2017-10-10 Nr. AB-18635-3-61-3-00905-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4719-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00905-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-30 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

2. Skundžiamu sprendimu Migracijos departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje ir konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, todėl pareiškėjui negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, manė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nustatė, jog jo atžvilgiu nėra baudžiamojo persekiojimo požymių ir teigia, kad prieš 10–12 metų pareiškėjas priklausė politinei partijai – (duomenys neskelbtini) partijai, kurioje aktyviai reiškė opozicinę nuomonę viešai, todėl dabar jo atžvilgiu dėl šių veiksmų yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

4. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai nesivadovavo Europos Sąjungos teisės aktuose ir Įstatymo 83 straipsnyje įtvirtintu „abejonės privilegijos“ principu, pagal kurį siekiant nustatyti prieglobsčio suteikimą, tačiau nesant pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių asmens paaiškinimus, turi būti vertinamas pareiškėjo patikimumas. Tokiu atveju prieglobsčio prašytojo teiginiai, jeigu jie yra neprieštaringi ir nuoseklūs, turėtų būti vertintini prašytojo naudai.

5. Pareiškėjo teigimu, nors baimės buvimo sąlyga, suteikiant pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, turi būti objektyvaus pobūdžio ir reali, tačiau baimė yra dvasinė ir subjektyvi būklė, kuri apima subjektyvius ir objektyvius veiksmus. Pareiškėjo kilmės valstybėje yra vykdomi baudžiamieji persekiojimai, pareiškėjas gavo tris šaukimus 2016 m. birželio 5 d., 2016 m. birželio 15 d. ir 2016 m. liepos 15 d. atvykti apklausai į policijos įstaigą ir tai įrodo baimės būti persekiojamam realumą.

6. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento pozicija dėl teisėto valstybės sienos kirtimo ir nurodė, kad nors jis teisėtai kirto valstybės sieną, tačiau tai nėra pagrindas atmesti pareiškėjo prašymo, nes nuo šaukimo atvykti į policijos įstaigą praėjo nedidelis laiko tarpas ir paieška pareiškėjo atžvilgiu dar nebuvo paskelbta.

7. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 21–26) prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjo paaiškinimai apie vykdomą baudžiamąjį persekiojimą nedetalūs ir nenuoseklūs, paremti trečiųjų asmenų pasakojimais, kurių neįmanoma patikrinti. Pareiškėjui netaikytinas abejonės privilegijos principas ir kiekvienu atveju nustatoma, ar pateikti paaiškinimai, nesant rašytiniams įrodymams, yra labiau tikėtini negu netikėtini. Patiriamos baimės faktorius reiškia, kad baimė turi būti reali, tačiau iš esamos situacijos matyti, kad objektyvus susiklosčiusių aplinkybių vertinimas neleidžia laikyti šią baimę visiškai pagrįsta, nes nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą, o pareiškėjo šaukimuose atvykti į policijos įstaigą nėra nurodytas pareiškėjo statusas.

9. Pabrėžė, jog nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo yra vertinama informacija ne apie kilmės valstybę, bet individuali prieglobsčio prašytojo situacija.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 44–48) pareiškėjo H. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 25 d. atvyko į Vilniaus oro uosto užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP su reisu SK 744 iš Kopenhagos, pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus raštą „Dėl perdavimo pagal Dublino III Reglamentą“ Nr. (15/6-7)40PR-61. 2016 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo gyvybei gresia pavojus dėl (duomenys neskelbtini) vykdomo persekiojimo. Pareiškėjas pavojų gyvybei grindė tuo, kad 2004 metais buvo įstojęs į partiją (duomenys neskelbtini), kuri 2015 m. buvo pripažinta teroristine organizacija, o jos nariai yra areštuojami ir persekiojami. 2016 m. rugsėjo 27 d. buvo vykdoma pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas teigė, kad tuo metu, kai buvo studentas priklausė „(duomenys neskelbtini)“ partijai ir pareiškėjo atžvilgiu prokurorai buvo iškėlę bylą, tačiau, pareiškėjo teigimui, tai buvo prieš 10–12 metų. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jo ieško dėl to, kad prieš daugelį metų „kažką buvo pasisakęs“ prieš (duomenys neskelbtini) valdžią. Pareiškėjas taip pat pateikė 2016 m. birželio 5 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 15 d. šaukimus, kuriais jam nurodoma atvykti į (duomenys neskelbtini) milicijos skyrių apklausai. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjo duotus paaiškinimus apklausos metu, pateiktus papildomus duomenis, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame nurodė, kad nėra nustatyta jokių priežasčių, dėl kurių būtų galima manyti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje kiltų grėsmė būti žiauriai kankinamam ar grėstų kitas žiaurus elgesys, todėl nebuvo suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo atžvilgiu turi būti taikoma abejonės privilegija, teismas nurodė, jog pagal Įstatymo 83 straipsnio 5 punktą abejonės privilegija netaikoma ir prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais ir yra atmetami, jei prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Atsižvelgus į pareiškėjo duotus paaiškinimus apklausos metu matyti, kad pareiškėjo duoti paaiškinimai nėra išsamūs ir detalūs, yra paremti tik trečiųjų asmenų pasakojimais, kurie negali būti patikrinti. Pareiškėjas remiasi viešai prieinama situacija, tačiau ne pareiškėjo asmenine patirtimi apie patirtus išgyvenimus. Teismas, įvertinęs 2017 m. vasario 27 d. išvadą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė, ką ir kam jis buvo pasakęs prieš 10–12 metų, nors apklausiantysis asmuo suprantamai prašė pareiškėjo pateikti šią informaciją, todėl nėra galimybės įvertinti šio pasisakymo įtakos jo galimai vykdomam persekiojimui. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio 5 punktu ir netaikė „abejonės privilegijos“ principo pareiškėjo atžvilgiu.

13. Teismas rėmėsi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog šioje normoje yra įtvirtinta privaloma sąlyga pabėgėlio statusui suteikti, t. y. pagrįstos baimės buvimas. Ši sąlyga taip pat yra įtvirtinta ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią papildoma apsauga suteikiama tik esant visiškai pagrįstai baimei. Pareiškėjas pateiktame skunde baimės pagrįstumą pagrindžia surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) suaktyvėjusius represinius veiksmus ir žmogaus teisių pažeidinėjimus bei pateiktais policijos šaukimais atvykti į policijos įstaigą. Tačiau, įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas pateiktą prašymą grindė bendro pobūdžio teiginiais, bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne individualaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios būtų susijusios su konkrečiai jam gresiančiu persekiojimu, duoti paaiškinimai yra prieštaringi, remiamasi trečiųjų asmenų pasakojimais, kurie negali būti patikrinami, taip pat pateiktuose šaukimuose nėra nurodyta pareiškėjo procesinė padėtis, o ir pats pareiškėjas jau daugelį metų nėra dalyvavęs aktyvioje politinėje veikloje. Apklausos metu pareiškėjas nėra nurodęs, ką konkrečiai jis yra pasisakęs prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, taip pat teiginiai dėl gresiančio pavojaus kilmės šalyje yra grindžiami subjektyvia ir bendro pobūdžio pareiškėjo nuomone, kuri neparemta objektyviais duomenimis. Atitinkamai, teismas sprendė, jog nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo atžvilgiu yra reali grėsmė būti kankinamam ar kitaip su juo būtų žiauriai elgiamasi.

14. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo teiginiai vertintini labiau kaip hipotetinio, teorinio pobūdžio, grindžiami pareiškėjo subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio nuostatų, kurios suteikia pabėgėlio ir papildomos apsaugos statusą, nes neatitinka šiuose straipsniuose įtvirtinto pagrindinio kriterijaus, t. y. visiškai pagrįstos baimės buvimo būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Byloje taip pat nenustatyta, kad būtų pagrįsta baimė būti kankinamam, grėstų mirties bausmė ar nežmoniškas kankinimas, arba grėstų sunkus sveikatos sutrikdymas esant tarptautiniam ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pareiškėjas jau daugelį metų nėra politinės partijos narys, pats pareiškėjas nenurodė, ką ir kaip pasisakė prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, o duoti paaiškinimai yra prieštaringi, neišsamūs, nedetalūs, bendro pobūdžio, paremti trečiųjų asmenų pasakojimais, kurie negali būti patikrinti. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjui nėra realios ir pagrįstos baimės grįžti į kilmės valstybę ir nėra pagrindo taikyti Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatų.

15. Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjas H. M. apeliaciniu skundu (b. l. 52–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad kilmės valstybėje yra persekiojamas dėl priklausymo politinei partijai – (duomenys neskelbtini) partijai, nurodė, kad partijos lyderis yra M. K.. Pareiškėjo veikla pasireiškė opozicinės nuomonės reiškimu, kalbų sakymu prieš 10–12 metų, būtent dėl šių veiksmų jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjas patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių pažiūrų grupę ir atitinka Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 10 straipsnio 1 dalies e punkto apibrėžtį.

16.2. Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, privalėjo panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo.

16.3. Baimės būti persekiojamam savo kilmės valstybėje objektyvumą patvirtina surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) pastaruosius metus suaktyvėjusius represinius veiksmus ir žmogaus teisių pažeidinėjimus asmenų, nepritariančių prezidento vykdomai politikai, atžvilgiu bei pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai. Pareiškėjas pateikė trijų šaukimų nuotraukas, kuriose nurodyta, kad 2016 m. birželio 5 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 15 d. jis privalo atvykti pas TR VRM valdybos (duomenys neskelbtini) miesto skyriaus vyriausiąjį inspektorių, milicijos kapitoną M. N. C. apklausai. Baimės būti persekiojam realumą pagrindžia ir pareiškėjo veiksmų eiga – 2016 m. liepos 6 d. pareiškėjas paliko kilmės valstybę, t. y. vos tik sužinojo apie galimai jo atžvilgiu pradėtą tyrimą (šaukimai jam asmeniškai įteikti nebuvo). Apklausų metu pareiškėją paklausus, kas grėstų grįžus į kilmės šalį, jis nurodė, kad bijo, jog jį pasodins į kalėjimą, konfiskuos visą jo turtą, taip pat nurodė, kad bijo kreiptis pagalbos į valstybės teisėsaugos institucijas, kas patvirtina subjektyvų baimės būti persekiojamam pobūdį.

16.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes ginčijamas sprendimas yra pagrįstas pavieniais atsakovo pateiktais argumentais, pažeidžiant reikalavimą vertinti įrodymų visumą.

16.5. Atsakovui nevertinant įrodymų visumos nėra pagrindo teigti, jog, grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam nekiltų jokie neigiami padariniai, nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 69–72) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertinama individuali prieglobsčio prašytojo situacija, pareiškėjo paaiškinimai buvo įvertinti aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Pareiškėjo paaiškinimai, kuriais remiantis buvo vertinama jo individuali situacija, buvo nekonkretūs, neišsamūs, nesusiję su realia, konkrečia pareiškėjo situacija. Pareiškėjo teiginiai vertintini labiau kaip hipotetinio, teorinio pobūdžio, grindžiami pareiškėjo subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4344-858/2017 pateiktais išaiškinimais.

17.2. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu. Migracijos departamentas, įvertinęs visą pareiškėjo pateiktą informaciją ir surinktus duomenis, įvertino, kad nėra pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią Migracijos departamento išvadą paneigtų.

17.3. Migracijos departamentas pateikė pareiškėjo nurodytų aplinkybių įvertinimą bei priežastis, kodėl pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai yra atmetami, taigi pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nėra. Migracijos departamentas sudarė pareiškėjui sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie aplinkybes, jo manymu, sudarančias pagrindą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2017 m. rugsėjo 27 d. apklausos metu pareiškėjas nenurodė, ką ir kam jis buvo pasakęs prieš 10–12 metų, nors apklausos metu Migracijos departamento valstybės tarnautojas aiškiai ir konkrečiai prašė pareiškėją tiek papasakoti apie minėtus įvykius ir paties pareiškėjo veiksmus prieš 10–12 metų, tiek nurodyti, dėl ko pareiškėjui kyla grėsmė, kad jis bus įkalintas, kokia tokios grėsmės priežastis. Tačiau pareiškėjas nepateikė konkrečios informacijos, kuri pasižymėtų pakankamu išsamumu ir detalumu, o jo pasakojimas apie asmenis, priklausančius (duomenys neskelbtini) opoziciniam judėjimui, yra paremtas vien tik viešai prieinamuose šaltiniuose plačiai aprašinėjama informacija, o ne asmenine patirtimi.

17.4. Migracijos departamentas sutinka su teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Pateiktuose šaukimuose nenurodytas pareiškėjo statusas, o pareiškėjo pasakojimas nepasižymėjo pakankamu detalumu, jis remiasi trečiųjų asmenų tariamai pateikta informacija, bet ne pareiškėjo asmenine patirtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-30, kuriuo nutarta pareiškėjui H. M. nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei Migracijos departamento pareigos išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė, nurodęs, jog atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktų nuostatų, numatančių pabėgėlio ir papildomos apsaugos suteikimą.

20. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino Migracijos departamento padarytas išvadas, jog pareiškėjas pateikė tik apibendrintus, nekonkrečius teiginius apie situaciją kilmės valstybėje, taip pat bendro pobūdžio, neindividualizuotą informaciją apie reikštus politinius pasisakymus prieš (duomenys neskelbtini)valdžią, kurie nepagrindžia jam kylančios objektyvios grėsmės.

21. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

22. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl prieglobsčio jam suteikimo teisėjų kolegija pabrėžia, jog užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas), nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (2017 m. sausio 31 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatos.

23. Ginčui spręsti aktuali Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

24. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-10/2012).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad valstybės turi pareigą, spręsdamos dėl asmens grąžinimo į atitinkamą valstybę, atsižvelgti į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 2, 3 straipsnių nuostatas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. liepos 8 d. sprendimą M.E. prieš Daniją). Iš EŽTT 2016 m. kovo 23 d. sprendime byloje F. G. prieš Švediją pateiktų išaiškinimų matyti, kad institucijoms, sprendžiančioms asmenų prieglobsčio, jų grąžinimo į kilmės valstybę klausimus, tenkančios pareigos įvertinti aplinkybes, su kuriomis yra siejamas tarptautinės apsaugos poreikis, apimtis skiriasi priklausomai nuo tokių aplinkybių pobūdžio. Šioje byloje EŽTT akcentavo, jog tuo atveju, kai prieglobsčio prašymas yra grindžiamas individualizuota rizika, prieglobsčio siekiantis asmuo turi pagrįsti tokias aplinkybes. Jeigu asmuo pasirenka tokiomis aplinkybėmis nesiremti ir neatskleisti specifinių individualių aplinkybių dėl prieglobsčio suteikimo, iš valstybės institucijų negali būti tikimasi tokių aplinkybių įvertinimo. Tačiau atsižvelgus į absoliutų EŽTK 2 ir 3 straipsniuose numatytų teisių pobūdį, įvertinus prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumą, institucijos savo iniciatyva įvertina, ar kilmės valstybėje nebus pažeistos EŽTK 2, 3 straipsniuose nurodytos žmogaus teisės. Tai ypatingai pasisakytina apie situacijas, kai nacionalinėms institucijoms yra žinoma apie tai, kad prieglobsčio prašytojas yra grupės, kuri sistemiškai yra veikiama netinkamo elgesio tam tikroje valstybėje, narys (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimą byloje F. G. prieš Švediją). Kita vertus, EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje savaime nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėto EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Taigi pirmiau nurodytas reguliavimas ir teismų praktika lemia poreikį įvertinti individualią asmens prašančio tarptautinės apsaugos situaciją ir spręsti dėl apsaugos jam suteikimo.

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės sieja su faktine aplinkybe, jog jis patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių pažiūrų, grupę ir atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 10 straipsnio 1 dalies e punkto apibrėžtį. Pareiškėjas paaiškino, kad jis studijų metais, prieš 10–12 metų, priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, pasisakė prieš (duomenys neskelbtini) valdžią ir dėl šių priežasčių prieš jį kilmės valstybėje yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas (H. M. asmens byla, l. 10, 145–146).

28. Nurodytu aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog iš pareiškėjo nurodytos Direktyvos 2004/83 turinio matyti, kad ji priimta tam, kad pagelbėtų nacionalinėms kompetentingoms institucijoms taikyti 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso (Ženevos konvencija), papildytą 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, vadovaujantis bendromis sąvokomis ir kriterijais (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo X ir kt., C-199/12-C-201/12, EU:C:2013:720, 39 punktą). Direktyvos 2004/83/EB tikslas buvo nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartus (Direktyvos 2004/83/EB 1 str.). Atitinkamai, Direktyva 2004/83/EB detaliai numatė papildomos apsaugos ir pabėgėlio statuso suteikimo reikalavimus, prašymų suteikti tarptautinę apsaugą nagrinėjimo principus.

29. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjo nurodyta Direktyva 2004/83/EB nuo 2013 m. gruodžio 21 d. negalioja, ją pakeitė naujai priimta 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), kurios reikalavimai yra įgyvendinti Įstatyme. Nauja redakcija išdėstytos Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalyje inter alia iš esmės išliko pareiškėjo įvardinta nuostata, numatanti, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šioje normoje nurodytus veiksnius (Direktyvos 2011/95/ES II priedas, atitikties lentelė). Vienas iš veiksnių, kuris turi būti įvertinamas vertinant persekiojimo priežastis, yra prieglobsčio prašančio asmens politinės pažiūros. Politinių pažiūrų sąvoka Direktyvos 2011/95/ES taikymo srityje visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Atsižvelgus į nurodytą reguliavimą sutiktina su pareiškėju, kad politiniai įsitikinimai, politinė veikla yra vienas iš veiksnių, kuris įvertinamas vertinant asmens persekiojimą kilmės valstybėje ir atitinkamai prašant jam tarptautinės apsaugos. Asmuo dėl savo reikštų politinių įsitikinimų gali jausti visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas, tą numato ir Įstatymo 86 straipsnis. Vis dėlto, svarbu tai, kad šios baimės egzistavimas kiekvienu atveju yra vertinamas individualiai.

30. Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus dėl prieš jį pradėto baudžiamojo persekiojimo pažymėtina, kad Migracijos departamento surinktoje medžiagoje apie (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) valdžios atstovai persekioja teisininkus, žurnalistus ir paprastus piliečius, kurie skelbia kritinius atsiliepimus apie prezidento E. R. vyriausybę socialinėje žiniasklaidoje (H. M. asmens byla, l. 152). Migracijos departamento surinktoje informacijoje apie kilmės valstybę taip pat yra nurodoma, jog asmenys, kurie yra priskiriami opoziciniams judėjimams, yra sulaikomi kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos bendradarbiauja su kitomis valstybėmis siekdamos sulaikyti asmens, kurie kritikuoja valstybės valdžią (H. M. asmens byla, l. 148–158). Taigi šios aplinkybės patvirtina bendrai pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie padėtį kilmės valstybėje, tačiau turi būti atsižvelgiama į individualią pareiškėjo situaciją.

31. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, jog jis studijų metais, prieš 10–12 metų, priklausė (duomenys neskelbtini) partijai ir tuo pagrindu prieš jį šiuo metu yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas (H. M. asmens byla, l. 79–95). Pats pareiškėjas teigė, kad nepagrįstai jį vertina kaip aktyvistą, nes jis nebuvo (duomenys neskelbtini) partijos narys, neturėjo turėjo partijos nario kortelės, jis tik 2002 ar 2003 metais dalyvavo šioje partijoje, reiškė pasisakymus prieš valdžią (H. M. asmens byla, l. 79, 84, 88). Taigi baudžiamąjį persekiojimą pareiškėjas siejo su nurodytu laikotarpiu reikštais pasisakymais, tačiau jis nei pateiktame prieglobsčio prašyme, nei apklausų metu detaliai nenurodė, nei aplinkybių, nei konkrečių pasisakymų, kuriuos reiškė prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, nors apklausiantysis asmuo suprantamai prašė pareiškėjo pateikti šią informaciją. Tai lemia, kad šiuo atveju nėra galima įvertinti tokių galimų pasisakymų reikšmės pareiškėjo saugumo užtikrinimui (H. M. asmens byla, l. 79–95).

32. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl šių prieš 10–12 metų reikštų pasisakymų prieš jį yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir tai patvirtinti jis pateikė trijų šaukimų nuotraukas, kuriose nurodyta, kad 2016 m. birželio 5 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 15 d. jis privalo atvykti pas TR VRM valdybos (duomenys neskelbtini) miesto skyriaus vyriausiąjį inspektorių, milicijos kapitoną M. N. C. apklausai (H. M. asmens byla, l. 102–103), teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus dokumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad iš šių dokumentų nėra aišku, kokiu tikslu jie siųsti, koks pareiškėjo statusas šioje byloje (H. M. asmens byla, l. 102–103). Šie pranešimai savaime neįrodo, kad šio asmens atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir kad šis persekiojimas yra inicijuotas būtent dėl jo prieš 10–12 metų reikštų pasisakymų prieš (duomenys neskelbtini) valdžią. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Pažymėtina ir tai, kad iš administracinėje byloje pateiktos medžiagos, 2016 m. liepos 6 d. pareiškėjo pase padaryto spaudo matyti, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko teisėtai, per sienos kirtimo postą, nors, jo teigimu, jis pirmąjį šaukimą gavo 2016 m. birželio 5 d. (H. M. asmens byla, l. 11). Pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos kliūtys, nepaisant pradėto baudžiamojo persekiojimo, išvykti iš kilmės valstybės.

33. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog mažai tikėtina, kad, jeigu pareiškėjas kilmės valstybėje, būtų pripažintas kaip valstybės kritikas ir (ar) opozicionierius, prieš kurį buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, būtų galėjęs laisvai, per oficialų sienos kirtimo postą išvykti iš kilmės valstybės. Svarbu tai, jog pats pareiškėjas pripažino, kad išskyrus prieš 10–12 metų reikštus pasisakymus prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, jis nepriklausė jokiai politinei partijai, jis nebuvo politiškai aktyvus savo kilmės valstybėje ar kitose užsienio valstybėse. Apklausų metu pareiškėjas paaiškino, jog jis 2011, 2012 m. važinėjo į Lietuvą, turėjo automobilių verslą (H. M. asmens byla, l. 9, 79, 117–128). Taigi jokių realių sąsajų su judėjimais prieš (duomenys neskelbtini) valdžią vėlesniu laikotarpiu pareiškėjas nenurodė, jis pats pripažino, kad vėliau jis nebuvo politiškai aktyvus, nepriklausė politiniams opoziciniams (duomenys neskelbtini) valdžiai judėjimams (H. M. asmens byla, l. 8).

34. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Pareiškėjo teiginiai, kad jį persekioja dėl (duomenys neskelbtini) valdžios kritikos prieš 10–12 metų, yra pernelyg abstraktaus pobūdžio, nepasižymi detalumu, paremti trečiųjų asmenų pasakojimais, kurie negali būti patikrinti, pats pareiškėjas pripažino, kad nepagrįstai jį apšaukė aktyvistu, teigė, kad nedalyvavo partijos veikloje, t. y. nėra prisidėjęs prie susirinkimų organizavimo, nebuvo jos aktyvus narys ar pan. (H. M. asmens byla, l. 91). Pažymėtina, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, jo teigimu, grėsmę būti persekiojamam dėl reikštų pasisakymų, be pareiškėjo paaiškinimų, nėra patvirtintos jokiais kitais įrodymais, bei, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimų visumą apie jo veiklą kilmės šalyje, nepatvirtina realios grėsmės būti čia persekiojamam dėl reikštų įsitikinimų (H. M. asmens byla, l. 79–95). Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjui grėsmė visą šį laikotarpį nuo pareikštų pasisakymų nebuvo kilusi. Taigi atsakovas pagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teikia argumentus, susijusius su bendra situacija (duomenys neskelbtini) (b. l. 52–57). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neišreiškė abejonių atsakovo surinkta ir pareiškėjo pateikta informacija apie bendrai problemišką situaciją kilmės valstybėje. Vis dėlto ši bendrai neigiama situacija nėra tokio masto, jog pareiškėjui būtų galima suteikti papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tuo tarpu įvertinusi atsakovo surinktą ir paties pareiškėjo pateiktą informaciją teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas būtų aktyviai dalyvavęs partijos veikloje, ar dėl to, kad galimai jis dalyvavo jos veikloje prieš 10–12 metų jam kiltų grėsmė šiuo metu patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus ir atitinkamai egzistuoja pagrindas suteikti jam papildomą apsaugą.

36. Nurodytų išvadų nepaneigia ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, privalėjo panaikinti ginčijamą Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo (b. l. 52–57).

37. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 1 dalį, prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi pareigą pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1127/2013, 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Pateikus informaciją, sukeliančią abejonių asmens pareiškimų patikimumu, asmuo privalo pateikti pakankamus paaiškinimus dėl nustatytų savo pareiškimų netikslumų ar prieštaravimų (žr., pvz., EŽTT 2007 m. kovo 8 d. sprendimą Collins ir Akaziebie prieš Švediją (pareiškimo Nr. 23944/05), 2013 m. sausio 29 d. sprendimą S. H. H. prieš Jungtinę karalystę (pareiškimo Nr. 60367/10).

38. Įstatyme numatytą prieglobsčio prašymų nagrinėjimo, minėtos prieglobsčio prašytojo pareigos vykdymo tvarką detalizuoja Tvarkos aprašo nuostatos. Iš Tvarkos apraše numatyto reguliavimo matyti, kad vienas iš prašymo nagrinėjimo etapų yra asmens, siekiančio prieglobsčio, apklausos vykdymas (Tvarkos aprašo VI skyrius), kurios tikslas – suteikti prieglobsčio prašytojui galimybę išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, o apklausą atliekančiam įgaliotam Migracijos departamento valstybės tarnautojui – surinkti duomenis, reikalingus įvertinti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus, bei kitus prieglobsčio prašytojo teisinei padėčiai nustatyti reikalingus duomenis. Nurodyta apklausa gali būti neatliekama Įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais (Tvarkos aprašo 99 p.).

39. Prieglobsčio prašytojo apklausa atliekama sąlygomis, užtikrinančiomis konfidencialumą ir leidžiančiomis prieglobsčio prašytojui išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Apklausa atliekama prieglobsčio prašytojo gimtąja kalba arba kalba, kurią prieglobsčio prašytojas geriausiai supranta ir kuria jis gali aiškiai bendrauti. Jeigu būtina, apklausoje dalyvauja vertėjas. Jeigu tai įmanoma ir prieglobsčio prašytojas to pageidauja, užtikrinama, kad apklausą atliekantis įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas ir apklausoje dalyvaujantis vertėjas būtų tos pačios lyties, kaip prieglobsčio prašytojas, išskyrus atvejus, kai yra pagrindas manyti, kad toks prieglobsčio prašytojo pageidavimas pateikiamas dėl priežasčių, nesusijusių su tuo, kad prieglobsčio prašytojui kyla sunkumų išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Apklausos metu prieglobsčio prašytojui pirmiausia suteikiama galimybė laisva forma kuo išsamiau paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Siekdamas kuo nuodugniau išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių prieglobsčio prašytojas paliko savo kilmės valstybę ir bijo į ją grįžti, apklausą atliekantis įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas užduoda papildomus ir patikslinančius klausimus, įskaitant klausimus, susijusius su prieglobsčio prašytojo gyvenimo istorija ir gyvenimo sąlygomis kilmės valstybėje, kelionės iš kilmės valstybės į Lietuvos Respubliką maršrutu, praeityje patirtu persekiojimu, smurto veiksmais ir kitomis grėsmėmis, su kuriomis prieglobsčio prašytojas bijo susidurti grįžimo į kilmės valstybę atveju. Prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė pateikti paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir (arba) jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų (Tvarkos aprašo 99 p.). Tvarkos aprašo 115 punkte taip pat išvardintos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama atliekant tyrimą dėl prašymo suteikti prieglobstį ir kiekvieną kartą turi būti atliekamas išsamus tyrimas, nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Tvarkos aprašo 99, 115 nuostatas, pareiškėjo atliktą apklausą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Migracijos departamento pareigūnai nesilaikė nurodytų reikalavimų, pareiškėjo apklausą ir prieglobščio prašymo tyrimą atliko formaliai. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 26 d. (H. M. asmens byla, l. 7–15), 2016 m. rugsėjo 27 d. apklausų metu (H. M. asmens byla, l. 79–95) sudarė sąlygas pareiškėjui išsamiai pateikti argumentus, motyvus ir įrodymus apie prieš jį pradėtą baudžiamąjį persekiojimą, su tuo susijusias aplinkybes; apklausų metu atsakovo atstovas teikė patikslinančius klausimus, atsakymai, į kuriuos atskleistų, priežastis ir aplinkybes, sąlygojančias pareiškėjui grėsmės kilimą. Pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 27 d. apklausos metu buvo teiraujamasi, su kokiais veiksmais yra siejama jo įkalinimo grėsmė, aiškinamasi su tuo susijusių įvykių aplinkybes (H. M. asmens byla, l. 84). Taigi Migracijos departamento atstovai paprašė pareiškėjo nurodyti prašymo suteikti prieglobstį motyvus, pateikė papildomus klausimus, uždavė kitus tokio prašymo vertinimui reikšmingus klausimus. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, atsakovas surinko pakankamai išsamią informaciją apie kilmės valstybę, dėl jos kreipėsi į įvairias valstybės institucijas (H. M. asmens byla, l. 148–158). Nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, kad Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą dėl pareiškėjo prašymo, tačiau jo neįtikino pareiškėjo pozicija prašant suteikti jam prieglobstį. Papildomai pastebėtina ir tai, kad, net jei pareiškėjas mano jog jo prieglobsčio prašymo tyrimas savo atliktas formaliai, jis savo poziciją turėjo galimybę išdėstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose, teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme (t. I, b. l. 41–43). Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti procedūriniai pažeidimai vertinant pateiktą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ar toks prašymas buvo vertinamas formaliai, nesilaikant Tvarkos apraše numatytos tvarkos.

41. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kuri numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Šiuo atveju, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, administracinio proceso eigą, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: teismas įvertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsakovo surinktą medžiagą ir vertindamas jų visumą sprendė dėl atsakovo priimto sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė administracinei bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais, teisinio pagrindo nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė