2016-01-25 Nr. AB-1773-3-65-3-00281-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2257-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00281-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, paskiriant advokatą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai remiamasi aplinkybe, jog jam antrinė teisinė pagalba teikiama dvejose bylose. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (1.7)-S-895-1080-15 ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-02660 buvo nuspręsta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tačiau minėtuose sprendimuose nurodytose bylose antrinę teisinę pagalbą teikti paskirti advokatai savo darbą jau atliko, todėl nėra jokio teisinio pagrindo laikyti, jog advokatai šiuo metu atstovauja pareiškėjo interesams.

Pareiškėjo teigimu, tokia situacija užkerta jam kelią siekti teisinės pagalbos teikimo kitose bylose. Atsisakius pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, buvo apribota pareiškėjo teisė ginti savo teises ir interesus teisme. Pareiškėjo nuomone, advokato, kuris teisiniais būdais siektų profesionalaus bylos išnagrinėjimo, dalyvavimas administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 yra būtinas norint, kad byla būtų išnagrinėta teisingai ir nešališkai, nes pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo ir negali kokybiškai gintis. Pareiškėjas prašė atsakingai, objektyviai, skaidriai, nešališkai įvertinti išdėstytas aplinkybes ir ginčą išspręsti vadovaujantis visais Lietuvos Respublikos įstatymais, tarptautiniais teisės aktais ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti.

Atsakovas nurodė, kad Skyrius 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pripažino Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, netekusiu galios, suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 ir paskyrė advokatą Irmantą Tumą. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo ginčyti Sprendimą, kadangi jis yra panaikintas, o pareiškėjui jo pageidautoje byloje teikiama antrinė teisinė pagalba.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Skyrių su 2015 m. liepos 7 d. prašymu, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 bei antrinei teisinei pagalbai teikti skirti advokatą Irmantą Tumą. Minėtame prašyme pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc., jis nesutinka apmokėti kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Skyrius Sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015, nes konstatavo, kad nors pareiškėjas atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį, tačiau Sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama dvejose bylose, todėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybė garantuoja ir apmoka 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Teismas taip pat nustatė, kad Skyrius 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pripažino Sprendimą netekusiu galios, nutarė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 bei teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatą Irmantą Tumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju spręstinas klausimas dėl individualaus administracinio akto, kuris, priėmus pareiškėjo skundą nagrinėti teisme, buvo panaikintas, panaikinimo teismine tvarka.

Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, privalo nustatyti ne tik tai, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, bet taip pat ir tai, ar šios teisės ir interesai objektyviai yra pažeisti. Tik nustačius minėtas aplinkybes pareiškėjo teisės gali būti apgintos vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų, o tokių aplinkybių nenustačius, skundas (prašymas) atmetamas pagal ABTĮ 88 straipsnio 1 punktą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią tam tikrų faktinių duomenų pripažinimas ar paneigimas negali būti laikomas skundo reikalavimu; administracinių bylų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) gynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo; tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pačiam atsakovui panaikinus (pakeitus) administracinį aktą ir tuo užtikrinus pareiškėjo skundu keliamus siekius, administracinėje byloje nėra pagrindo vertinti pareiškėjo skundo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bei sprendimai administracinėse bylose Nr. A-14-261/2007; Nr. AS-146-669/2009; Nr. A-662-2481/2012; Nr. A-146-2784/2012 ir kt.).

Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas, žinodamas, jog atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios panaikino Sprendimą ir pagal 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pareiškėjui jo prašoma antrinė teisinė pagalba yra teikiama, ir neatsisakydamas skundo, o teismo posėdyje prašydamas, kad teismas įvertintų Sprendimo teisėtumą, iš esmės siekė tam tikrų faktų pripažinimo. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimas yra panaikintas, o pareiškėjo skundo reikalavime nurodyti veiksmai, kuriuos jis prašė teismo įpareigoti atsakovą atlikti, yra atliekami, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundu keliami tikslai yra pasiekti, skundo objekto nebeliko, todėl pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimas teismo sprendimu nereikštų asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, o Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo konstatavimas (ar nekonstatavimas) negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir sprendimu dėl bylos esmės. Teismo vertinimu, nagrinėjamojoje byloje neliko pagrindo vertinti skundu pareikštų reikalavimų teisėtumo bei pagrįstumo, dėl to teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti ir tenkinti jo (pareiškėjo) skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas dėl jame išdėstytų išvadų neatitinka teisėtumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir padorumo principų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, privalėjo vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais bei pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas ir tinkamas išvadas, tačiau pasielgė priešingai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo, neišaiškino bei neįvertino byloje surinktų ir nesurinktų reikšmingų duomenų, taip pažeisdamas ABTĮ 57, 79 ir 81 straipsnių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nešališkumo, skaidrumo, nepriklausomumo ir bylų nagrinėjimo teisėtumo principais, nes nesiaiškino ir neanalizavo priežasčių ir kitų svarbių aplinkybių, kurios galėjo būti svarbios priimant nešališką ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, nes iš visų surinktų ir nesurinktų įrodymų išrinko tik tam tikrus įrodymus, kuriuos interpretavo atsakovo naudai. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nebuvo suteikta jo prašytu laiku.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam 2015 m. balandžio–liepos mėnesiais teko keturis kartus kreiptis į Skyrių su prašymais dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, ignoruodamas pareiškėjo prašymus, pažeidė diskrecijos teisę, o antrinę teisinę pagalbą suteikė tik kreipusis į teismą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesivadovavo konstituciniais principais, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, suvaržė pareiškėjo gynybos ir įrodinėjimo teises bei elgėsi šališkai. Pareiškėjo nuomone, atliktas įrodymų vertinimas neatitinka ABTĮ suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nerūpestingas ir pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą, nes du rašytiniai pareiškėjo pateikti prašymai buvo netenkinti. Pareiškėjo teigimu, atsakovo elgesys su pareiškėju peržengė visas ribas, nes atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, t. y. atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal pirmą jo prašymą, o ne tada, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui R. K. suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje.

Byloje nustatyta, kad Skyriuje 2015 m. liepos 9 d. buvo užregistruotas pareiškėjo 2015 m. liepos 7 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje (su priedais) (b. l. 36–45). Prašyme nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba yra reikalinga teismo proceso metu ginant pareiškėjo pažeistas kalinimo teises ir kad teismo posėdis administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 numatytas 2015 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme. Skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 (b. l. 6–7), nes nustatė, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama dvejose bylose pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (1.7)-S-895-1080-15 ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-02660 (b. l. 46–47), o pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, 2015 m. liepos 31 d. išsiuntė paštu Panevėžio apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas ne tik panaikinti Sprendimą, bet ir įpareigoti Skyrių skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, paskiriant advokatą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 (b. l. 2–3). Skyrius 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pripažino Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, netekusiu galios, nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015 (parengti procesinius dokumentus ir atstovauti pirmosios instancijos teisme) bei paskyrė advokatą Irmantą Tumą (b. l. 15). Atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą pateikė pirmosios instancijos teismui minėtą Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir, atsižvelgęs į jo turinį, prašė bylą nutraukti (b. l. 12–16).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nes nustatė, kad Sprendimas yra panaikintas, o pareiškėjo skundo reikalavime nurodyti veiksmai, kuriuos jis prašė teismo įpareigoti atsakovą atlikti, yra atliekami, t. y. pareiškėjo skundu keliami tikslai yra pasiekti, o skundo objekto nebeliko. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimų patenkinimas teismo sprendimu nereikštų asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu ir teigia, kad jo skundas turėjo būti patenkintas, nes atsakovo elgesys su pareiškėju peržengė visas ribas, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas ir pažeidė proceso teisės nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 Sprendimas, kurį šioje byloje ginčija pareiškėjas, dar iki pirmosios instancijos teismo posėdžio, įvykusio 2015 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 57–59), buvo pripažintas netekusiu galios. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju spręstinas klausimas dėl individualaus administracinio akto, kuris, priėmus pareiškėjo skundą nagrinėti teisme, buvo panaikintas, panaikinimo teismine tvarka. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjui Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 turinys buvo žinomas, tačiau pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje savo skundą palaikė, nurodydamas, kad Skyrius sprendimą panaikino tik po pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą su skundu dėl Sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad Sprendimo priėmimas sukėlė jam nepatogumus, todėl teismas turėtų išaiškinti, ar Sprendimas buvo teisėtas, ar Skyrius tinkamai atliko savo pareigas ir ar pažeidė pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija, vertindama minėtus pareiškėjo argumentus, pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-466/2007 yra atkreipęs dėmesį, jog teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, besikreipusio teisminės gynybos asmens teises ar įstatymų saugomus interesus gali apginti tik tuo atveju, kai viešojo administravimo sistemos subjektai nepagrįstai ir neteisėtai atsisako atlikti jų kompetencijai pagal teisės aktus priskirtas užduotis bei funkcijas. Viešojo administravimo subjektui pačiam pašalinus trukdžius dėl ginčijamos teisės realizavimo, teismas nebeturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų tik patvirtinta pareiškėjo ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas. Priešingu atveju nebūtų paisoma teismo socialinės ir konstitucinės paskirties.

Pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus; tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1116-822/2015). Iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, siekė, jog būtų panaikintas, jo nuomone, neteisėtas ir nepagrįstas Sprendimas, kuris užkirto pareiškėjui kelią gauti antrinę teisinę pagalbą jo nurodytoje administracinėje byloje, ir atsakovas būtų įpareigotas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, realizuodamas teisę kreiptis į teismą, siekė apginti, jo nuomone, pažeistą teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Pažymėtina, jog asmuo, reikšdamas reikalavimus administracinėje byloje, turi nurodyti, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti ginčijamo akto atitinkamomis dalimis ir kaip jie bus apginti reikalavimus patenkinus, t. y. nurodyti, kaip skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis pasikeistų. Šios materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-376/2014).

Iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas net po Sprendimo pripažinimo netekusiu galios ir sprendimo suteikti pareiškėjui prašytą antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje priėmimo siekia, jog teismas įvertintų atsakovo veiksmų sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui teisėtumą. Tačiau įvertinusi pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, kad atsakovui priėmus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627, pareiškėjo skunde kelti reikalavimai buvo patenkinti, o pareiškėjo skundo tikslai – pasiekti.

Pažymėtina, kad administracinių bylų teisena yra siekiama greitai ir teisingai išspręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, kaip tai nustato ABTĮ 3 straipsnis. Laikydamiesi šių principinių nuostatų visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypač priešingus interesus turinčių byloje asmenų teisių ir interesų, privalo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, taip yra užtikrinamas administracinio proceso tikslų įgyvendinimas, atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Taigi proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-257-858/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2995/2012 yra pažymėjęs, kad turi būti užtikrintas racionalus ir veiksmingas teismo darbas.

Pagal ABTĮ 72 straipsnį atsiliepime į skundą (prašymą) atsakovas nurodo, ar jis sutinka, ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, tačiau ABTĮ nėra įtvirtinto draudimo atsakovui patenkinti skundo reikalavimus pareiškėjui padavus prašymą (skundą) teismui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 str.), tokiu atveju byla nutraukiama pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai patenkinus skundo reikalavimus, pareiškėjas tęsia bylinėjimąsi, paprastai yra nesuderinama su administracinio proceso šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas po Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 priėmimo skundo neatsisakė, bet dar ir inicijavo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, nors, kaip jau minėta, pareiškėjo skunde kelti reikalavimai buvo patenkinti, o pareiškėjo skundo tikslai – pasiekti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad po Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 priėmimo šios bylos ginčo dalyko nebeliko, o kartu išnyko ir pareiškėjo materialusis teisinis suinteresuotumas, t. y. aiškiai identifikuojamas interesas apginti objektyviai egzistuojančią, bet ne tariamą, subjektinę teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į po skundo padavimo pasikeitusią faktinę situaciją, t. y. į Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 priėmimą ir jo sukeliamas pasekmes, pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimas teismo sprendimu nereikštų asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, nes pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, t. y. byloje keliamų reikalavimų išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialiojo teisinio santykio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-730-492/2015). Šiuo atveju Skyrius po skundo pateikimo teismui priėmė sprendimą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą jo pageidautoje administracinėje byloje, todėl konstatuotina, jog reikalavimas įpareigoti skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra nebeaktualus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Sprendimo neigiamas poveikis tarp administracinės bylos šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams yra pasibaigęs, taigi skundo nagrinėjimas tik dėl formalaus Sprendimo panaikinimo nebūtų suderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu, nes tai reikštų tam tikrų faktų pripažinimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką materialiųjų teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (pvz., 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1613-662/2015). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde yra išdėstyti abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą, bylą nagrinėjusio teismo šališkumą, nepagrįstą pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdyje pareikštų prašymų atmetimą. Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.).

Pareiškėjas bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos šališkumą sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pareiškėjo nuomone, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atmetė pareiškėjo teismo posėdyje pareikštus prašymus ir nesiaiškino bei neanalizavo priežasčių ir kitų svarbių aplinkybių, kurios galėjo būti svarbios priimant nešališką ir teisėtą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir įvertino byloje surinktus dokumentus tiek, kiek buvo būtina atsižvelgiant į byloje nagrinėtinus klausimus.

Išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė ir motyvuotai atmetė pareiškėjo pateiktus prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, kviesti liudytoją, išreikalauti įrodymus. Atsižvelgusi į bylos nagrinėjimo ribas, kurias savo skunde suformuluodamas reikalavimus apibrėžė pats pareiškėjas, ir susiklosčiusią faktinę situaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesiaiškino pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų papildomų aplinkybių ir neatliko Skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 priėmimo priežasčių analizės, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjų, nagrinėjusių šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai be jokio pagrindo teigia, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo abstrakčiu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo nerūpestingai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė