2021-01-27 Nr. AB-1824-3-61-3-00031-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-28-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00031-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, ir Klaipėdos miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Ministerija), ir Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) solidariai priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėja nurodė, kad gyvena triukšmo ir vibracijos zonoje, t. y. name adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Šis namas yra apie 14 metrų atstumu nuo geležinkelio bėgių, kuriais važiuoja pramoninės paskirties traukiniai, sukeldami didelį triukšmą ir vibraciją. Be to, gyvena šalia uosto teritorijos, kuriame vykstantys krovos darbai papildo traukinių keliamą triukšmą. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (toliau – ir NVSC) yra nustatęs, kad triukšmo šaltiniai yra akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ ir uosto teritorijoje esančios įmonės, kurios taip pat sukelia triukšmą, viršijantį leistinas normas. Uosto teritoriją, kurioje veikia triukšmo šaltiniai, valdo valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – ir Direkcija), o šios teises ir pareigas tiesiogiai įgyvendinanti institucija yra Susisiekimo ministerija.

3. Pareiškėja 2018 m. gegužės 28 d. skundu (reg. Nr. 11-382) kreipėsi į Ministeriją, tačiau 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 2-15144 (toliau – ir Raštas Nr. 2) Ministerija skundą persiuntė nagrinėti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija). Tačiau Administracija raštu jau yra informavusi pareiškėją, kad problemos dėl triukšmo ir vibracijos normų viršijimo Savivaldybė negalinti išspręsti, nes nevaldo triukšmo šaltinių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja skunde nurodė, kad Ministerija pažeidė jos teisę į sveiką ir švarią aplinką, kadangi Ministerija Raštu Nr. 2 pareiškėjos skundą persiuntė nagrinėti Administracijai, nors turėjo išnagrinėti skundą ir priimti administracinės procedūros sprendimą bei imtis veiksmų žmogaus teisių pažeidimams pašalinti, nes ji valdo triukšmo šaltinius. Ministerija turėjo pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai jau nuo to momento, kai 2011 m. birželio 30 d. Savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-211 „Dėl uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. tęsinio ir senosios Smiltelės g., Klaipėdoje, detaliojo plano patvirtinimo“ nusprendė, kad pareiškėjos namas griautinas, o gyventojai iškeldinami.

4. Ministerija yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ akcininkas – Lietuvos Respublikos teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, todėl Ministerijos kompetencijai priklauso valdyti triukšmo šaltinį AB „Lietuvos geležinkeliai“. 201-oji geležinkelio atšaka, kuri yra apie 14 metrų nutolusi nuo pareiškėjos namo, priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“. Pagal Direkcijos įstatus, uosto direkcijos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Ministerija. Triukšmo šaltiniai, kuriuos nustatė NVSC, yra uosto teritorijoje veikiančios įmonės, kurioms leidimus veikti išduoda, jas prižiūri ir kontroliuoja Direkcija. Ministerija įgyvendina Direkcijos teises ir pareigas. Viena iš pareigų yra garantuoti asmeniui teisę į sveiką ir švarią aplinką.

5. Pareiškėja teigė, kad patiria neturtinę žalą, t. y. negali ramiai miegoti, negali vasarą atsidaryti langų, negali telefonu susišnekėti su žmonėmis, kenčia įvairius sveikatos sutrikimus, naktimis nuolat pabunda. Pareiškėjos teisių pažeidimas vyksta ilgą laiką, tęstinai.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Ministerija, gavusi pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. skundą, jį išnagrinėjo ir pagal kompetenciją atsakė pareiškėjai 2018 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2-9255 „Dėl triukšmo ir vibracijos taršos šaltinio AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos“ (toliau – Raštas Nr. 1), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimais, Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1480 (toliau – ir Susisiekimo ministerijos nuostatai).

8. Ministerija Raštu Nr. 2 persiuntė pareiškėjos kreipimąsi Administracijai, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo (toliau – ir TVĮ) 9 ir 13 straipsniuose nustatytas Ministerijos ir savivaldybių institucijų kompetencijas, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi. Atsižvelgiant į tai, tiek Raštu Nr. 1, tiek Raštu Nr. 2 į pareiškėjos kreipimąsi buvo atsakyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

9. Nurodė, kad Savivaldybės taryba pavedė Administracijos direktoriui teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti nekilnojamo turto – gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, esančių Klaipėdoje – (duomenys neskelbtini), pirkimą. Taip pat dėl šių patalpų pirkimo neskelbiamų derybų būdu buvo sudaryta komisija. Be kita ko, buvo sudaryta darbo grupė aglomeracijos triukšmo žemėlapio priemonių planams įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, tiek Ministerija, tiek Administracija atlieka veiksmus, susijusius su (duomenys neskelbtini) namo gyventojų iškeldinimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė Ministerijos neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp konkrečių neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos įvardintų neturtinio pobūdžio išgyvenimų.

10. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Paaiškino, kad Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T2-211 buvo patvirtintas Uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos prospekto ir Senosios Smiltelės gatvės, Klaipėdoje, detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas). Pagal Detaliojo plano sprendinius iškeldinti gyventojus turėjo detaliojo plano organizatorius, t. y. Direkcija. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai Savivaldybei pareigos iškeldinti gyventojus nenumato. Savivaldybė nuo 2012 m. aktyviai veikė siekdama išspręsti gyventojų problemas, susijusius su vibracija ir triukšmu, ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas ir įmones, be kita ko, į Ministeriją, Direkciją ir AB „Lietuvos geležinkeliai“.

12. Savivaldybės mero 2013 m. rugsėjo 12 d. potvarkiu Nr. M-21 sudaryta darbo grupė triukšmo ir vibracijos įtakos gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, gyventojams likvidavimo klausimams spręsti (toliau – ir Darbo grupė), buvo patvirtintas Triukšmo ir vibracijos įtakos gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, gyventojams likvidavimo priemonių planas, kurio įgyvendinimas užstrigo Direkcijai atsisakius finansuoti gyventojų iškeldinimą. Dėl finansavimo ir kitų priemonių triukšmui mažinti Savivaldybė ne kartą kreipėsi į visas suinteresuotas puses, kvietė į bendrus susirinkimus. Pažymėjo, kad per pareiškime nurodytą laikotarpį triukšmo šaltinių valdytojų lėšomis buvo įgyvendintos triukšmo mažinimo priemonės, t. y. pastatytos garso slopinimo sienutės, suvirintos bėgių sandūros. Radus biudžete pakankamai lėšų Savivaldybės taryba 2018 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T2-232 nusprendė pavesti Administracijos direktoriui organizuoti nekilnojamojo turto – gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pirkimą. Vykdant šį sprendimą buvo atliktas turto vertinimas, sudaryta turto pirkimo komisija ir vykdomos derybų su gyventojais procedūros. Detaliajame plane numatyta, kad „Gyventojų iškeldinimas iš gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) numatomas iki naujos (duomenys neskelbtini) g. statybos pradžios“. Nauja (duomenys neskelbtini) g. nebuvo nei projektuojama, nei statoma, todėl gyventojams lūkestis, kad netrukus bus išpirktas turtas, negalėjo atsirasti.

13. Šiuo atveju nėra Savivaldybės atsakomybės sąlygų. Savivaldybė ne tik veikė teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir atliko daugiau nei numato teisės aktų reikalavimai. Už triukšmo sukeltus padarinius turėtų atsakyti triukšmo šaltinių valdytojai (TVĮ 32 straipsnio 2 dalis). Be to, pareiškėja nepagrindė patirtos žalos ir kaip ją įvertino.

14. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Direkcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15. Atkreipė dėmesį, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), griovimas pagal galiojantį Detalųjį planą numatytas tik tiesiant naująją (duomenys neskelbtini) gatvę. Pažymėjo, kad Direkcija kaip ūkio subjektas, nevykdantis ūkinės veiklos, susijusios su skunde minimu triukšmu ir vibracija, deda pastangas kilusioms problemoms spęsti ir nuolat ragina uosto naudotojus diegti priemones triukšmui mažinti. Atsižvelgdama į tai, 2016 m. AB „Lietuvos geležinkeliai“ suvirino iešmo Nr. 627 sandūras geležinkelio kelyje Nr. 201, šalia (duomenys neskelbtini) g. esančių gyvenamųjų namų. Taip pat kiti ūkio subjektai yra įgyvendinę šias prevencines priemones triukšmui ir vibracijai mažinti, t. y. 2014 m. LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įrengė garsą izoliuojančią sienutę palei (duomenys neskelbtini) g., taip pat taiko greičių apribojimus bendrovės teritorijoje, įdiegė konteinerių tvirtinimo konstrukcinius pakeitimus ir kt. Bendru LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ susitarimu buvo atnaujinta eismo organizavimo instrukcija, numatant trumpesnių, t. y. ne ilgesnių kaip 60 vagonų, sąstatų varymą, tai užtikrino triukšmo mažėjimą (duomenys neskelbtini) aplinkoje.

16. Nurodė, kad pareiškėja siekia apeiti įstatymų nustatytas jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto visuomenės poreikiams paėmimo procedūras, nors Administracija atliko nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą, bei šiuo metu su pareiškėja vyksta derybos dėl jos turto išpirkimo. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ji patyrė kokių nors sveikatos sutrikimų.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

18. Teismas nustatė, kad Savivaldybės taryba 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T2-211 patvirtino Detalųjį planą, pagal jo aiškinamąjį raštą, nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), patenka į naujos (duomenys neskelbtini) g. statybos zoną, 18 butų gyventojai iškeldinami. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 5 d. su prašymu kreipėsi į Administraciją dėl informacijos apie prie (duomenys neskelbtini) namo Klaipėdoje, esančių traukinių ir uosto veiklos keliamo triukšmo suteikimo. Administracija 2018 m. sausio 2 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-3 (toliau – ir Administracijos raštas) informavo pareiškėją, kad Savivaldybė neįgaliota priimti sprendimus triukšmo sklaidos mažinimui dėl uoste vykdomų krovos darbų ir geležinkelių eismo, nes nevaldo šių teritorijų ir jose naudojamų įrengimų.

19. Pareiškėja 2018 m. gegužės 28 d. su skundu kreipėsi į Ministeriją dėl triukšmo ir vibracijos taršos šaltinio AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos. Ministerija Raštu Nr. 1 informavo pareiškėją, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nėra įstatymų įgaliota vykdyti viešojo administravimo funkcijų. Taip pat yra draudžiama valstybės ar vietos savivaldos institucijoms įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais kištis į savarankiško juridinio asmens, šiuo konkrečiu atveju – į AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklą. Atsižvelgiant į tai, Ministerija neturi teisės pareiškėjos prašymo tenkinti. Pažymėjo, kad Ministerija reaguoja į gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) g., Klaipėdoje, gyventojų skundus, susijusius su triukšmo ir vibracijos jiems poveikiu, tarpininkauja ir imasi iniciatyvos, derinant klausimus dėl minėtų problemų sprendimo būdų ir jų įgyvendinimo galimybių, taip pat ieškant bendro suinteresuotų subjektų sutarimo. Taip pat Ministerija šiame rašte nurodė, jog šiuo metu yra atliekamas turto, taip pat ir esančio (duomenys neskelbtini) g., Klaipėdoje, vertinimas. Jį baigus, Administracijos direktoriaus įsakymu bus sudaroma komisija, kuri vykdys fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto visuomenės poreikiams išpirkimo procedūras, apie kurias minėto turto savininkai, ir pareiškėja, bus informuojami individualiai bei įtraukiami į derybų bei sprendimų priėmimo procesą.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3802-821/2018 pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Ministerijos Raštą Nr. 1 bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.

21. Administracijos 2018 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. (31.1.)-RS2-106 nurodyta, kad nuo 2018 m. sausio 2 d. laikotarpyje iki 2018 m. lapkričio 1 d. Administracija parengė tarybos sprendimo projektą ir Savivaldybės taryba 2018 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T2-232 „Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pirkimo“ nusprendė išpirkti minėtose gyvenamosiose pastatuose esančius butus.

22. Ministerija Raštu Nr. 2 nurodė, jog vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3802-821/2018, atsižvelgdama į TVĮ 9 ir 13 straipsniuose nustatytas Ministerijos ir savivaldybių institucijų kompetencijas įgyvendinant valstybinį triukšmo valdymą, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi, persiuntė pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. skundą (reg. Nr. 11-382) nagrinėti pagal kompetenciją Administracijai.

23. Teismas nurodė, kad triukšmo prevencijos teisiniai pagrindai, triukšmo valdymo subjektų teisės, pareigos, triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarka nustatyta TVĮ. Teismas vadovavosi TVĮ 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 2 ir 4 punktų, 9 straipsnio, 13 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 30 straipsnio nuostatomis. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058 patvirtintų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9.1, 9.2, 9.3, 9.4, 10.1.11, 10.2, 10.2.5, 10.2.6 punktuose įtvirtintas nuostatas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-1179, Lietuvos higienos norma HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir HN 33:2011).

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą kildino iš aplinkybės, jog Ministerija Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2 persiuntė nagrinėti Administracijai, nors turėjo nagrinėti Ministerija, tokiu būdu Ministerija neužtikrino pareiškėjos teisės į sveiką ir švarią aplinką. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra keliamas ginčas dėl Rašto Nr. 1 ir Rašto Nr. 2 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo aspektu pažymėta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3802-821/2018 vertino Rašto Nr. 1 teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau teismas neįpareigojo Ministerijos gavus pareiškėjos skundą pradėti administracinę procedūrą, tačiau akcentavo, kad Ministerija turėjo įvertinti, ar jos kompetencijai priskirtinas nagrinėti pareiškėjos skundas bei nustačiusi, jog nėra priskirtinas, turėjo jį perduoti nagrinėti Administracijai. Be to, Ministerija, gavusi pareiškėjos skundą, po dvidešimt dviejų darbo dienų atsisakė pradėti administracinę procedūrą, kai toks sprendimas turėtų būti priimtas per 5 darbo dienas.

25. Iš pareiškėjos skundo turinio buvo matyti, kad ji nesutinka su tuo, jog pareiškėjos 2018 m. gegužės 28 d. skundas Ministerijos Raštu Nr. 2 buvo perduotas nagrinėti Administracijai, o pagal Administracijos raštą, Savivaldybė nepriima sprendimų pagal pareiškėjos pateiktą skundą. Pažymėta, jog į bylą nebuvo pateiktas pareiškėjai pateiktas Administracijos atsakymas į jos 2018 m. gegužės 28 d. skundą, kuris buvo persiųstas Administracijai Raštu Nr. 2. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjos keliamo ginčo pobūdis neatsiejamai susijęs su Rašto Nr. 2 ir Administracijos rašto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, tačiau pareiškėja šių raštų teismui neginčijo. Pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą, tačiau šia teise ji nepasinaudojo, todėl buvo daroma išvada, jog pareiškėja su minėtais raštais sutiko. Be to, tuo atveju, jei po Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo Ministerijai persiuntus pareiškėjos skundą nagrinėti Administracijai pagal kompetenciją, o Administracijai nepateikus atsakymo, pareiškėja šį neveikimą taip pat turėjo teisę ginčyti. Kadangi pareiškėja atsakovų pateiktų atsakymų neginčijo, su jais sutiko, todėl buvo daroma išvada, jog šiuo aspektu atsakovams nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą.

26. Teismas atsižvelgė į HN 33:2011 7, 8 punktus. Į bylą pateikti NVSC patikrinimo aktai patvirtino, kad gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Klaipėda, garso slėgis viršija HN 33:2011 nustatytus maksimalius garso slėgio lygius. Tačiau, vien ta aplinkybė, jog NVSC nustatė, jog pareiškėjos gyvenamajame name maksimalaus garso slėgio lygis yra viršijamas, nesudarė pagrindo konstatuoti Ministerijos ir (ar) Administracijos neveikimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtino, jog buvo patvirtintas Detalusis planas, nuspręsta iš pareiškėjos namo iškeldinti gyventojus, Administracija su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru derino projektą „Dėl naktinio traukinių eismo apribojimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ geležinkelio kelyno Nr. 201 atkarpoje, esančioje šalia (duomenys neskelbtini) gatvės namų Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų, Klaipėdoje“, kuriuo siūloma riboti eismą geležinkeliu bei prašė apsvarstyti galimybę inicijuoti žemės naudojimo teisės nutraukimą.

Taip pat Savivaldybės meras 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. (4.39E.)-R2-1818 kreipėsi į Direkciją, nurodydamas, jog (duomenys neskelbtini) gatvė yra privažiuojamasis kelias prie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, todėl prašė informuoti apie galimybę Direkcijai finansuoti Savivaldybės vykdytiną (duomenys neskelbtini) pastatų paėmimą visuomenės poreikiams, numatant šių pastatų griovimą (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcijos projekto pirmame etape. Be to, Administracija 2013 m. sausio 31 d. raštu Nr. (31.1)-RS2-88 kreipėsi į Direkciją su prašymu pateikti Administracijai derinimui triukšmo prevencijos veiksmų planą, jų tarpe ir gyventojų iškeldinimo iš gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) priemones.

Savivaldybės meras 2014 m. liepos 22 d. raštu Nr. (4.39.)-R2-2460 kreipėsi į AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodydamas, jog kreipiasi pakartotinai, iki šiol nėra gavęs atsakymo, todėl pakartotinai prašė pateikti derinimui Triukšmo prevencijos veiksmų Klaipėdos mieste planą. Administracija 2013 m. kovo 4 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-218 informavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą, jog TVĮ 27 straipsnyje nustatyta tvarka turės riboti nakties metu traukinių eismą geležinkelio kelynu Nr. 201 ir krovos darbus UAB „Klaipėdos Smeltė“ teritorijoje, jei artimiausiu metu nebus spręstas klausimas dėl sukeliamo triukšmo ir vibracijos mažinimo (duomenys neskelbtini) gatvėje gyvenamojoje aplinkoje.

Administracija 2013 m. kovo 12 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-244 kreipėsi į Direkciją ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ su prašymu informuoti apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarybos 2012 m. lapkričio 16 d. posėdyje priimtų sprendimų (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamajai aplinkai normalizuoti įgyvendinimą. Savivaldybės taryba 2018 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T2-232 pavedė Administracijos direktoriui organizuoti nekilnojamojo turto – gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuosavybės teise priklausančio fiziniams ir juridiniams asmenims, pirkimą.

Savivaldybės meras 2015 m. liepos 29 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-816 kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrę ir į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą su prašymu inicijuoti visus būtinus veiksmus, įskaitant (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcijos techninio projekto rengimą, siekiant (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų išpirkimo uosto reikmėm ir gyventojų iškeldinimo.

27. Nurodyti duomenys patvirtino, jog atsakovai ėmėsi aktyvių veiksmų dėl keliamo triukšmo ir vibracijos pareiškėjos name. Be to, teismas neturėjo pagrindo abejoti Direkcijos atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktu paaiškinimu, jog Direkcija, kaip ūkio subjektas, nevykdantis ūkinės veiklos, susijusios su skunde minimu triukšmu ir vibracija, deda pastangas kilusioms problemoms spęsti ir nuolat ragina uosto naudotojus diegti priemones triukšmui mažinti. Atsižvelgdama į tai, 2016 m. AB „Lietuvos geležinkeliai“ suvirino iešmo Nr. 627 sandūras geležinkelio kelyje Nr. 201, šalia (duomenys neskelbtini) g. esančių gyvenamųjų namų. Taip pat kiti ūkio subjektai yra įgyvendinę šias prevencines priemones triukšmui ir vibracijai mažinti, t. y. 2014 m. LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įrengė garsą izoliuojančią sienutę palei (duomenys neskelbtini) g., taip pat taiko greičių apribojimus bendrovės teritorijoje, įdiegė konteinerių tvirtinimo konstrukcinius pakeitimus ir kt. Bendru LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ susitarimu buvo atnaujinta eismo organizavimo instrukcija, numatant trumpesnių, t. y. ne ilgesnių kaip 60 vagonų, sąstatų varymą, tai užtikrino triukšmo mažėjimą (duomenys neskelbtini) aplinkoje. Atsižvelgus į tai, nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai kilo neturtinė žala dėl atsakovų neveikimo. Nustačius atsakovų aktyvius veiksmus, siekiant tiek parduoti pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, tiek sumažinti keliamo triukšmo lygį, nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti atsakovų neveikimą šiuo aspektu.

28. Byloje nustatyta, jog atsakovai atliko aktyvius veiksmus, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos iškeldinimo. Be to, pareiškėjos teiginys, jog skundai nėra nagrinėjami, vertintas kaip subjektyvi pareiškėjos nuomonė, neparemta jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjai pateikus 2017 m. gruodžio 5 d. prašymą Administracijai, Administracija raštu pateikė atsakymą. Taip pat pareiškėjai kreipusis 2018 m. gegužės 28 d. skundu į Ministeriją, buvo pateiktas Raštas Nr. 1. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu panaikino Raštą Nr. 1, tačiau pareiškėjai buvo pateiktas Raštas Nr. 2. Atsakovų pateikiami atsakymai pareiškėjai turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, tačiau nagrinėjamoje byloje jų atitikimas šio įstatymo reikalavimams nebuvo vertinamas. Tačiau, pareiškėjos kildinamas neturtinės žalos atsiradimas dėl to, kad Ministerija gauna skundus, bet nesiima jokių veiksmų, kad pareiškėja būtų iškeldinta, skundų nenagrinėja bei nurodo, jog pareiškėjos problemos nagrinėjimas Administracijai, nesudarė pagrindo pripažinti, kad neturtinės žalos atsiradimas kilo būtent dėl nenagrinėjamų skundų. Nustačius, kad atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų, nekilo pareiga neturtinės žalos atlyginimui.

29. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, Direkcijos Įstatų 16 punktu, nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsniu, savivaldybė užtikrina triukšmo ribojimo priemonių vykdymą. Taigi, už triukšmo ribojimą yra atsakinga Savivaldybė. Nustatyta, jog Savivaldybė siūlė riboti eismą geležinkeliu, siekė gauti iš Direkcijos finansavimą dėl pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams, siekė gauti triukšmo prevencijos veiksmų planą ir gyventojų iškeldinimo iš gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) priemones, kreipėsi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą dėl triukšmo mažinimo, taip pat kreipėsi dėl informacijos apie (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamosios aplinkos normalizavimo įgyvendinimą, pradėjo organizuoti pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto pirkimą, be to, siekė inicijuoti (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcijos techninio projekto rengimą, siekiant (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų išpirkimo uosto reikmėm ir gyventojų iškeldinimo. Šiuo atveju nustatyta, jog triukšmo ribojimo priemones turi įgyvendinti Savivaldybė, kuri, kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, šią pareigą įgyvendina.

30. Teismas nusprendė, kad byloje nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas.

III. 31. Pareiškėja S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

32. Pareiškėja mano, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjos pažeidžiamų teisių pobūdį, intensyvumą, atsakovų veiksmus konstatuodamas, kad atsakovai dėjo pastangas ir aktyviais veiksmais sprendė pareiškėjos problemą. Taip pat pareiškėja mano, kad teismas turėjo būti aktyvus ir vertinti pareiškėjos situaciją per Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prizmę.

33. Pareiškėja skunduose nurodė, kad ji ilgą laiką gyvena nepakeliamo triukšmo zonoje. Apie tai, kad triukšmas nepakeliamas, kenkia ne tik pareiškėjos, tačiau ir visų kitų namo gyventojų sveikatai, yra pasisakęs ir NVSC, yra informuoti ir atsakovai. Atsakovai yra valdžios institucijos ir jos privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais bei tarptautinės teisės normomis.

34. Vien tai, kad atsakovai įvairiais raštais vienas kitą informuodavo apie (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų problemą, sudarinėdavo įvairias darbo grupes, pareiškėjos problemos neišsprendė. Tai turi būti vertinama kaip neveikimas, t. y. atsakovų neteisėti veiksmai. Teismas netinkamai vertino atsakovų veiksmus kaip teisėtus ir neatsižvelgė į pareiškėjos ir (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų patiriamas kančias dėl traukinių ir uosto krovos darbų keliamo triukšmo. Kadangi vien tas faktas, jog (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojai ir pareiškėja nėra iki šiol iškeldinti, nors sprendimas yra priimtas, suponuoja atsakovų neteisėtus veiksmus, t. y. neveikimą, kadangi gyventojų ir pareiškėjos pažeidžiamos teisės į sveiką ir švarią aplinką nėra užtikrintos.

35. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė apie pareiškėjos pažeidžiamą teisę į sveiką ir švarią aplinką, kurią garantuoja Konvencijos 2 ir 8 straipsniai, bei Konstitucijos 53 straipsnis.

36. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja gaudama atsakymą į 2018 m. gegužės 28 d. skundą, su juo sutiko. Teismas priimdamas nutartį priimti skundą įpareigojo atsakovus ir trečiuosius suinteresuotus asmenis pateikti visus dokumentus, susijusius su nagrinėjamu ginču. Pareiškėja neginčijo atsakymo, kadangi jis buvo tik informacinio pobūdžio. Teismas turėjo būti aktyvus ir imtis iniciatyvos įvertinti ir šį raštą, tačiau klaidingai padarė išvadą, kad pareiškėja sutiko su šiuo raštu. Pareiškėja apskritai nesutinka ir ginčija atsakovų veiksmus, susijusius su (duomenys neskelbtini) gatvės triukšmo problema kaip visumą.

37. Pareiškėja mano, kad vertinant atsakovų veiksmus, matyti, kad traukinių ir uosto krovos darbų keliamas triukšmas yra pakankamai intensyvus ir trunka ilgą laiką, daro įtaką asmens sveikatai. Neteisėti veiksmai, t. y. atsakovų neveikimas, bendros pareigos rūpintis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas, t. y. pareiškėjos ir (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų neiškeldinimas iš triukšmo ir vibracijos zonos, nors atsakovai įsipareigojo tai padaryti. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra tiesioginis, t. y. atsakovai palieka triukšmo šaltinį toliau kelti triukšmą, o triukšmas ir toliau trukdo pareiškėjai naktimis miegoti, pareiškėja negali atsidaryti langų.

38. Pareiškėja nurodo išreikalautinus dokumentus. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2018 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (31.1.)RS21061 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad dėl asmens duomenų apsaugos negali pateikti (duomenys neskelbtini) namo gyventojų skundų ir dėl jų priimtų administracinių procedūrų sprendimų. Klaipėdos miesto savivaldybė sausio 2 d. raštu Nr. (31.1.)RS23 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad per pastaruosius 5 metus iš gyventojų gauta 11 skundų. Pareiškėja prašo išreikalauti iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) namo gyventojų skundų kopijas ir dėl šių skundų priimtus administracinės procedūros sprendimus, kurie buvo nuo 2013 m. Pareiškėja mano, kad iš gyventojų skundų ir priimtų administracinės procedūros sprendimų matytųsi atsakovų neveikimas.

39. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

41. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

42. Savivaldybė mano, jog pirmosios instancijos teismas atidžiai įvertino Savivaldybės atsiliepimo motyvus bei pridėtus įrodymus.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad visos institucijos ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant tiek nupirkti iš pareiškėjos jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, tiek sumažinti keliamo triukšmo lygį. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti institucijų neveikimą.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

46. Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjos reikalavimo solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Susisiekimo ministerijos, ir Klaipėdos miesto savivaldybės 100 000 Eur neturtinę žalą.

48. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą sieja su jos gyvenamojoje aplinkoje, t. y. name adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, esama aplinkos tarša triukšmu, kurio šaltiniai yra akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje veikiančios įmonės.

49. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir jos skundą patenkinti.

50. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

51. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

52. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydama jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

55. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

56. Esminius ginčo santykių klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymas (toliau – Įstatymas), kuris nustato triukšmo prevencijos teisinius pagrindus, triukšmo valdymo subjektų teises, pareigas, triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarką, tame tarpe nustato triukšmo šaltinių valdytojų pareigas ir teises, savivaldybių institucijų kompetenciją, Susisiekimo ministerijos kompetenciją.

57. Kaip minėta, pareiškėja patirtą žalą sieja su akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje veikiančių įmonių skleidžiamu triukšmu. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 14 straipsnio 3 dalį triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Taigi triukšmo šaltinių valdytojai, šiuo atveju akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje veikiančios įmonės, o ne valstybinį triukšmo valdymą pagal savo kompetenciją įgyvendinančios institucijos (Susisiekimo ministerija ir Klaipėdos miesto savivaldybė, Įstatymo 4 straipsnis), yra atsakingos už tai, kad jų naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Todėl konstatuotina, jog pareiškėja dėl jos gyvenamojoje vietovėje nustatytų triukšmo ribinių dydžių viršijimo, turi teisę Civilinio kodekso nustatyta tvarka kelti atitinkamus reikalavimus triukšmo šaltinių valdytojams. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja reikalavimų triukšmo šaltinių valdytojams nėra iškėlusi, be to tokie reikalavimai būtų teismingi bendrosios kompetencijos teismui, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisakys.

58. Pareiškėja patirtos žalos atlyginimo siekia iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Susisiekimo ministerijos. Įstatymo 9 straipsnis apibrėžia Susisiekimo ministerijos kompetenciją triukšmo valdymo srityje. Pagal šią įstatymo normą Susisiekimo ministerija: (1) atlieka ne aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir oro transporto keliamo triukšmo valdymą, (2) sudaro ir tvarko ne aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir stambių oro uostų strateginius triukšmo žemėlapius ir Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendina ne aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir stambių oro uostų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, (3) nustato pavaldžių viešojo administravimo institucijų ir įmonių, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina, kompetenciją triukšmo valdymo srityje ir prižiūri, kaip ji įgyvendinama, (4) kartu su Aplinkos ministerija rengia ir tvirtina orlaivių triukšmo ribojimo taisykles, (5) reglamentuoja kelių transporto priemonių ir orlaivių variklių triukšmo ribinius dydžius, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija, (6) nustato transporto priemonių ir sudedamųjų transporto priemonių dalių atitikties triukšmo kontrolės teisės norminiams aktams vertinimo ir sertifikavimo tvarkos aprašą, (7) teikia informaciją triukšmo valdymo klausimais, (8) atlieka kitas triukšmo valdymo funkcijas, numatytas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose.

59. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad aglomeracija tai teritorija, kurioje gyvena daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių ir gyventojų tankumas atitinka urbanizuotos teritorijos gyventojų tankumą. Pareiškėjos gyvenamoji vieta yra Klaipėdos miestas, jos nurodyti triukšmo šaltiniai taip pat yra Klaipėdos mieste. Viešoje erdvėje pateikiami duomenys tvirtina, kad Klaipėdos mieste nuolatinių gyventojų yra apie 150 000 ( https://lt.wikipedia.org/wiki/Klaipėda#Gyventojai ), taigi pareiškėjos gyvenamoji vieta Įstatymo prasme patenka į aglomeraciją. Todėl ginčo santykiams Įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalys netaikytinos, nes šios normos reglamentuoja Susisiekimo ministerijos kompetencija triukšmo valdymo srityje ne aglomeracijose. Įstatymo 9 straipsnio 4, 5, 6 punktai susiję su orlaivių ir kelių transporto priemonių keliamu triukšmu, pareiškėja dėl šios rūšies transporto priemonių jokių argumentų nėra pateikusi, todėl konstatuotina kad Įstatymo 9 straipsnio 4, 5, 6 punktai nagrinėjamam ginčui taip pat nėra aktualūs. Dėl Įstatymo 9 straipsnio 3, 7 ir 8 punktuose numatytos Susisiekimo kompetencijos netinkamo vykdymo pareiškėja savo skunde jokių argumentų ar įrodymų nėra pateikusi.

60. Pareiškėjos skunde keliami argumentai dėl Susisiekimo ministerijos 2018 m. birželio 27 d. rašto nepagrįstumo nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs ir plačiau dėl jų nepasisakytina, nes minimo rašto teisėtumas, pagrįstumas buvo patikrinti teismine tvarka administracinėje byloje Nr. eI-3802-821/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu, o nagrinėjamoje byloje pareiškėja minėto Susisiekimo ministerijos rašto atžvilgiu jokių reikalavimų nėra iškėlusi.

61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo Susisiekimo ministerijos neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjos skunde nurodytais aspektais, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

62. Pareiškėja patirtos žalos atlyginimo siekia iš Klaipėdos miesto savivaldybės. Įstatymo 13 straipsnis nustato savivaldybės institucijų kompetenciją triukšmo valdymo srityje. Pagal šio straipsnio 1 dalį Savivaldybių tarybos: (1) aglomeracijose nustato tyliąsias aglomeracijos zonas ir tyliąsias gamtos zonas; ne aglomeracijose, atsižvelgdamos į vietos gyventojų apklausos rezultatus dėl tyliųjų zonų nustatymo poreikio, – tyliąsias viešąsias zonas ir tyliąsias gamtos zonas, (2) tvirtina triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisykles, (3) tvirtina triukšmo savivaldybės teritorijoje rodiklius, (4) tvirtina aglomeracijų strateginius triukšmo žemėlapius, aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir stambių oro uostų strateginius triukšmo žemėlapius ir aglomeracijų triukšmo prevencijos veiksmų planus, (5) tvirtina triukšmo prevencijos zonas, (6) nustato savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones (7) prižiūri, kaip savivaldybės vykdomosios institucijos, kiti pavaldūs viešojo administravimo subjektai įgyvendina funkcijas triukšmo valdymo srityje.

Pagal minėto straipsnio 2 dalį savivaldybių vykdomosios institucijos, kiti pavaldūs viešojo administravimo subjektai: (2) rengia teritorijų planavimo sprendinių, susijusių su triukšmo prevencija, viešą svarstymą, poveikio aplinkai vertinimo svarstymą, (3) atlieka teritorijų planavimo sprendinių, susijusių su triukšmo prevencija, analizę, vertinimą ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, (4) nustato muzikinių ir kitų masinių renginių, kuriuos organizuoja juridiniai ir fiziniai asmenys, trukmę ir leidžiamą statybos darbų pradžios ir pabaigos laiką, (5) sudaro aglomeracijų strateginius triukšmo žemėlapius, aglomeracijose esančių pagrindinių kelių ruožų, pagrindinių geležinkelio kelių ruožų ir stambių oro uostų strateginius triukšmo žemėlapius ir aglomeracijų triukšmo prevencijos veiksmų planus, (6) įgyvendina savivaldybės tarybos patvirtintuose savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, (7) įgyvendina triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, įtrauktas į regionų plėtros planus, (8) organizuoja triukšmo stebėsenos (monitoringo) tyliosiose zonose atlikimą, (9) vykdo triukšmo, kylančio atliekant statybos darbus gyvenamosiose patalpose ir gyvenamosiose teritorijose, kontrolę Vyriausybės nustatyta tvarka, atlieka triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių laikymosi kontrolę, (10) atlieka kitas triukšmo valdymo funkcijas, numatytas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose.

63. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T2-211 „Dėl uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. tęsinio ir Senosios Smiltelės g., Klaipėdoje, detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. tęsinio ir Senosios Smiltelės g., Klaipėdoje, detalųjį planą, pagal kurio aiškinamąjį raštą, nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), patenka į naujos (duomenys neskelbtini) g. statybos zoną, 18 butų gyventojai iškeldinami.

- Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2015 m. liepos 29 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-816 kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrę ir į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą su prašymu inicijuoti visus būtinus veiksmus, įskaitant (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcijos techninio projekto rengimą, siekiant (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų išpirkimo uosto reikmėm ir gyventojų iškeldinimo.

- Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. (4.39E.)-R2-1818 kreipėsi į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją, nurodydamas, jog (duomenys neskelbtini) gatvė yra privažiuojamasis kelias prie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, todėl prašė informuoti apie galimybę Direkcijai finansuoti Savivaldybės vykdytiną (duomenys neskelbtini) pastatų paėmimą visuomenės poreikiams, numatant šių pastatų griovimą (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcijos projekto pirmame etape.

- Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2018 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T2-232 pavedė Administracijos direktoriui organizuoti nekilnojamojo turto – gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuosavybės teise priklausančio fiziniams ir juridiniams asmenims, pirkimą.

- Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru derino projektą „Dėl naktinio traukinių eismo apribojimo AB „Lietuvos geležinkeliai” geležinkelio kelyno Nr. 201 atkarpoje, esančioje šalia (duomenys neskelbtini) gatvės namų Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų, Klaipėdoje”, kuriuo siūloma riboti eismą geležinkeliu bei prašė apsvarstyti galimybę inicijuoti žemės naudojimo teisės nutraukimą.

- Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2013 m. sausio 31 d. raštu Nr. (31.1)-RS2-88 kreipėsi į Direkciją su prašymu pateikti Administracijai derinimui triukšmo prevencijos veiksmų planą, jų tarpe ir gyventojų iškeldinimo iš gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) priemones.

- Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2014 m. liepos 22 d. raštu Nr. (4.39.)-R2-2460 kreipėsi į AB „Lietuvos geležinkeliai” nurodydamas, jog kreipiasi pakartotinai, iki šiol nėra gavęs atsakymo, todėl pakartotinai prašė pateikti derinimui Triukšmo prevencijos veiksmų Klaipėdos mieste planą.

- Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2013 m. kovo 4 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-218 informavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą, jog TVĮ 27 straipsnyje nustatyta tvarka turės riboti nakties metu traukinių eismą geležinkelio kelynu Nr. 201 ir krovos darbus UAB „Klaipėdos Smeltė” teritorijoje, jei artimiausiu metu nebus spręstas klausimas dėl sukeliamo triukšmo ir vibracijos mažinimo (duomenys neskelbtini) gatvėje gyvenamojoje aplinkoje.

- Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2013 m. kovo 12 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-244 kreipėsi į Direkciją ir AB „Lietuvos geležinkeliai” su prašymu informuoti apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarybos 2012 m. lapkričio 16 d. posėdyje priimtų sprendimų (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamajai aplinkai normalizuoti įgyvendinimą.

64. Byloje surinkti ir šios nutarties 63 pastraipoje nurodyti įrodymai patvirtina, kad Klaipėdos miesto savivaldybė bei jos institucijos vykdė Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4, 6, 7 punktuose, 2 dalies 2, 5, 6, 7 punktuose numatytas savivaldos funkcijas triukšmo valdymo srityje. Aplinkybės, jog dalis triukšmo prevencijos priemonių nėra įgyvendinta (pvz. neiškeldinti gyventojai iš numatytų pastatų), nepaneigia to, jog Klaipėdos miesto savivaldybės institucijos buvo pakankamai aktyvios siekiant užtikrinti gyvenamosios aplinkos Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) g. normalizavimą, ir kad numatytos triukšmo priemonės neįgyvendintos ne dėl savivaldybės institucijų kaltės.

65. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktuose bei 2 dalies 3, 4, 8, 9 punktuose numatytos savivaldybės institucijų kompetencijos triukšmo valdymo srityje, nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes nėra susijusios su triukšmo valdymu, kurio šaltiniai yra nurodyti nagrinėjamoje byloje.

66. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjos skunde nurodytais aspektais, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjos naudai iš Klaipėdos miesto savivaldybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

67. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė