2017-11-07 Nr. AB-20334-3-62-3-02201-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1148-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02201-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 20 d. išsiuntė paštu skundą (b. l. 5–8), prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 15-IL-20-03080-e „Dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“; 2) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Kauno apskrities VPK) įvykdyti teismo patvarkymą – patenkinti pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 27 d. prašymą „Išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybą, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas atliko patikrinimą dėl gauto prašymo ir nusprendė, kad pareiškėjas ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti, nes policija turi duomenų, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. l d. 11 p.). Pareiškėjo manymu, jo teistumas negalėjo būti pagrindu atsisakyti išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes 2015 m. vasario 24 d.

Kauno apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria nusprendė panaikinti pareiškėjo teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamąjį įsakymą. Tokiu būdu nuo Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties įsiteisėjimo pareiškėjas laikomas neteistu ir jo pilietinės teisės dėl praeityje buvusio teistumo negali būti varžomos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nutraukti ikiteisminiai tyrimai negali būti vertinami kaip netinkamas pareiškėjo elgesys ar įstatymų nesilaikymas, neigiamai charakterizuojantys pareiškėją.

Šiuose nutrauktuose ikiteisminiuose tyrimuose nebuvo surinkti jokie įrodymai, patvirtinantys netinkamą pareiškėjo elgesį, kuris leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar saugumui. Tokiu būdu nutraukti ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu negali būti priežastimi atsisakyti išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Savo atsisakymą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsakovas grindžia ir Vilniaus apygardos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, o tai patvirtina, kad atsakovas nagrinėjo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus neobjektyviai, tendencingai vertino faktines aplinkybes, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

Atsakovas sprendimą argumentuoja ir pareiškėjui skirtomis administracinėmis nuobaudomis už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., t. y. grindžia administraciniais teisės pažeidimais, padarytais prieš 14 metų. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2005 m. laikė (nešiojosi) ginklą iki 2012 m. gegužės 24 d. Per šį laikotarpį nebuvo nustatytas nei vienas faktas, kuris leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas būtų pažeidęs Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus ar Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių reikalavimus, ar savo veiksmais sudarytų grėsmę visuomenės, savo saugumui.

Pareiškėjas ir šiuo metu yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Pateikiamos charakteristikos patvirtina, kad pareiškėjas yra pareigingas ir stropus darbuotojas, neturi darbe drausminių nuobaudų, charakterizuojamas kaip sąžiningas, pareigingas, kruopštus ir atsakingas darbuotojas. Pareiškėjas yra socialiai aktyvus, dalyvauja visuomeninėje veikloje, sportuoja bei padeda organizuoti sporto varžybas, turi šeimą, pastovią gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Pareiškėjas nesmurtauja, nepiktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, neturi žalingų įpročių, todėl leidimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus nesukeltų pavojaus aplinkiniams.

3. Atsakovas Kauno apskrities VPK atsiliepimu į skundą (b. l. 27–28) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje buvo užregistruotas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, medžioklei. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ buvo atlikti patikrinimai. Atlikus patikrinimus buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu 2012 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamuoju įsakymu pareiškėją pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir skyrė galutinę bausmę (176 MGL) 22 880 Lt.

Pareiškėjas baudą sumokėjo 2012 m. birželio 27 d. Pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kuris priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje, grupės narius sieja glaudūs ryšiai, nusikaltimas iš anksto gerai apgalvotas, jam pasiruošta, nusikaltimas padarytas dviejų valstybių teritorijoje. Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. nutarė panaikinti teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamąjį įsakymą vadovaujantis BK 97 straipsnio 7 dalimi suėjus pusei teistumo termino.

Be to, 2003 m. vasario 11 d. Raseinių r. apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymas), kuris 2003 m. spalio 30 d. buvo nutrauktas. 2004 m. lapkričio 25 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gabenimas), kuris 2006 m. liepos 19 d. Marijampolės r. apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas. 2005 m. spalio 18 d.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimu baudžiamoji byla Nr. 04-1-00001-02 dėl bendrininkavimo formos ir kontrabandos buvo atskirta į baudžiamąją bylą Nr. 01-2-00051-05, kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį. 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją išteisino vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Taip pat 2011 m. rugsėjo 15 d.

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamoje byloje Nr. 01-2-00019-11, kurioje pareiškėjui 2012 m. kovo 13 d. buvo pareikšti įtarimai, kaltinimai pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 249 straipsnio 1 dalį (bendrininkavimo formos; nusikalstamas susivienijimas). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemone – suėmimas, tačiau 2012 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikas generalinės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

Pareiškėjas ne kartą buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Išvardyti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintoje teisės normoje nurodytus duomenis, su kuriais yra siejamas leidimo įsigyti ir turėti ginklus neišdavimas. Pagal įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai, todėl ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai.

Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Taip pat pareiškėjo pateikta teigiama charakteristika nepaneigia policijos išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių veikų padarymo, neilgas, todėl jo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius nėra pakankami, norint pripažinti, jog jis pasitaisė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 143–148) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei. Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) 2015 m. spalio 12 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui neišduoti leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu – ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybes, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskiriant 22 880 Lt baudą. Be to, 2003 m. vasario 11 d., 2004 m. lapkričio 25 d., 2005 m. spalio 18 d. ir 2011 m. rugsėjo 15 d. buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu nutraukti nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, o dėl vienos bylos priimtas išteisinamasis nuosprendis, nenustačius, kad pareiškėjas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pažymėta, kad pareiškėjas nuo 2001 metų iki 2011 metų vienuolika kartų baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

7. Pareiškėjas savo nesutikimą su atsakovo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 15-IL-20-03080-e iš esmės grindžia tuo, kad sprendime nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu atsisakyta patenkinti jo prašymą, nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. skundžiamo sprendimo motyvai nepatvirtina Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatų.

8. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014). Iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinio matyti, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti išduotas ar panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, būtent – yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant bei nešiojantis šaunamuosius ginklus ir juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms.

Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Be to, administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą.

Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne.

9. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgė į šiuos pareiškėjo biografijos faktus: pareiškėjas 2012 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamuoju įsakymu pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir skyrė galutinę bausmę (176 MGL) 22 880 Lt, t. y. pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kuris priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje, dviejų valstybių teritorijoje; be to, 2003 m. vasario 11 d.

Raseinių r. apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymas), tačiau nesant pareiškėjo veiksmuose BK 201 straipsnio 2 dalyje nusikaltimo sudėties, ikiteisminis tyrimas 2003 m. spalio 30 d. buvo nutrauktas; 2004 m. lapkričio 25 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gabenimas), kuris 2006 m. liepos 19 d.

Marijampolės r. apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo D. Č. kaltę; 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją išteisino dėl cigarečių kontrabandos, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas; 2011 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurioje pareiškėjui 2012 m. kovo 13 d. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, BK 249 straipsnio 1 dalį (bendrininkavimo formos; nusikalstamas susivienijimas), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemone – suėmimas, tačiau 2012 m. balandžio 23 d.

Lietuvos Respublikas generalinės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Per laikotarpį nuo 2001 metų iki 2011 metų gruodžio mėnesio pareiškėjas baustas 11 kartų administracine tvarka už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors pareiškėjo atžvilgiu ir buvo nutraukti minėti ikiteisminiai tyrimai (neįrodžius, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D.

Č. kaltę ir kt.) ir jie teisinių pasekmių sukelti negali, tačiau tai, jog pareiškėjas penkis kartus buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, atliekami ikiteisminiai tyrimai, o dėl vieno ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jį atitinkamai charakterizuoja. Be to, pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kuris priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje, dviejų valstybių teritorijoje, kas rodo padaryto nusikaltimo bei pareiškėjo padidintą pavojingumą visuomenei.

Atsižvelgiant į aptartą pareiškėjo daromų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, darytina išvada, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui, t. y. patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį.

Dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad jam Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi nutarė panaikinti teistumą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamąjį įsakymą, teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimo nuostatomis, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Be to, teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjo pateikta teigiama charakteristika nepaneigia policijos išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kadangi laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių veikų padarymo, yra palyginus trumpas (pvz., teistumas panaikintas anksčiau termino tik 2015 m. vasario 24 d.), todėl pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius nėra pakankami, norint pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka Įstatymo reikalavimus keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo priimtas sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 22 d. paštu išsiuntė teismui apeliacinį skundą (b. l. 151– 158) skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą ir šioje byloje priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto teisės norma įpareigoja policiją nurodyti atsisakymo išduoti leidimą motyvus. Todėl atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui laikyti (nešiotis) medžioklinį ginklą, privalėjo nurodyti konkrečiai kuriam teisiniam gėriui, nurodytam Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, pareiškėjas kelia grėsmę bei tokią išvadą pagrįsti objektyviai nustatytomis aplinkybėmis.

10.2. Iš nurodytų atsakovo skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą dėl to, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenės ir savo saugumui. Teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui. Taigi teismas nepagrįstai išplėtė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytų teisinių gėrių apimtį, kuriems pareiškėjas kelia grėsmę. Apelianto nuomone, nebuvo pagrindo nei atsakovui, nei teismui nustatyti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytiems teisiniams gėriams.

10.3. Pareiškėjo įvykdyti nusikaltimai nėra susieti su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte išvardintais gėriais. Teismas visiškai neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad asmuo, kuriam teistumas yra panaikintas – laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. BK 97 straipsnio 6 dalis numato, kad išnykus teistumui, asmuo laikomas neteistu. Apeliantas sutinka, kad „asmens nuteisimo faktas“ yra jo biografijos dalis. Tačiau šį faktą tiek atsakovas, tiek teismas turėjo vertinti atsižvelgiant į pareiškėjo biografijos aplinkybių visumą. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normos kitaip sureguliavo teistumo išnykimo taikymo klausimą. Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime buvo nagrinėjami klausimai susiję ne su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normų taikymu, o su Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo normų taikymu. Tai visiškai skirtingi įstatymai, todėl Konstitucinio Teismo nutarimo motyvai negali būti taikomi aiškinant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normas.

10.4. Teismas pasisakė apie pareiškėjo teistumo išnykimą bendrais pagrindais, visiškai neatsižvelgdamas, kad teistumas išnyko anksčiau įstatyme numatyto termino ir pagal Kauno apylinkės teismo nutartį. Ši faktinė aplinkybė yra labai reikšminga vertinant apelianto asmenybę ir jo pavojingumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytiems teisiniams gėriams. Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartyje nustatyti faktai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 bei 58 straipsniais, dėl pareiškėjo asmenybės yra privalomi visiems teismams. Teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnį, įpareigojantį teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes.

10.5. Nutrauktuose ikiteisminiuose tyrimuose nebuvo surinkti jokie įrodymai, patvirtinantys netinkamą pareiškėjo elgesį, kuris leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar saugumui. Atkreiptinas dėmesys, kad nutrauktų ikiteisminių tyrimų faktas nebuvo susijęs su smurtu, neteisėtai panaudojamu ginklu ar kitomis aplinkybėmis. Vien ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas negali sukelti asmeniui neigiamų pasekmių, nes ikiteisminis tyrimas pradedamas dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto, o ne prieš konkretų asmenį. Teisės teorija ir praktika yra vieningos nuomonės, kad asmens kaltę patvirtina tik įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Pareiškėjas buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne 5 kartus, kaip nurodo teismas, o 4 kartus. Iš jų tik 1 kartą pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. nebuvo surinkta jokių duomenų, kad pareiškėjo elgesys pasikeitė, jog jis būtų įvykdęs vienokius ar kitokius teisės pažeidimus. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad per šį laikotarpį pareiškėjas nebuvo baustas administracine tvarka, jo atžvilgiu nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai bei nevyko baudžiamieji procesai.

10.6. Teismas, vertindamas pareiškėjo elgesį, rėmėsi 2003 – 2012 m. faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas tik vieną kartą buvo teistas ir pripažintas kaltu, tačiau bausmę jis atliko ir jo teistumas yra išnykęs. Jokių kitų galiojančių įstatymų pareiškėjas nepažeidė, sistemingai teisės normų nepažeidinėjo, todėl abstraktūs teismo teiginiai yra nepagrįsti įrodymais. Teismas nutrauktus ikiteisminius tyrimus ir išteisinamąjį nuosprendį įvertinę kaip pareiškėjo daromus teisės pažeidimus akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 31 straipsnį. Teismas nenurodė jokių įrodymų, kurie leistų teismui padaryti išvadą apie pareiškėjo elgesio neatitikimą moralės normoms, nusistovėjusiai tvarkai ar teisės aktams.

10.7. Bylos nagrinėjimo eigoje nei vienas iš dviejų atsakovo atstovų negalėjo atsakyti į klausimą – kada pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą. Atsakovas šių duomenų iki teismo posėdžio teismui nepateikė. Leidimo išdavimo data laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą yra aktuali, nes tiek teismas, tiek atsakovas klaidingai nurodo, kad pareiškėjas 11 kartų buvo baustas administracine tvarka nuo 2001 m. iki 2011 m. Pažymėtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas dar neturėjo leidimo laikytis (nešiotis) ginklą ir prieš pareiškėjui išduodant leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą minėti administraciniai pažeidimai jau buvo padaryti ir tai nesutrukdė atsakovui išduoti leidimą pareiškėjui. Ši aplinkybė dėl leidimo išdavimo datos yra svarbi vertinant pareiškėjo biografijos faktus.

10.8. Šioje byloje kyla Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo ir aiškinimo problema. Iš teisminės praktikos analizės matyti, kad teismai visiškai skirtingai taiko ir aiškina minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą sąvoką „nepriekaištingos reputacijos asmuo“. Šiuo metu nepriekaištingos reputacijos asmuo (18 str. 2 d. 5 p. prasme) administracinių teismų praktikoje yra vertinamas pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kaip pavojingas savo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui. Tokia šio įstatymo normų praktika nesuprantama, nes geros reputacijos žmogus negali būti vertinamas kaip pavojingas sau ir kitiems asmenims bei visuomenės saugumui ir toks įstatymo normų aiškinimas kelia abejones teismo šališkumu.

11. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 163–164) dėl apelianto nurodytų aplinkybių, kad jo atžvilgiu yra išnykęs teistumas, todėl jis laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuostatomis, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Visuma faktinių aplinkybių (kurios nustatytos skundžiamame sprendime ir kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai) įrodo, jog apeliantas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui, t. y. patenka į Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 15-IL-20-03080-e „Dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir Kauno apskrities VPK įpareigojimo patenkinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei.

14. Bylos duomenys patvirtina, jog Kauno apskrities VPK 2015 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 15-IL-20-03080-e, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 28 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus medžioklei, jo netenkino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu.

15. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte reglamentuojama, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

16. Pabrėžtina, jog šių įstatymo nuostatų taikymas neatsiejamas nuo nurodyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą tokiu būdu, jog būtų užtikrintas žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas.

17. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytos aplinkybės nustatytinos vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18. Pažymėtina, jog Įstatyme nepateikta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

20. Bylos duomenys patvirtina, jog 2012 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamuoju įsakymu pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir skyrė galutinę bausmę (176 MGL) 22 880 Lt, t. y. D. Č. buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kuris priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje, dviejų valstybių teritorijoje, be to, 2003 m. vasario 11 d. Raseinių r. apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymas), tačiau nesant pareiškėjo veiksmuose BK 201 straipsnio 2 dalyje nusikaltimo sudėties, ikiteisminis tyrimas 2003 m. spalio 30 d. buvo nutrauktas; 2004 m. lapkričio 25 d.

Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gabenimas), kuris 2006 m. liepos 19 d. Marijampolės r. apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo D. Č. kaltę; Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. spalio 18 d. nutarimu baudžiamoji byla Nr. 04-1-00001-02 dėl bendrininkavimo formos ir kontrabandos buvo atskirta į baudžiamąją bylą Nr. 01-2-00051-05, kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. pareiškėją išteisino dėl cigarečių kontrabandos, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.); 2011 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurioje pareiškėjui 2012 m. kovo 13 d. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, BK 249 straipsnio 1 dalį (bendrininkavimo formos; nusikalstamas susivienijimas), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemone – suėmimas, tačiau 2012 m. balandžio 23 d.

Lietuvos Respublikas generalinės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Per laikotarpį nuo 2001 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio pareiškėjas baustas 11 kartų administracine tvarka už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

21. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal „kokybinį“ bei aktualumo kriterijus.

22. Pareiškėjo padaryti pažeidimai tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai įvertinti būtent kokybiniu aspektu ir byloje esantys pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys sudarė pagrindą spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę (gali kelti) kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Todėl atsakovas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus.

23. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo teisės laikyti (nešiotis) ginklą yra nepagrįstas. Ginčijamame sprendime išdėstomos aplinkybės, kurių pagrindu atsakovas priėmė neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra visiškai pakankamos pareiškėją charakterizuoti kaip galintį kelti grėsmę visuomenės saugumui.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje kyla Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto (Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą) ir 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo ir aiškinimo problema. Dėl šio pareiškėjo argumento pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 pažymėjo, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktai yra savarankiški pagrindai, kuriais remiantis fiziniam asmeniui gali būti neišduodamas leidimas įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis. Nagrinėjamoje byloje Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos) nebuvo taikomas ir klausimas, ar pareiškėjas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nebuvo sprendžiamas, todėl paminėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

25. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo sprendimo neišduoti leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius