9ba537ef-5cd8-49da-a1fe-92207dd4e22e · Kauno apygardos teismas

?Pranešėja D Baudžiamoji byla Nr. 1A-241-348/2019 Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00566-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.4. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. birželio 5 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko sekretoriaujant Sigitai Vaičiulytei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, nuteistajai G.

P., jos gynėjui advokatui RamÅ«nui Mikulskui, nukentėjusiųjų, civilinių ieÅ¡kovų G. P. ir S. P. atstovei advokatui Raimundui Jurkai, civilinio atsakovo VÅ¡Ä® „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Vytautui Klimavičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų – civilinių ieÅ¡kovų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G.

P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams; pripažinta kalta pagal BK 229 straipsnį ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės  subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir G. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, 682 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams.

Bausmės vykdymo atidėjimo metu G. P. įpareigota neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo ir jai uždrausta 3 (trejus) metus treniruoti nepilnamečius. Civiliniai ieÅ¡kiniai tenkinti iÅ¡ dalies – iÅ¡ vieÅ¡osios įstaigos (VÅ¡Ä®) „(duomenys neskelbtini)“ priteista G. P. ir S. P. 5 259,08 Eur turtinei žalai atlyginti ir kiekvienam po 23 000 Eur neturinei žalai atlyginti; K. P. priteista 7 000 Eur neturinei žalai atlyginti nustatant, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise disponuos įstatyminiai jo atstovai – tėvai.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. G. P. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį nuteista už tai, kad, bÅ«dama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y., pagal darbo sutartį dirbdama vieÅ¡ojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)trenere ir pagal Å¡ios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintÄ trenerio pareigybės apraÅ¡ymÄ bÅ«dama atsakinga už sportininkų saugumÄ , gyvybę bei poilsio režimÄ , netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

G. P. 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 val. (duomenys neskelbtini) slėnio teritorijoje, dviračių treniruotės metu, pažeisdama tuo metu galiojusios Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) redakcijos (galiojimas nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) 63 punkto reikalavimÄ â€žvažiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o iÅ¡laikiusiems atitinkamÄ mokymo kursÄ ir turintiems mokymo įstaigos iÅ¡duotÄ pažymėjimÄ , - ne jaunesniems kaip 12 metų amžiaus asmenims“, neužtikrindama saugių treniravimosi sÄ lygų, iÅ¡važiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į keliÄ , einantį miÅ¡ku nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gatvės, kur 11 metų amžiaus ugdytinė K.

P., prasilenkdama su prieÅ¡prieÅ¡iais atvažiuojančia sunkiasvore autotransporto priemone „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančia UAB „E.“, griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvÄ ir taip mirtinai sužalota. Dėl atsiradusių pasekmių didelės neturtinės žalos patyrė K. P. tėvai S. P. ir G. P..

2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas G. P. atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį, konstatavo, kad jos kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma, įvertinus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių viseto iÅ¡nagrinėjimu.

3. Kauno apygardos teismas, iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus, 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu panaikino Alytaus apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį, kuriuo G. P. pripažinta kalta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, BK 229 straipsnį ir priėmė naujÄ nuosprendį, kuriuo G.

P. dėl kaltinimų pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį iÅ¡teisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo G. P. ir nukentėjusiosios S. P. civilinį ieÅ¡kinį dėl 8 342,08 Eur turtinės žalos atlyginimo S. P. ir G. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo S. P., 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo G. P. ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo K. P. paliko nenagrinėtÄ . Apygardos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju KET 63 straipsnio pakeitimas turi reikÅ¡mės BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos nusikalstamumui, kadangi Å¡iuo metu, prižiÅ«rint suaugusiajam, važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims, o nukentėjusioji K.

P. įvykio metu buvo 11 metų amžiaus. Pripažintina, kad KET 63 punkto pakeitimas turi įtakos BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos nusikalstamumui, t. y. jį panaikina, o tokiu atveju, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, taikoma Å¡iuo metu galiojanti KET norma, turinti grįžtamÄ jÄ galiÄ , t. y. KET 55 punktas, kuris numato, kad prižiÅ«rint suaugusiajam važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Remiantis iÅ¡dėstytu teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad byloje nesant pagrindo konstatuoti, kad G.

P. veiksmai pagal Å¡iuo metu galiojantį KET 55 punktÄ , kuris numato, kad prižiÅ«rint suaugusiajam, važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims, užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę, nėra pagrindo ir konstatuoti, kad savo veiksmais ji pažeidė ir VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintÄ trenerio pareigybės apraÅ¡ymÄ ir bÅ«dama atsakinga už sportininkų saugumÄ , gyvybę bei poilsio režimÄ , netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, todėl jos veikoje nėra nei BK 132 straipsnio 3 dalyje, nei BK 229 straipsnyje numatytų nusikaltimų požymių.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ kasacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus ir nukentėjusiojo G. P. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį ir perdavė bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino apskųsto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, priimtame nuosprendyje nepateikė motyvuotų iÅ¡vadų, suraÅ¡ytas nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 329 straipsnio 1 punktas, 331 straipsnio 1 dalis).

5. Nuteistoji G. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimų požymių. 5.1.Skunde nurodo, kad nagrinėjamuoju atveju KET reikalavimai nebuvo pažeisti, kadangi įvykis įvyko ne kelyje, kur pastarosios taisyklės negalioja. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai kelio sÄ vokÄ aiÅ¡kino itin plečiamai, iÅ¡ esmės pažeidžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo principus.

Byloje nustatyta, kad įvykis, kurio metu žuvo K. P., įvyko žemės sklype, kurio naudojimo būdas - rekreacinių miškų sklypai, o ne, kaip klaidingai nurodo teismas, automobilių eismui. Šiame žemės sklype iki 2015 m. balandžio 10 d. nei faktiškai, nei teoriškai, remiantis teisės aktų normomis, nebuvo jokių kelių. Kelio servitutas nustatytas tik 2015 m. birželio 8 d., t. y. po įvykio. KET 63 punkte, galiojusiame įvykio metu, buvo draudžiama jaunesniems kaip 14 metų asmenims važiuoti būtent keliu.

Naujos redakcijos KET 55 punkte buvo sukonkretinta kelio sÄ voka nurodant, kad draudžiama asmenims iki 14 metų važiuoti dviračiu tik važiuojamÄ ja dalimi. Vadinasi, kitose vietose, kur nėra kelio važiuojamosios dalies, taip pat kelkraščiais, važiuoti gali ir asmenys, jaunesni nei 14 ar 12 metų amžiaus. Taigi, keliÄ reikia suprasti ne kaip bet kokiÄ asfaltuotÄ dangÄ , bet bÅ«tent kaip važiuojamÄ jÄ dalį. Pažymi, kad teismas eismo įvykio vietÄ kaip keliÄ Ä¯statymo prasme traktavo, remdamasis vien ta aplinkybe, jog takas buvo grįstas asfaltu.

Tuo tarpu visiÅ¡kai nebuvo vertinti ir kiti duomenys, kurie patvirtina, jog toje teritorijoje kelio nebuvo, o bÅ«tent kaip nukentėjusieji apklausti R. Z., S. P., kaip liudytojai apklausti A. B. ir J. B. kategoriÅ¡kai patvirtino, jog ta vieta laikoma parku, transporto priemonių eismas ten negalimas ir niekada nebuvo matyti važiuojant automobilių. Å ios aplinkybės ir požymiai neleidžia įvykio vietos traktuoti kaip kelio (ar važiuojamosios kelio dalies) ir konstatuoti KET pažeidimÄ , Å¡iuo atveju kaip bÅ«tinÄ jÄ BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos atsakomybės kilimo sÄ lygÄ . 5.2.Skunde apeliantė teigia, kad net ir preziumuojant, kad buvo važiuota keliu, kuris atitinka teisės aktuose numatytÄ kelio apibrėžimÄ , nuosprendžio priėmimo dienÄ baudžiamoji atsakomybė jai taikoma negalėjo bÅ«ti.

Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nors KET nėra baudžiamasis įstatymas, bet turi bÅ«ti sprendžiama, kurios taisyklės konkrečiu atveju turi bÅ«ti taikomos. Nepritartina teismų praktikai, kai taikydami po kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo įsigaliojusiÄ Kelių eismo taisyklių redakcijÄ , teismai neįvertina jos veikų nusikalstamumo požiÅ«riu. Kai po veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeisti Å¡ių taisyklių reikalavimai, teismas turi iÅ¡siaiÅ¡kinti, kaip dėl to pakito veikų nusikalstamumas, ir atsižvelgdamas į tai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d.

Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga Nr.

30. Teismų praktika. 2009, 30). Naujoje KET įstatymo redakcijoje (pakeitimai įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 11 d.) numatyta sukonkretinta anksčiau galiojusios redakcijos norma dėl asmenų, vairuojančių dviratį, amžiaus, suteikianti teisę važiuoti kelio važiuojamÄ ja dalimi asmenims, ne jaunesniems kaip 8 metų amžiaus, jei jie yra prižiÅ«rimi suaugusiųjų (KET 55 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad žuvusiai mergaitei K. P. buvo 11 metų, ji važiavo dviračiu prižiÅ«rima G. P., tampa netgi nesvarbu, kokiu keliu ar taku bei kokioje vietovėje buvo važiuojama, nes tokie veiksmai nėra traktuojami kaip pažeidžiantys taisyklių reikalavimus.

Visgi pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į nuosekliÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ dėl įstatymo grįžtamosios galios, visiÅ¡kai klaidingai vertino, jog KET nesudaro pagrindo veikos vertinti kaip nusikalstamos, kas tiesiogiai prieÅ¡tarauja aukščiau nurodomai teismų praktikai. 5.3.Skunde apeliantė nurodo, kad ji neatliko jokių kitų veiksmų, kurie pažeistų kitas specialaus elgesio saugumo taisykles. Nepaisant to, jog kaltinamajame akte buvo kaltinama pažeidusi trenerio pareigas nustatančio vidaus akto du reikalavimus – VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d.

įsakymu Nr. D76 patvirtintÄ VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) trenerio pareigybės apraÅ¡ymo III dalies „Trenerio pareigos“ 5 punktÄ â€žNeleisti sportininkams neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimÄ â€œ bei IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktÄ â€žUž sportininkų saugumÄ , gyvybę per mokymosi pratybas, SMÄ® organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“, teismas pagrįstai vertino, kad Å¡ių taisyklių pažeidimai nepasitvirtino, nes K.

P. nukrito nuo dviračio ne dėl blogos sveikatos bÅ«klės, o taip pat jog ji prisiėmė atsakomybę už vaikus, ir tai buvo matoma iÅ¡ jos elgesio. Vertinant byloje turimus duomenis apie įvykio aplinkybes, matyti, kad ji, bÅ«dama trenere, padarė maksimaliai viskÄ , kas nuo jos priklauso, kad tik bÅ«tų užtikrintas treniruotes lankančių vaikų saugumas. Su vaikais ji nevažiavo kelio danga, kurioje vyksta automobilių eismas, ji važiavo pirma, nuolat atsisukdavo pažiÅ«rėti, ar vaikai laikosi saugaus atstumo.

Pamačiusi prieÅ¡prieÅ¡iais atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį, įvertino atstumÄ , galimybę saugiai prasilenkti, stebėjo, ar vaikai važiuoja prie pat Å¡ono miÅ¡ko taku. PrieÅ¡ingai, nei nurodo teismas, staigiai stabdyti ir liepti sustoti vaikams negalėjo dėl jų saugumo, nes bÅ«tų rizikavusi, jog vaikai stodami atsitrenks vienas į kitÄ ir nugrius ar susižeis. Todėl, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pavirÅ¡utiniÅ¡kai vertindamas byloje esančius duomenis, juos klaidingai ir subjektyviai traktuodamas, iÅ¡ esmės tik spėjimo pagrindu nustatė, jog buvo pažeisti specialaus elgesio saugumo taisyklių reikalavimai, kurie sÄ lygojo K.

P. mirtį. Šiuo atveju nebuvo atliktas objektyvus įrodymų, pagrindžiančių, kad jos veiksmais nebuvo pažeisti jokių teisės normų reikalavimai, tyrimas ir turimų duomenų teisingas vertinimas. 5.4.Apeliantė mano, kad vertinant jos veiksmus, akivaizdžiai matyti, kad susiklostė tokios įvykio aplinkybės, dėl kurių ji objektyviai negalėjo užkirsti kelio nelaimingam atsitikimui, nors ir neatliko jokios priešingos įstatymui veikos. Šiuo atveju kilusios pasekmės nuo jos veiksmų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepriklausė.

Teismas neatsižvelgė į tai, jog nustatytos pasekmės kilo ne dėl G. P. veiksmų, o galimi dėl to, kad sunkiasvorio automobilio vairuotojas nesilaikė draudimo ir važiavo su sunkiasvore transporto priemone miško taku, kuris tokiam transportui nėra pritaikytas. Pirmosios instancijos teismas kitų eismo dalyvių elgesio ir jo ryšio su kilusiomis pasekmėmis išsamiai nevertino, nenustatinėjo, kas būtent nulėmė mergaitės žūtį, kokios aplinkybės buvo tam reikšmingos. Tuo tarpu subjektyvaus spėjimo pagrindu, neatlikus objektyvaus vertinimo, priežastinį ryšį nepagrįstai konstatavo jos veiksmuose, kas tiesiogiai prieštarauja aukščiau aptartoms, byloje nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms.

Byloje buvo sprendžiamas tik jos kaltės klausimas. Apeliantės nuomone, siekiant teisingai ir sÄ Å¾iningai įvertinti bylos aplinkybes, turėjo bÅ«ti įvertintas sunkvežimio vairuotojo, pačios mergaitės elgesys. 5.5.Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad E. S. transporto priemonę „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne tik teritorijoje, kurioje draudžiamas automobilių eismas, tačiau transporto priemonę esant techniÅ¡kai netvarkingÄ , o bÅ«tent vieno iÅ¡ ratų stabdymo jėgai nesiekiant 70 proc. kitos ant tos pačios aÅ¡ies sumontuoto rato didžiausios stabdymo jėgos, veidrodėliui arba netiesioginio matymo įtaisui esant neveiksmingam, pažeistam, netinkamai ar nepatikimai pritvirtintam, dėl ko tokios transporto priemonės eksploatavimas draudžiamas.

Tuo tarpu teismo išvada, jog toks pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K. P. žūčiai, nebuvo pagrįstas jokiais duomenimis. Priešingai, turimų įrodymų pagrindu galima pagrįstai suabejoti priežastinio ryšio nebuvimu. 2015 m. vasario 13 d. atliktoje kompleksinėje teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo išvadoje nurodoma, jog iškilus grėsmei, t. y. priešinga kryptimi dviračiu važiavusiai K. P. nugriuvus kelio važiuojamoje dalyje, automobilio „Iveco“ vairuotojas E. S. privalėjo nedelsdamas stabdyti transporto priemonę. 2016 m. rugpjūčio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu apklaustas E. S. nurodė, kad pravažiuodamas pro vaikus nestabdė, kiek jis pasitraukė į dešinį kelkraštį, negalėjo pasakyti.

Patvirtino, kad dviratininkai laikėsi visų eismo saugumo taisyklių, t. y. pasitraukė arčiau dešinio krašto, vienas nuo kito buvo 1,5 – 2 metrų atstumu, buvo su šalmais. Pažymi, kad mergaitė žuvo būtent po E. S. techniškai netvarkingos (sugedusiais stabdžiais) transporto priemonės ratais. 5.6.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ji turėjo suvokti, kad kelio duobėtumas, vaikų nepatyrimas kelia realų pavojų saugiam važiavimui ir prasilenkimui, tačiau vėliau nuosprendyje teismas pats sau prieštaraudamas konstatuoja, jog K.

P. įgÅ«džiai važiuoti dviračiu buvo puikÅ«s. Neva ji, suprasdama, kad pažeidžia KET 63 punkto reikalavimÄ , lengvabÅ«diÅ¡kai tikėjosi iÅ¡vengti sunkių pasekmių, priėmė sprendimÄ su vaikais važiuoti vorele toliau. Apeliantės teigimu, tokį sprendimÄ važiuoti vorele kaip tik ir lėmė siekis maksimaliai užtikrinti saugumÄ , pamačius atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį staigiai stabdyti bÅ«tų per daug pavojinga dėl už nugaros jai važiavusių vaikų reakcijos, o žodžiu įspėti apie tai, kad jie sustotų, nuliptų nuo dviračių, taip pat nebuvo laiko, kad suspėtų ir objektyviai negalėtų sustoti, nulipti nuo dviračių.

Visos Å¡ios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ji nenumatė ir neturėjo bei negalėjo numatyti apie padarinių kilimÄ , taigi akivaizdu, kad jos kaltė dėl įvykio nebuvo nustatyta patikimų, nuoseklių duomenų pagrindu. 5.7.Apeliantė nurodo, kad byloje nustatytų duomenų visuma pagrindžia, kad jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymių, nes ji nėra tinkamas subjektas, kuriam gali bÅ«ti taikoma numatyta atsakomybė, nėra veikos, priežastinio ryÅ¡io kaip bÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos bei kaltės. Pagal BK 230 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojai, be kita ko, yra ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013).

Inkriminuojant BK 229 straipsnį, nustatant ir apibÅ«dinant asmenį kaip valstybės tarnautojui prilygintÄ asmenį, turėtų bÅ«ti iÅ¡samiai iÅ¡analizuota asmens teisinė padėtis, turimų įgaliojimų pobÅ«dis, o atliekamos funkcijos ir suteikti įgaliojimai vertinami per BK apraÅ¡ymus ir iÅ¡aiÅ¡kinimus, kas Å¡iuo atveju nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino įstatymus, apibrėžiančius valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens sÄ vokas ir atliekamas funkcijas.

Teismas nurodė, jog įvykis, dėl kurio apeliantė traukiama baudžiamojon atsakomybėn, įvyko jai atliekant darbines funkcijas – rengiant ir ugdant dviratininkus, kas neva reiÅ¡kia, kad ji teikia vieÅ¡Ä paslaugÄ ir atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytÄ valstybės tarnautojui prilyginto asmens apibrėžimÄ . Tuo tarpu viešųjų paslaugų teikimas negali bÅ«ti tapatinamas su administracinių funkcijų atlikimu, kurios yra bÅ«tinos asmenį traktuoti kaip valstybės tarnautojÄ ar jam prilygintÄ asmenį.

Å iuo atveju ji nebuvo saistoma jokių pavaldumo ryÅ¡ių su treniruojamais vaikais, savarankiÅ¡kų sprendimų ji nepriiminėjo. Su (duomenys neskelbtini) jÄ siejo sudaryta darbo sutartis, tad vieÅ¡Ä sias paslaugas kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektas teikė VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini), tačiau ne ji. Ji jokių administracinių įgaliojimų, susijusių su vieÅ¡ojo administravimo veikla, neturėjo, todėl negali bÅ«ti laikoma specialiu nusikalstamos veikos subjektu, o nesant Å¡io požymio, baudžiamoji atsakomybė jos atžvilgiu negalima.

6. Apeliantės manymu, jos kaltumas akivaizdžiai buvo grindžiamas vien prielaidomis, spėliojimais, o ne objektyviai iÅ¡tirtomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, kurie nėra patikimi bei nepagrindžia jos veikoje nusikaltimo požymių buvimo. Ji buvo nuteista vien už tai, kad nepajėgė užkirsti kelio įvykiui, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybių visumÄ negalėjo numatyti kilsiančių pasekmių. Teismas privalėjo įvertinti, ar ji galėjo kÄ nors padaryti, kad bÅ«tų iÅ¡vengta nelaimės, nes pasekmių atsiradimÄ akivaizdžiai lėmė ne jos veiksmai/neveikimas, teisės aktų reikalavimai, kurie nebuvo pažeisti.

Å iuo atveju, nesant jos veiksmuose inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių, civiliniai ieÅ¡kiniai Å¡ioje baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti palikti nenagrinėti. 6.1. Nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovė advokatė Ona Klinavičienė apeliaciniame skunde praÅ¡o Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti – priimti procesinį sprendimÄ dėl E. S. baudžiamosios atsakomybės; naujai iÅ¡spręsti civilinio ieÅ¡kinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ â€“ visiÅ¡kai patenkinti nukentėjusiųjų G.

P. ir S. P. civilinį ieÅ¡kinį dėl 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ir K. P. civilinį ieÅ¡kinį dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iÅ¡ G. P. proceso iÅ¡laidas, nukentėjusiųjų atstovavimo iÅ¡laidas. 6.2.Skunde nukentėjusieji nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, kad G. P. nepasitvirtino kaltinimai pažeidus trenerio pareigybės apraÅ¡ymÄ . VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) trenerio pareigybės apraÅ¡ymas yra svarbus įstaigos vidaus dokumentas, nustatantis atskiros pareigybės – trenerio – teises, pareigas, atsakomybę.

Pareiga, numatyta III dalies 5 punkte, „Neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimÄ â€œ yra labai svarbi asmeniui, ketinančiam lankyti treniruotes, taip pat ir pačiai įstaigai. Labai aiÅ¡kiai apibrėžta, kad treneris privalo neleisti lankyti pratybų asmenims, neturintiems gydytojo leidimo. Akivaizdu, jog gydytojas turi įvertinti asmens sveikatos bÅ«klę, pasirinktÄ sporto Å¡akÄ , bÅ«simÄ fizinį krÅ«vį, kitas svarbias aplinkybes ir tik tada leisti ar neleisti lankyti treniruotes.

Å iuo atveju, specialios formos Nr. 068a, pažyma, kuri iÅ¡duodama įvertinus, ar vaikas gali lankyti sporto užsiėmimus, nebuvo iÅ¡duota ir pateikta. Apeliantas mano, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai daro iÅ¡vadÄ , kad tokio leidimo nebuvimas nesusijęs su įvykio pasekmėmis. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo tik konstatuotas jo žūties faktas, bet visiÅ¡kai iÅ¡siaiÅ¡kinta ir nenustatyta priežastis, kodėl K. P. su dviračiu nugriuvo po sunkiasvorio automobilio ratais. 6.3.Tas pats pasakytina ir apie trenerio pareigybės apraÅ¡ymo V dalies 3 punktÄ â€žUž sportininkų saugumÄ , gyvybę per mokomÄ sias pratybas, SMÄ® organizuotus renginius, sporto varžymas – laisvalaikio metu“.

K. P. nebuvo instruktuota apie saugų elgesį treniruotės ir kitų sporto renginių metu. Nors neginčytina nuteistosios G. P. pareiga ir atsakomybė už vaikus, dalyvaujančius jos organizuojamoje treniruotėje, kai sprendimus priima ji – trenerė, tačiau neatmestina, jog, tinkamas mergaitės instruktavimas galėjo įtakoti priimti sprendimÄ sustoti, pamačius sunkiasvorę transporto priemonę, bet nevažiuoti paskui trenerę ir R. Z.. Taigi, negalima atmesti neįvykdytos saugaus elgesio instruktavimo pareigos įtakos pasekmėms, kas leidžia teigi, kad nėra jokio pagrindo Å¡alinti G.

P. iÅ¡ kaltinimo, VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) trenerio pareigybės apraÅ¡ymo pažeidimų. 6.4.Skunde teigiama, kad, siekiant nustatyti objektyviÄ tiesÄ , turi bÅ«ti iÅ¡analizuotos visos galimos įvykio versijos, patikrinti ir įvertinti visi faktai, paÅ¡alintos bet kokios abejonės. Mano, kad nukentėjusiųjų teikti praÅ¡ymai dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo sunkiasvorę transporto priemonę vairavusio E. S. atžvilgiu, atmesti visiÅ¡kai nepagrįstai. Nors ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau nukentėjusieji yra įsitikinę, kad kaltinimas turėjo bÅ«ti pareikÅ¡tas ir E. S., vairavusiam transporto priemonę, nes po Å¡io automobilio ratais žuvo K.

P.. Pats faktas, kad K. P. žuvo pervažiuota E. S. vairuojamos transporto priemonės yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog E. S. pažeidė Å¡iuos KET reikalavimus ir Å¡ie pažeidimai sÄ lygojo nepilnametės K. P. mirtį. E. S. neįrodė, kad pati žuvusioji pažeidė KET reikalavimus. Svarbu ir tai, kad E. S. iÅ¡vengė ir administracinės atsakomybės, taigi, jo veiksmai nebuvo įvertinti jokiame procese. 6.5.Skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiesiems žuvusiosios K. P. tėvams G. P. ir S. P., broliui K.

P. staigi, netikėta dukros ir sesers K. P. netektis sukėlė emocinį Å¡okÄ , didžiulį dvasinį sukrėtimÄ , neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus. Nukentėjusieji, kaip ir daugelis artimųjų netekusių žmonių, ilgÄ laikÄ sunkiai užmigdavo, pablogėjo savijauta ir sveikata, jautė nerimÄ , baimę, iÅ¡gyveno artimo žmogaus – dukros ir sesers netektį, teko naudotis specialistų pagalba. Teismo nuosprendyje, nustatant neturtinės žalos dydį, nurodyta teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 132 straipsnio 3 dalį.

Manytina, kad turėtų bÅ«ti vadovaujamasi ir teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, kuriose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimų intervalas žymiai didesnis ir virÅ¡ija 72 000 Eur. K. P. mirtį lėmė trauma, patirta sunkiasvorei transporto priemonei pervažiavus galvÄ . Manytina, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turėtų bÅ«ti vertinama teismų praktika platesniu aspektu, atsižvelgiama į individualias aplinkybes, kitus kriterijus, turinčius įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymui.

Kadangi baudžiamojoje byloje, priimant nuosprendį, neobjektyviai įvertinti byloje esantys įrodymai, padarytos nepagrįstos iÅ¡vados, netinkamai iÅ¡spręsti kiti (civilinio ieÅ¡kinio) nuosprendžio klausimai, nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai taikytos ir aiÅ¡kintos materialinės ir procesinės teisės normos, nuosprendis turėtų bÅ«ti pakeistas, tinkamai iÅ¡sprendžiant pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimÄ .

7. Civilinio atsakovo VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovas advokatas Vytautas Klimavičius prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir nustatytas sumas priteisti iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. 7.1. Skunde nurodo, kad teismas neįvertino, jog posėdžio metu apklausta liudytoja D. T. kategoriškai paneigė nelaimingo mirtino atsitikimo akte nurodytas nelaimingo atsitikimo priežastis.

Įvertinus liudytojos parodymus akivaizdu, kad nelaimingo mirtino atsitikimo aktu ir jame nurodytomis išvadomis remtis ir vadovautis negalima, nes jis buvo iš esmės paneigtas bylos nagrinėjimo metu. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įvykdė visas savo, kaip darbdavio pareigas ir teisės reikalavimus dėl G. P. įdarbinimo, leidimo dirbti ir darbo, todėl jokios civilinio atsakovo kaltės nebuvo ir nėra. Byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp medicininio dokumento nepateikimo ir įvykusių pasekmių.

Juo labiau, kad medicininis dokumentas pas civilinį atsakovÄ buvo, konkrečiai pas trenerį J. B., tačiau jo nepareikalavus, nebuvo perduotas. 7.2. Skunde taip pat nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės dėl trenerės buvimo įvykio vietoje – miÅ¡ke, nes, prieÅ¡ingai, negu nurodo teismas, įvykio vietoje jokio kelio nebuvo, trenerė su vaikais važiavo miÅ¡ko keliu – taku. Å i aplinkybė byloje patvirtinta ir raÅ¡ytiniais įrodymais – nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡u, iÅ¡ kurio matyti, kad įvykis įvyko žemės sklype, kuriame ir yra vadinamasis Dainų slėnis, ir kurio paskirtis: miÅ¡kų Å«kio, o naudojimo bÅ«das: rekreacinių miÅ¡kų sklypai.

Jame iki pat 2015 m. balandžio 10 d. nebuvo jokių kelių. Pareikšto kaltinimo formuluotė išliko netiksli ir neišsami, tinkamai atskleidžiant objektyviosios veikos pusės požymio – įvykio vietos. Nepašalinti kaltinamojo akto trūkumai turėjo įtakos teisingam veikos kvalifikavimui ir sprendimo priėmimui civilinio atsakovo atžvilgiu. Nesant tinkamo kvalifikavimo, civilinė atsakomybė civiliniam atsakovui kilo vien formaliu CK 6.264 straipsnio 1 dalies pagrindu, o to nebūtų jeigu būtų tinkamai atliktas veikos kvalifikavimas įvertinat ir o tai nebuvo padaryta tinkamai.

Apelianto teigimu, civilinio atsakovo atsakomybė negali kilti nesant jo, ir juo labiau nesant jo darbuotojo kaltės, todėl ši teismo nuosprendžio dalis nepagrįsta ir naikintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

8. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiųjų ir civilinių ieÅ¡kovų G. P. ir S. P. atstovas advokatas Raimundas Jurka prašė advokatės Onos Klinavičienės apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistosios G. P. ir VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus atmesti. Nuteistoji G. P. ir jos gynėjas advokatas RamÅ«nas Mikulskas prašė nuteistosios G. P. ir VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieÅ¡kovų G.

P. ir S. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinį skundÄ atmesti. VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) atstovas advokatas Vytautas Klimavičius prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras Edvinas Alosevičius prašė nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

9. Nuteistosios G. P. ir nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Civilinio atsakovo VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinis skundas atmetamas. Dėl nuteistosios G. P. apeliacinio skundo 10. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykis įvyko kelyje. Teisėjų kolegija laiko, kad įvykio vieta skundžiamame nuosprendyje pagrįstai buvo vertinama kaip kelio važiuojamoji dalis.

SkundÄ G. P. grindė Lietuvos Respublikos Kelių įstatyme numatytu kelio sÄ vokos iÅ¡aiÅ¡kinimu, kad kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui ir jis visuomet žymimas žemės sklype bei registruojamas Nekilnojamojo turto registre, kas Å¡iuo atveju nepasitvirtino, nes įvykio vietoje esantis kelias yra žemės sklype, kurio paskirtis tuo metu buvo miÅ¡kų Å«kio, o naudojimo bÅ«das – rekreacinių miÅ¡kų sklypai. Tokie skundo teiginiai paneigti byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Å ios bylos kontekste kelio samprata svarbi pagal KET. Pagal Å¡ių taisyklių 3 punktÄ , kelias – tai eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio pavirÅ¡iaus juosta per visÄ jos plotį, įskaitant važiuojamÄ jÄ dalį, sankryžas, Å¡aligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamÄ sias juostas; važiuojamoji kelio dalis – kelio dalis transporto priemonėms važiuoti. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių fotonuotraukų ir įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo, įvykio vieta yra asfaltuotame kelyje, Å¡alia yra kelkraščiai.

Å is kelias yra (duomenys neskelbtini) mieste esančios (duomenys neskelbtini) gatvės tęsinys, kuris toliau eina per miÅ¡kÄ iki (duomenys neskelbtini) slėnio. PrieÅ¡ įvažiuojant į miÅ¡kÄ yra įrengtas eismÄ nuo 23 valandos ribojantis ženklas. Bylos duomenys patvirtina, kad netoliese vykstančio tilto statybÄ atliekančių įmonių sunkiasvorės autotransporto priemonės į statybos aikÅ¡telę vyko taip pat Å¡iuo per miÅ¡kÄ einančiu keliu. Remiantis iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad miÅ¡ko teritorijoje esantis inžinerinis statinys yra kelias.

Nors įvykio metu jis nebuvo pažymėtas žemėtvarkos dokumentuose ir apie jį nebuvo duomenų Nekilnojamo turto registre, tačiau atitiko KET iÅ¡dėstytus kelio požymius, faktiÅ¡kai egzistavo kaip kelias ir atitiko savo paskirtį – buvo skirtas automobilių eismui. Pažymėtina, kad pati G. P. suvokė, jog miÅ¡ko kelyje, į kurį ji įvažiavo su vaikais ir kuriame įvyko įvykis, yra galimas automobilių eismas. Ji pripažino žinojusi, kad (duomenys neskelbtini) gatvės gale prieÅ¡ įvažiavimÄ Ä¯ miÅ¡kÄ yra pastatytas kelio ženklas, toliau draudžiantis automobilių eismÄ .

Taigi, nors automobilių eismas minimu keliu ir nevyko, tačiau tai nepašalina paties kelio faktinio egzistavimo. Remiantis aptartu, fakto, kad įvykio vieta atitinka KET išdėstytus kelio požymius, nepaneigia ir skunde nurodytų nukentėjusiųjų bei liudytojų paaiškintos aplinkybės, kad automobilių eismas toje vietoje nevyksta.

11. Skunde apeliantė nesutinka su nuosprendyje padaryta iÅ¡vada, kad jos atžvilgiu netaikytina naujosios KET įstatymo redakcijos 55 punktas, kaip dekriminalizuojanti jos veikÄ teisės norma. Ä®vertinus KET redakcijos pakeitimus ir remiantis teismų praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad G. P. veiksmai turi bÅ«ti vertinami pagal Å¡iuo metu galiojančių KET 55 punktÄ . Kai po veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeisti Å¡ių taisyklių reikalavimai, teismas turi iÅ¡siaiÅ¡kinti, kaip dėl to pakito veikų nusikalstamumas, ir atsižvelgdamas į tai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga Nr.

30. Teismų praktika. 2009, 30). KET 63 punkte, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d., buvo nustatyta, kad važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip keturiolikos metų asmenims, o iÅ¡klausiusiems atitinkamÄ mokymo kursÄ ir turintiems mokymo įstaigos iÅ¡duotÄ pažymėjimÄ â€“ ne jaunesniems kaip dvylikos metų asmenims. Pagal Å¡iuo metu galiojančių KET 55 punktÄ , papildytÄ 2015 m. lapkričio 6 d., prižiÅ«rint suaugusiajam, važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip aÅ¡tuonerių metų asmenims.

KET 63 punkte, galiojusiame veikos padarymo metu (nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.), buvo nustatyta, kad važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip keturiolikos metų asmenims, o iÅ¡klausiusiems atitinkamÄ mokymo kursÄ ir turintiems mokymo įstaigos iÅ¡duotÄ pažymėjimÄ â€“ ne jaunesniems kaip dvylikos metų asmenims; gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. KET pakeitimai veikos nusikalstamumo prasme gali bÅ«ti pripažįstami palankesniais kaltininkui tik tada, jeigu jie aiÅ¡kiau apibrėžia eismo dalyvių elgesį konkrečioje situacijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-830/2009).

Naujos redakcijos KET 55 punkte buvo sukonkretinta ne tik kelio sÄ voka, nurodant, kad draudžiama asmenims iki 14 metų važiuoti dviračiu tik važiuojamÄ ja dalimi. Taip pat Å¡i norma papildyta nuostata, kad, prižiÅ«rint suaugusiajam, važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Remiantis iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad G. P. atsakomybė turi bÅ«ti numatyta pagal Å¡iuo metu galiojančios KET redakcijos 55 punktÄ .

12. Tačiau negalima sutikti su skundo teiginiu, kad Å¡i KET 55 punkto taisyklė dekriminalizuoja jos veikÄ , nes joje iÅ¡dėstyti reikalavimai nebuvo pažeisti: žuvusiai mergaitei buvo 11 metų, kai ji jau galėjo važiuoti dviračiu važiuojamÄ ja dalimi, ir ji buvo prižiÅ«rima suaugusiojo asmens – G. P.. KET pakeitimo nagrinėjamai bylai aktualus dalykas yra tai, kad pagal pakeistÄ teisės akto redakcijÄ (55 punktas), važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims tik prižiÅ«rint suaugusiajam, kas reiÅ¡kia, kad suaugęs asmuo, esant tam tikroms aplinkybėms, turi pareigÄ prižiÅ«rėti, rÅ«pintis mažamečio prižiÅ«rimo asmens saugumu.

Kitaip tariant, vaiko saugaus važiavimo keliu atsakomybė yra perduodama kartu su juo važiuojančiam suaugusiajam, kuris turi spręsti, ar vaikui saugu važiuoti tuo keliu, ar tinkamas važiavimo greitis, iÅ¡sidėstymas kelyje, ar pakankami jo įgÅ«džiai važiuoti važiuojamÄ ja dalimi, kada ir kokius manevrus atlikti. Å iuo atveju toks suaugęs žmogus buvo G. P., kuri ir pagal teismo nurodomÄ KET 55 punktÄ buvo atsakinga už K. P. saugumÄ . Sprendžiant klausimÄ , ar G. P. veiksmai pagal Å¡iuo metu galiojantį KET 55 punktÄ užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę, bÅ«tina įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes.

IÅ¡analizavusi byloje turimus duomenis apie įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad iÅ¡ G. P. elgesio matyti, jog ji, bÅ«dama trenere, prisiėmė atsakomybę už treniruojamus vaikus ir padarė maksimaliai viskÄ , kas nuo jos priklauso, kad bÅ«tų užtikrintas treniruotes lankančių vaikų saugumas.

13. Nustatyta, kad G. P. su mažamete ugdytine K. P., kuriai įvykio metu buvo 11 metų, iÅ¡važiavo į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, todėl turėjo imtis visų įmanomų priemonių mažamečio prižiÅ«rimo asmens saugumu užtikrinti. Kaip nustatyta byloje, keliu pirma važiavo G. P., paskui jÄ kitas vaikas ir paskutinė, paskui šį vaikÄ važiavo K. P.. Visų pirma tai, kad G. P., bÅ«dama atsakinga už vaikų saugumÄ kelyje, važiavo voros priekyje, o vaikai – paskui jÄ , jau rodo atsakomybės už vaikų saugumÄ nebuvimÄ .

Jos kaltę netinkamai prižiÅ«rint vaikÄ kelyje, patvirtina ir tolesnis nuteistosios elgesys. G. P. prieÅ¡ais atvažiuojantį sunkiasvorį automobilį „Iveco“ pamatė tarp jų likus 104,30 metrų atstumui. IÅ¡ byloje esančių įvykio vietos fotonuotraukų, iÅ¡ jos parodymų patikrinimo vietoje aiÅ¡kiai matyti, kad kelio atkarpa įvykio vietoje tiesi, kelio vingis, iÅ¡ už kurio iÅ¡važiavo sunkiasvorė autotransporto priemonė, gerokai nutolęs nuo užvažiavimo ant dviratininkės vietos (I t., b. l. 24-35).

Kad atstumas tarp jos ir automobilio buvo pakankamas priimti sprendimÄ dėl saugaus prasilenkimo ir vaikų saugumo užtikrinimo, neneigė ir pati G. P.. Tarpas tarp automobilio ir dviratininkų jai atrodė saugus, todėl nusprendė, kad jai ir vaikams sustoti ir nulipti nuo dviračių, palaukti kol automobilis pravažiuos, nėra bÅ«tinybės. Jos vertinimu, saugiai prasilenkti su prieÅ¡prieÅ¡ais atvažiuojančiu automobiliu jie galės pasitraukę kiek galima į deÅ¡inę pusę link kelkraščio.

IÅ¡ paminėtų fotonuotraukų taip pat matyti, kad kelio važiuojamoji dalis nėra patogi ir saugi važiavimui, joje yra duobių, asfaltas vietomis įskilęs. KelkraÅ¡tis nepadengtas jokia kieta dangÄ , o yra natÅ«rali žemė, kas patvirtina, kad važiuoti juo itin nesaugu, nes galimi ratų paslydimai, korpuso sumėtymai ir pan. Å iame kontekste svarbu įvertinti ir prieÅ¡prieÅ¡ais atvažiuojančio automobilio parametrus, kad prasilenkti jiems reikėjo su didelių gabaritų sunkiasvoriu automobiliu, kuris užima pakankamai didelę kelio pločio dalį.

Priimdama sprendimÄ ne sustoti, o prasilenkti su atvažiuojančiu automobiliu pasitraukus deÅ¡iniau į Å¡alikę, G. P. privalėjo įvertinti ir su ja važiavusių vaikų patyrimÄ . Taigi, G. P., žinodama, kad pagal KET 55 punktÄ yra atsakinga už K. P. priežiÅ«rÄ kelyje, nesiėmė visų atsargumo priemonių, bÅ«tent, sustoti ir nurodyti sustoti paskui jÄ važiavusiems vaikams, tačiau lengvabÅ«diÅ¡kai tikėdamasi iÅ¡vengti sunkių pasekmių, nusprendė, kad pasitraukę deÅ¡iniau į Å¡alikelę, jie visi vorele saugiai prasilenks su prieÅ¡ais atvažiuojančiu automobiliu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp kaltinamosios G. P. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryÅ¡ys. Jos veika, pasireiÅ¡kusi KET 55 punkto reikalavimų nesilaikymu, buvo tiesioginė ir pagrindinė vaiko žūties ir dėl to atsiradusios didelės moralinės žalos artimiesiems priežastis. Abejingas požiÅ«ris į savo pareigas, kurios priklauso jos kompetencijai ir netinkamas tų pareigų atlikimas, žinojimas elgesio kelyje taisyklių, tačiau jų ignoravimas ir nenumatymas galimų padarinių, pasireiÅ¡kęs nusikalstamu nerÅ«pestingumu, sÄ lygojo sunkius negrįžtamus padarinius ir baudžiamÄ jÄ atsakomybę. 14 Remiantis iÅ¡dėstytu, G.

P. tikslintinas kaltinimas dėl KET pažeidimo ( pakeitusį veikos padarymo metu galiojusį KET 63 punktÄ ), konstatuojant, kad ji pažeidė Å¡iuo metu galiojančio KET 55 punkto reikalavimÄ â€žVažiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o iÅ¡klausiusiems Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerijos nustatytÄ mokymo kursÄ ir turintiems mokyklos iÅ¡duotÄ pažymėjimÄ , – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. PrižiÅ«rint suaugusiajam, važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims“. 15.Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas nevertino kitų eismo dalyvių, transporto priemonės vairuotojo E. S. ir pačios žuvusiosios elgesio ir jo ryÅ¡io su kilusiomis pasekmėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys neduoda pagrindo manymui, kad vairuotojo E. S. elgesys priežastiniu ryšiu yra susijęs su atsiradusiais padariniais – mergaitės žūtimi. Šio asmens atsakomybės ir kaltės įvertinimo klausimu buvo atliktas išsamus ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalį. Tyrimas patvirtino, kad E. S., nors yra pažeidęs KET reikalavimus dėl automobilio techninės apžiūros nebuvimo, tačiau nustatytas pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K.

P. žūčiai. Autotechnikos mechanikos specialistas patvirtino, kad vairuotojas važiavo daugiau dešine kelio puse, jo važiavimo greitis nebuvo didesnis nei 21 km/h, vairuotojas važiavo tiesia trajektorija, prasilenkimui su dviratininkais buvo likusi 1,2 m važiuojamosios kelio dalies (3 tomas, b. l. 10-14). Abejonę, kad tarp E. S. elgesio ir padarinių nebuvo priežastinio ryšio apeliantė grindžia 2015 m. vasario 13 d. kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo išvada, kurioje nurodoma, jog K.

P. nugriuvus kelio važiuojamoje dalyje, automobilio „Iveco“ vairuotojas E. S. privalėjo nedelsdamas stabdyti transporto priemonę, ir E. S. parodymais, kuriuose nurodė, kad pravažiuodamas pro vaikus nestabdė. Tokie argumentai neteisingi, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai nugriuvus po transporto priemonės ratais, E. S. jÄ sustabdė. Kompleksinio teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo metu buvo konstatuota, kad nukentėjusioji ant važiuojamosios kelio dalies nugriuvo neturėdama sÄ lyčio su automobilio „ Iveco“ kairiuoju priekiniu ratu, ir tik tuomet, jÄ tikėtina, automobilis pervažiavo užpakalinės aÅ¡ies kairės pusės iÅ¡oriniais ratais.

Ä®vertinus atstumÄ tarp automobilio ratų bei jo stabdymo keliÄ , padaryta iÅ¡vada, kad E. S. neturėjo techninės galimybės iÅ¡vengti Å¡io eismo įvykio kilimo, sustabdydamas automobilį iki kliÅ«tį sudarančios nukentėjusiosios. Medicinos specialistas patvirtino, kad pavirÅ¡iniai odos nubrozdinimai kairio skruosto srityje ir kaktos vidurinėje dalyje, bei pavirÅ¡iniai odos nubrozdinimai nugaros kairėje pusėje, pereinant į juosmens deÅ¡inę pusę buvo padaryti dviračiu važiuojančiai K.

P. pačiai nugriuvus ir turint slystamÄ sÄ lytį su Å¡iurkščiu kelio važiuojamosios dalies dangos pavirÅ¡iumi (3 t., b. l. 9-19).

16. Skunde apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad mergaitė žuvo būtent po techniškai netvarkingos, su sugedusiais stabdžiais, transporto priemonės ratais. Pažymėtina, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad E. S. pažeidė KET reikalavimus dėl automobilio techninės apžiūros nebuvimo, tačiau įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, buvo padaryta išvada, jog nustatytas pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K. P. žūčiai. Autotechnikos mechanikos specialistas patvirtino, kad vairuotojas važiavo daugiau dešine kelio puse, jo važiavimo greitis nebuvo didesnis nei 21 km/h, vairuotojas važiavo tiesia trajektorija, prasilenkimui su dviratininkais buvo likusi 1,2 m važiuojamosios kelio dalies (3 tomas, b. l. 10 - 14). 2014 m. gegužės 30 d. ir 2015 m. liepos 20 d. kartu su Lietuvos teismo ekspertizės centro vyriausiuoju ekspertu I.

G., turinčiu transporto trasologijos eismo eksperto kvalifikacijÄ , papildomai apžiÅ«rėtas dviratis, kuriuo važiavo eismo įvykio metu K. P.. ApžiÅ«ros metu nustatyta, kad dviračio apgadinimai buvo padaryti dėl sÄ lyčio su Å¡iukščiu pavirÅ¡iumi, tikėtina, su kelio danga. Ant dviračio nėra apgadinimų (pėdsakų ir kt.), kurie bÅ«tų buvę padaryti dėl sÄ lyčio su automobiliu (2 t., b. l. 13 - 26). Aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, kad transporto priemonės vairuotojo atsakomybės Å¡iuo atveju nėra.

17. Apeliantė skunde teigia, kad ji pagal BK 229 straipsnį nėra tinkamas subjektas, kuriam gali bÅ«ti taikoma jame numatyta atsakomybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantę tinkamu subjektu ir nuosprendyje tÄ argumentuotai iÅ¡dėstė. Pagal BK 230 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojai, be kita ko, yra ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus.

To paties straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, koks asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui, t.y. kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas vieÅ¡ame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti Å¡io juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia vieÅ¡Ä sias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis.

18. G. P. VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) darbo sutarties pagrindu dirbo (duomenys neskelbtini) trenere ir pagal paslaugų sutartį, sudarytÄ tarp VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ir K. P., atstovaujamos motinos S. P., teikė vieÅ¡Ä jÄ dviratininkės ugdymo paslaugÄ pradedančiajai ugdytinei K. P.. Nepagrįstas skundo teiginys, kad ne G. P. teikė vieÅ¡Ä sias paslaugas, o VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad vieÅ¡oji įstaiga, kaip administracinis subjektas, pati negali teikti paslaugų, tai darbo sutarties pagrindu daro fiziniai asmenys, dirbantys toje vieÅ¡ojoje įstaigoje.

G. P. darbo sutartį pasirašė su vieÅ¡Ä ja įstaiga, todėl turėjo suvokti, kad pagal jÄ Ä¯darbinusios įstaigos specifikÄ jos atliekamų darbinių funkcijų pobÅ«dis bus teikti vieÅ¡Ä jÄ paslaugÄ . Todėl G. P. atitinka BK BK 230 straipsnio 3 d. numatytÄ valstybės tarnautojui prilyginamo asmens apibrėžimÄ ir ji yra tinkamas BK 229 straipsnyje numatytos veikos subjektas. Dėl nukentėjusiųjų – civilinių ieÅ¡kovų atstovo apeliacinio skundo 19. Skunde nukentėjusiųjų – civilinių ieÅ¡kovų atstovas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, kad G.

P. nepasitvirtino kaltinimai pažeidus trenerio pareigybės apraÅ¡ymÄ . Teisėjų kolegijas su Å¡iuo skundo argumentu iÅ¡ dalies sutinka.

20. G. P. buvo kaltinama pažeidusi KET 63 punkto reikalavimus bei VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr.D76 patvirtintÄ VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) trenerio pareigybės apraÅ¡ymo “ III dalies - “Trenerio pareigos” 5 punktÄ â€Neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimÄ â€ bei IV dalies “Atsakomybė” 3 punktÄ â€œUž sportininkų saugumÄ , gyvybę per mokomÄ sias pratybas, SMÄ® organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu”.

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , padarė iÅ¡vadas, kad medicininio leidimo (pažymos) sportuoti nebuvimas nelėmė kilusių padarinių (K. P. žūties), o nuostata dėl trenerio atsakomybės už jam patikėtus treniruoti vaikus nebuvo pažeista, nes tokia atsakomybė, kaip ji įtvirtinta pareigybės apraÅ¡ymo 3 punkte, yra bendro pobÅ«džio, bet ne konkreti taisyklė, todėl iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino trenerio pareigybės apraÅ¡ymo III dalies 5 punkte ir IV dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus. o minėtas taisykles nepasitvirtino, nes jie yra pertekliniai ir todėl iÅ¡ bendro kaltinimo Å¡alintini.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi bylos medžiagÄ , su tokia apylinkės teismo iÅ¡vada sutinka tik iÅ¡ dalies ir konstatuoja, kad iÅ¡ kaltinimo kaip perteklinis kaltinimas Å¡alintinas tik ugdymo įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtinto VÅ¡Ä® “ (duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės apraÅ¡ymo III dalies 5 punkte numatytas pareigos pažeidimas.

21. Bylos medžiaga nustatyta, kad įvykio dienÄ VÅ¡Ä® “ (duomenys neskelbtini)” nebuvo pateiktas ugdytinės K. P. sveikatos pažymėjimas. VÅ¡Ä® “ (duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės apraÅ¡ymo III dalies 5 punkte numatyta pareiga neleisti sportininkams neturintiems gydytojo leidimo lankyti pratybų <…>, tačiau byloje nenustatytas priežastinis ryÅ¡ys tarp medicininio dokumento nepateikimo ir įvykusių pasekmių. Nors byloje nebuvo galimybės nustatyti K. P. nukritimo nuo dviračio priežasties, tačiau duomenų, kurie patvirtintų, kad ji nukrito dėl blogos sveikatos bÅ«klės ar kažkokių negalavimų, nenustatyta.

IÅ¡ bylos duomenų matyti prieÅ¡ingai - mergaitė aktyviai sportavo, lankė ne tik dviračių, bet ir kitų sporto Å¡akų treniruotes. Jokio mediko sprendimais jos fizinis aktyvumas nebuvo apribotas, tÄ patvirtino ir mergaitės tėvai. Ä® bylÄ pateiktas medicininis dokumentas taip pat patvirtina, kad K. P. buvo sveika (2 t., b. l. 97). Å ie duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad mergaitės žūties medicininio leidimo sportuoti nepateikimas niekaip nesÄ lygojo.

22. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino trenerio pareigybės apraÅ¡ymo IV dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus, tačiau pripažino G. P. esant BK 229 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu (BK 230 straipsnis), be to, nurodė, kad ji, teikdama vieÅ¡Ä jÄ dviratininkų ugdymo paslaugÄ , „prisiėmė atsakomybę už vaikus“. AukÅ¡tesnysis teismas nesutinka su nuosprendžio iÅ¡vada, kad G. P. veiksmuose nebuvo VÅ¡Ä® “ (duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės apraÅ¡ymo IV dalies “Atsakomybė” 3 punkto pažeidimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia iÅ¡vada, padaryta netinkamai įvertinus pareigybės apraÅ¡yme numatytÄ atsakomybę. Nesuprantamas toks teismo paaiÅ¡kinimas, kad pažeisti lokalinio akto reikalavimus bÅ«tų įmanoma tik tuo atveju, jei jame bÅ«tų įtvirtinta kokia nors trenerio elgesio konkreti taisyklė ar jo elgesio modelis, nes akivaizdu, jog numatyti ir įvardyti visų įmanomų elgesio modelių, kurie galėtų užtikrinti treneriui patikėtų sportininkų saugumÄ ar gyvybę, bÅ«tų praktiÅ¡kai neįmanoma.

Pagal teismų praktikÄ , specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos. Siekiant atskleisti BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ veikÄ , reikia iÅ¡analizuoti teisinio reguliavimo, susijusio su tam tikro pobÅ«džio veikimo galimybėmis, kontekstÄ . Tik tokiu atveju bÅ«tų aiÅ¡ku, kokie draudimai ir įpareigojimai asmeniui yra nurodyti konkrečioje jo veiklos srityje bei kokios teisėtos veikos apimties bet kuris asmuo iÅ¡ jo gali pagrįstai tikėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-942/2015, 2K-181-489/2017, 2K-327-788/2017).

Taigi, Å¡iuo atveju sprendžiant, ar G. P. veiksmuose yra ar ne BK 229 straipsnio bÅ«tinų sudėties požymių, bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar ji tinkamai atliko pareigÄ užtikrinti treniruojamos mažametės K. P. saugumÄ , ar pagal galimybes ir kompetencijÄ Ä¯gyvendino atsakomybę pasirÅ«pinti, kad nekiltų pavojus ugdytinės sveikatai ir gyvybei. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 (galiojusio nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 27 d.) 57 straipsnio 2 dalies nuostatas mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, Å¡ių įstaigų administracija atsako už jų prižiÅ«rimų vaikų auklėjimÄ ; jeigu Å¡ie asmenys nevykdo savo pareigų arba vykdo jas netinkamai, jie atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi tuo metu, kai vaikas nustatyta tvarka yra mokymo įstaigoje, Å¡iuo atveju atvykęs į treniruotes, už jo priežiÅ«rÄ atsako atitinkama įstaiga. Å ios nuostatos taip pat reiÅ¡kia, kad bet koks protingai mÄ stantis asmuo, palikęs savo vaikÄ trenerio priežiÅ«rai, gali pagrįstai tikėtis, kad Å¡is įstaigos įgaliotas subjektas visapusiÅ¡kai atsako už jo vaiko sveikatÄ bei gyvybę.

23. Teismas nuosprendyje nurodė, kad G. P. prisiėmė atsakomybę už vaikus, nes paėmė juos, aprÅ«pino dviračiais ir Å¡almais, važiavo kartu su jais, tačiau klausimas keliamas ne dėl atsakomybės už vaikus, o už jų saugumÄ bei gyvybę, už kÄ ir numatyta atsakomybė aptariamoje pareigybės apraÅ¡ymo nuostatoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, VÅ¡Ä® “ (duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės apraÅ¡ymo IV dalies “Atsakomybė” 3 punkte nurodyta atsakomybė „Už sportininkų saugumÄ , gyvybę per mokomÄ sias pratybas, SMÄ® organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“, reiÅ¡kia konkretų įpareigojimÄ treneriui imtis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, sportininkų saugumui bei gyvybei užtikrinti.

Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad G. P., tinkamai neįvertino artėjančio prie jos ugdytinių padidinto pavojaus Å¡altinio, neperspėjo mažametės, nesustojo pamačiusi sunkiasvorę transporto priemonę, nepasitraukė toliau į Å¡alikelę, t.y. nesiėmė visų galimų priemonių, kad sudarytų kuo saugesnes treniravimosi sÄ lygas ir apsaugotų K. P. sveikatÄ bei gyvybę. Tai duoda pagrindo spręsti, kad ji, nesilaikydama VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ApraÅ¡ymo III dalies 5 punkto reikalavimų, pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

Dėl to nebuvo pagrindo iÅ¡ kaltinimo Å¡alinti trenerės pareigų ApraÅ¡ymo IV dalies 3 punkto nuostatos. 24.Nukentėjusieji – civiliniai ieÅ¡kovai skunde teigia nesutinkantys su E. S. veiksmų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas apie tai pasisakė nagrinėdamas nuteistosios G. P. skundÄ , todėl Å¡iuo klausimu nesikartoja. 25.Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikÅ¡mingų neturtinės žalos nustatymui aplinkybių.

Pažymėtina, kad apylinkės teismas objektyviai, neÅ¡aliÅ¡kai ir iÅ¡samiai atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio nukentėjusiesiems nustatymo. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimÄ , rėmėsi trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, ir atsižvelgdamas į jau suformuotÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose.

Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktikÄ asmeniui, veikiant neatsargiai, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės kaltės atveju, todėl esant Å¡iai kaltės formai, neturtinės žalos dydis yra atitinkamai mažesnis, tačiau nurodė, kad nors veika ir neatsargi, bet nusikalstamas nerÅ«pestingumas sukėlė negrįžtamas pasekmes – žuvo vaikas, dėl ko nukentėjusieji patyrė dideles kančias, psichinės ir dvasinės sveikatos pablogėjimÄ . Teismas konstatavo, kad Å¡iuo atveju neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusieji G.

P. ir S. P. dėl mažametės dukters K. P. netikėtos žūties patyrė itin didelį sukrėtimÄ , ilgalaikius didelius dvasinius iÅ¡gyvenimus, bendravimo galimybės netekimÄ , ilgalaikį emocinį stresÄ , negrįžtamo praradimo jausmÄ , iÅ¡samia ir argumentuotai aptarė ir įvertino kiekvieno nukentėjusiojo asmeninį santykį su žuvusiu asmeniu. Konstatavęs, kad neturtinė žala nukentėjusiesiems neginčijamai buvo padaryta, sprendė dėl pareikÅ¡tų ieÅ¡kinių neturtinei žalai atlyginti dydžio pagrįstumo.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas vadovavosi teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad baudžiamosiose bylose pagal BK 132 straipsnio 3 dalį dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, žuvusiojo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai svyruoja nuo 20000 Eur iki 25000 Eur (žuvusiojo tėvams) ir iki 5000 Eur (žuvusiojo broliui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-599/2010, 2K-523/2012, 2K-181-489/2017).

26. Nepagrįstas skundo argumentas, kad Å¡iuo atveju turėtų bÅ«ti vadovaujamasi ir teismų praktika baudžiamosiose bylose pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, vertint teismų praktikÄ platesniu aspektu, atsižvelgiant į individualias aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji žuvo po transporto priemonės ratais, neduoda pagrindo vadovautis teismų praktika, susijusia su kelių eismo taisyklių pažeidimais. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimÄ , reikia atsižvelgti į formuojamÄ teismų praktikÄ , aiÅ¡kinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iÅ¡ esmės panaÅ¡ioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iÅ¡dėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi civilinės teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, reguliuojančių civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimÄ baudžiamojoje byloje, bei formuojamos teismų praktikos panaÅ¡iose bylose, todėl pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto nurodytais motyvais, susijusiais su neturtinės žalos dydžio nustatymu, nėra. Dėl civilinio atsakovo atstovo apeliacinio skundo 27.

Å ioje nutartyje konstatavus, kad medicininės pažymos sportuoti nepateikimas nelėmė kilusių padarinių (K. P. žūties), ir priėmus sprendimÄ iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alinti ugdymo įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtinto VÅ¡Ä® “ (duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės apraÅ¡ymo III dalies 5 punkte numatytas pareigos pažeidimÄ , dėl skundo argumentų, susijusių su Å¡ia kaltinimo dalimi, nepasisakoma.

28. Apeliantas skunde dėstomÄ praÅ¡ymÄ panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinius ieÅ¡kinius nuspręsta priteisti iÅ¡ VÅ¡Ä® „(duomenys neskelbtini)“, grindžia netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu (dėl įvykio vietos). Teigia, kad teismui netinkamai įvertinus bylos medžiagÄ ir be pagrindo pripažinus G. P. kalta dėl atsiradusių pasekmių, civilinė atsakomybė civiliniam atsakovui kilo vien formaliu CK 6.264 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – įvykio vietos, buvo iÅ¡analizuotas pasisakant dėl nuteistosios skundo argumentų. Buvo konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, pagrįstai nustatė, kad kaltinime įvardinta įvykio vieta – miÅ¡ku einantis kelias, atitinka kelio, kuriame vyksta transporto eismas, sÄ vokÄ .

29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CK 6.264 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas teismas taikė tinkamai ir pagrįstai pripažino, kad dėl VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsakingos darbuotojos G. P. neteisėtais veiksmais kilusių sunkių padarinių nukentėjusiesiems G. P., S. P., K. P. atsiradusi žala turi būti priteista iš civilinio atsakovo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“.

30. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigÄ laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinės atsakomybės taikymas bÅ«tent ir yra grindžiamas asmeninės atsakomybės principu, reiÅ¡kiančiu, kad žalÄ privalo atlyginti tas asmuo, kuris jÄ savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, Å¡i asmeninės atsakomybės taisyklė nėra absoliuti – įstatymai nustato atvejus, kai žalÄ privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalÄ padariusio asmens veiksmus.

Tokiais atvejais kyla netiesioginė civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis). Vienas netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų yra reglamentuotas CK 6.264 straipsnyje. Å io straipsnio pirmoji dalis nustato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalÄ , atsiradusiÄ dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad darbdavio civilinei atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį kilti yra bÅ«tinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryÅ¡ys, bet ir papildomos sÄ lygos: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi bÅ«ti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-385/2013;

Nr. 3K-7-328-248/2015; Nr. e3K-3-568-611/2016, 3K-3-217-690/2018).

31. Atsižvelgęs į tai, kad nuteistoji G. P. dirbo VÅ¡Ä® „(duomenys neskelbtini)“ pagal darbo sutartį, žala buvo padaryta jai einant darbo (tarnybines) pareigas, tarp jos nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių (K. P. žūties) konstatuotas tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, tinkamai nustatė, kad deliktinės atsakomybės subjektas Å¡ioje byloje yra juridinis asmuo VÅ¡Ä® „(duomenys neskelbtini)“, nes samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalÄ , atsiradusiÄ dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiųjų pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės žalos ir teismo nustatytÄ neturtinę žalÄ priteisė iÅ¡ VÅ¡Ä® „(duomenys neskelbtini)“.

32. Remiantis aukščiau Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad G. P. pareikÅ¡tas kaltinimas turi bÅ«ti patikslintas pagal nustatytas faktines aplinkybes. Laikoma įrodyta, kad: G. P., bÅ«dama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo sutartį dirbdama vieÅ¡ojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“ dviračių sporto trenere ir pagal Å¡ios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintÄ trenerio pareigybės apraÅ¡ymÄ bÅ«dama atsakinga už sportininkų saugumÄ , gyvybę bei poilsio režimÄ , netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

G. P. 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 valandÄ (duomenys neskelbtini) slėnio teritorijoje, dviračių treniruotės metu, pažeisdama vieÅ¡osios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintÄ trenerio pareigybės apraÅ¡ymo IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktÄ â€žUž sportininkų saugumÄ , gyvybę per mokomÄ sias pratybas, SMÄ® organizuotus renginius, sporto varžybas–laisvalaikio metu, Kelių eismo taisyklių 55 punkto reikalavimÄ â€žVažiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o iÅ¡klausiusiems Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerijos nustatytÄ mokymo kursÄ ir turintiems mokyklos iÅ¡duotÄ pažymėjimÄ , – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims.

PrižiÅ«rint suaugusiajam, važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims“ neužtikrindama saugių treniravimosi sÄ lygų, iÅ¡važiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į keliÄ , einantį miÅ¡ku nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki (duomenys neskelbtini) gatvės, kur 11 metų amžiaus ugdytinė K. P., prasilenkdama su prieÅ¡prieÅ¡ais atvažiuojančia sunkiasvore autotransporto priemone „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančia UAB “E.“, griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvÄ ir taip mirtinai sužalota.

Dėl atsiradusių pasekmių didelės neturtinės žalos patyrė K. P. tėvai S. P. ir G. P., tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 132 straipsnio 3 dalyje ir BK 229 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 punktu, konstatuojant, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo neatitinka bylos aplinkybių. 33.Nukentėjusiųjų- civilinių ieškovų įgaliotasis atstovas advokatas Raimundas Jurka pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad nukentėjusysis G.

P. jam už pasirengimÄ teismo posėdžiams Kauno apygardos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties, Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, nukentėjusiųjų, nuteistosios ir civilinio atsakovo apeliacinių skundų analizę) bei dalyvavimÄ teismo posėdžiuose iÅ¡ viso per kelis kartus sumokėjo 1900 Eur (6 t., b. l. 19-24). Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylÄ apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas. 34.Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus buvo pateikę nuteistoji, nukentėjusiųjų- civilinių ieÅ¡kovų atstovė advokatė Ona Klinavičienė bei civilinis atsakovas.

BylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiesiems- civiliniams ieÅ¡kovams atstovavo ne apeliacinį skundÄ pateikusi advokatė, o advokatas Raimundas Jurka. Pastarasis, siekdamas tinkamai ginti savo klientų interesus, turėjo susipažinti su byla, pasirengti posėdžiams. BylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas įrodymų tyrimas, todėl praÅ¡ymas priteisti procesines iÅ¡laidas yra pagrįstas. Vis dėlto pažymima, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog patirtų atstovavimo iÅ¡laidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomÄ sumÄ , o yra tik viena iÅ¡ aplinkybių, į kuriÄ atsižvelgiama nustatant proceso iÅ¡laidų dydį. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėta, apeliacinį skundÄ pateikė ne tik nuteistoji ir civilinis atsakovas, nukentėjusiųjų atstovės apeliacinis skundas paduotas nuteistosios teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų atstovės apeliacinis skundas tenkinamas tik iÅ¡ dalies, praÅ¡oma priteisti suma mažintina iki 1000 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, n u t a r i a: civilinio atsakovo VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinius skundus tenkinti iÅ¡ dalies. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti: IÅ¡ nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies paÅ¡alinti aplinkybę, kad G.

P. veikė pažeisdama tuo metu galiojusios Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) redakcijos (galiojimas nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) 63 punkto reikalavimÄ â€žvažiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o iÅ¡laikiusiems atitinkamÄ mokymo kursÄ ir turintiems mokymo įstaigos iÅ¡duotÄ pažymėjimÄ ; Papildyti nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodant, kad G. P. kaltinime nurodytus veiksmus atliko: pažeisdama vieÅ¡osios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d.

įsakymu Nr. D76 patvirtintÄ trenerio pareigybės apraÅ¡ymo IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktÄ â€žUž sportininkų saugumÄ , gyvybę per mokomÄ sias pratybas, SMÄ® organizuotus renginius, sporto varžybas–laisvalaikio metu, ir Kelių eismo taisyklių 55 punkto reikalavimÄ â€žVažiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o iÅ¡klausiusiems Lietuvos Respublikos Å¡vietimo ir mokslo ministerijos nustatytÄ mokymo kursÄ ir turintiems mokyklos iÅ¡duotÄ pažymėjimÄ , – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims.

PrižiÅ«rint suaugusiajam, važiuoti važiuojamÄ ja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims“. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . IÅ¡ nuteistosios G. P. nukentėjusiajam G. P. priteisti 1000 Eur (vienÄ tÅ«kstantį eurų) patirtoms atstovavimo iÅ¡laidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ . Teisėjai Svetlana Jurgaitienė ArÅ«nas PaÅ¡tuolis Valdas Vitunskas