus, kurie patvirtintų jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kaip buvo nustatyta Kauno AAT, pareiškėjas S. K. į E. K. 1991 m. gruodžio 31 d. prašymą buvo įrašytas Varėnos rajono žemės ūkio valdybos Varėnos agrarinės tarnybos vyr. žemėtvarkininko asmenine iniciatyva, pareiškėjui net neprašius, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo išreikšta.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tik 2007 m. spalio 17 d. pareiškėjas išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos (Kauno AAT administracinė byla Nr. I-5-554/2010), kas, teismo vertinimu, įrodo, jog trūko paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, apie tai, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik nuo 1992 m. sausio 17 d. (E. K. prašymas pateiktas 1991 m. gruodžio 31 d.) ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, turėjo galimybę pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. 2010 m. sausio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu (administracinėje byloje Nr. I-5-554/2010) pareiškėjas teigė, jog prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė apie 1992-1994 m., todėl visiškai nesuprantama, kodėl pareiškėjas, 2007 metais sužinojęs, kad tokio prašymo nėra (nors teigia, kad prašymą pateikė), nesikreipė į instituciją su siekiu išsiaiškinti, kodėl pateiktas prašymas dingo, o vėliau ir į teismą su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo prašymui paduoti dar 2007 metais.

Taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad net Kauno AAT priėmus nepalankų pareiškėjui sprendimą, jis nesikreipė į teismą su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo, todėl sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą.

Teismas konstatavo, kad nesant pagrindo atnaujinti praleistą terminą, kiti pareiškėjo reikalavimai, t. y. reikalavimai panaikinti Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-932 dalį, išbraukiant E. K., A. K., P. T. pavardes (4 skundo reikalavimas); panaikinti Tarnybos 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3S-371 (5 skundo reikalavimas); panaikinti Tarnybos 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3S-369 (6 skundo reikalavimas); panaikinti Tarnybos 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3S-370 (7 skundo reikalavimas) yra išvestiniai iš trečiojo skundo reikalavimo (atnaujinti praleistą terminą prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimui), todėl negali būti sprendžiami pareiškėjo prašomu būdu, nes, neatnaujinus praleisto termino, pareiškėjas praranda teisę į nuosavybės atkūrimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2889/2011).

III. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t. b. l. 79-91), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis atsižvelgiant į šio skundo pirmoje dalyje išdėstytas aplinkybes dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos svarbios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės taikomos nevienodos praktikos tokio pobūdžio bylose, atitinka Konstituciją.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad aplinkybės, jog pareiškėjui nesant pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą pagal E. K. prašymą ir pačiam savarankiškai nepateikus prašymo atkurti nuosavybės teises, vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas S. K. buvo neteisėtas, yra nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5- 554/2010, todėl tų pačių aplinkybių vertinti kitaip nei nustatyta šiame sprendime, nėra teisinio pagrindo. Jo nuomone, teismo atsisakymas, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, nagrinėti faktus ir aplinkybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodinėjant dokumentų pateikimo (nepateikimo) viešojo administravimo subjektui faktą, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bylose, teismas net tik, kad neišsprendė įrodinėjimo naštos klausimo, nesiekė gauti naujų įrodymų byloje, bet ir atmetė pareiškėjo prašymą apklausti liudytoją Varėnos žemėtvarkos skyriaus specialistą V. V. (patvirtinusį vieną iš pareiškėjo giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pareiškėjo ranka perrašytą kopiją, kad nuorašas tikras), kuris galėtų pateikti svarbius parodymus ir aplinkybes byloje. Jeigu, anot atsakovo, pareiškėjas įstatymų numatytais terminais nepateikė prašymo, tai atsakovas turi pateikti neginčijamus įrodymus. Reikalavimas, kad privatus asmuo įrodytų prašymo viešojo administravimo subjektui pateikimo faktą, jeigu jam neišduodamas rašytinis patvirtinimas apie prašymo gavimą, reikštų neįmanomas įrodyti aplinkybes, nes neturėdamas įgaliojimų kontroliuoti viešojo administravimo subjekto veiklą, asmuo turėtų itin ribotas galimybes įrodyti, kad tam tiktas prašymas viešojo administravimo subjektui buvo pateiktas.

3. Pareiškėjas į teismą kreipėsi su formaliu prašymu pakartotinai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tikslu užpildyti formalųjį nuosavybės teisių atkūrimo bylos trūkumą (byloje nėra pareiškėjo prašymo), atsiradusį dėl aplinkybės, už kurią atsakingas viešojo administravimo subjektai - Tarnyba ir Varėnos žemėtvarkos skyrius (atsakovai). Tačiau šis prašymas nėra pareiškėjo de facto pripažinimas, kad pareiškėjas nepateikė prašymo Atkūrimo įstatymo numatytais terminais. Pažymi, jog 2007 gruodžio mėnesį sužinojo ne apie tai, kad nėra jo prašymo atkurti nuosavybės teises, t. y. kad nepateikė prašymo, o sužinojo, kad jo teiktas prašymas iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dingęs. Pabrėžia, kad jeigu pareiškėjas nepateikė prašymo ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, vadinasi kažkas neteisėtai pasinaudojo S. K. asmens duomenimis bei dokumentais. Priešingai nei nurodo teismas, pareiškėjas ne tik pasidomėjo, bet ir žinojo visą nuosavybės teisių į senelio P. T. išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo eigą, įskaitant Varėnos žemėtvarkos skyriaus bei Alytaus apskrities viršininko administracijos priimtus sprendimus (išvardintus aukščiau) laikotarpyje nuo 1994 iki 2007 metų ir vėlesnių metų iki pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimo apeliacinėje byloje.

Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 111-113) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės savo poziciją grindžia atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Nesutinka su tuo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kad administracinėje byloje Nr. 1-2197-561/2012 turėjo būti tiriama, ar pareiškėjas įstatymų numatytais terminais pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Pažymi, jog remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl Tarnybos Sprendimo bei Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesant pagrindo atnaujinti praleistą terminą, kiti pareiškėjo S. K. skundo reikalavimai, t. y. reikalavimai panaikinti NŽT Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymą, išbraukiant E. K., A. K., P. T. pavardes (4 skundo reikalavimas); panaikinti NŽT 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimus Nr. 3S-371, Nr. 3S-369, Nr. 3S-370 (5 - 7 skundo reikalavimai) yra išvestiniai iš trečiojo skundo reikalavimo, todėl negali būti tenkinami, nes, neatnaujinus praleisto termino, pareiškėjas S. K. praranda teisę į nuosavybės atkūrimą.

Dėl Tarnybos Sprendimo ir Įsakymo teisėtumo

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-554/2010, kuris įsiteisėjo 2011 m. sausio 6 d., konstatuota, kad pareiškėjui nesant pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą pagal E. K. prašymą ir pačiam savarankiškai nepateikus prašymo atkurti nuosavybės teises, vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjui buvo neteisėtas. Tuo pačiu sprendimu teismas įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administraciją išbraukti iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo Senosios Varėnos kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto Asmenų, pageidaujančių žemę, mišką ir vandens telkinius susigrąžinti natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti Senosios Varėnos kadastro vietovėje, sąrašo S. K. pavardę (eilės Nr. 28) ir nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą.

Atsižvelgiant į tai, NŽT Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjas, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, pagrįstai skundžiamu 2011 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-146 pripažino netekusia galios Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 22 d. pažymą Nr. 22061 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pil. S. K.“. Kadangi, kaip minėta, aplinkybė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas S. K. buvo neteisėtas, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-554/2010, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Įsakymo ir jį patvirtinusio Tarnybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atskirai pažymėtina, kad apeliaciniu skundu S. K. taip pat prašė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis atsižvelgiant į šio skundo pirmoje dalyje išdėstytas aplinkybes dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos svarbios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės taikomos nevienodos praktikos tokio pobūdžio bylose, atitinka Konstituciją.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ši nuostata suponuoja tai, kad kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos. Ši nuostata nėra siejama su šalies procesine padėtimi byloje ar jos įrodinėjimo galimybėmis, nes ne proceso šalis, o pats teismas sprendimu nustato faktus. Šiuo atveju faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas nebuvo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą pagal E. K. prašymą ir kad pats pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. savarankiškai nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises, buvo nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-554/2010, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tų pačių aplinkybių vertinti kitaip nei nustatyta nurodytame Kauno apygardos administracinio teismo sprendime, nėra teisinio pagrindo. Todėl atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė įrodinėjimo naštos klausimo ir nesiekė gauti naujų įrodymų, laikytini nepagrįstais.

Dėl termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises atnaujinimo

Apeliacinį skundą S. K. grindžia ir tuo, kad teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti terminą praleistam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, kadangi, kaip pažymėjo skunde, prašymą pareiškėjas pateikė 1992-1994 metais ir jis galimai buvo neišsaugotas dėl institucijų kaltės.

Pažymėtina, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinį terminą prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti, t. y. – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Kaip minėta, E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. Varėnos rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. T. turėtą žemę Alytaus apskrities, Varėnos seniūnijos, Senosios Varėnos kaime, kuriame pretendentais atkurti nuosavybės teises nurodė save ir P. T. Kaip konstatavo Kauno apygardos administracinis teismas, pareiškėjas S. K. į E. K. prašymą pretendentu įrašytas ne pačios E. K., o Varėnos rajono žemės ūkio valdybos Varėnos agrarinės tarnybos vyriausiojo žemėtvarkininko.

Pažymėtina, kad kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atskiro S. K. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. T. turėtą žemę nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Taip pat apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo subjektyvius teiginius, jog laikydamasis Atkūrimo įstatymo reikalavimų, jis prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1992-1994 metais.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose pažymėtina, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik tokiais atvejais, kai nustatomos neabejotinai svarbios ir objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios, priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas iki aukščiau nurodytos 2001 m. gruodžio 31 dienos , t. y. kol suėjo terminas prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, būtų domėjęs nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir ėmęsis kokių nors veiksmų išsiaiškinti dėl jo teigimu paduoto prašymo nagrinėjimo eigos ir su tuo susijusių klausimų. Taip pat nors iš bylos medžiagos matyti, jog laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2007 m. NŽT ir kitos institucijos atliko tam tikrus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo žemę (2002 m. sausio 22 d. parengta pažyma Nr. 22061 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pil. S. K.“, 2005 m. rugpjūčio 24 d. įsakymas Nr. 38-Ž2399 „Dėl rengiamo Varėnos rajono Glūko ir Senosios Varėnos kaimų Senosios Varėnos, Tolkūnų ir Perlojos kadastro vietovių žemės reformos žemėtvarkos projekto pradžios skelbimo“, 2006 m. gegužės 29 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos įsakymas N. 38-Ž-1382 „Dėl Glūko ir Senosios Varėnos kaimų žemės reformos žemėtvarkos projekto tvirtinimo“, kurių sąrašuose yra įrašytas ir apeliantas), tačiau pats pareiškėjas jokių veiksmų nesiėmė ir toliau delsė kreiptis išsiaiškinti situaciją nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog apeliantas apie tai, kad prašymo atkurti nuosavybės teises žemėtvarkos institucijose nėra, sužinojo 2007 m. gruodžio mėnesį (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-5-554/2010, I t., b. l. 132,137). Šią aplinkybę apeliaciniame skunde pripažįsta ir apeliantas, tačiau jis savo poziciją grindžia tuo, kad 2007 m. sužinojo ne apie tai, kad nėra jo prašymo atkurti nuosavybės teises, o tai, kad jo teiktas prašymas iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dingęs. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, su skundu į NŽT apeliantas kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 22 d., todėl teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo motyvus, jog apeliantas nenurodė konkrečių priežasčių, sutrukdžiusių jam kreiptis į instituciją su siekiu išsiaiškinti su prašymo dingimu susijusias aplinkybes dar 2007 metais. Todėl teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto argumentus, jog jis ne tik pasidomėjo, bet ir žinojo visą nuosavybės teisių į senelio P. T. išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo eigą, įskaitant Varėnos žemėtvarkos skyriaus bei Alytaus apskrities viršininko administracijos laikotarpiu nuo 1994 iki 2007 metų priimtus sprendimus.

Remdamasi nustatytų reikšmingų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ar būtų atlikęs veiksmus, kurie patvirtintų jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kartu nepateikta įrodymų, kad pareiškėjui paduoti prašymą sukliudė kitų asmenų ar valstybės institucijų veiksmai. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas, žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, turėjo galimybę pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Remiantis byloje esančiais duomenimis, darytina išvada, jog apeliantas tik 2007 m. spalio 17 d. tinkamai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-5-554/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, jog apeliantas nesiėmė aktyvių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti praleido iš esmės dėl subjektyvių ir nuo jo valios priklausiusių priežasčių. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjui praleisto įstatymo nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti neatnaujino pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, NŽT 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimais Nr. 3S-371, Nr. 3S-369, Nr. 3S-370 pagrįstai atkūrė nuosavybės teises į ginčo žemę (P. T. - į 12,00 ha žemės, E. K. – į 7,70 ha žemės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiais E. K. – 10,53 ha su A. K. – 5,47 ha, A. K. – į 4,00 ha žemės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiais A. K. – 5,47 ha su E. K. – 10,53 ha bei 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-932 šiems piliečiams suteikė naudoti žemę (mišką) Varėnos rajono Varėnos seniūnijoje. S. K., nebūdamas teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyviu, neturi ir subjektinės teisės ginčyti šiuos aktus.

Pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius