CB-5050-2-68-3-18252-2023-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-112-469/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18252-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.3.6.1.1.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 3 d. Nr. CB-5050-2-68-3-18252-2023-4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Taminsko ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovo G. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį atsakovui G. Č. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė Baltijos technologijų institutas,

n u s t a t ė :

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bedarbio statusą turinčio asmens pareigą atlyginti Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išlaidas, susijusias su formaliuoju profesiniu mokymu, ir teisės normų, reglamentuojančių sutarties kvalifikavimą kaip vartojimo sutarties, aiškinimo ir taikymo.

2. Šalių ginčas patenka į nacionalinio – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) ir Europos Sąjungos – 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (su pakeitimais, padarytais 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių; toliau – ir Direktyva 93/13) teisinio reglamentavimo sritį.

3. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio nuostatas, Europos Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) (SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktas, 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnis), todėl, iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnis, CPK 3 straipsnio 5 dalis).

4. Dėl šalių ginčui taikytinos Europos Sąjungos teisės turinio ir ją aiškinančios jurisprudencijos aiškinimo kasacinis teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą grindžiamas tuo, kad šalių ginčui spręsti aktualių kai kurių Europos Sąjungos teisės normų turinys iki galo nėra aiškus taikant tiek acte clair, tiek acte éclairé doktrinas.

5. Atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas į Teisingumo Teismą kreipiasi ne galutine nutartimi (CPK 260 straipsnis), t. y. ja šalių ginčas neišsprendžiamas iš esmės, teisėjų kolegija, nepažeisdama CPK 361 straipsnio nuostatų, bylos teisės ir fakto klausimus pristatys tik tiek, kiek reikia prejudicinio sprendimo priėmimo procesui.

I. Teisinis pagrindas. Sąjungos teisė

6. Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

1. <...>

2. Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.

7. Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktuose nustatyta:

a) <...>;

b) „vartotojas“ – bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija;

c) „pardavėjas ar tiekėjas“ – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.

8. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

1. Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.

2. <...>

II. Šalių ginčui spręsti aktualus Lietuvos teisinis reguliavimas

9. Byloje taikytinas teisinis reglamentavimas, galiojęs 2022 m. gegužės 9 d. dvišalės sutarties dėl profesinio mokymo organizavimo paslaugų pagal formaliojo profesinio mokymo programas teikimo atsakovui ir jo į(si)darbinimo užbaigus profesinį mokymą sudarymo metu, t. y. CK redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gegužės 28 d., ir Užimtumo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.

10. Civilinio kodekso 6.2281 straipsnyje („Vartojimo sutarties samprata ir kitos sąvokos“), inter alia, įtvirtinta:

1. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

2. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis.

3. Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

4. <...>

11. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme identiškai apibrėžiamos vartotojo ir verslininko sąvokos (įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai).

12. Užimtumo įstatymo 1 straipsnyje („Įstatymo paskirtis ir taikymas“) įtvirtinta:

1. Šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą.

<...>

13. Užimtumo įstatymo 2 straipsnyje („Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“) įtvirtinta:

<...>

3. Užimtumo rėmimo politika – darbo rinkos paslaugų, užimtumo rėmimo priemonių, kitų ekonominių ir socialinių priemonių, taikomų siekiant didinti darbo ieškančių asmenų užimtumą, mažinti nedarbą, švelninti neigiamas jo pasekmes, visuma.

4. Užimtumo rėmimo sistema – darbo ieškančių asmenų užimtumui remti taikomų teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių visuma.

14. Užimtumo įstatymo 12 straipsnyje („Darbo rinkos paslaugos ir užimtumo rėmimo priemonės“) įtvirtinta:

<...>

2. Užimtumo rėmimo priemonės yra šios:

1) aktyvios darbo rinkos politikos priemonės;

2) užimtumo didinimo programos.

15. Užimtumo įstatymo 13 straipsnyje („Užimtumo rėmimo politiką formuojantys, jos įgyvendinimą organizuojantys, koordinuojantys ir kontroliuojantys bei ją įgyvendinantys subjektai“) įtvirtinta:

<...>

2. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendina:

1) Užimtumo tarnyba, kitos valstybės institucijos ir įstaigos;

<...>

16. Užimtumo įstatymo 16 straipsnyje („Užimtumo tarnybos, kitų institucijų ir įstaigų kompetencija“) įtvirtinta:

1. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendina Užimtumo tarnyba.

2. Užimtumo tarnyba yra biudžetinė įstaiga, veikianti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Užimtumo tarnyba turi savo sąskaitas banke, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir savo pavadinimu.

3. Užimtumo tarnyba:

1) teikia šiame įstatyme nustatytas darbo rinkos paslaugas ir įgyvendina šiame įstatyme nustatytas aktyvios darbo rinkos politikos priemones ir užimtumo didinimo programas;

<...>

10) atsižvelgdama į Vyriausybės patvirtintus regioninės politikos prioritetus ir regionų plėtros tarybų patvirtintus regionų plėtros planus, rengia ir, suderinusi su regionų plėtros tarybomis, tvirtina planuojamų įgyvendinti einamaisiais biudžetiniais metais aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo programas ir viešai jas skelbia;

<...>

17. Užimtumo įstatymo 20 straipsnyje („Asmenys, kuriems taikomos šiame įstatyme nustatytos darbo rinkos paslaugos ir užimtumo rėmimo priemonės“) įtvirtinta:

<...>

2. Šiame įstatyme nustatytos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės ir užimtumo didinimo programos taikomos šiems darbo ieškantiems asmenims, registruotiems Užimtumo tarnyboje:

1) bedarbiams;

<...>

18. Užimtumo įstatymo 35 straipsnyje („Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės“) įtvirtinta:

1. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis siekiama padėti darbo ieškantiems asmenims padidinti jų užimtumo galimybes ir derinti darbo pasiūlą ir paklausą, yra šios:

1) parama mokymuisi;

<...>

19. Užimtumo įstatymo 36 straipsnyje („Parama mokymuisi“) įtvirtinta:

1. Paramos mokymuisi priemonės yra šios:

1) profesinis mokymas;

<...>

20. Užimtumo įstatymo 37 straipsnyje („Profesinis mokymas“) įtvirtinta:

1. Bedarbių ir užimtų asmenų profesinis mokymas pagal formaliojo profesinio mokymo programas organizuojamas trišalėje arba dvišalėje sutartyje numatytomis sąlygomis. Trišalė sutartis sudaroma tarp Užimtumo tarnybos, darbdavio, kuris įdarbins bedarbį ar užimtą asmenį arba užimtą asmenį perkels į aukštesnes pareigas, ir bedarbio ar užimto asmens, kuris įsidarbins į laisvą darbo vietą. Kai bedarbiai siunčiami mokytis pagal Užimtumo tarnybos atliktomis darbo rinkos prognozėmis nustatytų paklausių profesijų formaliojo profesinio mokymo programas ar užimti asmenys siunčiami mokytis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nustatytas prioritetinių profesijų formaliojo profesinio mokymo programas arba kai bedarbiai nori pradėti dirbti Užimtumo tarnybos pasiūlytose ar jų pačių susirastose darbo vietose ar dirbti savarankiškai, sudaroma dvišalė sutartis tarp Užimtumo tarnybos ir bedarbio ar užimto asmens.

<...>

3. Bedarbių ar užimtų asmenų profesinis mokymas vykdomas profesinio mokymo teikėjo, kurį pasirenka pats bedarbis ar užimtas asmuo, o kai sudaryta trišalė sutartis, – suderinus su darbdaviu. Užimtumo tarnyba, remdamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytomis sutartimis, išduoda bedarbiui ar užimtam asmeniui dokumentą, kuriuo įsipareigoja sumokėti Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo nustatyta tvarka bedarbio ar užimto asmens pasirinktam profesinio mokymo teikėjui nurodytą pinigų sumą už suteiktą profesinį mokymą. Tarp pasirinkto profesinio mokymo teikėjo ir bedarbio ar užimto asmens sudaroma profesinio mokymo sutartis, pagal kurią profesinio mokymo teikėjas kas mėnesį Užimtumo tarnybai teikia informaciją apie bedarbio ar užimto asmens mokymo programos lankomumą. <...>

5. Bedarbių ar užimtų asmenų profesinis mokymas gali būti finansuojamas iš šių šaltinių:

1) valstybės biudžeto lėšų;

2) Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų;

<...>

12. Užimtumo tarnybai privalo atlyginti:

1) bedarbis, be svarbių priežasčių nevykdantis šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sutarčių įsipareigojimų, išskyrus įsipareigojimą nenutraukti darbo sutarties ne trumpiau negu 6 mėnesių laikotarpį arba ne trumpiau negu 6 mėnesius vykdyti savarankišką veiklą ne mažiau kaip 15 dienų per mėnesį, ir darbdavys, be svarbių priežasčių nevykdantis šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos trišalės sutarties įsipareigojimų, išskyrus įsipareigojimą be svarbių priežasčių nenutraukti darbo sutarties 6 mėnesius, – visas jos patirtas šio straipsnio 14 dalyje nurodytas išlaidas;

<...>

13. Užimtumo tarnybai jos patirtų šio straipsnio 14 dalyje nurodytų išlaidų neturi atlyginti be svarbių priežasčių nevykdantys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sutarčių įsipareigojimų bedarbiai, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka pirmą kartą įgijo kompetenciją ir (ar) kvalifikaciją, arba bedarbiai, kurie buvo siunčiami mokytis pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas dvišalės sutarties pagrindu.

14. Atlyginamos šios su profesiniu mokymu susijusios Užimtumo tarnybos patirtos išlaidos:

1) profesinio mokymo paslaugų;

2) mokymo stipendijos mokėjimo;

3) kelionės į profesinio mokymo vietą ir atgal;

4) apgyvendinimo;

5) privalomojo sveikatos tikrinimo ir skiepijimo nuo užkrečiamųjų ligų.

15. Šio straipsnio 14 dalyje nurodytos išlaidos, kurių šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas sutartis sudariusios šalys sutartyse nustatytais terminais neatlygino Užimtumo tarnybai, išieškomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III. Reikšmingos faktinės aplinkybės ir ginčo eiga

21. Ieškovė su atsakovu, kuris tuo metu buvo bedarbis, 2022 m. gegužės 9 d. sudarė dvišalę profesinio mokymo organizavimo paslaugų pagal formaliojo profesinio mokymo programas teikimo atsakovui ir jo į(si)darbinimo užbaigus profesinį mokymą sutartį. Sutartis sudaryta ieškovės parengtų standartinių sąlygų pagrindu. Sutartyje buvo pabraukta su atsakovu susijusi individuali informacija ir sąlygos – atsakovą identifikuojanti informacija, formaliojo profesinio mokymo rūšis, programos pavadinimas bei kvalifikacijos ir pareigų pavadinimas.

22. Pagal dvišalę sutartį atsakovas, be kita ko, įsipareigojo: mokytis pagal Php programuotojo modulinę profesinio mokymo programą (2.1.1 punktas); iki 2022 m. gruodžio 31 d. įgyti jaunesniojo programuotojo kvalifikaciją arba (ir) šią kompetenciją (2.1.2.1 punktas), reikalingą dirbti pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu (2.1.2.1.1 punktas) arba dirbti savarankiškai (2.1.2.1.2 punktas). Pagal dvišalės sutarties 2.3.1 punktą, bedarbis turi atlyginti Užimtumo tarnybai visas patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, jeigu jis nevykdė dvišalės sutarties 2.1.1–2.1.3 punktuose nustatytų įsipareigojimų arba juos netinkamai vykdė be svarbių priežasčių, išskyrus Užimtumo įstatyme nustatytą išimtį, pagal kurią išlaidų neturi atlyginti asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka pirmą kartą įgijo kvalifikaciją.

23. Užimtumo tarnyba, be kita ko, pagal dvišalę sutartį įsipareigojo: finansuoti užimtumo dalyvio kvalifikacijos arba (ir) kompetencijos įgijimo išlaidas pasirinktam profesinio mokymo teikėjui (3.1.2 punktas); kartą per mėnesį mokėti užimtumo dalyviui profesinio mokymo stipendiją (3.1.3 punktas); ne mažiau kaip 6 mėnesius po profesinio mokymo baigimo teikti pasiūlymus įsidarbinti pagal įgytą ar patobulintą kvalifikaciją arba (ir) kompetenciją (3.2 punktas).

24. Atsakovui 2022 m. gegužės 9 d. Užimtumo tarnyba išdavė profesinio mokymo kuponą, kuriame nurodyta, kad šis išduotas įgyti kvalifikacijai (2 punktas) ir profesinis mokymas finansuojamas pagal formaliojo profesinio mokymo programą, Php programuotojo modulinė profesinio mokymo programa, 22,50 sav., 900 val. (3 punktas), o profesinio mokymo kupono vertė – 2282,83 Eur (4 punktas).

25. Atsakovas su trečiuoju asmeniu UAB Baltijos technologijų institutu sudarė 2022 m. gegužės 11 d. profesinio mokymo sutartį dėl atsakovo formaliojo profesinio mokymo pagal Php programuotojo modulinę profesinio mokymo programą, 50 kreditų, nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. spalio 24 d., t. y. 900 mokymo valandų, 113 mokymo dienų, bei formaliojo profesinio mokymo metu įgytų kompetencijų vertinimo (1 punktas).

26. Ieškovė už atsakovo profesinį mokymą trečiajam asmeniui faktiškai sumokėjo 2282,81 Eur, taip pat išmokėjo atsakovui 1834,90 Eur stipendiją.

27. Atsakovas pabaigė ir įgijo kompetencijas pagal Php programuotojo modulinę profesinio mokymo programą. Jam 2022 m. spalio 17 d. buvo išduotas Mokymosi pasiekimų pažymėjimas, šiame, be kita ko, buvo nurodyta, kada vyks kompetencijų vertinimas, ir paaiškinta, kad tik gavusiam teigiamus vertinimo rezultatus asmeniui bus patvirtinta jaunesniojo programuotojo kvalifikacija. Atsakovas 2023 m. balandžio 25 d., birželio 2 d. ir liepos 28 d. neišlaikė teorinio kompetencijų vertinimo, neįgijo jaunesniojo programuotojo kvalifikacijos.

28. Ieškovė 2023 m. liepos 31 d. pretenzijoje atsakovui nurodė, kad dvišalė sutartis buvo nutraukta 2024 m. liepos 24 d., be to, kadangi atsakovas neįvykdė dvišalės sutarties 2.1, 2.1.2 ir 2.1.2.1 punktais prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, tai jis turi atlyginti ieškovei 2282,81 Eur už mokymo paslaugas bei 1834,90 Eur dydžio atsakovui išmokėtą stipendiją.

29. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo priteisti iš atsakovo 4117,71 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ji nurodė, kad atsakovas, kuris pagal dvišalę sutartį įsipareigojo įgyti jaunesniojo programuotojo kvalifikaciją, pažeidė sutartinius įsipareigojimus (neišlaikė kompetencijų vertinimo), todėl pagal dvišalės sutarties 2.3.1 punktą turi atlyginti ieškovei nuostolius, kuriuos ji patyrė sumokėdama trečiajam asmeniui už atsakovo mokymo programą ir išmokėdama atsakovui stipendiją.

30. Šalių ginčas kilo dėl dvišalės sutarties aiškinimo – šalys nesutaria, ar pagal sutarties nuostatas atsakovui pakako įgyti kompetenciją, leidžiančią dirbti atitinkamą darbą, ar reikėjo įgyti ir kvalifikaciją. Dvišalės sutarties 2.1.2.1 punkte nustatytą užimtumo dalyvio įsipareigojimą, kurio nevykdymo be svarbių priežasčių padariniai nustatyti 2.3.1 punkte (atlyginti Užimtumo tarnybai nuostolius), šalys aiškina skirtingai: ieškovės teigimu, tai – įsipareigojimas įgyti būtent programuotojo kvalifikaciją, atsakovo teigimu – kvalifikaciją ir (arba) kompetenciją, kurią (kompetenciją) jis ir įgijo.

31. Dvišalės sutarties 2.1.2.1 punktas įtvirtina atsakovo įsipareigojimą įgyti „šią kvalifikaciją Jaunesnysis programuotojas arba (ir) šią kompetenciją“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dvišalė sutartis buvo sudaryta naudojant ieškovės iš anksto parengtas standartines sutarties sąlygas, pabraukiant ir papildomai užpildant konkrečiam atvejui aktualią informaciją. Šiuo atveju į standartines sutarties sąlygas buvo įrašyta jaunesniojo programuotojo kvalifikacija, ji pabraukta, tačiau kartu sutartyje palikti jungtukai arba (ir) bei nurodyta galimybė įgyti kompetenciją.

32. Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Įvertinęs dvišalės sutarties, profesinio mokymo kupono ir profesinio mokymo sutarties su trečiuoju asmeniu turinį, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo suprasti sudarantis sutartį dėl formaliojo profesinio mokymo pagal Php programuotojo modulinę profesinę mokymo programą, kurią pabaigęs turi įgyti būtent Php programuotojo kvalifikaciją (o ne tiesiog išklausyti mokymo programos kursą ir įgyti kompetenciją). Atsakovas, nesant svarbių priežasčių, neįvykdė dvišalėje sutartyje nustatytos pareigos per sutartyje nustatytą terminą įgyti programuotojo kvalifikaciją, todėl jam kyla sutartinė atsakomybė.

33. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms – nurodė, kad atsakovas pagal dvišalę sutartį privalėjo įgyti kvalifikaciją (ne kompetenciją), tačiau to nepadarė. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pareiga atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas yra nustatyta ne tik Užimtumo įstatyme, bet ir dvišalėje sutartyje (2.3.1 punkte). Ši pareiga susieta su įsipareigojimo įgyti jaunesniojo programuotojo kvalifikaciją (2.1.2.1 punktas) be svarbių priežasčių neįvykdymu.

34. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjamoje byloje visų pirma kyla klausimas dėl Užimtumo tarnybos ir bedarbio statusą turinčio asmens sudarytos profesinio mokymo organizavimo paslaugų sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties ir, jei sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, ar dvišalės sutarties 2.1.2.1 sąlyga, nustatanti atsakovo pareigą įgyti jaunesniojo programuotojo kvalifikaciją arba (ir) šią kompetenciją, bei dvišalės sutarties 2.3.1 punkto sąlyga, nustatanti atsakovo pareigą grąžinti Užimtumo tarnybos patirtas išlaidas, jei be svarbių priežasčių neįvykdoma pareiga įgyti kvalifikaciją arba (ir) kompetenciją, nėra nesąžiningos. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl pirmojo klausimo reikia taikyti Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktus, kurių turinys nėra iki galo aiškus taikant tiek acte clair, tiek acte éclairé doktrinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir pozicija prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje

35. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, atlikdamas pagal Direktyvos 93/13 nuostatas tenkančias funkcijas, turi patikrinti, ar sutarties nuostata, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į šios direktyvos taikymo sritį (ESTT 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje VB Pénzügyi Lízing Zrt. prieš Ferenc Schneider, C-137/08, 49 punktas). Jei atsakymas būtų teigiamas, nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Győrfi, C-243/08; 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje VB Pénzügyi Lízing Zrt. prieš Ferenc Schneider, C-137/08, 49 punktas).

36. Nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolė taikoma sutarčių, sudarytų pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo, sąlygoms (Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktai), dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi (Direktyvos 93/13 3 straipsnis) ir kurios neatspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomųjų nuostatų (Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalis).

37. Taigi, Direktyvoje 93/13 sutartys, kurioms ji taikoma, apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia vykdydami komercinę arba profesinę veiklą (ESTT 2024 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Zabitoń, C‑347/23, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38. Minėta, nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti, ar ieškovė, teikdama užimtumo rėmimo paslaugas, veikė kaip verslininkė ir atitinkamai ar atsakovas – bedarbis asmuo, siekiantis įgyti kvalifikaciją ir susirasti darbą, veikė kaip vartotojas, sudarydami 2022 m. gegužės 9 d. dvišalę profesinio mokymo organizavimo paslaugų sutartį.

39. Be kita ko, pažymėtina, kad, nors bedarbio asmens pareiga grąžinti Užimtumo tarnybai lėšas nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų kyla iš Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 12 dalies, tačiau įstatymas nedetalizuoja, už kokių įsipareigojimų nevykdymą kyla ši prievolė, t. y. įstatyme įtvirtinta tik bendra nuostata, kad bedarbis, nevykdantis sutartinių įsipareigojimų, turi grąžinti Užimtumo tarnybai Užimtumo įstatymo 37 straipsnio 14 dalyje išvardytas lėšas. Ši įstatymo norma detalizuojama standartinėse Užimtumo tarnybos iš anksto parengtose sutarčių sąlygose, kuriose nurodoma, už kokių konkrečių įsipareigojimų nevykdymą bedarbiui kyla pareiga grąžinti nurodytas lėšas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad dvišalės sutarties 2.3.1 punktas atspindi privalomąsias įstatymų nuostatas, todėl šis punktas, sutartį kvalifikavus kaip vartojimo sutartį, patektų į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, be kita ko, jis teisėjų kolegijos ex officio turėtų būti vertinamas sąžiningumo aspektu. Šią poziciją pagrindžia ir ESTT praktika, pagal kurią tam, kad sutarties sąlyga „atspindėtų“ privalomąją įstatymo ar kito teisės akto nuostatą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, joje turi būti pakartotas nagrinėjamai sutarčiai taikomos privalomosios nuostatos norminis turinys, kad ją būtų galima laikyti konkrečiai išreiškiančia tą pačią teisės normą, kuri įtvirtinta tokioje privalomoje nuostatoje (žr. ESTT 2023 m. liepos 6 d. sprendimo byloje First Bank, C‑593/22, 25 punktą); be to, nacionaliniams teismams nedraudžiama vertinti vartotojo ir verslininko sudarytoje sutartyje esančių sąlygų nesąžiningumo tokiomis aplinkybėmis, kai teisės normose tik nustatyta bendra tvarka [dėl palūkanų normos toje sutartyje nustatymo], o verslininkui paliekama atitinkama diskrecija (žr. ESTT 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo byloje UG prieš SC Raiffeisen Bank SA, 32–36 punktus).

Dėl Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkto aiškinimo

40. Vartotoju Direktyvos 93/13 taikymo tikslais laikomas bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija (2 straipsnio b punktas). Vartotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Costea, C‑110/14, 21 punktas).

41. Be to, atitinkamo asmens, kaip „vartotojo“, statusas turi būti nustatomas atsižvelgiant į funkcinį kriterijų, pagal kurį reikia įvertinti, ar atitinkami sutartiniai santykiai priskirtini prie veiklos, kuri nesusijusi su profesine arba komercine veikla (ESTT 2023 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Lyoness Europe, C‑455/21, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Asmens, kaip „vartotojo“, statusas turi būti vertinamas nagrinėjamos sutarties sudarymo momentu (šiuo klausimu žr. ESTT 2020 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Société Générale, C‑698/18 ir C‑699/18, 73 punktą; 2024 m. spalio 24 d. sprendimo byloje Zabitoń, C‑347/23, 32 punktą).

42. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, vartotojas ginamas kaip silpnesnė sutartinio santykio šalis, t. y. atsižvelgiama į tai, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (ESTT 2019 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Pouvin ir Dijoux, C‑590/17, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Platus sąvokos „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, aiškinimas prireikus leidžia užtikrinti pagal šią direktyvą suteikiamą apsaugą visiems fiziniams asmenims, kurių padėtis yra mažiau palanki nei verslininko (šiuo klausimu žr. ESTT 2024 m. spalio 24 d. sprendimo byloje LB, JL prieš Getin Noble Bank S.A., C-347/23, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43. Teisingumo Teismas 2025 m. kovo 20 d. sprendime byloje C‑365/23 išaiškino, kad asmuo, kuris, sudarydamas sutartį dėl sportininko ugdymo ir paramos paslaugų, jam siekiant karjeros, teikimo, nevykdė tam tikros sporto veiklos profesionaliai, nepraranda vartotojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, statuso dėl to, kad vykdant sutartį tapo profesionaliu sportininku (50 punktas). Remiantis šiuo išaiškinimu, atrodytų, kad asmenys, kurie sudaro sutartis dar nebūdami profesionalūs sportininkai, tačiau šiomis sutartimis siekia, be kita ko, pagalbos jais tampant, yra laikomi vartotojais Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkto prasme.

44. Teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar šis išaiškinimas dėl asmenų, siekiančių ateityje tapti profesionaliais sportininkais, vertinimo kaip vartotojų galėtų būti taikomas ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl bedarbių asmenų, siekiančių įgyti profesinę kvalifikaciją, vertinimo kaip vartotojų.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje sutartį sudarė bedarbis asmuo, kuris, jei sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta, būtų įgijęs atitinkamą profesinę kvalifikaciją, leidžiančią jam užsiimti profesine veikla, t. y. atsakovas iš esmės siekė su profesija susijusių tikslų – įgyti profesinę kvalifikaciją ir pagal ją įsidarbinti. Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinis tikslas, dėl kurio darbo neturintys asmenys kreipiasi į Užimtumo tarnybą, įprastai yra susijęs su asmens profesiniais tikslais ir siekiu uždirbti pajamas, t. y. siekiama įgyti naują kvalifikaciją ir pagal ją įsidarbinti arba siekiama pasinaudoti valstybės teikiama pagalba ieškant darbo pagal jau turimą kvalifikaciją.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis pirmiau nurodytu išaiškinimu, galima daryti prielaidą, kad asmenys, kurie tik siekia įgyti profesinę kvalifikaciją, tačiau sutarties sudarymo momentu jos neturi, yra vartotojai. Vis dėlto Užimtumo tarnybos teikiamos užimtumo rėmimo paslaugos turi būti laikomos socialinėmis paslaugomis – šių santykių pobūdis yra kitoks nei Teisingumo Teismo nagrinėtoje byloje C-365/23 susiklosčiusių santykių, kai asmuo savarankiškai siekė įgyvendinti profesinius tikslus ir tuo tikslu sudarė sutartį su privačiu asmeniu dėl sportininko ugdymo ir kitų paramos paslaugų teikimo.

47. Kita vertus, bedarbis asmuo įprastai yra socialiai pažeidžiamas ir, be kita ko, jis yra mažiau palankioje padėtyje nei valstybės institucija, teikianti paramą šiai asmenų grupei, tiek turimos informacijos aspektu, tiek derybine pozicija, todėl labai svarbu, kad sudaromų standartinių sutarčių sąlygos nebūtų nesąžiningos, inter alia, kad būtų išdėstytos aiškia ir suprantama kalba.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamoje byloje, kaip ir, pavyzdžiui, ESTT 2018 m. gegužės 17 d. sprendime byloje C-147/16, šalių sudaryta dvišalė sutartis iš esmės yra finansavimo sutartis, pagal kurią Užimtumo tarnyba, vykdydama valstybės jai patikėtą užduotį įgyvendinti užimtumo politiką, finansuoja atsakovo profesinio mokymosi kainą ir papildomai moka stipendiją, o atsakovas atitinkamai įsipareigoja mokytis ir įgyti profesinę kvalifikaciją, ji neturėtų būti vertinama neatsižvelgiant į teisinio santykio, dėl kurio skiriamas finansavimas, prigimtį.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje reikia išaiškinti, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su Užimtumo tarnyba dėl profesinio mokymo paslaugų organizavimo (ir finansavimo), yra laikomas vartotoju taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą.

Dėl Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkto aiškinimo

50. Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte nustatyta, kad pardavėjas ar tiekėjas – tai bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.

51. ESTT jurisprudencijoje nurodoma, kad Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte apibrėžta pardavėjo ar tiekėjo sąvoka turi būti aiškinama plačiai (ESTT 2018 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Karel de Grote, C-147/16, 47, 48 punktai; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Asbeek Brusse, C‑488/11, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Bet kuris fizinis ar juridinis asmuo yra pardavėjas ar tiekėjas, kai sutartis susijusi su jų profesine veikla, nesvarbu, ar tokia veikla siekiama privataus ar viešojo intereso užduočių, ar jos subjektams suteikiamas viešosios teisės statusas. Be to, kadangi visuomeninio pobūdžio ir bendrojo intereso užduotys neretai vykdomos nesiekiant pelno, tai, ar subjektas siekia pelno, apibrėžiant sąvoką „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nėra svarbu (sprendimas byloje Karel de Grote, C-147/16, 49–51 punktai; 2013 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Zentrale zur Bekämpfung des unlauteren Wettbewerbs, C-59/12, 32 punktas).

52. ESTT taip pat nurodo, kad, pripažįstant asmenį pardavėju ar tiekėju, nebūtina, jog sutartis būtų sudaryta dėl asmens pagrindinės veiklos, ir todėl ji galėtų būti susijusi su papildoma ar pagalbine veikla (ESTT 2019 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Henri Pouvin ir Marie Dijoux prieš Electricité de France, C-590/17, 37 punktas; sprendimas byloje Karel de Grote, C-147/6, 57, 58 punktai). Todėl, pavyzdžiui, darbuotojams siūloma bendrovės paskola arba studentui suteikta švietimo įstaigos paskola taip pat gali būti įtraukta į taikymo sritį (sprendimas byloje Pouvin Dijoux, C-590/17; sprendimas byloje Karel de Grote, C-147/16).

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Užimtumo tarnybos, kaip verslininkės (pardavėjos ar tiekėjos), statuso pagal Direktyvos 2 straipsnio c punktą. Remiantis Užimtumo tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Užimtumo tarnybos pagrindinė funkcija yra įgyvendinti užimtumo rėmimo politiką, šią politiką Užimtumo tarnyba įgyvendina siūlydama įvairias darbo rinkos paslaugas, pavyzdžiui, teikdama paramą asmenims, siekiantiems įgyti profesinę kvalifikaciją, ir (arba) teikdama paramą asmenims darbo vietoms steigti, kt.

54. Nagrinėjamu atveju Užimtumo tarnyba vykdė valstybės pavestą bendrojo intereso (socialinės apsaugos politikos) užduotį, t. y. didinti bedarbių asmenų užimtumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pacituotą Teisingumo Teismo praktiką, Užimtumo tarnyba galėtų būti kvalifikuojama kaip verslininkė vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės tikslais, kadangi ji sudarė sutartį, kuri neabejotinai yra susijusi su jos vykdoma veikla, o teisinės reikšmės neturi tokie aspektai kaip pelno siekimas, viešosios įstaigos statusas ar ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju buvo įgyvendinama valstybės socialinės apsaugos politika. Vis dėlto nė viename iš cituotų ESTT sprendimų nebuvo vertintas identiškas nagrinėjamam atvejis – kai paslaugas teikianti sutarties šalis yra biudžetinė įstaiga prie vykdomosios valdžios institucijos (ministerijos), vykdanti užimtumo rėmimo politiką.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla poreikis išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad Užimtumo tarnyba, sudaranti sutartį su bedarbiu asmeniu dėl jo profesinio mokymo organizavimo, įskaitant ir šio mokymo finansavimą, laikoma pardavėja ar tiekėja taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 dalimi, 163 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi ir 356 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a:

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su Užimtumo tarnyba dėl profesinio mokymo organizavimo paslaugų teikimo (ir finansavimo), yra laikomas vartotoju taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą.

2. Ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad Užimtumo tarnyba, sudaranti sutartį su bedarbiu asmeniu dėl jo profesinio mokymo organizavimo, įskaitant ir šio mokymo finansavimą, laikoma pardavėja ar tiekėja taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą.

Sustabdyti civilinės bylos Nr. e3K-3-112-469/2025 nagrinėjimą, iki šioje byloje bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Algirdas Taminskas

Eglė Zemlytė