9b91b51077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-98/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00218-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovei Z. D.,

atsakovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos atstovui Vaidotui Sviderskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Z. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovėms Tauragės rajono savivaldybės administracijai, Z. D., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės teritoriniam skyriui dėl 7644,39 Lt priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2011 m. birželio 9 d. kreipėsi prašymu į teismą prašydamas panaikinti Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. P-66 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ bei 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P-68 „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų“ 2 punktą ir priteisti iš Z. D. nepagrįstai išmokėtą 7644,39 Lt išmokų sumą į Tauragės rajono savivaldybės biudžetą.

Ginčydamas 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. P-66, kuriuo Z. D. paskirta 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą, pareiškėjas nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad valstybės tarnautojai gali būti skatinami vienkartine pinigine išmoka Vyriausybės nustatyta tvarka, kuri nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtintu Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu. Pažymėjo, jog Aprašo 2.1 punkte numatyta, kad vienkartinė piniginė išmoka valstybės tarnautojui gali būti skiriama už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą ir (ar) pavyzdingą tarnybą, labai gerai ar gerai įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą kalendoriniais metais. Nurodė, jog Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais duomenimis Z. D. tarnybinė veikla 2010 metais nebuvo vertinta, todėl nebuvo teisinio pagrindo paskirti jai vienkartinę piniginę išmoką už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą.

Atsakovė Tauragės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo prašymą nurodė, kad 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. P-66, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 1167, kuriuo patvirtintas Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, 2.1, 3, 4, 5 punktais, paskyrė Z. D. 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinę piniginę išmoką už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą, o 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. P-68 atleido ją iš tarnybos atsistatydinus savo noru pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nurodė Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotai buhalterijai išmokėti jai dviejų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. P-69 paskyrė Z. D. dar vieną 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinę piniginę išmoką, įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją ir savo noru atsistatydinus iš valstybės tarnautojo pareigų. Teigė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis valstybės tarnautojui, atleidžiamam pagal 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išeitinės išmokos nereglamentuoja, todėl vadovavosi Darbo kodekso nuostatomis, numatančiomis išeitinių išmokų mokėjimą. Atsakovės teigimu, negalima diskriminuoti valstybės tarnautojų ir taikyti jiems mažesnes socialines garantijas bei išeitines išmokas, negu kitų sričių darbuotojams ir nepagrįstai siaurinti Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtinto Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 2.1 punkto nuostatų, numatančių alternatyvius atvejus, leidžiančius išmokėti vienkartinę piniginę išmoką valstybės tarnautojui, nes tik vienu iš jų turi būti atliktas valstybės tarnautojo tarnybinės veikla vertinamas.

Atsakovė Z. D. atsiliepimais į pareiškėjo prašymą prašė reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog gaudama ginčijamais įsakymais išmokėtas sumas, elgėsi sąžiningai, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 4 dalimi, iš jos negali būti išreikalaujamas darbo užmokestis kaip įgytas be pagrindo. Nurodė, jog sulaukusi senatvės pensijos amžiaus nenorėjo nutraukti tarnybos santykių, tačiau atsakovė pasiūlė tai padaryti ir pati pasiūlė išmokėti keturių vidutinių darbo užmokesčio dydžių kompensaciją. 2011 m. sausio 28 d. atsakovės Juridiniame skyriuje pasiūlė perrašyti prašymą, nurodant, kad pagal 2011 m. sausio 25 d. jos prašymą negali išmokėti 4 vidutinių atlyginimų kompensacijos. Ji sutiko perrašyti prašymą, nes pati neturi teisinio išsilavinimo ir pasitikėjo Juridiniame skyriuje dirbančiais teisininkais. Teigė, kad atleidimo iš darbo diena buvo jos atostogų diena, todėl ji jokios įtakos sprendimams dėl kompensacijų išmokėjimo priėmimo negalėjo daryti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į prašymą nurodė, jog teismui patenkinus pareiškėjo prašymą ir priteisus iš atsakovės Z. D. ginčijamais įsakymais jai išmokėtą sumą, permokėtas gyventojų pajamų mokestis galės būti sugrąžintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyrius (po 2012 m. sausio 1 d. reorganizacijos prijungtas prie VSDFV Šilalės skyriaus) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad iš dalies sutinka su pareiškėjo prašymu dėl Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. P-66 ir 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P-68 2 punkto panaikinimo. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, reikalavimas dalyje dėl išmokėtų sumų priteisimo iš Z. D. yra nepagrįstas. Tretysis suinteresuotasis asmuo argumentavo, jog pagal Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Teigė, kad prokuroro prašyme nėra pateikta įrodymų, kad Z. D., gaudama pagal ginčijamus įsakymus darbo užmokesčiui prilygintas išmokas, elgėsi nesąžiningai.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino, iš atsakovės Z. D. į Tauragės rajono savivaldybės biudžetą priteisti nepagrįstai jai išmokėtą 7644,39 Lt jos pareiginės algos dydžio vienkartinę išmoką už nepriekaištingą pareigų atlikimą ir dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl karjeros valstybės tarnautojai, Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiajai buhalterei (skyriaus vedėjai) Z. D., Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. P-66 ir 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. P-68 išmokėtų išmokų sugrąžinimo į biudžetą. Teismo vertinimu, bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė Z. D. 2011 m. sausio 25 d. Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriui pateikė prašymą Nr. 80-56 atleisti ją iš pareigų dėl išėjimo į senatvės pensiją, prašydama išmokėti jai keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. 2011 m. sausio 28 d. pateikė patiksliną prašymą Nr. 50-60, kuriuo prašė ją atleisti iš valstybės tarnybos nuo 2011 m. sausio 28 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir išmokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio vienkartinę išmoką bei dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją. Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. P-66 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ paskirta 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą, o 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. P-68 „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų“ Z. D. atleista iš valstybės tarnybos atsistatydinus savo noru ir jai paskirta dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. P-69 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ paskirta 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją ir savo noru atsistatydinus iš valstybės tarnautojo pareigų.

Teismas pabrėžė, jog Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. P-66 ir 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P-68 2 punktas, konstatavus, kad šie administraciniai aktai savo turiniu prieštarauja aukštesnės teisės galios teisės aktams buvo pripažinti neteisėtais ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu panaikinti. Spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl 7644.39 Lt išmokėtos kompensacijos priteisimo į Tauragės rajono savivaldybės administracijos biudžetą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino įvardijamus administracinius aktus dėl vienkartinės piniginės kompensacijos ir išeitinės išmokos išmokėjimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl 7644,39 Lt priteisimo iš Z. D. į Tauragės rajono savivaldybės biudžetą, panaikino ir bylą šioje dalyje grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismo vertinimu, iš to seka, kad byla perduota nagrinėti iš naujo tik toje apimtyje, kurioje ginčas kilęs dėl Z. D. išmokėtos 7644,39 Lt sumos priteisimo į Tauragės rajono savivaldybės biudžetą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuoti tokio pobūdžio teisiniai santykiai, kai valstybės tarnautojui neteisėtų administracinių aktų pagrindu išmokamas darbo užmokestis ar jam prilygintos su tarnybos santykiais susijusios išmokos, todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dalį dėl išmokėtų sumų priteisimo iš atsakovės Z. D., taikytini kiti teisės aktai, nustatantys išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindus ir garantijas. Šiam teisiniam ginčui, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tiesiogiai taikytinos Civilinio kodekso 6.241 1 dalies 4 punkto nuostatos, draudžiančios iš darbuotojo išieškoti permokėtą ar neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį ar jam prilygintas išmokas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K–3–449/2010 pažymėjo, kad sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo - jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t.

Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas ginčo teisiniuose santykiuose. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje panaikindamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, būtent konstatavo, kad teismas objektyviai ir visapusiškai neištyrė Z.

D. sąžiningumo aspekto, todėl teismui būtina įvertinti Z. D. sąžiningumo aspekto subjektyviuosius ir objektyviuosius kriterijus.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, analizuojant pačios atsakovės Z. D. atsiliepime nurodytas aplinkybes bei teiktus paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad Z. D. sulaukusi pensinio amžiaus nenorėjo nutraukti tarnybos valstybės tarnybos santykių su Tauragės rajono savivaldybės administracija ir būtų toliau dirbusi valstybės tarnautoja, tačiau jos apsisprendimą atsistatydinti iš valstybės tarnybos, nulėmė atsakovės pasiūlyta keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Atsakovė nurodė, kad prieš jai sutinkant atsistatydinti iš valstybės tarnybos savo noru, ne kartą kalbėjosi su Tauragės rajono savivaldybės meru dėl jos atleidimo, o tai reiškia, kad atsakovės Z. D. atleidimo iš valstybės tarnybos sąlygos buvo derybų objektas ir pareiškėjos sutikinimą/nesutikimą lėmė nutraukiant tarnybos santykius išmokėtinų kompensacijų dydis.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyr. buhalterio (skyriaus vedėjo) pareigybės aprašymą, patvirtintą 2002 m. rugpjūčio 17 d. Tauragės rajono savivaldybės administratoriaus įsakymu Nr. 324, vyr. buhalteris (skyriaus vedėjas) yra karjeros valstybės tarnautojas, kuriam keliamas specialusis reikalavimas - turėti aukštąjį buhalterinį – ekonominį išsilavinimą, žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, susijusius su pareigų vykdymu.

Šiai pareigybei priskiriamos funkcijos – užtikrinti finansinių - ūkinių operacijų teisėtumą bei lėšų naudojimą įstatymų nustatyta tvarka, konsultuoti skyriaus darbuotojus apskaitos vedimo klausimais. Taigi, Z. D. dėl einamų pareigų, pavestų atlikti funkcijų turėjo būti žinomas teisinis reguliavimas ir įvardijamu atleidimo pagrindu atleidžiant išmokėtina kompensacijų rūšis ir suma. Įstatymo leidėjas atleidžiant darbuotoją įvardijamu pagrindu (savo noru) numato tik nepanaudotų atostogų kompensacijos išmokėjimą.

Todėl pareiškėja neginčytinai suvokė (turėjo suvokti), kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai savo esme ir turiniu, teisiniu reglamentavimu, skiriasi nuo darbo teisinių santykių ir atsakovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos sutikimas išmokėti keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją neatitiko galiojančių teisės aktų reglamentavimo, buvo neteisėtas, tačiau nepaisant to, su šiuo pasiūlymu sutiko. Tai patvirtina ir pareiškėjos 2011 m. sausio 25 d. prašymas atleisti iš tarnybos, kuriuo ji išreiškė prašymą atleisti iš tarnybos išmokant keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją.

Pareiškėja pripažįsta, kad išmokos suma buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jos valios išraiška dėl valstybės tarnybos tęstinumo ir buvo derybų objektu. Taigi abi šalys nepaisė teisinio reguliavimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad viešojoje teisėje yra įtvirtintas principas, nustatantis, kad viskas, kas tiesiogiai neleista įstatymo, yra uždrausta, todėl nepagrįsti Tauragės rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo teiginiai, kad negalima diskriminuoti valstybės tarnautojų uždraudžiant taikyti darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias šalių susitarimo galimybę (dėl išmokėtinos kompensacijos dydžio) atleidžiant iš tarnybos.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Pagal Konstituciją valstybės tarnyba - tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai nei reikalauja Lietuvos valstybės interesai ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus reikalavimus. Valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Todėl akivaizdu, kad šie reikalavimai taikytini tiek savivaldybės administracijos pareigūnams, kurie pasirašė administracinius aktus išmokėti išeitinę kompensaciją, tiek atsakovei Z. D.. Šių imperatyvų nebuvo paisoma, siekiama asmeninių interesų patenkinimo, todėl neteisėtais pripažintais administraciniais aktais išmokėtos išmokos turi būti priteisiamos grąžinti į biudžetą, priešingu atveju nebūtų apgintas viešasis interesas, būtų sudarytos prielaidos piktnaudžiavimui valstybės tarnybos srityje.

Nustatytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės veiksmai siekiant įstatyme nenumatyto dydžio vienkartinės išmokos ir išeitinės išmokos laikytini nesąžiningais civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Civilinio kodekso 6.237 straipsnis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Šio straipsnio išimtį numato Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 5 dalis, kuri aiškinama tuo, kad tam tikrais atvejais turto gavimas gali būti pateisinamas arba jo išreikalavimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010). Tačiau teismui konstatavus, kad atsakovė Z. D. ir Tauragės savivaldybės administracija veikė ir elgėsi nesąžiningai, darytina išvada, kad Z. D. išmokėtų išmokų išreikalavimas neprieštarauja minėtiems principams.

III. Apeliaciniu skundu atsakovė Z. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjo – Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą pateiktą prašymą atmesti. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat prašo teismo pripažinti ja netinkama šalimi byloje. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus nepagrįstai padarė išvadą, kuria rėmėsi priimant sprendimą, jog atsakovės elgesys ginčo situacijoje negali būti vertinamas kaip atitinkantis sąžiningo elgesio kriterijus. Reikalavimą pripažinti ją netinkama šalimi procese atsakovė grindžia argumentu, jog ji nuo 2011 metų nebėra valstybės tarnautoja, todėl ginčai, susiję su ją siejusiais darbo santykiais ir su iš pastarųjų kylančiais, turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Apeliantės teigimu, šios aplinkybės pagrindžia, jog teismas neteisingai taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas yra neteisėtas.

2. Atsakovė apeliaciniu skundu reikalavo pripažinti ją netinkama bylos šalimi, kadangi nuo 2011 metų nebėra valstybės tarnautoja, todėl, sutinkamai su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, negalėjo būti atsakove administraciniame teisme vykstančiame procese.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra nepagrįsti, padaryti nesistemiškai, neišsamiai, pasirinktinai, sau naudinga linkme ir todėl nesilaikant galiojančių įrodymų vertinimo taisyklių aiškinant ir vertinant bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, todėl jais grindžiami reikalavimai netenkintini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinis ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl to, kad ginčijamu atsakovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. P-66 Z. D. buvo paskirta 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą, o 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. P-68 Z. D. atleista iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų atsistatydinus savo noru Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte nukatytu pagrindu, ir Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotai buhalterijai pavesta išmokėti jai dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, teigimu, skundžiamais įsakymais Z. D. neteisėtai išmokėta 7644,39 Lt. Skunde teismui pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje valstybs tarnautojui, atleidžiamam pagal minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išeitinės išmokos mokėjimas nenumatytas, šiame straipsnyje įtvirtintas išeitinių išmokų sąrašas yra baigtinis, todėl negali būti aiškinamas ir taikomas plečiamai. Pareiškėjas teigė, jog Valstybs tarnybos įstatyme nenumatyta, kad valstybės tarnautojas, atsistatydinęs savo noru, įgyja teisę gauti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ginčydamas 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. P-66, kuriuo Z. D. paskirta 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą pareigų atlikimą, pareiškėjas nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad valstybės tarnautojai gali būti skatinami vienkartine pinigine išmoka Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtintu Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pareiškėjas inter alia nurodė Aprašo 2.1 punktą, pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus pateiktais duomenimis Z. D. tarnybinė veikla 2010 metais nebuvo vertinta, todėl darytina išvada, kad nebuvo teisinio pagrindo paskirti Z. D. vienkartinę piniginę išmoką už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. P–66 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ ir 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P–68 „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų“ 2 punktas (dėl dviejų mėnesių atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos mokėjimo) yra neteisėti (minėtų administracinių aktų neteisėtumas buvo konstatuotas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-346/2012). Tačiau nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl šių administracinių aktų (įsakymų) pagrindu išmokėtų 7644,39 Lt priteisimo iš atsakovės Z. D.. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nurodyta atsakovei išmokėta suma (vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą pareigų atlikimą ir dviejų mėnesių atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka) yra susijusi su atsakovės Z. D. darbo (tarnybos) santykiais, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymas.

Pabrėžtina, jog Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, taip pat yra nurodęs, kad darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2006).

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–449/2010), sąžiningumas (Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąžiningumo kriterijus) aiškinamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t.

Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kuri būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje (žr. pvz. administracinę bylą Nr. A1–355/2004) sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus.

Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju, analizuodamas atsakovės veiksmus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovei neteisėtai skirtų (išmokėtų) išmokų suma buvo susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jos valios išraiška dėl valstybės tarnybos tęstinumo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovė Z. D. veikė nesąžiningai, t. y. ne kartą kalbėjosi (derėjosi) su Tauragės rajono savivaldybės meru dėl atleidimo iš valstybės tarnybos ir išeitinių kompensacijų išmokėjimo, nors pagal savo pareigas žinojo (privalėjo žinoti), kad jai savo iniciatyva paliekant valstybės tarnybą išeitinės kompensacijos negalės būti mokamos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimu bei jų teisiniu kvalifikavimu.

Kaip jau buvo minėta, siekiant nustatyti, ar asmuo elgėsi sąžiningai (buvo sąžiningas) CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymo aspektu, būtina įvertinti objektyvųjį (asmens elgesio objektyviuosius požymius, patvirtinančius jo rūpestingumą, atidumą, apdairumą) ir subjektyvųjį (asmens vidinius motyvacinius veiksnius) kriterijus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prieš atleidžiama iš valstybės tarnybos atsakovė Z. D. Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriui 2011 m. sausio 25 d. buvo pateikusi prašymą Nr. 80-56, kuriame nurodė, jog prašo „atleisti [...] iš darbo ryšium su išėjimu į pensiją išmokant keturių vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją nuo 2011 m. sausio 28 d.“ (b. l. 16), be to, 2011 m. sausio 28 d. ji buvo pateikusi patikslintą prašymą Nr. 80-60, kuriame nurodė, jog prašo „atleisti [...[ iš darbo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo 2011 m. sausio 28 d. ir išmokėti dviejų pareiginių algų dydžio vienkartines išmokas ir dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinę išmoką“. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek 2011 m. sausio 25 d. prašymas, tiek ir Tauragės rajono savivaldybės administracijos įsakymai dėl išeitinės išmokos mokėjimo bei vienkartinės piniginės išmokos už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą buvo patvirtinti atsakingų Tauragės rajono savivaldybės administracijos tarnautojų (Juridinio ir personalo skyriaus, Savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos specialistų) rezoliucijomis (dokumento suderinimo žymomis) (b. l. 13-15). Tai patvirtina faktą, jog išnagrinėję atsakovės prašymus, atsakingi savivaldybės tarnautojai (specialistai) savo iniciatyva pritarė nurodytų išmokų skyrimui ir, savo ruožtu, paneigia nerūpestingumo, neatidumo ar neapdairumo požymius atsakovės pasirinktame elgesio modelyje (akivaizdu, jog teisės aktų nustatyta tvarka atsakovė visus savo veiksmus derino su atitinkamais savivaldybės specialistais).

Be to, byloje nėra pateikta ir duomenų (įrodymų), jog teikdama prašymus dėl išmokų skyrimo atsakovė sąmoningai siekė piktnaudžiauti teise, pavyzdžiui, klaidino atsakovą, pateikė jam žinomai neteisingus duomenis (dokumentas) ar kitaip trukdė tinkamai apskaičiuoti (nustatyti) atsakovei priklausančias išmokų sumas, susijusias su atleidimu iš valstybės tarnybos. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovės atleidimo iš darbo diena sutapo su jos paskutine atostogų diena, o kasmetinėse atostogose atsakovė buvo nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2011 m. sausio 28 d. (b. l. 97-99). Dėl šios priežasties taip pat akivaizdu, jog atsakovė, nurodytu laikotarpiu nevykdydama jai priskirtų valstybės tarnautojo funkcijų Savivaldybės administracijos centralizuotoje buhalterijoje ar kituose struktūriniuose padaliniuose, neturėjo ir jokių teisinių galimybių dalyvauti priimant ginčijamus Tauragės rajono savivaldybės administracijos įsakymus dėl išeitinės išmokos mokėjimo bei vienkartinės piniginės išmokos už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą skyrimo ar tiesiogiai įtakoti jų priėmimo. Vien tik aplinkybė, jog atsakovė iš anksto kalbėjosi (derėjosi) su Tauragės rajono savivaldybės meru dėl atleidimo iš valstybės tarnybos ir išeitinių kompensacijų išmokėjimo negali būti laikoma pakankamu atsakovės nesąžiningumo įrodymu, kadangi galutinį sprendimą(-us), susijusius su atitinkamų išmokų mokėjimo, bet kuriuo atveju priėmė pati Tauragės rajono savivaldybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokių objektyvių duomenų (įrodymų) paneigiančių šias aplinkybes nebuvo pateikta ir pakartotinai nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme (b. l. 136-170).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovės nesąžiningumas gaunant iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos 7644,39 Lt dydžio su darbo užmokesčiu susijusias sumas yra neįrodytas (vertinant atsakovės veiksmus (neveikimą) tiek objektyviais, tiek ir subjektyviais kriterijais). Dėl šios priežasties atsakovės Z. D. apeliacinis skundas tenkinamas, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimas panaikinamas, o pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas priteisti iš atsakovės Z. D. nepagrįstai jai išmokėtą 7644,39 Lt išmokų sumą į Tauragės rajono savivaldybės biudžetą atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

n u s p r e n d ž i a:

atsakovės Z. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą priteisti iš atsakovės Z. D. nepagrįstai jai išmokėtą 7644,39 Lt išmokų sumą į Tauragės rajono savivaldybės biudžetą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Virgilijus Valančius