2017-11-28 Nr. AB-22082-3-61-3-01021-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2572-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01021-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas), 5 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 metais Tarnyba konvojavo jį iš vienos pataisos įstaigos (areštinės) į kitą. Pareiškėjo teigimu, sąlygos konvojaus automobiliuose neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes jie buvo perpildyti, juose nebuvo šviesą praleidžiančių langų, saugos diržų ir avarinio išėjimo. Dėl konvojavimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos, pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, buvo pažemintas jo orumas, todėl valstybė, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, privalo atlyginti jo patirtą žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (b. l. 33–35) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Visi Tarnybos automobiliai naudojami remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu bei techninės apžiūros ataskaitomis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija visuose automobiliuose yra atlikusi dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus ir nustačiusi, kad automobiliai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 146.4 punkto reikalavimus. Tarnyba užtikrina Taisyklių 109 punkto laikymąsi, t. y. kad transporto priemonėse vyktų tik leidžiamas asmenų skaičius. Atsakovas teigė, kad kai kuriose specialiosiose transporto priemonėse, kuriomis buvo konvojuotas pareiškėjas saugos diržai buvo įrengti. Be to, manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės, pareiškėjas konvojaus metu galėjo pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Tarnybos pateikti kelionės žiniaraščiai (b. l. 36–65) patvirtino, kad 2015 metais Tarnyba konvojavo pareiškėją: 2015 m. kovo 26 d. iš Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K); 2015 m. gegužės 30 d. iš Lukiškių TI-K į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK areštinė); 2015 m. balandžio 3 d. iš Panevėžio apskrities VPK areštinės į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI); 2015 m. balandžio 7 d. iš Kauno TI į Kybartų PN; 2015 m. rugsėjo 24 d. iš Kybartų PN į Lukiškių TI-K; 2015 m. rugsėjo 29 d. iš Lukiškių TI-K į Panevėžio apskrities VPK areštinę; 2015 m. spalio 13 d. iš Panevėžio apskrities VPK areštinės į Kauno TI; 2015 m. spalio 20 d. iš Kauno TI į Kybartų PN.

7. Remdamasis bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais „Mercedes Benz 918“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – 29 sėdimos vietos), „Mercedes Benz Atego“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 30 sėdimų vietų), „VW Crafter“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – 19 sėdimų vietų) (b. l. 36–65). Teismui pateikti nurodytų automobilių registracijos liudijimai ir techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtino, kad visos nurodytos transporto priemonės yra techniškai tvarkingos (b. l. 68–70, 76–77, 80–93, 96–102). Teismas pažymėjo, kad šių aplinkybių neginčijo ir pats pareiškėjas.

8. Įvertinęs teismui pateiktus duomenis apie automobiliuose, kuriuose pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtas sėdimas vietas bei duomenis apie kartu su pareiškėju konvojuotų asmenų skaičių, teismas pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas buvo konvojuotas perpildytose automobiliuose, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas akcentavo, kad konvojuojamų asmenų skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu neviršijo automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus. Susipažinęs su pateiktais Kelionės žiniaraščiais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nesant pakankamai sėdimų vietų visiems konvojuojamiesiems viename automobilyje, konvojus būdavo vykdomas keliais automobiliais. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtino, kad Tarnyba konvojaus metu užtikrino Taisyklių 109 punkto reikalavimų laikymąsi.

9. Teismas, remdamasis Taisyklių 146.4 punktu ir pateiktais Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės apšvietos matavimo protokolais bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolais (b. l. 66, 67, 71–74, 78–79, 94–95, 103–104), nurodė, kad transporto priemonės, kuriose buvo konvojuotas pareiškėjas, Taisyklių 146.4 punkto reikalavimus atitiko.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame automobilyje ar autobuse kiekvienam konvojuojamam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Tarnyba patvirtino, kad automobiliuose „VW Crafter“, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, saugos diržai yra įrengti, todėl pareiškėjo argumentus teismas atmėtė. Teismui pateiktos specialiųjų transporto priemonių schemos taip pat paneigė pareiškėjo argumentus, kad juose nebuvo langų ir avarinių išėjimų.

11. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojuojami asmenys turi teisę konvojaus viršininkui raštu ar žodžiu teikti skundus ar prašymus dėl konvojavimo sąlygų. Apie gautus skundus ir jų turinį turi būti pažymėta konvojaus kelionės žiniaraštyje. Susipažinęs su Tarnybos pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nei raštu, nei žodžiu skundų konvojaus viršininkui nėra teikęs.

III. 12. Pareiškėjas G. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 151), kuriuo prašo jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Konvencijos, Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto bei Konstitucijos nuostatomis, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime (b. l. 154) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas nurodo, kad jis jau yra pateikęs visus teismui reikalingus ir su byla susijusius įrodymus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

16. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, įrodančių, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas galimai priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu 2015 metais, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojuojant nenustatyti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

21. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

22. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialinės teisės aiškinimu ir taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

24. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 36–106), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (b. l. 66–105). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo ir šildymo sistemų, saugos diržų. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

26. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

27. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan