2025-09-03 Nr. AB-13571-3-61-3-02604-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-719-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02604-2025-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir juridinių faktų pripažinimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2025 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (19.22-10) RAA-1929 (toliau – ir Sprendimas) apskaičiuoti mokestinę prievolę V. S. mokesčių administratoriaus iniciatyva, kuriuo V. S. apskaičiuota akcizų mokestinė prievolė 23 053 Eur (FR1119 forma); 2) pripažinti, kad pareiškėjui nekyla prievolė mokėti akcizo mokesčio už konfiskuotas ir sunaikintas neteisėtai disponuotas prekes ir panaikinti visas iš skundžiamo Sprendimo kylančias pasekmes.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. S. skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1, 3 p.).

Teismas iš pareiškėjo skundo ir skundžiamo Sprendimo turinio nustatė, kad Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 104¹ straipsniu, Sprendimu mokesčių administratoriaus iniciatyva apskaičiavo pareiškėjui 23 053 Eur akcizų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. teismo baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. e1-1922-1128/2024. Sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pasirinktinai Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Regionų administraciniam teismui.

Vadovaudamasis MAĮ 2 straipsnio 22 dalimi, 145 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo keliamas ginčas priskirtinas mokestiniams ginčams, kuriam yra nustatyta privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra priimtas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokestinio ginčo, todėl pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnį pareiškėjas privalo pasinaudoti privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, t. y. dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kreiptis į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nurodyta MAĮ 104¹ straipsnio 5 dalyje įtvirtinta tvarka suteikianti teisę mokesčių mokėtojui skųsti mokesčių administratoriaus sprendimus ABTĮ įtvirtinta tvarka, šiuo atveju negali būti taikoma, nes pagal MAĮ 146 straipsnio 1 dalį ABTĮ nustatyta tvarka gali būti skundžiami sprendimai, kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Sprendimu mokestinis ginčas išspręstas iš esmės – pareiškėjui priskaičiuotas mokėtinas akcizas mokesčių administratoriaus iniciatyva, todėl ginčas yra mokestinis ir nepatenka į MAĮ 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sprendimų rūšis.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad Sprendime nurodyta kitokia jo apskundimo tvarka, negali paneigti mokestinio ginčo esmės – tai gali būti pagrindu atnaujinti skundo padavimo Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsisakė priimti pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu – pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad dėl Sprendimo privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka jis turi kreiptis į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (ABTĮ 33 str. 3 d.).

Dėl antrojo skundo reikalavimo teismas nurodė, kad jis neatitinka ABTĮ reikalavimų, t. y. pareiškėjas iš esmės prašo konstatuoti faktinę aplinkybę, kas nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl atsisakė šį skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas V. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartį ir įpareigoti Regionų administracinį teismą priimti pareiškėjo skundą bei jį nagrinėti teisme.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčą laikė mokestiniu, kuris reikalauja privalomos ikiteisminės apskundimo tvarkos. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas nesant jokio mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo procedūros – sprendimu tiesiogiai nustatyta akcizo prievolė pagal baudžiamojoje byloje konstatuotas aplinkybes. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas ginčą formaliai priskyrė mokestinių ginčų kategorijai, remdamasis MAĮ 2 straipsnio 22 dalimi ir 145 straipsnio 1 dalimi. Šios nuostatos apibrėžia mokestinį ginčą plačiai, kaip bet kokį atvejį, kai mokesčių mokėtojui apskaičiuojamas naujas mokestis, nepaisant apskaičiavimo būdo. Tačiau toks formalus aiškinimas netinkamai pritaikytas šioms specifinėms aplinkybėms – pareiškėjo atveju nevyko įprasta mokestinio ginčo procedūra (nebuvo atlikta patikrinimo, nesurašytas patikrinimo aktas ir kt.), todėl ginčas neturėtų būti vertinamas kaip tipinis mokestinis ginčas, kuriam privalomas išankstinis nagrinėjimas ne teisme. Teismas turėjo įvertinti ginčo ypatumus, o ne vien formalią mokesčio apskaičiavimo aplinkybę.

Pareiškėjas akcentuoja, kad apskundimo tvarka buvo numatyta skundžiamame Sprendime. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendime nurodytos apskundimo alternatyvos nebuvo koreguotas vėlesniu Inspekcijos sprendimu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buvo apskundęs kitą tapačiomis aplinkybėmis priimtą Inspekcijos sprendimą (2025 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (19.22-10) RAA-1485), kuriuo taip pat buvo apskaičiuota akcizo mokestinė prievolė už konfiskuotas prekes ir šis skundas 2025 m. kovo mėn. buvo priimtas teisme ir jam iškelta administracinė byla Nr. eI3-10237-1066/2025.

Pareiškėjas nurodo, kad kitoje administracinėje byloje, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. eAS-460-1047/2025, pats atsakovas išdėstė poziciją, jog pareiškėjui susiklosčiusioje situacijoje mokestinis ginčas apskritai nesusiformuoja. Tai reiškia, kad net mokesčių administratoriaus nuomone, sprendimas apskaičiuoti mokestį už konfiskuotas prekes nėra tipinis mokestinio ginčo objektas, kuriam privaloma taikyti MAĮ nustatytą ikiteisminę ginčų procedūrą. Ši aplinkybė ypatingai pabrėžtina, nes pirmosios instancijos teismas, priešingai, vertino ginčą kaip mokestinį ir reikalavo kreiptis į centrinį mokesčių administratorių ir MGK. Jeigu pats atsakovas analogiškoje byloje pripažįsta, kad ginčas neturėtų būti vertinamas kaip mokestinis (suprantant, jog nėra tradicinio mokestinio ginčo proceso), nėra pagrindo teismui ignoruoti tokios pozicijos. Priešingai, tai sustiprina pareiškėjo argumentus, kad jo atveju tiesioginis kreipimasis į teismą yra priimtinas ir tinkamas teisių gynimo būdas.

Pareiškėjas pažymi, kad Inspekcija neatliko mokestinio patikrinimo ir nesurašė patikrinimo akto – tipinė mokestinio ginčo procedūra nebuvo suformuota. Ginčo Sprendimas buvo priimtas administratoriaus iniciatyva, remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, taikant MAĮ 104¹ straipsnį. Šiuo atveju nebuvo pradėta įprasta mokestinio ginčo procedūra: Inspekcija neorganizavo jokio mokestinio patikrinimo ir nesurašė patikrinimo akto, kurį mokesčių mokėtojas paprastai turi teisę ginčyti administracine tvarka. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jokia vidine mokestinio ginčo stadija (jis negalėjo teikti prieštaravimų patikrinimo aktui ar pan.), kadangi sprendimas apskaičiuoti mokestį buvo priimtas vienkartiniu aktu ex officio (pagal pareigas). Todėl šiuo atveju faktiškai nebuvo suformuotas toks ginčo procesas, kokį numato MAĮ 147 straipsnis (ginčo nagrinėjimas centriniame mokesčių administratoriaus lygyje) – pareiškėjas iš karto atsidūrė galutinėje situacijoje, kur jo mokestinė prievolė nustatyta galutiniu administraciniu sprendimu. Pareiškėjo įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis reikalauti dar kartą inicijuoti ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka reikštų bereikalingą proceso vilkinimą ir formalumą, nes ginčas iš esmės jau išspręstas Inspekcijos sprendimu. Pareiškėjo tiesioginis kreipimasis į teismą yra logiškas ir pagrįstas siekiant operatyvaus teisinio patikrinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) panaikinti Inspekcijos 2025 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (19.22-10) RAA-1929 (Sprendimas) apskaičiuoti mokestinę prievolę V. S. mokesčių administratoriaus iniciatyva, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota akcizų mokestinė prievolė 23 053 Eur (FR 1119 forma); 2) pripažinti, kad pareiškėjui nekyla prievolė mokėti akcizo mokesčio už konfiskuotas ir sunaikintas neteisėtai disponuotas prekes ir panaikinti visas iš skundžiamo Sprendimo kylančias pasekmes.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamos bylos ginčas yra mokestinis, bei, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo procedūra, pareiškėjo skundo pirmąjį reikalavimą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, o skundo antrąjį reikalavimą – ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas, nepritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ginčą laikė mokestiniu, kuris reikalauja privalomos ikiteisminės apskundimo tvarkos. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas nesant jokio mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo procedūros – sprendimu tiesiogiai nustatyta akcizo prievolė pagal baudžiamojoje byloje konstatuotas aplinkybes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apskundimo tvarka buvo numatyta skundžiamame Sprendime. Pati Inspekcija laikosi pozicijos, kad susiklosčiusioje situacijoje mokestinis ginčas apskritai nesusiformuoja. Anot pareiškėjo, jis buvo apskundęs kitą tapačiomis aplinkybėmis priimtą Inspekcijos sprendimą (2025 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (19.22-10) RAA-1485), kuriuo taip pat buvo apskaičiuota akcizo mokestinė prievolė už konfiskuotas prekes ir šis skundas 2025 m. kovo mėn. buvo priimtas teisme ir jam iškelta administracinė byla Nr. eI3-10237-1066/2025.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vieni iš tokių atvejų – pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.); skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje skundžiamas Inspekcijos 2025 m. balandžio 11 d. sprendimas apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 Nr. (19.22-10) RAA-1929, pagal kurį, vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsniu, pareiškėjui apskaičiuotas akcizų mokestis ir nustatyta mokestinė prievolė pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. teismo baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. e1-1922-1128/2024 (viso 23 052 Eur).

MAĮ 1041 straipsnis nustato mokestinės prievolės nustatymą mokesčių mokėtojui nepateikus deklaracijos. Mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti, kad būtų įvykdyta nedeklaruota mokestinė prievolė, centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi teisę savo sprendimu nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Mokestinės prievolės dydis nustatomas pagal ankstesnių mokesčių mokėtojo pateiktų to mokesčio deklaracijų duomenis ir (arba) kitą mokesčių administratoriui šio ir kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka šio mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją (1 p.). Skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo šio straipsnio nustatyta tvarka nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę nagrinėjami šio Įstatymo 146 straipsnyje nustatyta tvarka (5 p.).

MAĮ 145 straipsnio (Mokestinių ginčų procedūra) 1 dalis nustato, kad mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.

MAĮ 146 straipsnio (Kitų mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimo tvarka) 1 dalyje nurodyta, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Aiškinant aptartą teisinį reguliavimą sistemiškai, teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčio administravimo subjekto sprendimai priimti pagal MAĮ 1041 straipsnį nagrinėjami MAĮ 146 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. ABTĮ nustatyta tvarka pateikiant skundą teismui, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pagrįstai dėl skundžiamo Sprendimo pateikė skundą teismui. Ar nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti MAĮ 1041 straipsnį yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje proceso stadijoje, sprendžiant skundo priėmimo klausimą, nevertinamas. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skundu taip pat prašė pripažinti, kad jam nekyla prievolė mokėti akcizo mokesčio už konfiskuotas ir sunaikintas neteisėtai disponuotas prekes bei panaikinti visas iš skundžiamo Sprendimo kylančias pasekmes. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas iš esmės prašo konstatuoti faktinę aplinkybę, kas nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, atsisakė šį skundo reikalavimą priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė savarankiškų argumentų šiuo aspektu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad skundo reikalavimu, kuriuo prašoma tik pripažinti tam tikrus atsakovo veiksmus neteisėtais, yra nesiekiama išspręsti ginčą ir tokio reikalavimo patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo. Teismas gali nagrinėti tik tokias bylas, kuriose siekiama realiai apginti pažeistas teises ar teisėtus interesus, padarant konkretų poveikį atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams (panaikinant aktą, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiant žalos atlyginimą ar pan.) (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010, 2020 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eR-110-525/2020).

Kadangi antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė pripažinti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtas skundo reikalavimas pagrįstai pripažintas kaip nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Kita vertus antrame skundo reikalavime taip pat prašoma panaikinti visas iš skundžiamo Sprendimo kylančias pasekmes. Teismui panaikinus skundžiamą Sprendimą, kartu išnyktų ir iš jo kylančios pasekmės, todėl teisėjų kolegijos vertinimu ši skundo reikalavimo dalis yra perteklinė.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo pirmąjį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o tikrinamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje atsisakyta priimti skundo dalį dėl Inspekcijos 2025 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (19.22-10) RAA-1929 panaikinimo, yra panaikinama ir šio skundo reikalavimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą nutarties dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. S. skundo dalį dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (19.22-10) RAA-1929 panaikinimo, panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė