2018-09-26 Nr. AB-16793-3-61-3-00676-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2305-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00676-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 1–3; II t., b. l. 179).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. ir nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 24 d. pažeidžiant jo privatumą. Kadangi sanitarinis mazgas atitvertas sienele, taip buvo nepakankamai užtikrintas jo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Tokie neteisėti valstybės institucijos veiksmai, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, pažemino pareiškėją, taigi pažeidė konstitucinę asmens teisę į orumą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė skundą atmesti (II t., b. l. 23–30, 184). Taip pat prašė taikyti senaties terminą ir priteisti iš pareiškėjo 8,22 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Dėl sanitarinio mazgo nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Pažymėjo, jog asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, kai kuriuose postuose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Taip pat nurodė, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti nuolatinės asmenų elgesio kontrolės.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo G. V. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Lukiškių TI-K prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetė (II t., b. l. 188–192).

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2017 m. vasario 27 d., atsakovo atstovas byloje prašė taikyti ieškinio senatį. Iš paties pareiškėjo teiginių bei atsakovo atstovo pateiktų duomenų buvo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 23 d.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2017 m. vasario 27 d., nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2014 m. vasario 27 d. Teismas konstatavo, kad į teismą kreipdamasis 2017 m. vasario 27 d. jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą laikotarpiui nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Byloje nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinęs administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat pripažino, kad nėra pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė.

Teismas laikė, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo atstovo prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmesti.

7. Teismas nurodė, kad pritaikius senatį, ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 23 d.

8. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkto nuostatomis. Nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas pastatas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Atsakovo atstovės duomenimis, asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K kamerų sanitarinių mazgų patalpose įrengtos užuolaidos bei sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nebuvo nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo bei, vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, teismas pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Tačiau, teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose atskirais laikotarpiais su kitais asmenimis, todėl tai laikyta pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų. Teismas nagrinėjamu atveju konstatavo privatumo dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pažeidimą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

9. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatavo, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas. Be kita ko, pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 10. Pareiškėjas G. V. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutarties, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą (III t., b. l. 3).

11. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl senaties termino taikymo dėl reikalavimo nuo 2013 m. iki 2014 m. vasario mėn., tačiau nesutinka su tuo, kad nebuvo priteistas prašomas neturtinės žalos atlyginimas dėl privatumo pažeidimo už likusį laikotarpį. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad nei vienoje kameroje, kurioje jis buvo laikytas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjo teigimu, užuolaidėlės atskirti tualetus buvo pradėtos naudoti tik nuo 2016 m. pabaigos, pareiškėjas tokiu atskirtu tualetu neturėjo galimybės naudotis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjui G. V., padarytos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.

13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės siejo su privatumo pažeidimu naudojantis sanitariniu mazgu.

14. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimo daliai dėl laikotarpio nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 23 d. buvo pažeistas pareiškėjo privatumas dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais už nustatytą privatumo pažeidimą.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

17. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

18. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo privatumo dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų pažeidimą, tačiau nenustatė šio pažeidimo tikslios trukmės ir masto. Pirmosios instancijos teismas nurodė tik bendrą ginčo laikotarpį (nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 23 d.), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas tik dalį šio laikotarpio buvo Lukiškių TI-K, kitą dalį jis buvo kitose laisvės atėmimo vietose. Taigi pirmosios instancijos teismas nenustatė, kiek konkrečiai dienų pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, atitinkamai, nebuvo nustatyta ir pažeidimo trukmė. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime tik apibendrintai nurodyta, jog atsakovo atstovo duomenimis Lukiškių TI-K kamerų sanitarinių mazgų patalpose įrengtos užuolaidos bei sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Tačiau sprendime nėra įvertintos sąlygos konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Iš teismo sprendimo nėra aišku, ar ginčui aktualiose kamerose sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik sienele (taip pat nėra nustatyta, kokio aukščio buvo sienelė), ar taip pat ir užuolaida ar durimis.

20. Pažymėtina, kad tik visapusiškai ir objektyviai ištyręs šias bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti pareiškėjo šioje byloje keliamų reikalavimų pagrįstumą.

21. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini.

22. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

23. Kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius