2020-03-25 Nr. AB-6059-3-61-3-01665-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-368-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01665-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. sausio 2 d., kai buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimų. Nors kameroje asmenys buvo kalinami po du, tačiau dėl baldų išdėstymo būdavo ankšta. Kamerose nebūdavo ventiliacijos, todėl vėdindavosi per langus, buvo drėgna ir tamsu, lakstė tarakonai, tualetas nuo gyvenamojo ploto buvo atitvertas tik žema tvorele.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką, atsakovo atstovas nurodė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui tenkančio ploto kameroje reikalavimas galėjo būti pažeistas, tačiau administracija stengiasi pagal galimybes kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Asmenų stebėjimas vykdomas, siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, tai taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovo atstovas nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo T. Č. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Kitą dalį skundo atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2018 m. sausio 1 d. kalėdamas Lukiškių TI-K.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčui už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2018 m. sausio 1 d. taikytini laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kamerų tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas Įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 230 parų buvo laikomas nežymiai pažeidžiant įstatymu nustatytą minimalų (3,6 kv. m) vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą.

8. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo perkelti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovą atstovaujančios institucijos argumentus, be kita ko, iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas perpildytose kamerose, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu (dalį laikotarpio) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), 14.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas neįrodė priešingai (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m pertvara), todėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimas laikytas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

10. Vadovaudamasis HN 134:2015 17 punktu, teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

11. Dėl higienos sąlygų kamerose pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo drėgna, tamsu, buvo tarakonų. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameros Nr. 147, kurioje pareiškėjas buvo perkeltas 2016 m. spalio 6 d. (patikrinimas vyko nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. spalio 6 d., I t. b. l. 56), būklę. Iš patikrinimo akto matyti, kad tarakonų, graužikų vizualiai nebuvo nustatyta, oro drėgmės, šviesos rodikliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atstovas pateikė duomenis apie kameros Nr. 269, kurioje pareiškėjas buvo perkeltas 2017 m. lapkričio 6 d. (patikrinimas vyko nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d., I t. b. l. 106), būklę. Iš patikrinimo akto matyti, kad buvo nustatyti pažeidimai – vizualiai matomas pelėsis.

12. Daugiau duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklę atsakovo atstovas nepateikė. Šiuo aspektu teismas pastebėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kitų, t. y. daugumos, kamerų būklę, todėl darė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką.

13. Iš Lukiškių TI-K pranešimo (I t. b. l. 25) nustatyta, kad Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K organizuojamu tarakonų ir kitų graužikų naikinimu.

14. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, šiais aspektais pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas prašomą priteisti sumą sumažino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 700 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K pažymi, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė kompensacija kompensuotų jam galimai padarytą žalą. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių ir priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir pareiškėjui sukeltos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas nemotyvavo, kodėl, teismo nuomone, pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

17. Pareiškėjas T. Č. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K yra valstybinė kalinimo įstaiga, todėl ji turi laikytis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Pareiškėjas akcentuoja, kad kamerose jam trūko ploto, be to, dar buvo baldai, kurie užėmė daug vietos. Pareiškėjas pažymi, kad tualetas nebuvo tinkamai atitvertas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. Č. kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 1 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

21. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad galbūt pažeistai pareiškėjo teisei apginti pakaktų vien pažeidimo pripažinimo.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 230 parų buvo laikomas nežymiai pažeidžiant įstatyme nustatytą minimalų (3,6 kv. m) vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, taip pat ginčo laikotarpiu buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir pažeidžiant pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką, ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui turinčio tekti minimalaus kameros ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir higienos normų reikalavimų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

24. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

26. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

27. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius