2016-07-21 Nr. AB-14858-3-61-3-03972-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1288-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03972-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti po 43,44 Eur neturtinės žalos atlyginimo už LAVL praleistą parą.

Pareiškėjas nurodė, jog LAVL Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 1 buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. birželio 26 d. Pareiškėjo nuomone, LAVL jis buvo laikomas antisanitarinėmis, žmogaus garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Skunde paaiškinama, kad palatoje vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, palatoje neįrengta ventiliacija, todėl trūko oro, buvo jaučiamas nemalonus pelėsių kvapas, o ant sienų matyti voratinkliai. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas tvirtino patyręs dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą, pablogėjo gyvenimo kokybė, pareiškėjas negalėjo pailsėti, tapo dirgzlus, nervingas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertino 150 Lt už kiekvieną LAVL praleistą parą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. birželio 26 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1 (32,6 kv. m, 9 lovos). Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes joje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta 5,1 kv. m ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. Kita vertus, Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Pažymėjo, jog palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir (arba) keičiamas. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2010) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami įstaigos nustatyta tvarka; patalpų dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“.

LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Be to, LAVL Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas–higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, įrodantis, kad patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais bei samprotavimais, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, buvo pažeista; kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymėjo, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vertindamas pareiškėjo nurodytus pažeidimus dėl nemalonaus kvapo ir voratinklių, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde apsiribojo bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais (jautė pelėsių, kitą nemalonų kvapą, palatų kampuose buvo matyti voratinkliai) apie savo teisių pažeidimus, t. y. skunde neindividualizavo bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, todėl jos teismo negali būti patikrintos, o atsakovas negali būti įpareigotas įrodyti to, ko pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai nepagrindė.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo tik pažeidimą dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas palatoje Nr. 1, kurios plotas – 32,6 kv. m, joje buvo 9 lovos. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.14 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi LAVL tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, nepateikė, teismas vertino, jog pareiškėją nurodytoje palatoje laikant kartu su aštuoniais asmenimis minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas nebuvo užtikrintas.

Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Teismas nurodė, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Pareiškėjas skunde tvirtino patyręs tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (15 dienų), pasekmes, konstatavo, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui 15 dienų nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma LAVL, padarė išvadą, jog pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė. Teismas, nenustatęs LAVL neteisėtų veiksmų dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, po 43,44 Eur už kiekvieną LAVL praleistą parą.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimą, nepagrįstai atsisakė pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertinti pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, turėjo teisę būti gryname ore Chirurgijos skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas šiuo aspektu pareiškėjui buvo kompensuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar vien teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Konstatuotų pažeidimų apimtis bei trukmė nėra ginčijami, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako vien aspektu dėl teisės pažeidimo pripažinimo, kaip pakankamos ir teisingos satisfakcijos už patirtą skriaudą – neužtikrinimo pareiškėjui (apeliantui) teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto Laisvės atėmimo vietų ligoninėje normos (iš viso 15 parų).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1490/2012).

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis LAVL buvo laikomas 15 parų; nenustatyta, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai; pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. būti gryname ore ligoninės skyriaus, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, lokaliniame sektoriuje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į gana trumpalaikio pobūdžio teisės pažeidimą, sukeltą nedidelio laipsnio nepatogumą, skundų gydymo LAVL laikotarpiu nebuvimą, administracinę jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, konstatuoja, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui. Apeliaciniame skunde neįvardinti argumentai, kurie galėtų sąlygoti kitokio procesinio sprendimo priėmimą.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme bei kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė